Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Tai kaip ten dėl muzikos?

Manau, jau daugelis skaitė, kad BrassBastardz gavo šiokį tokį apdovanojimą. Džiaugiuosi už lietuvaičius. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nėra jau pas mus su muzika prastai.

O pas mus ir toliau visi verkšlena, kad „lietuviška muzika – beviltiška“. Žinoma, jei muzikinių naujienų šaltinis – delfi.lt, tai nenuostabu, kad tokia nuomonė. Tačiau jei žmogus save laiko besidominčiu muzika, jis tikrai žinos, kad krūva elektroninės muzikos atlikėjų jau gavę pripažinimą užsieny ir nesiparina, kaip čia blogai. Taip pat ne paslaptis, kad mūsų džiazo muzikantai neretai kviečiami į gastroles užsienio šalyse.

Mūsiškiai „muzikos fanai“ netgi dažnai pareiškia, kad lietuviškos muzikos nesiklauso, nes ji – per prasto lygio. Aišku, klausimas, ką reiktų laikyt lietuviška muzika? Ar tą, kur dainuojama lietuviškai, ar tą, kur atlikėjai – lietuviai? Jei pirmasis variantas, tai kaip tada su elektronine muzika, kur teksto nebūna? O juk daugiausia mūsų elektroninė muzika ir gauna pripažinimą pasaulyje. Grįžtant prie minėtųjų „muzikos fanų“. Aišku, jei klausosi tik roko, ar popso, tai taip – Lietuvoj su tuo prastoka. Tačiau jei akiratis platesnis, tada ignoruot tuos pačius BrassBastardz, Jazzu, Mario Basanov, yra tiesiog trumparegiška. Aišku, labai tikėtina, kad jie patys klausosi lietuvių atlikėjų muzikos, net neįtardami, kas ten. Pavyzdžiui, neseniai per radiją girdėjau Mario Basanov ir Vidžio „Changed“. Jei nebūčiau iš anksto žinojęs, kieno tai daina, niekada nebūčiau pasakęs, kad tai – lietuvaičiai. Taip kokybiškai skambėjo…

Vis tik tikiuosi, kad spaudoje vis daugės pranešimų apie tai, kaip viena ar kita grupė gauna tarptautinius apdovanojimus, pakviečiami apšildyt užsienio žvaigždes („Gerai gerai & Miss Sheep“ pasisekė), o mažės visokių pranešimų, kaip kažkokiame rusiškame koncertėlyje visi buvo susidomėję pupyčių papais…

Šiek tiek nukrypstant nuo lietuviškumo… Klausiausi Opus3 radijo laidos „Mix Subas“. Ten viešėjo atlikėjas Jay Haze. Ir man labai patiko jo mintys. Jam nepatinka dabartinė situacija muzikos industrijoje: populiaru yra tai, ką įrašų kompanijos išreklamuoja ir prakiša, o ne tai, kas iš tiesų yra talentingi. Šis atlikėjas nori tai pakeisti. Ir tai daro jau kurį laiką – savo albumus dalina nemokamai ir dar apsaugortus Creative Commons licencija… Daugiau tokių kaip jis… 🙂

 

iBalsavimas – kodėl tapau skeptiku

Šią savaitę buvau prie Seimo pikete prieš internetinį balsavimą. Anksčiau aš palaikiau šią idėją, bet kodėl gi tapau skeptiku? Dauguma argumentų išsakyti čia. Dar pridėsiu savo mintis.

iBalsavimo šalininkai teigia, kad jį įvedus žymiai padaugės balsuojančių. Nemanau. Dauguma tų, kurie dabar neina balsuoti, tai daro ne iš tingėjimo(ar neturėjimo galimybės), o iš apolitiškumo. Taigi, galima įvedinėti bet kokias naujoves, tokiems piliečiams bus vienodai. Žinoma, kažkiek gal ir padaugės balsuojančių. Bet tikrai ne toks didelis skaičius, kaip kai kas reklamuoja.

Balsų pirkimas. Daugelis iBalsavimo šalininkų teigia, kad ir dabar tai daroma. Taip. Visi tai žino. Tačiau… Dabar nusipirkti krūvą balsų yra pakankamai sudėtinga – reikia arba papirkinėti balsuotojus, arba žmones apylinkėse skaičiuojančius balsus. Tačiau internetinis balsavimas leistų tai daryti žymiai paprasčiau ir didesniais kiekiais. Juk viską prižiūrėtų kokie 20-30 IT specialistų vienoje vietoje, o ne virš 30 000 visoje Lietuvoje. Pigiau ir efektyviau.

Slaptumas. IT specialistai aiškina, kad iBalsavimas panaikina balsavimo slaptumą. Jo šalininkai teigia, kad ir dabar visi pasisako, už ką balsavo, ir niekam tai neturi įtakos. Ar tikrai jau taip visi visiem ir sako? Aš, pavyzdžiui, žinodamas, kad mano bosas – užkietėjęs konservatorius, tikrai nenorėčiau girtis, kad balsavau už socdemus. Panaikinus slaptumą, jis galės tai laisvai sužinoti… Jei neatleis dėl kokios nors priežasties, tai kažin, ar norėsis pačiam ten dirbti.

Kaina. Štai apie šitą dalyką, ko gero, šalininkai pagalvoja mažiausiai. Jie svajoja, kad įvedus balsavimą internetu, iškart sumažėja išlaidos, galima greitai surengti pakartotinius rinkimus ir panašiai. Em… Įvedus iBalsavimą, senasis būdas nebus panaikintas, nes tikrai ne visi turi kompiuterius ir internetą. Taigi, tai ne mažesnės, bet žymiai didesnės išlaidos valstybei. Dar vienas dalykas – toks balsavimas kainuotų pačiam rinkėjui. Kaip? Paprastai. Norint balsuoti, reikalingas parašas. Pas mus pasirašyti elektroniniu būdu galima arba per banką, arba su asmens tapatybės kortele. Bankai nuo šio projekto atsiriboja, nes jei kas negerai, kalti liks jie. O norint pasirašyt su tapatybės kortele, reikalingas specialus skaitytuvas. Jis kainuoja 35-80 Lt. Kas pigiau – nueiti iki apylinkės, ar nusipirkti aparatą? Aišku, įsigijus tokį daiktą, paskui jis gali praversti. O gali ir ne – prireiks kartą per keletą metų – per rinkimus.

Na, ir, savaime aišku, sistema garantuotai nebus atviro kodo, nepriklausomi specialistai negalės patikrinti, kaip ten iš tiesų kas vykdoma. Taigi, skaidraus balsavimo užtikrinti nepavyktų. Ir, kaip pas mus su naujom sistemom būna, garantuotai serveris, kuriame sistema suksis, nulūš per pirmąjį balsavimą. Bent jau darytų decentralizuotai – kiekviena apygarda – atskiram servery… Bet argi apie tai kas pagalvos? Svarbu pasipuikuot prieš užsienio šalis, o tik vėl apsijuoksim…

Blogai ir gerai

Man šią savaitę (tiksliau po paskutinio įrašo), užkliuvo dar dvi naujienos iš Copyright pasaulio.

Kaip pranešė torrentfreak.com, Amerikoje, Tenesyje, nelegalu paskolinti savo prisijungimą prie transliavimo tarnybų (Netflix, Rhapsody ir pan.). Jei pasiskolinęs prisijungimą asmuo įsigyja produktų iki 500$, paskyros savininkui numatoma bausmė 2.500$ ir iki metų kalėjime. Jei virš 500$ – sėsi ilgesniam laikui… Suprantate, jei žmogus naudojasi svetimu login’u, jis neperka papildomai, o tai atima pinigus iš RIAA narių. Ne, nu… Bl… Nesikeikiant… Kuo toliau, tuo labiau įrašų industrija baigia išpindėt. Negana, kad nusipirkęs tokią atgyveną kaip DVD, pažiūrėjęs filmą kartą ar du, privalai padėti diską į lentyną, ir niekam neduoti (jei kas neskaitėt, tai ant DVD dėžutės parašyta, kad skolinti – negalima). Tai tuoj bus ir taip, kad turėdamas tokį gėrį kaip Netflix (mums tai kažin ar įgyvendinama svajonė), tu negalėsi pasikviest draugų žiūrėti filmo, jei jie nebus susimokėję! Gaunasi, kad internetas visur kontroliuojamas. Diktatoriškose valstybėse tai daro valdžia, „demokratiškose“ – įrašų industrija su valdžios pagalba…

Kita naujiena – geresnė. Jungtinės Tautos pasakė, kad Prancūzija, Didžioji Britanija ir joms pritariančios šalys (Lietuva kaip ir tarp jų) – išpindėjo. Interneto ribojimas – tai žmogaus teisių ribojimas. Žinoma, kad N. Sarkozy labai užsimojęs kontroliuoti internetą, D. Britanija irgi kažką tokio jau paruošė. Pas mus LANVA ir draugai tikisi blokuoti jiems nepatikusius puslapius (tikiuosi, kad mūsų valdžios neveiksnumas vėl pasireikš, ir tų ribojimų neįgyvendins). Kuo toliau, tuo man Prancūzija mažiau asocijuojasi su demokratiška valstybe. O jos prezidentas – kvaištelėjęs diktatorius su vizija, kaip užkariauti pasaulį.

Pabaigai, Europos Interneto laisvės žemėlapis. Tik šio to nesuprantu – pas mus VoIP blokuojamas?

Autoriai vs. LATGA-A

Lietuvos muzikos dievukų nervai neišlaikė… Ko gero šios savaitės top naujiena (neskaitant to, kad oficialiai prasidėjo vasara) – A. Mamontovas su chebra sukilo prieš LATGA-A.

Kas skaitė, tas žino, kas neskaitė, tai kažin ar įdomu, bet trumpai apibūdinsiu situaciją.

Kasmet LATGA-A surenka krūvas pinigų iš visokių šaltinių (asociacijos nario mokestis, mokesčiai iš radijo bei televizijos, CD laikmenų mokestis ir pan.). Dalį paskirsto tiems patiems nariams, dalį – savo administracinėms išlaidoms, dalį – dar kažkam. Ir štai autoriai, gaudami iš LATGA kelis šimtus litų per metus, susimąstė, kad kažkaip mažokai… Paskaičiavo, ir pagalvojo, kad sau LATGA-A pasiima daugiau, nei turėtų. Pagalvojo, ir nusprendė pakelti vėją. Pirmiausia – priversti padaryti auditą pačioje agentūroje. Pats „gynėjų“ direktorius tikina, kad viskas pas juos švaru ir skaidru, ir auditas atliekamas, o autoriai patys jiems nemoka. Bet tai kai auditą daro vos ne patys, ar ta pati firma, tai labai jau abejotini rezultatai… Teigiama, kad administravimo išlaidoms skiriama ~4 milijonus litų, o darbuotojai gauna vidutiniškai 4000 Lt atlyginimo. Na, skaičiai skaičiais. Manau, kad nieko tokio, jei savo srities specialistai, dirbantys kokybiškai, gauna nemažas algas. Bet… Paskaičius tų pačių autorių pasisakymus, ir iš kitų šaltinių, tai galima drąsiai teigti, kad LATGA-A darbuotojai dirba nelabai efektyviai. Pavyzdžiui, atvejis su Saša Song dalyvavimu Eurovizijoje. Nors pagal viską, jis turėjo gauti pinigus iš maždaug 40-ies šalių, kur vyko transliacija, gavo iš mažiau nei pusės. Agentūra išsiuntė raštus su tekstu „duokit pinigus“, ir tuo pasibaigė. Taip pat LATGA-A nėra mėgėjai atsakinėti į interesantų klausimus. Žinau, kad radijo stotys privalo pateikti ataskaitą, kiek ir kieno kūrinių grojo eteryje. Savaime aišku, ne visų grotų autorių teisės yra saugomos, ir agentūrai yra visiškai dzin, jei ataskaitoje būna tokių autorių. Tačiau gauti sąrašą užsienio autorių, kurių kūriniai yra saugomi, neįmanoma. Aš pats asmeniškai esu rašęs klausimą apie kūrinių transliavimą internetu. Keista, bet atsakymą gavau. Tačiau jis atėjo nuo NCB – privačios įmonės, užsiimančios autorių teisių administravimu. Bet tai galėjo ir iš agentūros ateit kas nors iš serijos „jūsų laišką gavome, atsakysime artimiausiu metu“. Bet tai tada man dar didesnis klausimas – ar LATGA-A pati ką nors dar veikia, jei autorių teises administruoja užsienio firma?

Grįžtant prie autorių „sukilimo“. Užkliuvo vieno žmogaus blog’e prisikabinimas prie Mamontovo, kuris nežino, kad 6% nuo visos jam skirtos sumos bus skirta kažkokiems projektams remti. Na, ši informacija paskelbta mažiau nei prieš mėnesį, prašant nesutikimą atsiųsti iki gegužės 31 dienos. Informacija paskelbta tik jų puslapyje, kur net RSS nėra. Žinoma, galima užsisakyti naujienas el. paštu. Bet kas tai daro iais laikais? Tai vat, anot to blogerio, Mamontovas pats kaltas, kad nesidomėjo tuo reikalu. Tai jei aš ant savo buto durų parašysiu raštelį, kad nuo kito mėnesio vaikščiosiu per koridorių ir kaposiu duris kirviu, o kas nesutinka, tegu praneša asmeniškai, tai tie, kurių duris sukaposiu, patys kalti, kad neužėjo iki mano aukšto, mano buto, ir neperskaitė raštelio? Ir be to – mažiau nei mėnuo tokiems dalykams pranešti – itin mažas laiko tarpas.

Ką galiu pasakyti. Beveik visus interneto vartotojus iki šiol autorių bei atlikėjų vardu visokios agentūros netiesiogiai vadino vagimis. Dabar praktiškai pačius autorius jų vardu (LATGA-A juk atsovauja autorius) irgi netiesiogiai pavadino vagimis. Brangūs autoriai, sveiki prisijungę prie piratų!

Kai ko tiesiog nesuprantu…

Čia kalba eina apie visokias diskusijas internete ir šiaip. Skaitau, klausau, kartais ima juokas, kartais sakau „wtf???“. Taigi…

Merginos, užsiregistruojančios kokiose nors XXX Pažintyse, o profilyje parašančios „ieškau ne sekso, bet rimtų santykių“. Na taip, yra žmonių, japonų restorane užsisakančių Cezario salotų, bet ar jų ten einama?

Merginos, pažinčių (ne XXX) puslapiuose įsidedančios itin atviras nuotraukas (dažnai vien su apatniais), o profilyje parašančios „atšokit iškrypėliai – aš ieškau rimtų žmonių“. Galima automobilį nudažyti ryškia rožine spalva, pridėti visokių blizgučių, bet tikėtis, kad jį pirks tik rimti, save gerbiantys verslininkai, kažkaip naivu…

Žmonės, visokiuose komentaruose aiškinantys prieš juos parašiusiems „ismok rasyt“, tačiau patys tai rašo be lietuviškų raidžių. Tik dabar suprantu, kad tai pats elementariausias trolinimas.

Žmonės, skelbiantys toleranciją visiems ir viskam, bet patys iš tiesų netoleruoja kitokių idėjų, nei jų pačių. Panašu, kad vis tik tolerancijos kiekis yra baigtinis – viskam neužtenka.

Kažkaip galvojau, daugiau parašysiu iškart… Prisiminsiu – pridėsiu. Jei ne čia, tai komentaruose:)

Tamsu kaip š…oj

Manau, ne kartą esu tokius žodžius ištaręs. Kaip ir dauguma. Tik aš dar mėgstu pasakyti, kad „ne visai – šiknoj tai šviesa tunelio gale matosi“. Bet štai kurią tai dieną susimąsčiau, ar tikrai ten būna ta „šviesa tunelio gale“? Pagalvojus – natūraliai ta skylė, pro kurią išeina išmatos, būna užsitraukus. O jei ji atsiveria, tai dažniausiai nebūna tuščia – ar tai kas nors išeina, arba įeina (priklausomai nuo situacijos ir pomėgių). Taigi, atsivėrusi šiknaskylė vistiek būna užpildyta. Žinoma, pažiūrėjus kokį anal porno galima pamatyt, kad ten ir ištraukus svetimkūnį dar būna tarpas. Bet tai čia specialūs atvejai. Dažniausiai ten turėtų būti absoliučiai tamsu.

Ką aš visu šituo norėjau pasakyt? Noriu patikrint, ar tikrai kyla blogo skaitomumas, jei ten aprašomi kokie nors šlykštūs bei negražūs dalykai.

Ar dalinimasis informacija – įgimtas?

Prisiminiau „login 2011“ ir jame skambėjusį A. Iškausko pranešimą. Pranešėjas ten pasakė, kad jo manymu, dalintis informacija – žmogui nėra natūralu. Taip pat ir kiti „autorių gynėjai“ dažnai aiškina, kad dalinimasis, o juo labiau informacija – žmogui nėra įgimta, nenatūralu. Todėl ir piratavimas – nenormalu, ir atsirado tik dėl interneto.

Aišku, visada yra žmonių, galvojančių priešingai. Aš – vienas iš jų. Ir, tiesą sakant, galiu argumentuot, kodėl dalinimasis informacija yra žmogui natūralus reiškinys.

Tarkime, kad „įgimtas instinktas“ yra toks, kurį žmogus atlieka be jokių auklėjimų nuo pačios vaikystės. Kas yra bendravę su mažais vaikais (turi jų patys, ar artimi žmonės jų turi), turbūt pastebėjo, kad vaikui didelis džiaugsmas yra gauti kažkokį daiktą. Tačiau labai dažnai vaikas tą patį daiktą su ne ką mažesniu džiaugsmu atiduoda kam nors kitam (aišku, su viltimi, kad vėl atgaus). Manau, kad tai parodo, jog dalinimasis yra natūralus veiksmas.

O dėl informacijos dalinimosi. Pažiūrėkim, kaip mielai vaikai bei suaugę žmonės skleidžia paskalas, gandus. Be jokios užmokesčio perspektyvos, tiesiog moralinis pasitenkinimas, kažkam perdavus žinią. Taip pat net neprašomi pasakoja įspūdžius. Ar paskalos, įspūdžiai – informacija? Tikrai taip. Ir žmonės ja dalinasi. Sunkiau yra ne skleisti, bet išsaugoti informaciją. Manau daugeliui yra tekę saugoti paslaptį, kurios niekam negalima atskleisti. Reikia tikrai nemažai pastangų, kad vienu ar kitu būdu kam nors neišplepėt.

Aišku, vaikams augant, jiems pradedama diegti, kad dalintis negalima, plepėt negalima, ir panašiai. Tai kas yra natūralu – kas vyksta savaime, ar ką įkala į galvą laikui bėgant?

Muzikos išliekamoji vertė

Gali būti keista, bet šįkart nekalbėsiu apie piratavimą bei su tuo susijusius dalykus. Jei išplauks iš konteksto, tai netyčia…

Gyvendamas su muzikologe girdžiu tikrai nemažai dalykų, susijusių su muzika. Kai ką sužinau naujo, kai ką – seniai pats galvoju.

Ne man vienam žinoma, kad daugeliui klasikinė muzika asocijuojasi su kažkuo „aukštesniu“ nei šiuolaikinė, o tų laikų žymiausi kompozitoriai – absoliutūs genijai, kokių nebuvo prieš juos ir daugiau niekada nebus. Kai kurie, besiklausantys klasikinės muzikos (gal tiksliau – einantys į tokios muzikos koncertus bei turintys namuose keletą CD) netgi save laiko „kietesniais“ žmonėmis nei tie, kurie yra šiuolaikinės muzikos fanai. Bet ne apie tai aš čia… Taigi, vyrauja požiūris, kad šiuolaikinė muzika – trumpalaikė ir neturinti išliekamosios vertės. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai jau džiazas, rokas, elektroninė muzika yra taip jau prastesnė už klasikinius kūrinius? Nebūtinai… Juk pagalvojus, kas buvo Mocartas, Bachas, Bethovenas? Jie juk buvo savo laikų pop žvaigždės. Kai kurie savo kūrinius gamino masiškiau nei vidutiniai mūsų dienų prodiuseriai (pvz. Bachui reikėjo kiekvieną savaitę pateikti naują kūrinį). Manau, kad dirbant tokiais tempais kokybė tikrai krenta. Taip pat buvo juk ir tų pačių „didžiųjų“ amžininkų, kurie plačiajai visuomenei dabar praktiškai nežinomi, nors jų kūryba – ne ką prastesnė. Tiesiog visada būna taip, kad kažkam pasiseka labiau, kažkam – prasčiau. O dėl išliekamosios vertės – kurios natos buvo daugiau perrašytos, tos ir išliko. Juk orkestrai nepergrodavo kūrinių „iš klausos“, neimprovizuodavo.

O kaip yra dabar? Ar tikrai kūriniai, sukurti XX amžiuje ir vėliau, priskiriami pop kultūrai, neišliks tiek ilgai, kiek didžiųjų klasikos kompozitorių kūryba? Manau, kad ne. Džiazas, rokas, elektroninė muzika yra tolimesnė muzikos evoliucija. Jei minėtieji kompozitoriai gyventų šiais laikais, esu įsitikinęs, kad kūrybai jie naudotų kompiuterius, šiuolaikinius muzikos instrumentus ir neatsiliktų nuo vyraujančių tendencijų.

Tai kodėl tada visas hip-hopas, rokas, džiazas kaltinami, kad neturi „išliekamosios“ vertės? Bitlų kūrybai jau apie 50 metų, bet daugelis juos atsimena iki šiol. Praėjusio amžiaus pradžios džiazo kūrinius iki šiol labai sėkmingai pergroja ne tik šio stiliaus muzikantai, bet ir daugelis kitų. Dainos, kompozicijos dabar retai išlieka savo grynuoju pavidalu, tačiau randa prieglobstį kitur – motyvų, semplų pavidalu. Ir tai daroma ne tik su šiuolaikiniais kūriniais, bet ir su klasikiniais. Tie, kurie teigia, jog dabartinė muzika – neišliks po kažkurio laiko, tiesiog per mažai tuo domisi.

Vienintelis dalykas, kas gali sukliudyt šiuolaikinei muzikai išlikt ilgam – laikmenos. Anksčiau viskas buvo užrašoma natomis ir visi galėjo pergroti. Dabar gi neretai kuriama visai be natų – iškart rašoma į laikmenas. Jei tos laikmenos dings – išnyks ir kūriniai. Žinoma, paleidus dainą į internetą, maža tikimybė, kad ji visiškai išnyks – kažkas kažkur ją turės. Nebent staiga išnyktų visi kompiuteriai, internetas. Bet tokiu atveju ir klasikinei muzikai grėstų labai didelis pavojus. Manau netgi koks džiazas, kuriame didelę dalį sudaro improvizacijos, turėtų daugiau galimybių išlikti, nei tokia kūryba, kuriai reikia didelio orkestro bei daug valandų repeticijų…

Mano galva – šiuolaikinė muzika, nepaisant kai kurių nuomonės, irgi turi nemažą išliekamąją vertę. Žinoma, ne visi kūriniai. Bet taip visada buvo, taip ir yra dabar. Aišku, kai daugiau autorių, sunku iškilt kažkam vienam labai dideliam. Bet tai yra natūralu…