Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Programuotojai

Neseniai perskaičiau, kaip kažkas pavadino programuojančius python’u „gyvačių kerėtojais“. Susimąsčiau, kaip gi kitus programuotojus galima pravardžiuot? Pateiksiu trumpą sąrašėlį su viltim, kad kas nors pasiūlys ir daugiau… Kaip visada – nereikia įsižeisti, o geriau pažiūrėt į tai su šypsena. Pavardinsiu ne tik programavimo kalbas, bet ir technologijas, bendras ideologijas.

Python – gyvačių kerėtojai.

JAVA – motociklininkai, baikeriai (tikiuosi, atsimena žmonės motociklus „JAWA“).

Delphi – delfinų dresuotojai.

Ruby – geologai, deimantų kasėjai.

PHP – pochuistai.

C – vienos natos muzikantai.

C# – vienos natos muzikantai (tik truputį aukščiau).

C++ – vienos natos muzikantai (dvigubai gerai tą natą mokantys).

ASM – surinkėjai.

.NET – taškiniai.

Qt – fainulkos (Qt tariasi kaip „cute“).

GNU – antilopės.

Open Source – išversti viduriai.

Jei kas sugalvoja daugiau, ką galima pridėt, pataisyt, būtų visai malonu, kad prisidėtų. Norisi įdomesnio sąrašo 🙂

Tolerancija vs. tolerastija

Aš save laikau tikrai tolerantišku žmogumi. Bet tai, kas vyksta paskutiniu metu, man jau kelia nebe juoką, bet pyktį… Apie ką aš čia?

Europos Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje bręsta reformos, susijusios su tolerancijos skatinimu. Tai viskas būtų lyg ir tvarkoj. Bet daug kur, mano manymu, perlenkiama lazda. Paskaitęs šį straipsnį šiek tiek daugiau sužinojau, ką žada mokyti vaikus. Galbūt ten ir per daug sutirštinamos spalvos(garantuotai kas nors taip teigs, nes juk bernardinai.lt – „davatkiškas“ portalas), bet kiek paskaitau visokias naujienas, tai nemanau, kad visa tai yra netiesa…

Prasidėjo viskas nuo „gender loops“ ir garsiai nuskambėjusios pasakos apie princą ir princą. Na, aš pritariu, kad vaikams nuo mažens reiktų duoti suprasti, kad vyras ir vyras – nėra blogai. Bet gal geriau tai daryti tada, kai jis pradeda klausinėti, o ne per prievartą kišti darželyje. Juk apie tai, iš kur vaikas atsirado, niekas nepasakoja vos tik jam pradėjus kalbėti. Palaukiama, kol pats paklaus. Dar jei apie pasakas kalbėt, tai čia juk yra pakankamai sudėtingas žanras. Tiesiog trumpa istorija, kaip susitiko du princai, įsimylėjo ir apsiženijo – nėra pasaka. Nuo vaikystės atsimenu, kaip dėl mylimųjų buvo daromi žygdarbiai, patiriami įvairūs nuotykiai… Darželyje vaikams turi būti aiškinama, kas bendrai yra gėris, blogis, meilė, neapykanta, o ne tai, su kuo miegoti yra gerai. Tai reiktų aiškinti vėliau. Aišku, pas mus tai dar nieko. Kaip supratau, Ispanijoje vaikams netgi stengiamasi nepriminti, kokios jie yra lyties, kad neatsirastų lytims būdingų stereotipų.

Anksčiau minėtame straipsnyje pastebėjau, kad moksleiviams bus siekiama paaiškinti, jog yra ne dvi lytys, o daugiau – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo(vyras, moteris, šuniukas…). Gaunasi, kad vaikams nuo mažų dienų bus aiškinama, kad tu esi tas, su kuo miegi, o ne kaip sysioji? Aš esu už vaikų lytinį švietimą. Bet tikrai ne nuo tokio amžiaus, kai jiems nei stovi, nei drėksta, ir iki to toli gražu.

Kitas marazmas – Europos Taryba siūlo apriboti žodžių „tevas“ ir „motina“ vartojimą ir abu vadinti „tėvais“, o vieną – „gimdytojas“. Bent jau taip būtų lietuvių kalboje. Šūdas kažkoks. Dar kokioj anglų kalboj „parent“ skamba pusė velnio, bet „gimdytojas“… Išeina, kad vaiko pirmieji žodžiai negalės būti „mama“ arba „tete“. Juk tai diskrimuojantys terminai, ir vaikas nuo pirmųjų žodžių gaus stereotipinę informaciją. Nesąmonė kažkokia… Taip – kai kurie stereotipai yra blogai, bet tam, kad gimdo moterys, jos ir pačios kažin ar prieštarauja. Kad ir kiek mokslas pažengęs, vyrai dar negimdo (ex moterys – nesiskaito). Tarp kitko – o kaip gėjų(lesbiečių) šeimoj „gimdytojai“ aiškins, iš kur jų vaikas atsirado, kai tas klausimas bus užduotas? Iki paauglystės bus kalbama apie gandrą?

Žiūrint dabartines tendencijas, tai galvoju, iki ko tolerastai toliau eis? Na, vienas iš žingsnių turėtų būti uždrausti ne tik vartoti „tėvas“ bei „motina“, bet netgi riboti žodžių „vyras“ ir „moteris“ vartojimą. Geriausiu atveju paliekant juos moksliniuose straipsniuose, kur reikia atskirti lytis. Ir išvis – vengti naudoti vyriškos ar moteriškos giminės daiktavardžius. Stengtis kalbėti neutralia gimine. Tokiu atveju lietuvių kalbos laukia sankcijos – pas mus yra tik vyriška ir moteriška giminės. Taip pat mūsų kalba yra nepolikorektiška dėl vieno paprasto žodžio „negerai“. Manau ne vienas yra girdėjęs, kaip tarpusavyje kalbantys lietuviai kokiam Londone gaudavo grasinimų nuo juodaodžių už įžeidinėjimą. Aišku, aš suprantu, kad jiems „nigger“ yra kažkoks įžeidus žodis, jei jis skamba iš kitos spalvos žmonių. Bet tai galėtų ir jie būt kažkiek supratingesni. Jei aš girdžiu nesuprantamą kalbą, bet vienas žodis skamba pažįstamai, tai labai tikėtina, kad nebūtinai jis reiškia tą patį. Kažkodėl žiūrint anime man neateina į galvą, kad ten dažnai vartojamas žodis, skambantis kaip „suka“ ir reiškia sukimo veiksmą arba kalę.

Dar vienas įdomus tolerastų bruožas yra tas, kad jie reikalauja toleruoti viską ir visus. Bet kai tik kalba pasisuka apie Bažnyčią, arba bet kokį prieštaravimą jų idėjom, tolerancija kažkur išgaruoja. Kartais atrodo, kad visi nusipelno turėti savo požiūrį, ir visoks jis yra geras. Tačiau jei tik turi kitokių minčių nei „vyras + moteris = nenatūralu“, esi atsilikęs nepilnaprotis…

Galbūt kai kuriems „tolerantiškiems“ pasirodys kad aš nekenčiu mažumų ir esu pilnas pykčio. Jei taip atrodo – duokit į teismą. Dabar juk madinga už kiekvieną pirstelėjimą teistis. Tačiau tokie teiginiai nebūtų teisingi. Mano manymu, visos mažumos turi turėti lygias teises, tačiau jų atstovai ir turi elgtis kaip lygūs. Dabar daug kur situacijose, kur į darbą priimant reikia rinktis tarp tradicinių pažiūrų baltaodžio vyro ir moters(gėjaus, juodaodžio, musulmono), pirmasis atmetamas, net jei ir yra objektyviai geresnis specialistas. Kitu atveju tai būtų diskriminacija. Taip pat esu girdėjęs, kad Britanijoje būna tokių situacijų, kai juodaodžiams liepus dirbti tiek pat kiek baltaodžiams, tai skaitoma rasiniu priekabiavimu. Kaip jau sakiau – aš už lygias teises, bet ne už išsidirbinėjimą…

Aš ir nepriklausomybė

Šią savaitę pastebėjau, kad Facebook’e daugelis dalinosi N. Oželytės video, kaip ji Seime kalbėjo mokiniams – tai jau virusiniu video tapo. Stipriai kalbėjo, bet teisingai – išsakė, kas susikaupę buvo. Ir susimąsčiau, koks gi buvo mano požiūris tada ir dabar į visus tuos įvykius, nepriklausomybę…

Aš, savaime aišku, gimiau dar Tarybų Lietuvoje, ir anksyvoji vaikystė prabėgo dar tais laikais. Nors tėvas ir buvo komunistų partijos narys, bei prie vadovaujančių kolūkyje, mane pakrikštijo bažnyčioj. Žinoma, tai tikrai kirtosi su kompartijos nuostatomis, bet buvo atlikta. Įdomus dalykas – ėjimas į bažnyčią tarybiniais laikais buvo persekiojimas vadžios organų, o dabar tai – smerktinas veiksmas iš įvairių tolerastų (atsiprašau už žodį, bet būtent taip norisi pavadinti asmenis, piktai šaukiančius ant tų, kurie nesutinka su gėjų santuokom ir panašiai) pusės, nors abiejų grupių tikslai – radikaliai priešingi.

Tai štai. Prasidėjus Atgimimui visa tai atrodė pakankamai įdomu, bet nei aš, nei mano tėvai tame nedalyvavo. Bent jau tėvas buvo skeptiškas dėl visų tų dalykų. O jei šeimos galva sako „nėra čia ko“, reiškia ir kiti seka šiuo požiūriu. Atsimenu, atsikėlęs 1990 metų kovo 12-ąją į mokyklą, gavau iš mamos klausimą „Na, ar gera gyvent laisvoj Lietuvoj?“ Ir tai nebuvo kažkoks didelis įvykis – šiaip ar taip, mes buvom nepriklausomybės skeptikai. Turėjom kaimynų, labai palaikiusių Sąjūdį. Su vienu net į vieną klasę ėjau. Būdavo nemažai apsižodžiavimų ir apsipykimų…

Ta pati Sausio 13-oji nebuvo kažkuo ypatinga diena. Kažką penktadienį popiet rodė per TV. Žmonės susirinkę, kažkas vyksta. Neįdomu. Kur multikai? Paskui sekmadienį ryte irgi atsimenu, kad vietoj kažkokių rytinių filmukų suko tuos pačius vaizdus su tankais. Minėtieji kaimynai tuo metu buvo nuvykę prie parlamento, o mūsų šeima vistiek skeptiškai žiūrėjo į visą tai, netgi piktai pajuokaudavo apie buvusius ten.

Viskam nurimus mūsų šeimoje jautėsi nuolatinis priešiškumas vadinamiems „sajūdistams“. Tai gal buvo labiau dėl asmeninių priežasčių, nei politinių. Dalinant kolūkį jie sugebėjo pasiimt žymiai daugiau, nei mūsų šeima, nors nebuvo aišku, už ką. Aišku, tuo metu šeimoje buvo kalbama, kad taip nutiko dėl to, kad nuo kolūkio valdžios „sajūdistai“ pareikalavo nušalinti „komunistus“, kad vyktų „teisingas“ dalinimas. Ir taip gavosi, kad „komunistai“ gavo mažiau, nors ir dirbo kolūkyje buvo ilgiau, bei užėmė aukštesnes pareigas. Dabar aš manau, kad tiesiog mano tėvui trūko įžūlumo. Be to – nebuvo mano šeima verslūs – vis dar gyveno socialistiniais principais, kai kaimynystėj jau siautė laukinis kapitalizmas.

Vėliau aš nors ir girdėdavau „kaip buvo gerai tarybiniais laikais“ ir panašių dalykų, negaliu pasakyt, kad labai norėjau, kad Lietuva grįžtų į TSRS. Nors kiti aplinkui gyveno geriau, bet negaliu pasakyti, kad labai visko trūko. Viskas ėjo sava vaga – niekada per daug nesureikšminau nei kovo 11, nei sausio 13. Man iš visų tų švenčių priimtiniausia buvo vasario 16. Tačiau ir joje atstumdavo tai, kad kaip ir kitos, ši šventė buvo minima, o ne švenčiama. Visada vienodai: prisimenant kritusius už laisvę, su eilėraščių deklamavimu, žvakėm ir kitokiais būtinais atributais…

Žinoma, gyvenant kaime, teko susidurti su to laukinio kapitalizmo ir aklo vakarų sekimo pasekmėm. Kadangi buvo pateikta statistika, kad Lietuvoje per didelis procentas žemdirbių, ir dėl to kenčia ekonomika, tai buvo kaip ir oficiali politika – sumažinti jų skaičių. Kai kurie visuomenės veikėjai tiesiai šviesiai sakė, kad kaimiečius reikia naikint. Dabar nuolat kalbama, kad tai, jog kaime žmonės daug geria – sovietmečio palikimas. Drįstu nesutikt. Taip – tais laikais žmonės vartojo alkoholį. Tačiau atėjus nepriklausomybei tas vartojimas buvo sumažėjęs. Vėl masiškai gerti kaimiečiai pradėjo tada, kai visur viešai buvo skelbiama, kad jie yra nereikalingi, ir jų per daug. Kaip jaustis žmogui, kai jam į akis pasakoma, kad jis yra nereikalingas? Kadangi populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas būdas nusiraminti – pasigerti, žmonės tai ir darė. O sovietmetis prie šito prisidėjo nebent tuo, kad žmonės nežinojo kitų efektyvių svaiginimosi bei linksminimosi būdų.

Praktiškai kol baigiau mokyklą, ir dar kažkiek laiko po to, į visą šią Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjau neutraliai: gerai, kad ji yra, bet ir be jos gal nebūtų blogai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad žmonės laimingi ne tik tada, kai turi sočiai pavalgyt. Žinoma, turėt pinigų kapitalizmo sąlygom reikia. Tačiau turėt laisvę važiuot kur nori, sakyt ką nori(na, dabar tai jau tikrai ne viską), irgi yra svarbu.

Dabar, kai pažiūriu į praeitį, tai suprantu, kad nesvarbu, kurie buvo valdžioje – „kairieji“ ar „dešinieji“, visi vykdė tokią pačią politiką, kurios pagrindinis tikslas – užsitikrinti savo gerovę. Nesuprantu, kodėl Lietuvos „kairieji“ taip vadinosi. Tik dėl to, kad jie – buvę komunistai? Juk jų vykdyta politika buvo visiškai kapitalistinė. Taip pat keldavo klausimų konservatoriai. Pagal pavadinimą, tai jie turėjo priešintis naujovėms, tačiau būtent jie inicijavo daugumą reformų. Kažkodėl bet kuri mūsų valdžia nuolat per daug žiūrėjo į JAV, kurios modelis mums visiškai netinka. Kodėl kai pavyzdys nebuvo paimta Švedija? Turbūt per daug išsigando žodžio „socializmas“ – tuo metu netgi į raudoną spalvą (net ne politiniam kontekste) buvo žvelgiama kreivai.

Dabar, praėjus 20 metų po visų tų įvykių, vertinu, ką anuomet padarė stovėję prie parlamento bei TV bokšto. Tačiau iki šiol negaliu pasakyt, kad tie įvykiai mane būtų itin sukrėtę. Ir nors mano pažiūros pasikeitė, jos netapo radikaliai priešingos, nei tada. Tiesiog tapau mažiau kritiškas ir labiau tolerantiškas…

Mano 2010-ieji

Vat imsiu, ir padarysiu trumpą apžvalgą, kas man nutiko per besibaigiančius metus. O nutiko visai nemažai…

Pirmiausia, tai 2010-iais du kartus pakeičiau darbą, ir sugebėjau kažkiek pabūt bedarbis. Kaip čia taip nutiko? Kadangi seniai žavėjausi atviru kodu, o metų pradžioje dar ir pamėginau Python pakrapštyt, tai netyčia pamatęs darbo skelbimą, kad ieškomas žmogus, darbui šia programavimo kalba, nutariau kandidatuot. Priėmė… Tik vat kažkaip nepateisino mano lūkesčių ta darbovietė. Galutinai supratau, kad darbas, tai ne vien atlyginimas, bet ir aplinka, kolegos, bendravimas, ir dar nemažai veiksnių. Nemažai iš tų faktorių ten buvo ne pagal mano poreikius… Galiausiai išėjau. Tuo metu jau dirbau prie parašykjiems.lt, todėl labai nenuliūdau, kad finansinė padėtis iškart suprastės. O štai nuo gruodžio pradžios dirbu su JAVA. Kol kas man dar ten tamsokas miškas, bet matosi prošvaistės 🙂

Kitas labai svarbus dalykas – pasipiršau savo mylimajai.  Tikrai ne iš reikalo. Vestuvės nusimato ateinančiais metais.

Taip pat eilinį kartą pakeičiau gyvenamąją vietą. Teko išsiskirti su ilgamečiais kambariokais. Bet dabartinė vieta mane tikrai tenkina. Juo labiau, kad gyvenu su sužadėtine.

Įsigijom katiną. Jis tikrai pateisina savo vardą. Bartas yra panašiai destruktyvus kaip ir jo animacinis Simpsonų šeimos prototipas. Kol kas jo padaryti nuostoliai: sudaužytas laikrodžio stikliukas, sumuštinių keptuvė, beveik sugadintas kompas (nuvertė, bet tik vaizdo plokštė pajudėjo iš vietos). Bet visas toks mielas, draugiškas, bendraujantis. Jis vertas atskiro įrašo 🙂

Buvo ir nemažai išlaidų. Gal net daugiau, nei leistų pajamos. Bet kol kas nelabai dėl jų gailiuosi.

Dar šiemet aktyviau prisidedu prie „piratų partijos“ judėjimo. Bent jau dalyvauju susitikimuose ir rašau į blogą.

Ir kodėl gi aš visa tai aprašinėju? Ko gero, esu online ekshibicionistas. Dabar tokie populiarūs 🙂

Puikus naujas pasaulis 1984-aisiais

Perskaičiau dvi antiutopines knygas: G. Orwell’o „1984-ieji“, bei A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“(todėl ir toks įrašo pavadinimas). Štai, kokios mintys kilo…

Nemažai žmonių paskutiniu metu teigia, kad pasaulis panašėja į tokį, koks aprašytas „1984-uosiuose“, tačiau, ko gero, nedaugelis yra skaitę „puikų naują pasaulį“, kuriame pavaizduotas pasaulis yra gal net artimesnis tam, kas vyksta dabar…

Kas neskaitė, šiek tiek aprašysiu, kokie pasauliai vaizduojami abiejose knygose.

„1984“. Neilgai trukus po Antrojo Pasaulinio Karo pasaulyje susiformavo trys supervalstybės, kurias valdė praktiškai vienodi režimai. Ir nors šios šalys iš tiesų tokios pačios, bet jos nuolat tarpusavyje kariauja. Visada dvi kariauja prieš vieną. Tačiau jos yra per daug galingos, kad kuri nors viena būtų nugalėta. Todėl karas vyksta nuolat. Tačiau kariaujama ne tik tam, kad nugalėti priešą. Karas yra naudingas valdžiai. Tik nuolatinės išlaidos karinėms reikmėms pateisina pastovų skurdą. O skurdas reikalingas hierarchinės visuomenės palaikymui. Tik tada, kai yra vargstantys, turtingieji gali valdyti juos. Tačiau reikia nepamiršti, kad pagrindinės revoliucijos buvo sukeltos tų vargšų, nepakentusių turtuolių priespaudos. Tam, kad toks dalykas nepasikartotų, visose valstybėse (nors aprašoma tik viena) imamasi priemonių. Visi gyventojai nuolat stebimi (gyventojais skaitomi partijos nariai, yra ir kitų, bet jie per daug kvaili, kad sugalvotų sukilti): bet koks klaidingas žodis, veiksmas, mimika, gali išduoti, kad žmogus galvoja kažką negero. Vos tik kyla toks įtarimas, žmogus arba pašalinamas, arba „perprogramuojamas“ visiškai palaužiant jo dvasią. Praeitis nuolat perrašoma: Jei koks žmogus dingsta, ištrinama bet kokia informacija, įrodanti jo egzistavimą, jei asmuo praeityje buvo pagerbtas, bet tapo „išdaviku“, visa teigiama informacija priskiriama kitiems žmonėms. Jei kažkuriuo metu pasikeičia sąjungininkai, visur teigiama, kad jie buvo tokie nuo pat pradžių. Seksas dėl malonumo – netoleruotinas. Žmonės tuoktis gali tik tam, kad susilauktų vaikų. Jei kyla įtarimas, kad tie žmonės vienas kitam patinka, imamasi priemonių. Nuolat vykdoma agitacija, kurioje visi trūkumai pateikiami kaip privalumai. Mokslo pažanga netoleruotina, nes ji galėtų išspręsti daugelį problemų, o tai nenaudinga. Bet kokie religiniai įsitikinimai irgi uždrausti. Vienintelis Dievas – Partija. Partija kontroliuoja viską: praeitį, dabartį, ateitį, nes tai, kas buvo yra ir bus, egzistuoja žmonių galvose, o ne objektyviai. Jei Partija pasakys, kad 2+2=5, reiškia taip ir yra.

„Puikus naujas pasaulis“. Pasaulis – viena didelė valstybė, kurioje žmonės gyvena gerai ir laimingai. Vaikai ne gimsta, bet gaminami gamyklose, kur išskirstomi pagal kastas, todėl gyventojų skaičius nelabai keičiasi. Visiems nuo pat vaikystės miego metu įkalama, kad jie priklauso konkrečiai kastai, turi savo funkcijas, ir negali bei nenori būti kitokie. Nuolat skatinamas vartojimas: jei daiktas paseno, reikia išmesti ir pirkti naują, jei kažkuo galima džiaugtis bei mėgautis nemokamai, reikia įdiegti nuo vaikystės, kad tai yra negerai. Ligų praktiškai nėra. Moralės normos pasikeitusios: kiekvienas priklauso kiekvienam, būti su vienu partneriu ilgiau nei kelis mėnesius – blogo tono ženklas, o žnaibyti merginas į užpakaliukus – gero etiketo laikymasis. Žodžiai „motina“ bei „tėvas“ yra nepadorūs keiksmažodžiai. Ašaros, kančia, mirtis sukelia aplinkinių juoką. Nemažai knygų uždrausta, nes jos nebeturi prasmės naujajame pasaulyje. Tie, kas pradeda galvoti kitaip, nesilaiko etiketo, išsiunčiami į mažai apgyvendintas vietoves, kur nepadarytų didelės žalos visuomenei. Religija išgyvendinta iš žmonių sąmonės, nors iš tiesų ten yra garbinamas Fordas, kaip visos tos visuomenės pradininkas (juk jis – konvejerio išradėjas). Mokslo pažanga ribojama tam, kad visi visuomenės sluoksniai turėtų užsiėmimus ir darytų, kas jiems skirta.

Nelyginsiu, kuo šie pasauliai panašūs, kuo skiriasi. Manau, akivaizdu ir taip. Kitas reikalas – kiek šios vizijos panašios į mūsų šiandieną? Vieni žmonės sako, kad kuo toliau, tuo labiau gyvename kaip „1984-aisiais“, kiti gi teigia, kad pas mus jau beveik „puikiame naujame pasaulyje“.

Mano manymu, teisūs ir vieni, ir kiti. Partijos ar pasaulio valdovų vaidmenį šiuo metu atlieka ne vyriausybės, bet korporacijos. Būtent jos teigia žmonėms, kad viskas yra gerai, viskas nuostabu, gyvenimas gerėja, vis nauji nuostabūs dalykai atsiranda, be kurių niekas negalėtų išsiversti. Tuo pačiu metu nuolat stebi žmones, visaip stengiasi, kad jie nesinaudotų konkurentų produkcija. Bando prastumti įvairią cenzūrą ir apribojimus.

Visuomenė bei valstybių vadovai taip pat nesnaudžia. Karas – pelningas reikalas, taika – ne. Todėl vis kur nors vyksta kariniai veiksmai. Interneto cenzūra – kuo toliau, tuo jos daugiau. Religijų naikinimas – sėkmingai vykstantis procesas (kažkodėl paneigiant bet kokius įmanomus teigiamus religijų pasiekimus). Šeimos, kaip reikalingos visuomenei, vaidmuo nuolat menkinamas. Propaguojami vis laisvesni lytiniai santykiai. Ir dar daug kitų požymių, rodančių, kad anksčiau ar vėliau dabartinė civilizacija žlugs arba pasikeis.

Galiausiai turėsime korporacijų kartelius, pilnai kontroliuojančius žmonių gyvenimus, o per daug galvojantys, maištaujantys bus elementariai pašalinti iš gyvenimo. Juk ir dabar pakankamai paprasta būtų pašalinti žmogų – jeri jo neranda Google, pradedi abejoti, ar jis yra. O praėjus dar keliems dešimtmečiams, užaugs tokia žmonių karta, kuri nesugebės prisiminti realių susitikimų ir naudosis vien paieška. Nebereiks ir valstybių vadovybių – viską kontroliuos korporacijos…

Ir nemanau, kad kažkas ką nors reikšmingo dėl to padarys…

Apie lietuvišką muziką

Man rodos, nesu rašęs šia tema (neskaitant mano paties kūrinių pristatymų, arba tik užsiminęs kitose temose). Šiek tiek minčių prisikaupė, tai išdėstysiu.

Daugelis kalba, kad Lietuvoje nėra geros muzikos. Drįstu nesutikti. Jos yra, ir nemažai. Greičiausiai tie, kurie taip aiškina, klauso tik kokį „Radiocentrą“ ar „M-1“, bei žiūri LNK ir TV3. Nieko nuostabaus, kad keikia lietuvišką sceną, matydami tik tai, ką turim prasčiausio. Tačiau patys net nebando pasidomėti kažkuo daugiau…

O šiek tiek paieškojus galima pamatyt, kad tikrai yra ko paklausyti ir kuo didžiuotis. Turime puikių elektroninės muzikos atlikėjų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Leon Somov ir Jazzu, The Sneekers, Kondencuotas pienas(a.k.a. Spotless), Fusedmarc, Pieno Lazeriai, Mario Basanov, ir kiti. Mūsų džiazo projektai (Gloriuos Gershwin, BrassBastardz, L. Mockūnas ir Co) nuolat važinėja į užsienį koncertuot, o kai to nedaro, rengia puikius pasirodymus vietiniams savo fanams. Taip pat turime ir tokių žmonių, kurie, jei tik netingės, irgi išplauks į plačiuosius vandenis, nes tai, ką jie daro dabar, jau yra įspūdinga (Jing’a’Ling). Paklausęs šios muzikos, aš ramus – pas mus padėtis tikrai nėra prasta. Žmonės dirba, ir dirba gerai.

Tačiau yra ir visas tas šūdpopsis, kurį visiems kiša per komercines radijo ir TV stotis. Daugelis nusivylę juo (suprantu – yra už ką) ir jo klausytojais, kurių yra dauguma(nors tie „nusivylę“ irgi priklauso tokiems). Bet čia uždaras ratas: televizija kiša savo „žvaigždes“, jos populiarios, žmonės ateina į koncertus, nes „matė per teliką“, televizijos kiša jas dar labiau, populiarumas auga ir t.t. Nors nieko gero toje muzikoje nėra – vienodi tekstai, muzika, išvaizda. Suprantu, kai tokia muzika veža pasigėrus – tada viskas gerai, kas turi kažkokią melodiją. Bet būnant blaivios būsenos…

Daugiausia šūdpopsio fanų yra provincijoje. Suprantama, kodėl. Ten pagrindinis muzikos šaltinis – tie patys TV bei radija. Būna atvejų, kad žmogui parodžius geresnės muzikos klodus (internetas), jis supranta, kad iki šiol klausė beviltišką dalyką. Bet tokių – mažuma. Štai kodėl į provincijoje vykstančius renginius koncertuoti kviečiamos visokios „pupytės“(jei finansai leidžia) bei kiti panašaus lygio atlikėjai. O geri lieka nesuprasti. Atsimenu, prieš kelis metus mano gimtojo miestelio Obelių miesto šventėje koncertavo „Patruliai“, „Biplan“ bei dar keletas. Nors Biplanai grojo gyvai ir tikrai pasirodė puikiai (mano galva), niekas jų tinkamai neįvertino. O štai „patrulius“ visi sutiko džiaugsmingai ir kartu dainavo bei šoko pagal tas idiotiškas dainuškas. Bet tai čia provincijoje…

Krizė vienareikšmiškai atnešė naudos – labai apmažėjo „šūdpopsio“. Tai Mario Basanov žodžiai. Ir ne jis vienas taip kalba. Ne vienas Lietuvos atlikėjas, grojantis gerą bei kokybišką muziką, šiuo metu džiaugiasi, kad jų poreikis išaugo – kai žmonės turi rinktis, jie renkasi kokybišką dalyką. Na, aišku, dar gal ir tai sužaidžia, kad mažiau žinomiems atlikėjams ir mokėt mažiau reikia, tačiau jei žmonėms patinka geras produktas, tai jie ir toliau norės jo. Galbūt išauš diena, kai kokie nors Jing’a’Ling iš koncerto uždirbs daugiau nei kokia Yva.

Šiuo metu bent jau kaip grybai po lietaus nedygsta visokios muzikantų parodijos. Neatsiranda naujų minedų, „pupyčių“ klonai atsiranda itin atsargiai. Gaila tik, kad senoji šūdpopsio gvardija liko. Minėto straipsnio su M. Basanov komentaruose kažkos asmuo išreiškė mintį, kad M.B. – nieko savo nekuria, tik remiksuoja (nu LABA DIENA! Jis gi prodiuseris, o ne koks nors DJ), o vat DJ Dalgis – šaunuolis, nes savo kūrybą skleidžia. Teko man nelaimė išgirsti to dalgio pasirodymą… Pirma mintis, kuri šovė – reikia ant jo užsiundyt kedofilus, tada visiems būtų geriau. Prie ko čia jie? Nes pirma daina, kurią išgirdau, buvo „nepilnametę padariau“. Bet man atrodo, kad dauguma kedofilų patys šitą „DJ“ klauso ir mėgaujasi, nesuprasdami, kad ne kažkokie gėjai(niekaip nesuprantu, kodėl jie daugeliui lygūs pedofilams), o tokie vat „atlikėjai“ populiarina pedofiliją. Grįžtant prie minėto koncerto… Išgirdęs pirmą dainą, per antrą jau stengiausi pasišalinti iš tos vietos. Paskui girdėjau pasakojimų, kad pas jį į sceną veržėsi tos pačios nepilnametės…

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nereikia šaukti, kad Lietuvoje nėra geros muzikos, pirma nepasidomėjus. Žinoma, daug blogos, nemažai labai blogos, bet yra ir gerų dalykų mūsų padangėje. Tereikia atverti akis…

Po paskaitos apie copyright’ą

Buvau paskaitoje apie autorių teises, kurią organizavo Lietuvos Kultūros Ministerija. Pranešėjas buvo William W. Fisher. Nepasakyčiau, kad išgirdau kažką labai naujo ir radikalaus, bet taip pat negaliu sakyti, kad nepatiko. Neatsimenu visko, kas ten buvo kalbama (gal reikėjo užsirašinėt?), bet papasakosiu, kas labiausiai užstrigo.

Taigi – copyright’as (lietuviškai vadinama „autorių teisėm“, bet tai nėra visai tikslu), nors ir yra svarbus dalykas pramogų (ir ne tik) industrijai, šiuo metu turi keletą problemų.

Šios teisės galioja tikrai per ilgai. Daugelyje šalių tai yra autoriaus gyvenimas + 70 metų. Kam tiek reikia? Kokio nors dainininko ar rašytojo anūkams pramaitint? Kad dažniausiai vistiek visas teises į kūrinį turi ne autorius, bet kokia nors kompanija, kuriai tie „paveldėtojai“ yra giliai vienodai. Aišku, kompanijoms irgi reikia gyvent iš kažko, bet gal reiktų palikti mirusius ramybėj ir nedaryti iš jų pinigų? Teisių galiojimą tikrai reiktų sumažinti. Dabar, pasirodo, sunkiausia yra ne sutrumpinti tą laiką, bet bent jau pasiekti, kad jis nebūtų ilginamas. Būtent. Kažkas nori dar pailginti copyright’o galiojimo laiką. Panašu, kad kompanijos tikisi gyvuoti amžinai, ir visada gauti pinigus iš kūrinių, sukurtų prieš daugelį amžių.

Bet koks įamžintas kūrinys jau automatiškai apsaugotas copyright’u. Ne tik šitas mano įrašas jau automatiškai yra apsaugotas, bet ir kiekvienas el. paštas bei kiekviena sms. Taigi, už tuos eiliuotus linkėjimus, kuriuos visi siuntinėja per Kalėdas, realiai irgi reiktų kažkam susimokėti. Tačiau neretai tokių dalykų autoriai net nežino, kad jiems kažkas priklauso. Tam, kad kūrinys būtų apsaugotas, reikia kažkokios registracijos. Šitą dalyką techniškai įgyvendinti sunku, nes reikia tikrinti, ar tai nėra plagiatas ir panašiai. Bet tokiu atveju autorius pats nuspręstų, kaip su jo kūriniu bus elgiamasi.

Kūrinių teisių turėtojai turi per daug teisių. Kartais tai nueina iki absurdo. Pavyzdžiui, Australijos grupė „Men at Work“ buvo paduota į teismą, nes nuplagijavo seną vaikišką dainą. Kol neradau konkretaus palyginimo, tol niekaip neradau panašumo. Tuoj bus ateita iki to, kad už panašias natas bus keliamos bylos. Kitas pavyzdys. Džiazo muzikantai ilgai ginčijosi, kad galėtų be problemų atlikti kitų autorių kūrinius (taip vadinamus – standartus). Praktiškai visa džiazo kultūra paremta svetimų kūrinių atlikimu. Tačiau kai Snoop Dogg’as panaudojo Miles Davis semplą, buvo pakviestas į teismą. Visada galvojau, kad semplas yra nustatytos trukmės ištrauka, kurią galima panaudoti. Jei ir už juos bus pradedama nuolat į teismus duot, Hip Hopas ir šokių muzika turės labai didelių problemų.

Nors šie aspektai turėtų padėti autoriams, pati sistema yra per daug statiška ir susiduria su sunkumais, kai reikalai pasisuka link interneto ir failų mainų.

Profesorius teisingai pastebėjo, kad laikmenų apmokestinimas tam, kad autoriai gautų kompensaciją, yra netoliaregiškas. Jis siūlė apmokestinti patį Internetą – prie mokesčio pridėti keletą litų, kuriuos paskirstytų tos pačios LATGA ar AGATA pagal kūrinių populiarumą. Bet kaip sužinoti, kas iš tiesų yra populiaru – sunkesnis techninis klausimas. Šiuo metu radijo stotys siunčia LATGAI ir AGATAI sąrašus, kiek ir ko grojo. Ir pagal tai nusprendžiama, kas turi gaut pinigų, o kas – ne. Internete sunkiau. Šiuo atveju muzikos grotuvai turėtų automatiškai siųsti savo grojimo istoriją. Kai kam tai gali atrodyti kaip kišimasis į asmeninę erdvę. Ko gero… Bet žinant, kad jau dabar daugelis yra pakankamai dideli online ekshibicionistai… Bet jei vis tik daugelis sutiktų siųst savo grotuvų istoriją, manau greitai išaiškėtų, kas iš tiesų Lietuvoje populiariausi 🙂

Bet bendrai tai ši mintis man patiko – jei tikrai būtų sudaryta tokia sistemą, aš mielai už internetą mokėčiau keletu litų daugiau, bet jausčiausi ramus, žinodamas, kad muzikantai dėl mano kaltės nebadauja…

Eilinį kartą pavėluotai

Kaip visada rašau pavėluotai, kai jau viskas išsikvėpė, bet bent jau paskaitęs kitų įrašus.

Eilinį kartą norisi pakalbėt apie autorius, atlikėjus bei jų teisių gynėjus.

Viskas prasidėjo nuo to, kad AGATA suorganizavo kažkokį susitikimą su savo ginamais atlikėjais, kur norėjo parodyt, kad jie visi yra už skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Man užkliuvo citatos delfyje. Atlikėjai pergyvena, kad mokesčiai dideli, tenka pinigus imt „vokeliuose“ ir panašiai, bet nė vienas nepacituojamas, kad sakytų „reikia mokesčio už laikmenas – mums bus geriau“. Tai jau parašoma tarsi visi būtų bendrai tai sakę. Greičiausiai tai kalbėjo būtent AGATA atstovai. Atlikėjai pyksta ne ant vartotojų, kurie neperka jų įrašų, bet ant valdžios, kuri juos pradėjo smaugt kaip ir paprastus mirtinguosius.

Na, bet tarkim, kad atlikėjai tikrai yra už laikmenų apmokestinimą. Tada neaišku, ko jie tikisi? Paskaičiuota, kad iš to mokesčio bus surenkama virš 2 milijonų. Kiek iš jų atiteks atlikėjams bei autoriams? Manau, ne daugiau nei pusė. O dar reikia turėt omeny, kad norinčių gaut kažkiek iš tų išmokų, yra tikrai ne vienas ir ne du. Reiškia, gaus kiekvienas atlikėjas po keletą litų per metus. Ar tikrai nuo to gyvenimas jiems pagerės? Abejoju. Be to – visiškai neaišku, kaip bus paskirstomas mokestis. Dabar iš radijo stočių gaunama pagal grotą laiką ir kažkokius reitingus. Jei tie patys reitingai bus taikomi ir šiuo atveju, tai tikrai nesąžininga. Juk labai gali būti, kad internete populiarus atlikėjas nebūtinai yra tas, kurį nuolat suka radijas ir tv. Taigi – tas, kuris tikrai vertas atlygio, jo negaus, nes jo reitingai medijoje išvis nuliniai. Iš principo aš nesu prieš šį mokestį. Bet aš noriu žinot, kas kam ir po kiek bus paskirstoma. Vienas variantas – visiems po lygiai. Kitas – žmonės turi galėti įtakoti autorių bei atlikėjų reitingus(per kokį nors puslapį). Tikiu, kad jei interneto vartotojai prisidės prie tokio dalyko, išaiškėtų, kad populiariausia ne kokia „Yva“ ar kitoks šūdpopsis, bet tikrai talentingi atlikėjai (tie patys Jazzu su Leon Somov ar Despotin Fam). Tačiau kad viskas vyktų skaidriai, manau, nepasirašys nei LATGA, nei AGATA, nei, juo labiau, Seimas…

Beskaitant komentarus po visais tais įrašais pradeda aiškėti keletas pagrindinių požiūrių.

Pirmas. Užtenka turėti kompiuterį ir internetą, tu jau automatiškai tampi vagimi. Jei neteigi, kad bet koks duomenų siuntimasis yra vagystė, tu – vagis. Jei pasidarai CD kopiją į kompiuterį, nes tau patogiau klausyt MP3, o ne nuolat drožt CD, tu – vagis. Netgi jei kas pasisako, kad piratavimas nėra geras dalykas, bet autoriai bei leidėjai turi pergalvot platinimo būdus, jis – vagis. Jei sekt šiuo požiūriu, tai jei man nepatinka ką padarė Kedys, reiškia aš – pedofilas. Pastebėjau, kad tie, kurie propaguoja šį požiūrį, atrodo labai pikti žmonės. Beveik kaip delfio komentatoriai. Su jais neįmanoma pradėt kalbėt diplomatiškai – visada būsi išvadintas vagimi. Jie patys praleidžia kai kuriuos esminius dalykus, o nepatogius klausimus tiesiog praleidžia. Pavyzdžiui, vienas teisuolis rašė savo nuomonę apie „Klasikos“ laidą apie tą patį piratavimą. Visa laida buvo praktiškai pristatyta kaip piratų garbinimas ir nieko gero. Tačiau kodėl vienas svečių (Mindaugas Urbaitis) ten buvo pristatytas tik kaip LMTA dėstytojas, o ne LATGA atstovas (būtent kaip toks jis ir buvo pakviestas). Gal todėl, kad gerb. Urbaitis irgi buvo už autorių prisitaikymą, o ne visų baudimą. Tai prieštarauja „visi vagys“ požiūriui. Taip pat pastebėjau, kad tokie teisuoliai turi mažai kantrybės ir daug pykčio – vietoj bandymo ieškot sprendimo, pradeda keiktis ir skleist blogą nuotaiką… Tarp kitko – įdomu, ar ir patys tokie asmenys yra tokie jau „angeliukai“ ir nieko nesisiunčia?

Kitas ryškėjantis požiūris – visi tie autoriai bei atlikėjai – paprasčiausi veltėdžiai, nesugebantys dirbt normalaus darbo ir užsidirbt. Manau, tai irgi neteisinga. Jei muziką kurt kaip produktą sėdint 8 valandas studijoj per dieną, ar tiek pat laiko koncertuojant – tai tikrai kentėtų kokybė. O kadangi muzikantų pajamos praktiškai visada tiesiogiai priklauso nuo klausytojų, kokybė kentėt neturi. Nors, Lietuvoje labiausiai ir uždirba tie, kas kuria ne kokybišką muziką, bet tokią, kurios galima prigamint daug…

Trečias, ir, ko gero, racionaliausias, požiūris – autorius pats turi teisę nuspręst, kaip jis platins savo kūrybą. Nes tikrai yra tokių, kurie džiaugiasi jau vien todėl, kad jų kūryba pasiekia žmones, o yra ir tokių, kurie nori iš kiekvienos natos išspaust pinigą. Bet reikalas tas, kad kai su leidėjais pasirašoma sutartis, autorius dažniausiai netenka savo kūrybos kontrolės. Štai kodėl nemažai atlikėjų įkuria savo mažas leidybines firmas – jie nori kontroliuot už kiek, kaip ir kada platint savo kūrybą. Taip pat – dabar naudojamos licencijos praktiškai nesuteikia autoriams galimybės nurodyti, kaip jų kūryba gali būti naudojama. Žinoma, tam yra Creative Commons, bet Lietuvoje, man rodos, dar nėra galimybės šituo dalyku pilnai pasinaudoti.

Dar kalbant apie CC bei atvirą kodą. Neverta džiūgaut, jei naudojiesi bei kuri laisvas programas, muziką. Kaip rodo pasaulinė patirtis, tokie dalykai taip pat nėra toleruotini didžiųjų kompanijų bei „piratų gaudytojų“, nes kelia grėsmę komerciniams produktams. Bet apie tai jau ne kartą rašiau, todėl nesismulkinsiu. Tik šiaip įdomu, kad kai kurie žmonės, aiškindami, jog autoriams visada reikia atlyginti už jų darbą, patys teigia nemokantys nė cento už programas. Kažkaip netikiu, kad asmuo nesinaudoja jokiom papildomom programom, išskyrus tas, kurios pateiktos su OS. Žinia, tokie žmonės nepripažįsta „nenormalių“ sistemų, todėl naudojasi tik Windows, o ten juk net tekstų rengyklės žmoniškos nėra. O jei naudojasi nemokamos ar atviro kodo alternatyvom ir nepadaro „donate“, tai prieštarauja savo požiūriui…

Kas blogiausias?

Praeitame įraše klausiau, kuris iš superherojų yra „kiečiausias“. Balsavimas dar nesibaigė, ir kol kas pirmauja Betmenas, o jam ant kulnų lipa Wolverine’as.

Šįkart noriu išrinkti kiečiausią „blogiuką“ (kažkodėl nėra lietuvių kalboje normalaus žodžio „villain“ išversti- „blogietis“ man kažkaip keistai skamba). Taigi, kandidatai!

Magneto

Žydų berniukas, vaikystėje patyręs holokausto siaubus, užaugęs tampa aršiu kovotoju už mutantų vietą po saule. Skirtingai nei Profesorius X, jis įsitikinęs, kad mutantai ir žmonės negali sugyventi, todėl viena rūšis turi išnykti.

Kuo jis „kietas“. Sugeba valdyti megnetines jėgas kaip niekas kitas pasaulyje. Retai kada tiesiogiai gauna į kaulus nuo savo priešų.

Kuo jis „lievas“. Kaip tėvas tai jis tikrai prastas. Paliko du savo vaikus augint kažkokiems neaiškiem padarams, o po to dar dukra sugebėjo vienu sakiniu sunaikint beveik visus pasaulio mutantus.

Joker

Išprotėjęs, baltaveidis, žaliaplaukis ir nuolat besišypsantis Betmeno priešas. Aišku, beveik visi žmogaus šikšnosparnio priešai yra pabuvę beprotnamyje, bet šitam ten tikrai vieta. Nusikaltimus daro ne tiek dėl naudos, kiek iš smagumo.

Kuo jis „kietas“. Jo arsenalas nelabai nusileidžia paties Betmeno, tik viskas padaryta žymiai smagiau (pvz. rūgštimi purškianti gėlytė švarko atlape, arba nuodingos dujos, kurios auką priverčia juoktis iki mirties)

Kuo jis „lievas“. Idiotas – turi gerbėją, kuri praktiškai ant kaklo kabinasi, bet jam Betmenas svarbiau.

Lex Luthor

Supermeno priešas Nr. 1 žemėje. Pyksta ko gero dėl to, kad jo dėka tapo plika galva. Yra netgi buvęs JAV prezidentu.

Kuo jis „kietas“. Itin protingas, turtingas bei piktas asmuo. Žino supermeno silpnybes, turi kostiumą, panašų į Iron Man’o.

Kuo jis „lievas“. Akivaizdžiai turi psichologinių problemų – panašu, kad serga didybės manija. Nors ir koks turtingas bei įtakingas, vis papuola į kalėjimą.

Green Goblin

Plačiajai visuomenei žinomas kaip Normanas Osbornas – verslininkas bei išradėjas. Po vieno ne itin sėkmingo eksperimento prisiuostė savo sukurtų dujų. Nors po to ir gavo geresnių fizinių savybių, bet stogas pavažiavo. Taip pat sugebėjo vadovaut S.H.I.E.L.D organizacijai.

Kuo jis „kietas“. Genijus, įtakingas, turtingas asmuo. Jo ginklai – originalūs: skraido ant kažkokių sparnų, mėto moliūgus – bombas.

Kuo jis „lievas“. Šiaip ar taip – jo vieta beprotnamy. Nors ir siekė blogo Spiderman’ui, pagrobė jo mylimąją, bet pats jos nužudyt taip ir nesugebėjo (pats voragalvis apsižioplino ir pagavo ją krentančią savo voratinkliu – tai ir ją ir nužudė)

Apocalypse

Vienas seniausių mutantų pasaulyje (gimęs dar senovės Egipte), kurio tikslas – užvaldyti pasaulį. Ateivių technologijų dėka, tapo dar galingesnis.

Kuo jis „kietas“. Turi armiją pasekėjų, kuriems pats ir praplovė smegenis. Praktiškai nesunaikinamas.

Kuo jis „lievas“. Jo smegenų praplovimas ne itin efektyvus – kai asmuo atsigauna, pradeda šito mutanto nekęst dar labiau.

Šįkart aprašymai gavosi šiek tiek skurdesni, nes sunku aprašyt nesikartojant, kuo neigiamas veikėjas yra „kietas“ ir kuo „lievas“. Visi jie lievi, nes nuolat gauna į kaulus, o kieti, nes bando pasipriešint superherojų savivaliavimui 🙂

P.S. Drąsiaus čia priskirt neišeina – vis tik jis yra herojus. O kas ten minėjo Sub-Zero, tai jis yra tiesiog šiaip mušeika – joks nei herojus, nei blogiukas.

Sorry, there are no polls available at the moment.

“Autorių gynėjai” ir vėl “on the roll”

Visiems jau žinoma, kad buvo nuteistas asmuo, padėjęs į linkomaniją „ZERO 2“. Krykštauja iš džiaugsmo ir beveik nuleidinėja iš malonumo Simanavičius ir kiti jam pritariantys: „padarytas precedentas – visus dabar dulkinsim, tai bent jau žinosim, ką reiškia seksas“. O man, kaip paranojikui, kyla mintys, kad kažkaip nelabai aiškiai viskas čia įvyko.

Dažniausiai dar prieš tokioms byloms ateinant iki teismo, jau visi viską apie tai žinodavo. Šįkart viskas buvo paskelbta ne tik po teismo sprendimo, bet netgi praėjus apeliacijos pateikimo laikotarpiui(ar bent jau niekas jos nesiruošia pateikt) Kyla mintys, kad čia suorganizuota viskas būtent tam, kad tą precedentą sudaryt. Buvo daroma tyliai, kad niekas nežinotų, ir nepasiūlytų tam vaikinukui advokato ar bent jau kaip elgtis. Kaip rašoma, jis pats viską prisipažino ir nesipriešino. Dėjo torrent failą „nežinodamas, kad daro nusikaltimą“. Nu, LABA DIENA! Kai taip visur skalambijama, kad praktiškai bet koks naudojimasis torrentais yra nelegalus (dar vienas idiotiškas LANVA bullshit’as), teiginys, kad nežinai, jog tai nelegalu, manęs neįtikina. Kadangi viskas vyko taip keistai, tai ar nebus čia toks atvejis, kad LANVA tiesiog susitarė su kaltuoju, kad jis pabus atpirkimo ožiu, gaus pinigų tai baudai, ir visi bus laimingi. Netikiu, kad filmo kūrėjai bandys išsireikalauti tą žalos atlyginimą – čia tik pagąsdinimui.

Jei jau kalbėt apie visokius „žalos atlyginimus“, tai čia dar vienas didelis BULLSHIT’as. Skaičiuot, kad kiekviena parsisiųsta kopija lygi nenupirktai kopijai, ir pagal tai skaičiuot nuostolius, yra totali nesąmonė. Tikrai ne kiekvienas, kuris parsisiuntė, ar pasiskolino CD/DVD iš draugo(kas nežinot – skolint diskus, bei demonstruot didesnei chebrai irgi griežtai draudžiama), būtų pirkęs. Kažkodėl „vagys“ tai jau seniai supranta, bet leidėjai – niekaip nepripažįsta. Jei jau skaičiuot, kiek buvo parsisiųsta, bet nesumokėta, tai gal reikia skaičiuot ir tai, kiek buvo nepažiūrėta? Tereikia paskaičiuoti, kiek šalyje, kurioje platinamas filmas/albumas, yra gyventojų. Po to pažiūrėt, kiek buvo nupirkta. Manau, nuostoliai tokiu atveju būtų žymiai didesni ir „tikresni“. Vėlgi – kalti būtų piratai.

Tarp kitko – abejoju, ar tie, kurie taip aršiai stoja leidėjų pusėn, visus iki vieno vadina vagimis, patys yra jau tokie nekalti. Abejoju, ar jie nė karto iš niekur nėra nieko parsisiuntę, nežiūrėję Youtube jokio video ar panašiai. Nes tada klausimas, kaip jie naudojasi internetu? Juk pažiūrėjus į tai, ką skelbia leidėjai, tai internetas iš viso privalėtų būti uždraustas, nes jame vien tik nelegalūs duomenys. Viską, kas apsaugota „copyright’u“, draudžiama kopijuot, platint, skolint. Internete to išvengt sunku. O kas turi kitokią licenciją – blogis (jau rašiau, kad ASCAP renka pinigus kovai prieš CC). Taigi, tie tikrieji „autorių gynėjai“ turėtų išvis pasišalinti iš interneto, nes jau vien atsidarę google jie pažeidžia kokius nors patentus, pamato nelegalią informaciją ir panašiai.

Jei jau vadint vagimis, tai nebent tuos, kurie kūrinius iš tiesų pasisavina – nuplagijuoja, arba tuos, kurie iš to pelnosi – turguose pardavinėja nelegalius CD. Tuos, kurie tik kažką siunčiasi visus vadint vagimis yra nesąmonė. Jei kažkas parsisiunčia tai, ko pas mus neįmanoma gaut, tai, manau, yra platintojo problema, ir ją reikia spręst ne baudomis ir gąsdinimais, bet ieškant būdų, kaip tai išspręsti žmoniškai. Bet kur tau – geriau paverkt, kaip visus žlugdo piratai.

Galiausiai – aš esu didžiausias vagis. Nors ir naudoju legalią OS (manau, kai kurie „teisuoliai“ sėdu su nelegaliais Windows), už muziką stengiuosi mokėt (3$ per mėnesį – ne tiek ir daug), legalių, pirktų CD namie yra daugiau, nei pas daugelį „gynėjų“(ne mano nuopelnas, bet esmės tai nekeičia). Tačiau kartą per savaitę ar dvi parsisiunčiu kokį filmą, kurio nebedemonstruoja joks kino teatras (DVD pirkt – nepatogu, nes ir taip jau pilni namai visokių diskų, o nuomotis – nepatinka man ta archajinė sistema) Esu vagis ne dėl to, kad noriu apiplėšt leidėjus, o dėl to, kad patogaus būdo leidėjai man nesiūlo. Todėl kai mane išvadina paskutiniu vagimi, jaučiuosi įžeistas.

P.S. Kodėl visada autorius atstovauja leidėjai arba juos „ginančios“ įstaigos. Nelabai girdisi jų pačių pasisakymų – nebent vienetai.