Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Kodėl Lietuvoje nėra piratų partijos

Kai Lietuvoje bandė galvą kelt piratų partija, buvau praktiškai nuo užuomazgų. Mačiau, kaip viskas vyko, kur linko, ir kur nulinko. Ir padariau šiokias tokias asmenines išvadas.

Pradžioj buvo puslapis, forumas, kažkas vyko. Paskui bendravimas persikėlė į google el. pašto grupę, nes kažkas ją padarė. Nuo to karto vis būdavo bandymų atgaivint puslapį, perkelt bendravimą ten, bet niekada nieko nesigavo. Na, ir vis kartas nuo karto gyvi susitikimai vykdavo. Bebendraujant toj grupėj ir išryškėjo, kad iš tiesų partijos veiklą gal net nesąmoningai stabdo keli asmenys.

Pirmas, kuris užkliuvo bent jau man, tai buvo „linkomanas“. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad žmogus stipriai arogantiškas, ir jam partija reikalinga tam, kad pakliuvęs į Seimą, gautų neliečiamybę, nes tuo metu grėsė jei ne grotos, tai bauda tikrai… Aišku, tikrovėj buvo kiek kitaip, bet pirmas įspūdis dažniausiai lieka ilgam.

Vėliau, kai jau galvojom, kad baigiam šitą reikalą, atsirado Originalas. Nelabai mandagus, arogantiškas, žiūrintis daugiausia savo interesų. Jis net neslėpė, kad jo tikslas, pasiekti, kad autorių teisių gynėjai neknistų jo verslo. Be to, kai visi grupėje jam pareiškė kritiką, prasidėjo psichavimai, kaltinimai autorinių teisių pažeidimais(tikras piratas) ir t.t.

Vėliau buvo vienas asmuo, užsakęs dar vieną domeną, rodantį, kad čia piratų partija(gal 3 jau buvo tuo metu), pabandęs pakurti forumą, ir perkelti bendravimą ten. Kai jo paklausė, ar ten legalu viskas, nes ta platforma mokama, jis atšovė, kad jei autoriai nepasirūpina tinkama apsauga, tai jau jų bėdos. Na, šitas tiek įtakos gal neturėjo, tiesiog prisiminiau.

Labiausiai bent jau mane atbaidęs asmuo buvo Ragelskis. Jis ten sukiojosi nuo pradžios, buvo vienas iniciatorių. Bet kai link pabaigos jis pradėjo ir grupėje, ir savo puslapyje rašyti komunizmą, Staliną ir Putiną garbinančius tekstus, tai pasidarė ne itin patogu. O kai dar kai kuriuos savo pareiškimus jis pristatydavo vos ne kaip „piratų poziciją“, tai nuo tokio asmens norėjosi atsiriboti kuo toliau.

Dar buvo Justas. Jis hardcore žaliasis, griežtai prieš dujas, naftą, automobilius, ir atominę energetiką, už atvirą kodą visur – reikia to, ar nereikia. Jis, bent jau man, atrodė mažiausiai pakenkęs, bet gal kai kam galėjo pasirodyti kitaip. Tie patys lozungai kažkaip nusibosta. Bet jis buvo vienas tų, kurie kažkie stūmė judėjimą į priekį. Akivaizdu, nepastūmė…

Nuolat atsirasdavo visokių „tai ko nieko nedarot?“ ir panašiai. Na, nedarėm. Žmonės dirbantys visi, laiko nėra tokiems dalykams. Ir dar kai atsidarius grupę matai kažkieno asmenines nuoskaudas virstančias globaliniu konfliktu, kažkieno bandymus judėjimą paverst komunistų partijos filialu, noras ten dalyvauti praeina. Taip buvo man, taip, tikiu, nutiko ir dar daliai asmenų. Nuėjom dirbti tai, kas iš tiesų duoda naudos. Ir gerai. Su kai kuriais garsiai rėkiančiais asmenimis būtume tik dar vienas „Frontas“.

Metai (su trupučiu) tėvystės: padrikos mintys

Kiek daugiau nei prieš metus šeimoje susilaukėm pirmagimio. Jau kalbėjau apie vardo pasirinkimą. Praėjo metai, ir jau šiek tiek galiu papasakot apie tėvystę, džiaugsmus, vargus, ir visa kita.

Tavo laukiamo vaiko gimimas – nuostabus dalykas. Kai tai nutiko, negalėjau sulaikyt džiaugsmo ašarų. Atrodytų, ko čia taip? Juk suvoki, kad nuo dabar rūpesčių tik daugės, gyvenimas jau nebebus kaip seniau, bet kažkodėl vistiek tas nuostabus jausmas perima viską.

Nuo pat pradžių kūdikį auginom neteisingai (anot visokių vyresnių „žinovų“): valgyti jis gaudavo tada, kada norėdavo, ant rankų buvo imamas po vieno ar dviejų „A!“, miegojo kartu su mumis, praktiškai nė minutės nebūdavo vienas. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mes pakankamai gerai išmiegam visą naktį, kažkokių dieglių beveik nebuvo, o tai, ką mes vadinam „irzlus vaikas“ kiti laikytų visai normaliu elgesiu.

Perskaitę knygą „Išmintinga meilė“ nutarėme, kad nebandysim vaiko auginti jį skaudindami, kažką versdami daryti, kaip kad daugelis pataria. Ir kol kas tikrai nesigailim šio sprendimo. Mums sakė, kad jei neversim, jis nedarys to ar ano. Nesąmonė – jis puikiausiai valgo, vaikšto, bendrauja (dar be konkrečių žodžių) ir, svarbiausia, daug ir beveik visiems šypsosi.

Iš tiesų nuostabus jausmas, kai grįžus namo po darbo, atidaręs duris išgirstu džiaugsmo šūksnį, o paskui ir pamatau iki ausų išsišiepusį vaiką, besidžiaugiantį MANO grįžimu. Nežinau kodėl taip, bet jis dar iki šiol džiaugiasi, kai aš namo pareinu, o pradėjo gal pusmečio – kai tik normaliau emocijas išreikšt išmoko.

Kas nors pasako, kad mūsų vaikas – hiperaktyvus, nes tiesiog daug juda. Tokiems pasakom, kad hiperaktyvumas – diagnozė, kurią turi nustatyti gydytojas, o mūsų vaikas kaip tik yra sveikai aktyvus vaikas. Taip – jis juda daug, tačiau jam to ir reikia. Kaip tik – mažai judantis vaikas yra blogai. Be to – kai nori, jis gali pabūt ir susikaupęs, galvot apie savo reikalus.

Buvo keletas straipsnių, ir šiaip pasisakymų, apie tai, kad vaikai viešumoje yra didelė problema, kad tėvai – kažkokie silpnapročiai, kad jų pasidaro. Ir neretu atveju taip kalba žmonės, patys turintys vaikų. Nežinau… Greičiausiai pasijausčiau nepatogiai, kai vaikas manęs paklaustų, kodėl aš jam esu tik kažkokia „skola visuomenei“ ir šiaip kančia, o ne kažkas daugiau.

Prieš kurį moterys facebook’e dalinosi vyro skundu, kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, sėdėti namuose prie puodų. Jis tai patyrė, daugiau to nenorėtų. Aš galvojau, kad vyrai, galvojantys, jog moters darbas namuose prie puodų ir vaikų priežiūros, yra lengvas, nyksta. Klydau. Aišku, kadangi man pačiam niekada neatrodė, kad prižiūrėti namus, auginti vaikus yra kažkas bent iš toli lengvo, tai tikėjausi, kad tokių daugiau. Na, bet, panašu, atsiranda jau.

Visokie straipsniai, kur aiškinama, kaip reikia teisingai augint vaiką, dažniau tik sustiprina tikėjimą, kad tikrai viską darai blogai. Ten dažniausiai aiškinama, kad jei nedarysi taip ar anaip, tai garantuotai baigsis blogai. Ir daryt reikia TIK taip, kaip parašyta straipsnyje. Smagiausia, žinoma, kad dažnai po keleto metų kiti straipsniai jau rašo priešingus dalykus.

Tradicijos tik dėl tradicijų

Neseniai facebook’e perskaičiau vienos merginos aiškinimus, kokios tragiškos yra tradicinės lietuviškos vestuvės. Skaičiau ir linksėjau galva – tiek daug tiesos pasakyta. Pasidalinau, tai po tuo šiokia tokia „diskusija“ buvo apie tai, kad tokios tradicinės vestuvės (su daug alkoholio, kvailais žaidimais) yra nerealiai gerai.

Po to šiaip susimąsčiau apie visokias tokias tradicijas bei jų laikymąsi. Tiesą sakant, man atrodo, kad kartais tas laikymasis ne tik kad gero neduoda, bet kartais nuo jų būna tik blogiau.

Imkim tas pačias vestuves. Iš tiesų vienintelis dalykas, privalomas per vestuves – santuokos sudarymas. Bažnyčioj ar „zagse“ – nesvarbu. Visa kita yra tik papildomi neesminiai dalykai. Todėl visi tie stalo užsėdimai, jaunosios pagrobimai, „bromai“ – tiesiog svečių išsigalvojimai, kad būtų galima išprašyt eilinį degtinės butelį/saldainį/torto gabaliuką. O visokie dainavimai, stalų komendantai ir kitoks š… skirtas tam, kad svečiai kuo greičiau nusilaktų ir muzikantai patys pasigėrę galėtų eit miegot.

Dar prie vestuvinių tradicijų galima priskirti alkoholio vartojimą. Kai ruošiamasi, įprasta skaičiuoti LITRAIS vienam žmogui. Kad, neduok Dieve, kas nors liks blaivas.

Išvis – pas mus netgi pasigerti yra tradicija. Jei negeri, reiškia tu ne prie kompanijos, tau nebus linksma ir išvis – negerbi visų baliuj esančių. Geriama visur ir visada. Džiaugsmas reiškiamas alkoholiu, gedulas – taip pat. Net vaikai nuo mažumės mokomi gerti „šampaną“ – limonadą „kietame“ butelyje. Ir po to dar kas nors stebisi statistika, rodančia, kad esam viena daugiausiai geriančių valstybių pasaulyje? Nesistebiu, kad ir visokios sąmokslo teorijos pas mus kelią lengvai skinasi – pragertos smegenys imlesnės nesąmonėms, nes kritiškai nemąsto.

Pilna kitų tradicijų, kurių laikomasi tik dėl to, kad „visi taip daro“. Pavyzdžiui vaikų krikštynos. Man visada yra labai keista, kai žmogus, kuris praktiškai atvirai nekenčia Bažnyčios, kunigų, pačio tikėjimo, laiko tikinčiuosius silpnapročiais, neša savo kūdikį krikštyti. Kodėl? Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, vistiek nebus tikintis, o užaugęs gal net ieškos, kaip atsiskirti nuo Bažnyčios. Kam jam gyvenimą apsunkinti?

Dar yra tradicija, kuri dabar, kai žmonės išsibarstę po pasaulį, rečiau sutinkama – giminių susitikimas. Iš vienos pusės – visai smagu sutikti žmones, kuriuos retai matai, pasikalbėti, sužinoti, kas naujo, su kai kuriais ir susipažinti. Bet juk XXI amžius – naujausius gandus sužinoti gali internetu, ar telefonu, nuvažiuot – praktiškai kiekviena šeima turi automobilį. Tad toks susitikimas dažniausiai – tik dar viena proga pasigerti.

Šiaip tai tradicijos, kaip tokios, nėra blogai. Tačiau jų laikytis verta tik tada, jei TAU PAČIAM tai svarbu. Nepatinka mintis, kad per vestuves, atėjus švęsti, rasi savo vietą užimtą kažkokių transvestitų – daryk švedišką stalą. Nepatinka muzikantai su sintezatoriais, grojantys tas pačias nuvalkiotas dainas – nusamdyk DJ, arba kokią nors įdomesnę grupę. Manai, kad krikštas yra itin svarbus įvykis vaiko gyvenime – pakrikštyk jį (dar geriau – paklausk, ar jis pats nori). Nori susitikt su giminėmis – organizuok, važiuok į susitikimą. Manai, kad su dauguma iš tų žmonių bendraut nenori – nevažiuok. Manai, kad jei tu išgersi degtinės „į velionio sveikatą“, jam nuo to bus geriau – gerk, bet geriau, nei tuo metu, jis nepasijaus (blogiau – irgi).

Pasikartosiu – tradicijos reikalingos tik tada, jei jos tau pačiam yra nors kiek svarbios. Tada jų laikymasis netgi prideda žavesio. Bet laikytis jų tik todėl, kad taip daro visi – nebe šių laikų argumentas.

Gyventi Lietuvoje blogai?

Neseniai nutiko taip, kad turėjau progą kažkuriam laikui išvykti į užsienį – pasiūlė neblogą darbą UK. Bet su šeima pasiklausinėję kitų nuomonės, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, paskaičiavę, nutarėme pasilikti Lietuvoj. Iš tiesų, tai aš niekada neieškojau progos emigruoti – man čia labai gerai, tačiau pasiūlymas buvo labai patrauklus.

Po viso šito, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gero gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio ir įsitikinimų. Aš esu įsitikinęs, kad gyvenu gerai. Taip ir gyvenu – dirbu mėgstamą darbą (kartais dėl kai ko pamurmu, bet bendrai – man patinka), gaunu algą, kurios pilnai užtenka mano poreikiams patenkinti. Kai kas gali bandyti aiškinti, kad aš programuotojas, tai čia visai kita kalba – kitų profesijų žmonės tik minimumą gauna. Buvo laikas, kai ir aš uždirbau ne daug daugiau už tą patį minimumą. Bet jei ką ir kaltinau, tai nebent save, kad nesugebu daugiau, o ne darbdavius ar valdžią.

Paskaičius internete, susidaro įspūdis, kad beveik visi Lietuvoj gyvena žemiau skurdo ribos, ir tik keli (sėdintys valdžioj, arba vagys verslininkai) gauna nežmoniškas algas. Nereikia painioti su Rusija. Ten – arba bomžas, arba oligarchas. Pas mus kitaip. Pas mus tik skųstis mėgstama. Ar galima sakyti, kad žmonės gyvena blogai, jei skundžiasi savo blogu gyvenimu iš savo asmeninių kompiuterių, internetu (kuris irgi nėra nemokamas), neretai iš savo nuosavų gyvenimo plotų. Na taip – neretai tai įsigyta už paskolas. Bet juk bet kam paskolos dabar niekas neduoda. Žinau žmonių, kurie turi nuosavą namą, keletą mašinų, tačiau kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kaip Lietuvoj visiem blogai, ir kad reikia varyt į užsienį, kai tik atsiranda proga. Ir manęs niekad nesupranta, kai pasakau, kad man čia labai gera gyvent.

Sakau – man tai atrodo požiūrio problema. Tie, kurie mėgsta tik skųstis, kaip čia blogai, sau tai įsikalbėję, ir net vairuodami naują BMW būtų tuo nepatenkinti (kodėl ne Porsche?). O jei viskas blogai, tai kaltint galima tik valdžią, darbdavį, Kubilių – visus, išskyrus save. Ir tokiam žmogui neįrodysi priešingai. Jo pasaulis tada griūtų, nes išaiškėtų, kad nėra ant ko suversti visų bėdų – dingtų paskutinis gyvenimo malonumas. Kažkada nuo panašios bėdos kentėjau ir aš. Užaugau kaime, mano tėvai nebuvo nei ūkininkai, nei verslininkai, nei vadovai, tad kažkokių didesnių pajamų ir nebuvo. Todėl man buvo kalama į galvą, kad aš neturiu teisės gyventi gerai – tai vos ne genetiškai nulemta. Bet aš šitą mitą sugrioviau, ir toliau tai darau.

„Geras gyvenimas“, tai ne pinigų kiekis, tai gebėjimas su turimais ištekliais patenkinti savo poreikius. Gal tu ne per mažai uždirbi, bet per daug nori? Nereikia savęs lyginti su geriau gyvenančiais. Kodėl lietuviai save lygina su vakarų Europos gyventojais? Mes Europoj dar tik nepilną ketvirtį amžiaus, o savo gerovę kitos šalys kūrė daugelį metų. Mes galėtume save lyginti su buvusios TSRS valstybėmis. O pagal daugelį rodiklių – mes prieš jas gerai pirmaujam. Bet jei vis tik nesiseka Lietuvoj – sienos su ES atviros, galima migruoti, kur nori.

Taigi – gana inkšti. Pažiūrėkit į veidrodį, susiimkit, ir gyvenkit gerai.

Apie propagandą, ir kitokį briedą

Jaučiu, kad už šiame įraše esančias mintis manęs ir tėvai atsisakys, uošvienė iš Maskvos lauktuvių nebeatveš, o galbūt kai kurie skaitytojai ir iš pykčio apsiputos. Nors ne – paieškos varikliai to nedaro 🙂

Rusofilai ir Rusijos propaganda.

Tik visiškai aplinkoje nesiorientuojantis žmogus gali teigt, kad Rusija neskleidžia pas mus savo propagandos. Tai pasireiškia tiek visokių žemo lygio tv programų rodymu, tiek komentarais po straipsniais, tiek diskusijomis (tiksliau – srutų pylimu) pačiuose rusiškuose interneto forumuose.

Apie TV – kartais, eidamas per kanalus televizoriuj, užtaikau ant „Pervyj Baltiskyj kanal“. Ir kol kas ten dar neteko matyti ne rusiškos programos. Nors žinau, kad originaliame „Pervyj kanal“ tikrai yra filmų ir programų iš vakarų (Pvz „Šerlokas“). Aišku, tai žino ne visi, todėl Lietuvos žiūrovams bandoma sudaryti įspūdį, kad štai kokia Rusija kultūringa – jie gali apsieiti be to vakarietiško šlamšto, ir duoti savo gyventojams tik savo turinį. Aišku, tas turinys irgi „geras“ – arba visoks srutų pylimas ant „priešų“ (JAV, Europa, Baltijos šalys), arba totaliai bukinančios programos. Vien ko verti „ekstrasensų mūšiai“, kurie pristatomi kaip rimta laida. Kažkur gerą pastabą perskaičiau: „ekstrasensų mūšio“ pabaigoje vedėjas tiesiog iškelia neatplėštą voką, ir pralaimėję tiesiog išeina. Tada dar galima būtų įtarti, kad ten kažkas antgamtiško, o ne eilinis briedas. Toliau – serialai. Žinau žmonių, kurie jais žavisi – juk ten apie gyvenimą, istoriją, milicininkus… Nors teko su kažkuo rusiškai kalbančiu pabendraut, tai man tiesiai pasakė – „Rusijoj serialų filmuot nemoka“. O pas mus juos kai kas vertina kaip „aukšto meninio lygio“ kūrinius. Nesąmonė. Tiesą sakant, tokios laidos skirtos ne tiek propagandai, kiek žiūrovų bukinimui – ne tik „durnų vakariečių“, bet ir pačių rusų.

Atskiro paminėjimo verta muzika. Ar gali žmogus, turintis nors kokią klausą ir minimalų muzikinį skonį, klausyt to pigaus šūdpopsio, kurį pas mus atveža, ar rodo per TV? Panašu, kad tokių daug – lietuviški kanalai masiškai perka visokius „Slavianskyj bazar“ bei kitokį šūdą, ir rodo tai geriausiu laiku – reiškia yra žiūrinčių. O kai atvažiuoja koks Kirkorovas (praktiškai neturintis originalių dainų) ar Gazmanovas (vien tik apie armiją bei Rusijos/SSRS galybę dainuojantis) – prirenka pilnas arenas. Dar labai „maloniai“ nuteikia, kad tokių „gviazdų“ koncertai būna per kokias nors svarbias Lietuvai datas. Man tai neatrodo gražu, kai sausio 13, vasario 16, ar kovo 11 skamba dainos, šlovinančios okupantus. Bet kai kam tos dienos nieko nereiškia – kuo toliau, tuo labiau…

Komentatoriai ir forumų dalyviai – čia išvis unikalios pajėgos. Po visokiais straipsniais nuolat komentuojama, kad Lietuvoj viskas blogai, valdžia vagys, ES pas mus čia visokių mažumų priveisė, pinigus atėmė, ir t.t. Štai vat Rusija turi resursų, krūvas pinigų, teisingą valdžią, ir visa kita. Praktiškai užtenka ten nuvažiuoti, ir iškart gausi nuostabų darbą, su kelių tūkstančių dolerių alga, butą Maskvos centre, o jei neturi, tai ir šeimą sukurt padės. Tačiau užtenka tokiam garbintojui pasakyt, kad jei taip gerai, tai ko pats nevažiuoji, prasideda atsikalbinėjimai, kad nėra taip paprasta – čia jau šaknys įleistos, o ten reikia darbą bei plotą susirast…

Kitas smagus propagandos teiginių rinkinys – apie tai, kad lietuviai ir rusai – viena tauta, viena kalba, viena kultūra. Baltai – tai išsigalvota nesąmonė, čia visada buvo tik slavai. Kartais galima susidaryt įspūdį, kad ir lietuvių kalba – tai sėkmingas Mažvydo projektas. Iki tol visi čia kalbėjo rusiškai. Lenkai viską sugadino, okupuodami mus, įkišdami katalikybę, ir prijungdami prie savo valstybės. Ir išvis – lietuviams per visą istoriją geriausia buvo tik vienu laikotarpiu – sovietmečiu, o konkrečiau – prie Stalino. Tada patriotiškai nusiteikę lietuviai pirmos klasės traukiniais važiavo į Sibirą geresnio gyvenimo ieškoti, o likę čia džiaugėsi puoselėjama kalba, tautiškumu, bei socialiai teisingu gyvenimu. O paskui atėjo Landsbergis, ir sugriovė visą tą nuostabybę.

Tačiau nors ir buvome „viena tauta“, kažkodėl rusai visada atskiria „pribaltus“ nuo „slavų“. Ir nors jie mus labai myli, nekenkia, daro viską mūsų labui, tačiau neapykanta „pribaltams“ dažnai sunkiasi pro kraštus. Mus ir iššaudyt reikia, ir dar kaip kitaip nubaust. Mes ir visokios seksualinės mažumos, ir protiškai atsilikę, ir smegenim praplautais, ir teroristai, ir panašiai. Svarbiausia – mes per visą istoriją buvom, esam ir būsim nevykėliai. Skirtingai, nei didinga rusų tauta.

Rusijoj nepraleidžia progų mus vadinti fašistais. Ar nacionalistai pražygiuoja kovo 11-ąją, ar komunizmo nusikaltimus prilyginam nacistų, ar tiesiog kas nors pasako, kad myli savo tėvynę – visada mes fašistai, siekiantys blogų santykių su kaimynėmis, o ypač ta didžiąja. Bet ką irgi pastebiu įvairaus plauko puslapiuose, tai jei kažkas ieško pažinčių, tai dažnai tarp reikalavimų būna „tik slaviškos išvaizdos“. Taip pat juodaodžius be užuolankų vadina beždžionėmis. Visokius kaukaziečius (čėčėnus, gruzinus ir t.t.) jie išvis žvėrimis, o ne žmonėmis vadina. Kai prieš kelis mėnesius Maskvoje kažkoks kaukazietis nužudė kažkokį rusą, stebėjau tokius pykčius – atrodė, kad jie pasiruošę išpjaut visus, kurie nėra „slaviškos išvaizdos“. Ir nesvarbu, kad tų „čiurkų“ pačioj Rusijoj dauguma. O paskaičius paskutinio meto komentarus apie ukrainiečius, tai irgi nespinduliuoja jie ta meile savo „broliams“. Aš jau nekalbu apie atvirą ir nebaudžiamą neapykantą seksualinėms mažumoms. Ir po viso šito MES – fašistai, o JIE – draugiški bei tolerantiški žmonės, vieni nugalėję fašismą visame pasaulyje.

Kalbant apie fašistus…

Fašistai, nacistai, pseudopagonys, tautininkai ir kitokie kenkėjai.

Faktas, kad pas mus tokių yra. Bet, tiesą sakant, tokių dabar jau kiekvienoje šalyje atsiranda vis daugiau. Tačiau mūsų „patriotų“ bėda ta, kad jie, prisidengdami skambiais lozungais, gina ne Lietuvos interesus.

Nacionalistai save vadina patriotais, bando aukštinti lietuvių tautą, aiškina, kad saugo ją. Tačiau jų lyderiui vienodai, kad Lietuvą dergia samdyti didžiosios kaimynės komentatoriai, politikai bei žurnalistai. Svarbiau, kad Lietuvoj gėjų, žydų ir tamsiaodžių nebūtų.

Kodėl čia įkišau pagonis, ir kodėl aš juos vadinu pseudopagonimis? Nes mano žiniomis tai, ką jie vadina senąja lietuvių religija, su senove turi nedaug bendro. Tais laikais, kai lietuviai praktikavo savo dievus, pas mus nebuvo paplitęs raštas. Nebuvo rašto – nebuvo, kas įamžintų autentiškus pasakojimus apie dievus. Tik 19-ame ir 20-ame amžiuose kažkokie žmonės (gal istorikai, gal rašytojai) apsiėmė tirti tą religiją, aprašinėti padavimus, atrinkti dievus. Kai ką atkapstė, kai ką prigalvojo… Beje – esu kažkur skaitęs, jog krikščionių metraštininkai rašė, maždaug kad „šitų atversti nereikia, nes jie tiki vieną Dievą“. Reikia suprasti – pas mus buvo monoteistinė religija. Na, bet aš nesu specialistas, tai į šitą klausimą nesigilinsiu. Šiaip tai nereikia suprast manęs neteisingai – man žmonių praktikuojama religija, kuri skiriasi nuo manosios, nekliudo (kol jie nekliudo manęs). Labiau kliūna tai, kad paskaičius kai kurių, save pagonimis laikančių žmonių, pasisakymus, susidaro įspūdis, kad lietuviams gerai buvo tik vienu laikotarpiu – SSRS, o dar tiksliau – valdant Stalinui. Tada ir lietuvybė buvo saugoma, ir tautos niekas nesistengė naikint, kaip kad dabar, ir taip toliau. Senieji kunigaikščiai buvo blogi – naikino lietuvius, bandė juos padaryt slavais. Dabartinė valdžia su ES gi bando visus gėjais padaryt. Visi blogi, tik jie vieni – balti ir pūkuoti.

Visokie žemės saugotojai, violetinė armija, ir kiti panašūs, panašu, turi dviženklį IQ. Kai kurie gal ir neigiamą. Dažnam galima pirštu baksnoti į faktus, argumentus, jie vistiek liks prie savo lozungų: „valdžia – vagys“, „mus nori sunaikinti“ ir, žinoma, klasikinis „prie ruso buvo geriau“. Toks jausmas, kad jiems dažniausiai atrodo, jog Lietuva išliks tik tuo atveju, jei atsiribos nuo pasaulio, uždraus užsieniečiams čia rodytis, draugaus tik su viena kaimynine šalimi (o gal net taps jos dalimi). Dar jie aiškina, kad TAUTA geriau žino, kaip tvarkyti valstybės finansus, teisę, politiką. Matant tokius asmenis, pradedu rimčiau įsitikint, kad jei tokiems patikėti priimti svarbesnius sprendimus, mums greitai būtų visiška šikna.

Dar, kalbant apie tuos, kam prie ruso buvo geriau. Dažnas iš jų mėgsta pasakyti, kad Sovietų Sąjungos buvo geriau, arba dar abstrakčiau – prie socializmo buvo geriau. Tokiems galiu pasakyt naujieną – Europos Sąjungoj dabar socializmo yra daugiau, nei kad jo buvo SSRS. Būtent tikrojo socializmo – žmonių teisės, lygybė, įvairūs reguliavimai. Būtent tai yra labiau socializmas, o ne sovietinis kontroliavimas, ir visokių nepritampančių eliminavimas.

Visus šituos apibendrinus galima gauti tokį pilietį, kuris įsitikinęs, kad SSRS buvo geriausias laikas lietuviams ir Lietuvai, dabar gi vakarai, politikų pagalba, mus tiesiog išnaudoja ir atvirai vykdo genocidą. Vienintelis tautos išsigelbėjimas – visiškai užsidaryt nuo išorinio pasaulio, neįleist čia visokių nenormalių, visokias nesąmones skleidžiančių, daugintis tik su savais. Tik taip tauta ir kultūra išliks. Idealus pavyzdys – Šiaurės Korėja. Tai klestinti šalis, kuri slepiasi nuo pasaulio, o vakarai dėl to skleidžia visokias propagandas, kad vadovai ten kažkokie žiaurūs.

Tik štai kodėl tokie žmonės savo idėjoms skleisti naudoja informatikos mokslo, kurio vienas pradininkų buvo britas gėjus (Alanas Tiuringas), padarinius – kompiuterius ir internetą? Kurie ir sukurti tuose supuvusiuose vakaruose.

P.S. Daug gavosi kažkaip. Ir tai dar ne viskas, ką norėjau sudėt.

Ką žiūrėti, jei mėgsti komiksus?

Taigi, jei yra žmonių, kurie, kaip ir aš, domisi „mainstream“ komiksais (nors pradedu įtarti, kad aš toks Lietuvoj vienintelis), norisi ne tik paskaityt, bet ir pažiūrėt ekranizacijas. Savaime aišku, yra filmai, kuriuos pažiūrėti arba verta, arba ne. Bet yra ir TV ekranizacijos – animaciniai bei vaidybiniai serialai. Ir šiuo metu jų yra nemažai visai neblogų. Pavardinsiu, ką aš žiūriu šį sezoną, gal kam patiks.

Ultimate Spider-Man

Kai kas sako, kad geriausias Žmogaus-voro animacinis serialas buvo 1994-1997 metų. Iš dalies sutinku – buvo įdomus, atskleidžiantis veikėją, ir t.t. Bet šis, „Ultimate“, mano manymu yra dar geresnis. Čia į Žmogų-vorą pažvelgta iš visai kitos pusės. Jis ne vienišius, savęs besigailintis, bei laiko artimiesiems nerandantis studenčiokas, bet praktiškai S.H.I.E.L.D. agentas, vadovaujantis kitų paauglių superherojų komandai. Čia daugiau dėmesio skirta būtent jo darbui su komanda, kovoms su blogiukais bei bendradarbiavimui su kitais geriečiais. Jo asmeniniams santykiams vietos beveik nepalikta. Ir būtent tai yra labai gerai, nes jei palikt Žmogų-vorą ilgiau aiškintis savo santykių, tai tampa ne veiksmo ir kovos su blogiu istorija, o kažkokia melodrama. Pažiūrėkit visus vaidybinius filmus – suprasit, apie ką aš. O čia gi veiksmas, humoras ir dar kartą veiksmas. Seilėms laiko beveik nebelieka. Kas keista, tai šito serialo sezoniškumas. Kai dauguma parasideda rudenį ir eina iki pavasario, šis prasideda kažkur metų pradžioje, o baigiasi pabaigoje. Štai prieš savaitę baigėsi antrasis sezonas, tikiuosi, nuo kitų metų prasidės ir trečiasis.

Avengers: Assemble

Čia badoma pavaizduoti tai, kas vyko po įvykių, parodytų 2012-ųjų metų filme. Komandą papildo naujas herojus – Falcon. Komandos priešai čia kiti – labiau pažįstami iš kitų Avengers ekranizacijų. Nors kiekviena serija – atskiras nuotykis, bet yra bendras siužetas: nauja komanda turi susistyguoti, o priešai tuo metu kaupia jėgas prieš keršytojus. Veiksmo daug, seilių mažai. Tikėtina, kad su prieš tai minėtu serialu apie Žmogų-vorą bus „susikirtimas“.

Hulk and the agents od S.M.A.S.H.

Manau, kas Lietuvoj žino Hulk’ą, tai įsivaizduoja jį kaip žalią, didelį monstrą be smegenų, varomą tik instinkto viską naikinti. Šitam seriale Hulk’as – protingas, puikiai save kontroliuojantis komandos lyderis. O jo komanda sudaryta iš kitų panašių į jį: Red Hulk, She Hulk, A-Bomb, Skaar. Visi galingi, radioaktyvūs, ir visi – herojai. Pats serialas pateikiamas realybės šou pavidalu – veikėjai kartas nuo karto pasisako į kamerą atskiram „kamberėly“, juos nuola seka skraidančios kameros. Visai smagu pažiūrėt.

Beware the Batman

Ko gero, vienas iš neduagelio serialų, kur Batman’as nupieštas 3D formatu. Taip pat jis skiriasi nuo kitų ekranizacijų tuo, kad priešai dažniausiai dar nebuvo pasirodę kitur. Arba jei ir buvo, tai epizodiškai. Taip pat ir Robino čia nėra – jo vietą užėmusi Katana. Veiksmo yra, humoro – ne tiek (Batman’as ir humoras – menkai suderinami), tačiau kažkaip nesižiūri man 3D…

Agents of S.H.I.E.L.D.

Šitas yra nebe animacinis, o vaidybinis serialas. Kai kurie veikėjai jau žinomi iš filmų (pvz. agentas Coulson’as). Šiaip, kaip serialas tai visai įdomus, yra ir veiksmo, ir bendra linija. Tik aš komiksų ekranizacijose visada ieškau užuominų į pačius komiksus. Ir čia jų kažkaip mažokai. Nedaug girdėtų vardų, ar vietų. Geriausiu atveju – nuorodos į Marvel filmus apie Keršytojus (jie prasidėjo maždaug nuo Iron Man).

Arrow

Taip pat vaidybinis. Kūrėjai pasiskolino idėją iš Dark Knight trilogijos, kad praktiškai jokių super galių niekas neturi. Jei kas ir atrodo „antgamtiškai“, tai tik technologijų pagalba. Taip pat pats veikėjas (Green Arrow) vaizduojamas kaip žudyti nesibjaurintis, keršto ir teisingumo trokštantis sociopatas. Na, antram sezone jis nutarė nebežudyt, bet ir pirmam užteko aukų. Beje, šiame seriale nuorodų į komiksus žymia daugiau, nei pastraipa aukščiau – veikėjų vardai girdėti, „galios“ irgi ne siurprizas. Manau, žiūrėti verta.

Taigi – šie yra su komiksais susiję serialai, kuriuos aš pats dabar žiūriu, ir rekomenduoju kitiems, kuriems ši tema nėra „vaikiška“ ar kaip kitaip nepatraukli.

Apie santvarkas

Aš kuo toliau, tuo labiau prarandu pasitikėjimą demokratija.

Iš principo, demokratija reiškia tautos valdžią. Idėja graži, nes liaudis žino, kas jam geriausia. Bėda tame, kad iš tiesų tauta nežino, kas iš tiesų jai geriausia. Ji galvoja, kad žino, nes jai taip kažkas išaiškino, arba gerai taip, kaip yra, ir nereikia jokių pokyčių. Todėl aš džiaugiuosi, kad kol kas niekas neįvedė tiesioginės demokratijos, nes pas mus ir su atstovaujamąja prastai.

Išrenkami tie, kurie žada aukso kalnus per trumpą laiką, o išrinkti ne tik aukso kalnų, bet ir šūdo krūvelių nelabai parūpina. Tačiau kažkodėl juos vistiek nuolat išrenka. Taip nutinka todėl, kad tauta užmiršta, kad tą patį jiems žadėjo anksčiau, ir netesėjo, patiki, kad pažadams įgyvendinti trukdė kiti, žadėję, iš principo, ta patį. Ir taip toliau, ir panašiai – reklama suveikia labai gerai. Tačiau toks jau tautos pasirinkimas – kad juos atstovautų tie patys, kurie ir anksčiau atstovavo visai ne rinkėjų interesus. Taip pat problema yra, kai išrinktųjų partijų atstovai į postus sukiša tuos, kurie visiškai neturi tam kompetencijos. Paskui ir gaunasi, kad kokiu nors sveikatos apsaugos ministru tampa koks nors šaltkalvis.

Vis dažniau pasigirsta, kad technologijos dabar leistų įvesti tiesioginę demokratiją – kai pati tauta spręstų, ko ji nori, o ko – ne. Pirmas žingsnis – labai palengvinti referendumo rengimo galimybes. Aš, žinoma, esu už tai, kad kuo daugiau tautos būtų išgirsta Tačiau kartais tautos balsas prasilenkia labai toli su sveiku protu. Jei būtų tiesioginė demokratija, tai Lietuvoje jaustųsi technologijų atsilikimas, nesikurtų tiek naujų verslų, vyktų daug mažiau kultūrinių renginių. Nes juk jei duotų pasirinkimą, kur paskirstyti pinigus, jokie verslo skatinimo, kultūros rėmimo fondai negautų nė cento – viskas eitų pensijų bei minimalios algos didinimui. O jei dar pasitaikytų galimybė, tai privatūs verslai išvis būtų jei ne uždrausti, tai bent jau jų gyvenimas būtų labai apsunkintas. Juk privatus verslas – „parazitai ir vagys“. Žmonės nelinkę perdirbti daug informacijos. Jiems sunku perskaityti 3 lapus su aiškinimais, kodėl viena ar kita elektrinė yra gerai ar blogai. Tačiau pora sakinių, kur aiškinama, kad atominė 100% susprogs, o štai anglim arba dujom (būtinai perkamom iš Rusijos) kūrenama yra pigu ir švaru – jiems kaip tik.

Aišku, kai demokratija tik atsirado, joje dalyvavo visi piliečiai. Tik kad tų piliečių buvo koks dešimtadalis visų gyventojų… Tačiau dabar vis dažniau tenka nusivilti demokratijos principu. Žmonės nėra tam pasiruošę. Ir niekada nebus. Kai kas skelbia utopijas, kad žmones reikia mokyti, auklėti, diegti teisingą informaciją. Bet žmogus yra tingus padaras – jam visada suveiks tai, kas pateikta paprastai ir lengvai. Ir nemanau, kad tai auklėjimo problema – čia į genus reikia lįst.

Bet aš nesakau, kad mums reikia monarchijos, ar kokios nors diktatūros. Pastaruoju metu man vis patrauklesnės atrodo meritokratijos bei technokratijos idėjos.

Pirmoji sistema paremta tuo, kad valdžioje yra tie, kurie yra savo srities specialistai. Tokiu atveju finansų ministru galėtų būti koks nors rimtas finansų konsultantas, arba bent jau ekonomikos profesorius. Kultūros ministru vertėtų skirti kultūros vadybininkus. Svarbiausia, kad žmogus gerai išmanytų sritį, kuriai vadovauja. Taip pat ir jo pavaldiniai turi būti kompetetingi, kadangi vienas žmogus tikrai visko negali aprėpti. Aišku, kaip saugiklius reiktų nustatyti, kad bendras visų valdančiųjų tikslas – dirbti valstybės ir jos žmonių gerovei. Ypač ilguoju periodu, o ne siekti populiarumo didinant bedarbių pašalpas ir minimalų atlyginimą.

Technokratija – dar kiek radikalesnis požiūris. Nors dabar technokratiška valdžia vadinama ta, kur vyriausybės nariai ne išrinkti, bet paskirti kaip nors kitaip (pvz dėl savo kompetencijos), bet aš įsivaizduoju tikrą technokratiją kiek kitaip. Tai sistema, kai sprendimus priima ne patys žmonės, tačiau kompiuterių pagalba. Žmonėms reiktų įvesti pradinius duomenis, o jau kompiuteris paruoštų veiklos planą. Čia, žinoma, yra utopinė idėja ir kiek gąsdinanti. Tačiau mane ji gąsdina mažiau, nei tiesioginė demokratija…

Apie vardo parinkimą

Menka paslaptis, kad neseniai tapau tėčiu. Šitą dalyką netgi paskelbiau visam pasauliui. Apie buvimą tėčiu papasakosiu kada vėliau, kai jau galėsiu įvertinti, kas ir kaip. Šįkart apie vieną svarbesnių dalykų, kurį vaikui suteikia tėvai – vardą.

Kai sužinojom, kad būsim trise, pradėjom galvoti vaikui vardą. Iš karto nusistatėm kriterijus.

Vardas neturi būti tėvų saviraiškos vaisius. Žmogus neturi norėti pasikeisti vardo, nes tėvai sugalvojo, kad koks nors Menstruacijus yra unikalus ir įdomus vardas. Taip pat reikia pagalvoti ir apie tai, kad vardas gali būti lengvai panaudojamas kokiai įžeidžiančiai pravardei. Pavyzdžiui Rėjus. Pirmą raidę pakeitus, kas gaunasi? Gėjus… Nesvarbu, kokia to žodžio reputacija visuomenėj, bet kai tave vadina tuo, kuo tu nesi – visada žeidžia. Taip pat yra vardų, kurie netinka vaikui, arba suaugusiam. Pavyzdžiui Stefanija. Na, neįsivaizduoju moters, jaunesnės nei 50 metų tokiu vardu. Taip pat mačiau kažkuriam straipsny vardą Gedukas. Žmogus gi užaugs, o vardas liks toks pat…

Vardas neturi kelti konkrečių asociacijų. Tarkim, yra giminių ar pažįstamų tarpe kažkas, su kuo tau konkretus vardas asocijuojasi. Tai gali būti gera, ar bloga asociacija, bet vistiek – pirma prisimeni tą žmogų. Arba pažįsti nemažai skirtingų žmonių tokiais vardais, ir tau jau kažko konkretaus nebeprimena.

Vardas neturi būti per daug populiarus. Tiesiog kai pas kelis pažįstamus per pusantrų metų gimė trys Jonai, tai kažkaip toks vardas automatiškai atkrenta…

Vardas turi būti lietuviškos kilmės. Pas mus abu vardai lietuviškos kilmės, todėl, norėdami tęsti tradicijas, tokio vardo ir ieškojome. Visai gera mintis pasirodė ieškoti tarp buvusių kunigaikščių vardų. Kai kas pastaruoju metu aiškina, kad lietuviški vardai yra negerai, nes užsieniečiams problemos juos ištarti. O kodėl reiktų pataikauti užsieniečiams? Skandinavų vardai dar sunkiau ištariami, tačiau jie dėl to kažkodėl nesijaudina. Kažkas man pasakė, kad skandinavai, skirtingai nei lietuviai, visi gyvena savo šalyse. Jei mano vaikas gimė Lietuvoj, kur aš gyvenu, ir nežadu (bent jau kol kas) kraustytis kitur, tai kodėl aš iškart turiu numatyt, kad mano vaikas tikrai gyvens kažkur užsieny? Aš tikiuosi, kad ir mano vaikas gyvens Lietuvoj. O jei teks bendrauti su užsieniečiais – tegu jie pasimoko kitų kalbų vardus ištarti.

Beje – paskaičius visokių „antifa“ pareiškimus, tai iškyla klausimas – ar noras suteikti savo vaikui būtent lietuviškos kilmės vardą jau yra fašizmo požymis? Nes pagal juos tai ir frazė „myliu Lietuvą“ – fašizmas 🙂

Tai štai – įvertinus visus kriterijus, truputį paieškojus, turime Gediminą…

Apie rusišką propagandą

Pirmiausia, noriu patikslint, kad aš nesu rusofobas. Kažkuria prasme save laikyti galiu netgi rusofilu, nes pusė mano žmonos kraujo – rusiškas 🙂 Taip pat negaliu vadinti savęs sovietofobu – asmeniškai kažką ir gero iš tų laikų randu. Bet šįkart ne apie tai…

Pastebėjau, kad kaip ir dvi stovyklos susidarė dėl Rusijos, sovietmečio ir propagandos. Vieni paniškai bijo bet kokios įtakos iš Rusijos, kiti gi aiškina, kad viskas, ką Rusija daro – normalu ir nieko blogo iš ten neateina. Nelaikau savęs priklausančiu nors kuriai iš šių stovyklų, tačiau paklausau kai kurių žmonių, žiūrinčių pagrinde tik Rusijos televizijas, paskaitau rusiškus forumus, išgirstu kokio Zadornovo šnekų… Ir štai, ką galima sužinoti apie Lietuvą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo slaviška valstybė nuo pat pradžių. Dabartinė Lietuva su LDK bendro turi tik vieną panašų žodį.

Nebuvo Mindaugo, Vytauto – jų tikrieji vardai buvo Миндовг, Витовт. Ir jie buvo grynakraujai slavai – nė užuominos apie lietuvišką kraują. Sostinė šiuose kraštuose buvo galbūt dėl to, kad patogiau susisiekt su kuo nors.

Baltai – tai atskilę slavų gentys. Mūsų net kalba beveik tokia pati. Mes tik čia bandom išsidirbinėti ir save kildinam iš romėnų.

Lietuvių kalba – ne jokia ne sena, kaip mes čia aiškinam. Ji geriausiu atveju XIX amžiuj sudaryta dirbtinai. Geriausias to įrodymas – 30-40 metų senumo lietuviškos gramatikos vadovėliuose taisyklės skiriasi nuo dabartinių.

Kadangi LDK buvo slaviška valstybė, tai Vytovtas (joks ne Vytautas) tik su rusų pulkais laimėjo Žalgirio mūšį.

Dabartinė Lietuvos teritorija VISADA buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Ir be Rusijos mes niekaip nebūtume išgyvenę.

Lietuva, kaip valstybė pirmą kartą istorijoje pasirodė XX amžiuj. Pasinaudoję suirute Rusijos viduje ir nusilpusia armija, atsiskyrė kažkokie nupiepusi tautelė.

Jokios okupacijos nebuvo. Lietuva pati įstojo į SSRS, nes nebebūtų išsilaikiusi kaip nepriklausoma valstybė. Taip pat nebuvo ir nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Rusijos (Molotovo – Ribentropo pakto).

Sovietmetis (ne okupacija) buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai per… Nuo pat pradžių. Nes:

tai buvo jauna, ekonomiškai ir politiškai silpna valstybė, draskoma vidinių nesutarimų ir netvarkos, kurią reikėjo gelbėti;

SSRS investavo į mus labai daug. Net sugebėjom tapti viena stipriausių SSRS valstybių. Čia tik Maskvos dėka – patys lietuviai buvo tinginiai ir nevykėliai;

jei vis tik sutikt, kad SSRS buvo priešas, tai juk taip yra žymiai geriau. Kodėl? Kadangi sovietmečiu niekas neturėjo pinigų, tai visi buvo iš tiesų laisvi ir galėjo susikoncentruoti į išorinį priešą. Dabar gi priešas nepastebimas, bet žymiai labiau ardantis – materialinė priklausomybė…

Lietuva labai negražiai pasielgė per Rusijos – Gruzijos karą palaikydama Gruziją.

Lietuvoje tik sovietmečiu buvo gerų krepšininkų. Po nepriklausomybės atstatymo, pas mus nebėra nė vieno, mokančio žaist krepšinį.

Ir panašiai…

Dar keletą dalykų sužinojau apie pačią Rusiją ir rusus. Keletas tokių faktų:

Rusai, su Stalinu priešaky VIENI, be jokios pagalbos, nugalėjo fašizmą pasaulyje.

Rusų mokslininkai turi tokias technologijas, kad be problemų galėtų išgydyti visas ligas, padaryti žmogų nemirtingu. Tačiau jiems trukdo pasaulinės farmacijos kompanijos.

Visi pasakojimai, kad Stalinas buvo tironas ir žudikas – labai perdėti. Taip, jis kažkiek ėmėsi represijų, bet tais laikais tai buvo būtina tų pačių žmonių gerovei pasiekti. Ir tikrai stalinizmo aukų žymiai mažiau, nei Hitlerio aukų…

Aišku, aš ne istorikas, galbūt visa tai, kas aukščiau išvardinta, yra gryna tiesa. Bet dar prieš 10-15 metų per istorijos pamokas mus mokė kiek kitaip. Tai net ir nežinau…

Nepopuliarumo privalumai

Kai pradėjau kažkada rašyti šitą savo blogą, tikėjausi turėti kažkokią auditoriją, kad kažkas skaitys mano nesąmones, būsiu kažkiek žinomas, ir t.t… Kažkuriuo momentu beveik taip ir buvo – čia lankydavosi ne tik paieškos varikliai. Bet paskui pradėjau daugiau dirbti, mažiau rašyti, ir be manęs čia tarp lankytojų tik google,  yandex ir kiti panašūs „asmenys“…

Iš pradžių nebuvau tokia situacija patenkintas. Paskui supratau, jog pats kaltas, kad neteikiu gero turinio. O po to dar ir radau privalumų, kodėl turėt nepopuliarų tinklaraštį, ir šiaip – nebūt populiariu, yra gerai.

Kai nesi populiarus – tavo nuomonė niekam nerūpi. Tačiau tos nuomonės nepastebi ir tokie pikčiurnos kaip Užkalnis ar Račas. Todėl mažėja tikimybė būti įtrauktam į sąračą, išvadintam dibilu ar dunduku, vien dėl to, kad mano nuomonė skiriasi nuo jų.

Kai tavo tinklaraščio niekas neskaito, gali nesilaikyt kažkokios kokybės kartelės. Neprivalai rinkt žodžių, laikytis kažkokio stiliaus. Netgi gramatinės klaidos gali praslyst nepastebėtos, mintys gali likt padrikos. O jau man, visiškai tekstų rašymu neužsiimančiam, išlaikyt normalų literatūriškai tvarkingą stilių – problematiška. Taip pat gali rašyt visiškai nereguliariai – kelis mėnesius tylėt, o po to iškart bent keletą įrašų mestelt. Arba ne 🙂

Šitas įrašas daug kam pasirodys kaip dėmesio ieškojimas, tipo: „paverksiu, tai gal kas daugiau pradės skaityt“. Gal… Bet šiaip tai to nesiekiu. Bandau pats save pateisint, kad neberašau, nebeturiu auditorijos (aišku, niekada jos ir neturėjau, bet net tiek nebėra).

Ir paskutinis klausimas. Jei taip gerai, kad niekas neskaito, ir taip nedaug rašau, tai kodėl išvis apsiimt rašyt? Sunku pasakyt. Vis tik turiu poreikį išsakyt savo mintis. Twitter’y kartais simbolių neužtenka, Facebook’e kažkaip kitokia auditorija. O kadangi turiu savo domeną, tai kol nesugalvojau, kam geriau jį panaudot, rašysiu tinklaraštį. Gal gi kada nors pavyks susiimt ir daugiau rašyt apie komiksus…