Senokai jau čia rašiau – užsidirbau šiek tiek. Spėju, net paieškos robotai mane pamiršt spėjo 🙂
Kadangi visi žino, jog priklausau lietušivkiesiems piratams, tai kartas nuo karto mėgstu pasisakyti visom šiom temom. Taip pat ne per daug seniai buvau konferencijoje apie piratavimą ir panašius dalykus. Kol kas kaip klausytojas – gal kada ir iki pranešėjo užaugsiu 🙂 Ten vienas iš pranešėjų išsireiškė, kad nereikia vogti, o reikia būti originaliems ir kurti naujus dalykus, nekopijuojant kitų. Taip pat anksčiau, vykstant nacionalinei atrankai į Euroviziją, kažkas facebook’e mestelėjo, kad lietuvių kūrėjai negali kurti originalių kūrinių, o moka tik plagijuoti. Kas keisčiausia, kaip geros kūrybos pavysdį tas žmogus pateikė lietuvio Golden Parazyth dainą… Ir vis mąstau dabar, kas gi šiais laikais gali būti vadinama plagiatu?
Mano senamadišku įsitikinimu, plagiatas tai yra kūrinio autorystės pasisavinimas. Jei aš paimčiau kokio nors Rokiškio rašliavą, pakeisčiau visus žodžius, kurie nors kaip nurodo, kas yra tikrasis autorius, įdėčiau pas save ir aiškinčiau, kad tai mano darbas, tai tikrai plagijavimas. Jei ten pakeisčiau dar keletą sakinių, bet daugiau nei pusė dalis vistiek liktų kaip buvusi, tai irgi galima laikyt plagiatu…
Su muzika irgi panašiai – kelių akordų, ar žodžių pakeitimas dar nepadaro dainos originalia – tai vis dar plagiatas.
Bet kai žmonės, išgirdę kokiame nors kūrinyje melodiją, kurios keli akordai panašūs į kažkur jau girdėtą, ima šaukti, kad tai kuo tikriausias plagiatas, man nusvyra rankos… Šiais laikais praktiškai nebeįmanoma sukurti melodijos, kuri nebūtų panaši į kažką jau egzistuojančio. Visur galima rasti panašių natų. Ir muzikantai nesigina, kad jie yra įtakoti vienų ar kitų. Norint, kad kompozitorius sukurtų visiškai originalų kūrinį, jis turėtų nuo pat gimimo negirdėti jokios muzikos, nes juk gali vienokius ar kitokius sąskambius panaudoti savo kūryboje. Tačiau ir tada nėra garantijos, kad jam į galvą neateis jau kažkoks egzistuojantis skambėjimas. Ir, savaime aišku, mažai tikėtina, kad žmogus, niekada negirdėjęs muzikos, taps kompozitoriumi…
Tačiau vistiek pilna žmonių, kurie mano aukščiau išsakytoms mintims nesutiks. Keista, tačiau iš savo žmonos muzikologės tokių dalykų negirdžiu. Taip dažniau kalba tie, kurie muzikoje gaudosi LABAI daug, nes klauso radijo. Jei jau kabintis prie panašių nuotaikų, trijų panašiai sustatytų natų, tai reikia kabinėtis ir prie semplų. Jei kas nežinojot, tai visas Jungle stilius (kaip ir Drum’n’bass) paremtas VIENU pragrojimu (Amen break). Ir kitur šokių muzikoje (ir ne tik) tokie dalykai yra praktikuojami. Pavyzdžiui, Afrika Bambaataa hitas Planet Rock, skaitomas vienu įtakingiausių šokių muzikos kūrinių, tačiau jame irgi buvo nusempluoti Kraftwerk. Jei jau kabinėtis, tai galima ir prie atlikėjų, šaukiančių „kur jūsų rankos?“ Nežinau, kas pirmas tai padarė, bet jis galėtų labai daug pinigo per teismus susikrauti…
Taigi, mano manymu, norint tapti plagiatu, kūriniui reikia žymai daugiau panašumo su originalu, nei „vat šita pradžia, jei klausyt iš kito galo, skamba beveik kaip to kito pabaiga“. Nors kažkodėl nemažam „muzikos ekspertų“ kiekui tai jau atrodo kaip plagiatas.
Kažką dar lyg ir norėjau tart, bet tiek to – vakaras jau 🙂
Tas pats – visur. Ne tik muzikoje.
Aš su tuo kartas nuo karto susiduriu tiesiogiai. Kurdamas visokius tinklalapius, vizitines ir įvairius kitokius dalykus… O ypač, logotipus.
Kartais net tikrai susidaro įspūdis, kad “nieko naujo pasaulyje nėra – viskas jau seniai sukurta ir mes tik kartojamės”…
Žinoma, kaip kūrėjui, man su tuo savotiškai sunku susitaikyti. Labai nemalonus jausmas, kai tu vargsti, o užsakovas ima ir pasako “Čia grynai X ar Y kopija. Tik truputį pakeista.”…
Iš kitos pusės, aš suprantu – ir net yra keletą kartų taip nutikę -, kad galiu sukurti kažką labai panašaus. Nors gyvenime nemačiau to kito kūrinio…
Bet pabandyk tai paaiškinti kitiems žmonėms.. Jie netikės, kad tu, visai atsitiktinai ir neturėdamas jokių kėslų, sukūrei kažką tokio, kas net labai panašu į visai kito kūrėjo darbą…
Bet… manau, kad tai turėjo būti neišvengiama. Žmonių sparčiai daugėja. Įvairios informacijos srautas didėja tiek, kad neaprėptume, gyvendami ir tūkstančius metų…
Beje, istorijoje – kai dar nebuvo nei radijo, nei televizijos, nei interneto – užfiksuota nemažai atvejų, kai visiškai skirtinguose Žemės pusrutuliuose gyvenantys žmonės sugalvodavo ir/ar padarydavo vieną ir tą patį.
Ir – nori nenori – peršasi išvada, kad:
– kuo daugiau praeityje sukurtos informacijos yra užfiksuota;
– kuo daugiau žmonių gyvena ir kuria, taigi, beprotiškai didėja ir sukurtos informacijos kiekis…
… tuo didesnė tikimybė pasikartoti…
Negera vien nuo tokios išvados, bet… tai – ir iššūkis. Rubikonas, kurį, pasirodo, įmanoma peržengti. Ir ne kartą.
Tai ir sakau. Kai kurie žmonės per daug kapstosi. Mano manymu, plagiatas yra tas, kurio nuo originalo beveik neatskirsi.
Žmogaus natūroje yra kopijuoti kažką. Nebūtų kopijavimo, iki šiol tik viena beždžionė su lazda būtų…
Jei šalia “maximos” pasistatysi parduotuvę, tai ją tikriausiai nakty išsprogdins, bet kurti pagal patikusią idėją ir dar pagirti idėjos autorių, moraliam idėjos autoriui reikėtų tik džiaugtis. Jei beveik nieko gero neveikdamas tik kaip tas vilkas miške tik rėki, kad viskas ką rasi yra mano, tai esi uzurpatorius ir plagijatorius. “ką davei artimui… tą man davei…” Su autorinėm teisėm perlenkiama,