Apie vardo parinkimą

Menka paslaptis, kad neseniai tapau tėčiu. Šitą dalyką netgi paskelbiau visam pasauliui. Apie buvimą tėčiu papasakosiu kada vėliau, kai jau galėsiu įvertinti, kas ir kaip. Šįkart apie vieną svarbesnių dalykų, kurį vaikui suteikia tėvai – vardą.

Kai sužinojom, kad būsim trise, pradėjom galvoti vaikui vardą. Iš karto nusistatėm kriterijus.

Vardas neturi būti tėvų saviraiškos vaisius. Žmogus neturi norėti pasikeisti vardo, nes tėvai sugalvojo, kad koks nors Menstruacijus yra unikalus ir įdomus vardas. Taip pat reikia pagalvoti ir apie tai, kad vardas gali būti lengvai panaudojamas kokiai įžeidžiančiai pravardei. Pavyzdžiui Rėjus. Pirmą raidę pakeitus, kas gaunasi? Gėjus… Nesvarbu, kokia to žodžio reputacija visuomenėj, bet kai tave vadina tuo, kuo tu nesi – visada žeidžia. Taip pat yra vardų, kurie netinka vaikui, arba suaugusiam. Pavyzdžiui Stefanija. Na, neįsivaizduoju moters, jaunesnės nei 50 metų tokiu vardu. Taip pat mačiau kažkuriam straipsny vardą Gedukas. Žmogus gi užaugs, o vardas liks toks pat…

Vardas neturi kelti konkrečių asociacijų. Tarkim, yra giminių ar pažįstamų tarpe kažkas, su kuo tau konkretus vardas asocijuojasi. Tai gali būti gera, ar bloga asociacija, bet vistiek – pirma prisimeni tą žmogų. Arba pažįsti nemažai skirtingų žmonių tokiais vardais, ir tau jau kažko konkretaus nebeprimena.

Vardas neturi būti per daug populiarus. Tiesiog kai pas kelis pažįstamus per pusantrų metų gimė trys Jonai, tai kažkaip toks vardas automatiškai atkrenta…

Vardas turi būti lietuviškos kilmės. Pas mus abu vardai lietuviškos kilmės, todėl, norėdami tęsti tradicijas, tokio vardo ir ieškojome. Visai gera mintis pasirodė ieškoti tarp buvusių kunigaikščių vardų. Kai kas pastaruoju metu aiškina, kad lietuviški vardai yra negerai, nes užsieniečiams problemos juos ištarti. O kodėl reiktų pataikauti užsieniečiams? Skandinavų vardai dar sunkiau ištariami, tačiau jie dėl to kažkodėl nesijaudina. Kažkas man pasakė, kad skandinavai, skirtingai nei lietuviai, visi gyvena savo šalyse. Jei mano vaikas gimė Lietuvoj, kur aš gyvenu, ir nežadu (bent jau kol kas) kraustytis kitur, tai kodėl aš iškart turiu numatyt, kad mano vaikas tikrai gyvens kažkur užsieny? Aš tikiuosi, kad ir mano vaikas gyvens Lietuvoj. O jei teks bendrauti su užsieniečiais – tegu jie pasimoko kitų kalbų vardus ištarti.

Beje – paskaičius visokių „antifa“ pareiškimus, tai iškyla klausimas – ar noras suteikti savo vaikui būtent lietuviškos kilmės vardą jau yra fašizmo požymis? Nes pagal juos tai ir frazė „myliu Lietuvą“ – fašizmas 🙂

Tai štai – įvertinus visus kriterijus, truputį paieškojus, turime Gediminą…