Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Vėl apie autorius ir jų bėdas

Vėl pas mus užsivedė blogeriai kalbėti apie autorių teises. Kadangi jau daugelis tai daro, tai aš pasiduosiu madai, ir įkišiu savo trigrašį. O ir šiaip šia tema senokai kažką rašiau.

Pirmiausia – apie skaitmeninių laikmenų apmokestinimą. Asmeniškai man ta idėja nepatinka. Mano manymu, iš to naudos nebus beveik niekam. Apmokestinus visokias laikmenas (nuo atminties kortelių iki kietųjų diskų), jų kainos, savaime aišku, kiltų. Gal ir ne taip juntamai, bet paprasti žmonės tai pastebėtų. Kainos kiltų – perkamumas kristų. Kentėtų IT sektorius. Aišku, ne tiek baisiai, kad pajustų didelius nuostolius, bet firmos rastų dėl ko paverkšlenti. Tie patys autoriai iš tokių apmokestinimų irgi gautų tikrai ne milijonus. Kadangi vistiek didžioji dauguma tų pinigų išeitų biurokratinio aparato išlaikymui. Na, geriausiu atveju kažkas gautų 100 Lt per metus.

Jei norima apmokestinti laikmenas, nes ten GALI BŪTI saugomas autorinėm teisėm apsaugotas kūrinys, tai tada iš karto reikia apmokestint popierių, rašalą ir bet kokį žmogų, kuris nėra berankis nebylys. Juk knygą galima nusikopijuoti, perrašyti ranka (kaip kažkada vienuoliai darė), arba atpasakoti. Ir muzikos kūrinį kompanijoj dainuot jau yra pažeidimas. Taigi – burnos apmokestinimas būtų ko gero sekantis žingsnis.

Šiek tiek apie tuos „gynėjus“. LATGA juk gina ne tik Lietuvos autorius, bet ir bendradarbiauja su kai kuriom užsienio agentūrom. Beje – tikrai ne visom. Kažin, ar jiems rūpi kokios nors Naujosios Zelandijos autoriai – iš Lietuvos jie negaus nė cento, nepriklausomai, kiek buvo grota. Šiaip tai aš manau, kad pati LATGA yra reikalinga. Vis tik ji padeda autoriams gauti atlygį už jų kūrybą. Tarpininkas reikalingas, nes su kiekvienu susitarti atskirai būtų neįmanoma. Tačiau tai, kaip ši agentūra veikia dabar, nelabai tenkina net pačių autorių. Kaip jau sakiau – didelė dalis mokesčių eina ne autoriams, bet pačiai agentūrai išlaikyti. Kita kontora – AGATA. Kas nežino, tai šita agentūra gina ne pačius autorius, bet atlikėjus. Tačiau ginami tik lietuviai. Jie ima mokestį iš visokių kirpyklų bei parduotuvių už ten skambančią muziką, tačiau retas kuris žino, kad nedaug užsienio atlikėjų gina ši agentūra. Bent jau dabar pas juos užsienio partnerių sąrašas žymiai mažesnis, nei pas LATGA. Neradau ten nei Didžiosios Britanijos, nei JAV. Gaunasi, kad jei leidžiami tik šių šalių atlikėjai, o mokamas mokestis, pinigai nueina pačiai agentūrai, o ne jokiems atlikėjams. Hm…

Žinoma, mums mūsų agentūros atrodo prastai. Bet kokioj JAV dar prasčiau. Ten jų asociacija ASCAP išsiuntinėjo savo nariams laiškus (pirma dalis, antra dalis) su prašymais paaukoti pinigų kovai prieš EFF, Creative Commons bei kitas organizacijas, kurios, anot jų, siekia panaikinti „ Copyright“ ir padaryti visą muziką nemokamą. Turint omeny, kad dalis Creative Commons palaikančių priklauso tai pačiai ASCAP, šis nesusipratimas iškilo į viešumą. CC jau į tai sureagavo ir paaiškino, kad Creative Commons jokiu būdu nesistengia palikti autorių be pajamų, bet nori, kad vartotojas žinotų, ką jis gali daryt su kūriniu.

Kitas dalykas, kuris kelia nerimą – paslaptingasis ACTA. Nutekėjo informacija, kad siekiama įtraukti punktą, pagal kurį nekomercinis kūrinių panaudojimas būtų prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Jau nebejuokinga…

Pabaigai – labai man patikęs straipsnis, kodėl žmonės piratauja, ir kaip iš tiesų reiktų tai stabdyt. Bėda tik tame, kad niekam, kas tai gali pakeist, tai nerūpi.

Ar mūsų civilizacija žlugs?

Iškart įspėju. Šių mano pamąstymų nereikia priimt rimtai. Aš giliai kažkuo nesidomėjau, tik iš bendro išsilavinimo bei nugirstų nuotrupų darau išvadas. Tikiuosi, mane žmonės pataisys argumentuotai.

Visi, ko gero, jaučia dabar tą krizę. Ir ne vienas kalba apie tai, kad tai dar ne pabaiga. Kažkodėl žiūrėdamas, kas vyksta pasaulyje dabar, kažkiek atsimenu pasakojimus apie Romos imperiją ir tai, kas vyko ten prieš jai žlungant. O buvo kaip – imperija išsiplėtė, centrinė valdžia nusilpo, pradėjo puldinėt kiti, ko pasekoje valstybė, galima sakyt, žlugo.

Man kažkodėl atrodo, kad ir ES, bei išvis tokia vakarų civilizacija, kokią mes dabar žinome, gali kažkuriuo momentu žlugt. Kodėl man taip atrodo? Gal tai nesusiję dalykai, bet panašu, kad vyksta panašūs procesai, kaip ir prieš griūnant Romai. Kas gi panašaus? Pirmiausia – ES jau galima įsivaizduot kaip vieną didelę valstybę su regionų autonomija. Ir šios valstybės ribos vis didėja. Nors komunikacija šiais laikais – menka problema, bet tokio didelio darinio pilnai suvaldyt nepavyks. Kitas dalykas – žmonės daugiausiai dėmesio skiria malonumams bei pramogoms. Seniau buvo orgijos, dabar tai vadinama „svingerių vakarėliais“ bei „laisva meile“. Išvis – daugelis žino ir stebisi, kad Romos imperijoj buvo didelis ištvirkimo lygis. Orgijos, santykiavimai su savo lyties atstovais, netgi gyvuliais. Visa tai ir dabar galima rast – kuo toliau, tuo daugiau. Kita pramogų rūšis – gladiatorių kovos. Dabar yra televizija su savo „realybės šou“ bei „žvaigždžių“ peštynes. Esmė ta pati – žiūrėt į tarpusavyje konkuruojančius žmones ir spręst, kuris iš jų išliks. Dar vienas dalykas – „tolerancija“. Aišku, tada buvo kitaip – tik žmonės turėjo teises, o vergai bei moterys nebuvo žmonės. Bet juk buvo toleruojami santykiai tarp vyrų(čia gal labiau Graikijoj, bet laikotarpis panašus), pripažįstama daug religijų. Dabar juk irgi – stengiamasi kalbėt apie žmonių teises, kad visi lygūs ir panašiai… Ir kas dabar darosi – žmonės turi daug teisių, bet nekreipia dėmesio į pareigas. Ko pasekoje pradeda darytis netvarka. Visiem įtikt neįmanoma. Nes jei būsi geras vienam, greičiausiai neįtiksi kitam. O jei pastarasis – aktyvus, gali baigtis nemalonumais. Taip pat pagrindinė religija nusilpo ir pasidarė nebe tokia įtakinga žmonių gyvenime.

Romos imperijoje visa tai baigėsi tuo, kad įsigalėjo krikščionybė – senoji kultūra žlugo, pradėjo formuotis kita. Techninis progresas išliko panašus, bet valdymas, kultūra ir visuomenė pradėjo formuotis iš naujo, pagal naujosios religijos pasaulėžiūrą. Dabar gi krikščionybė taip pat stipriai nusilpo – pasidarė per daug laisva. Gal daugeliui ir atrodo, kad katalikybė – itin archajiška religija. Tačiau jei ji nebūtų sumodernėjusi „atleidusi vadžias“, nebūtų taip įsigalėjęs ateizmas.

Manau šitie veiksniai prives prie to, kad tokia vakarų civilizacija, kokią mes žinome dabar, kardinaliai pasikeis. Labai gali būt, kad Europoje įsigalės Islamas. Tai jam kol kas labai neblogai sekasi. O Islamas vis dar yra „kieta“ religija – ten laisvos mintys nelabai toleruotinos. Ir musulmonai yra žymiai labiau atsidavę savo tikėjimui, nei kokie nors krikščionys, ar tie patys ateistai. Manau, tik laiko klausimas, kada jie įsigalės visur. To pasekoje Lietuvoje bus penkios pertraukos darbo dienoje – pasimelst. Ir tai bus tik pradžia… Arba gali būt, kad atsiras kokia nors nauja patraukli religija ar kultūra, ir ji sparčiai išpopuliarės.

Aš manau, kad nieko šitoj vietoj padaryt neįmanoma. Civilizacijos atsiranda ir žlunga – manau dabartinei vakarų kultūrai jau ateina galas. Dabartinė krizė, manau, tik pradžia visų pokyčių. O kas bus po to – matysim. Bet ir ta sekanti civilizacija anksčiau ar vėliau žlugs. Jos vietą užims kita, ir taip toliau…

O kol kas – džiaugiamės, tuo, ką turim 🙂

Facebook „privatumas“

Neseniai turėjo būt „masinė Facebook savižudybė“. Nepastebėjau, kad kas iš pažįstamų būtų labai intensyviai dalyvavęs. Kaip šaukė reklama, tai ši akcija buvo suorganizuota dėl to, kad Facebook turi problemų dėl vartotojų duomenų privatumo.

Em… Koks dar privatumas, kai tu pateiki duomenis internete? Visokie socialiniai tinklai, blogai, twitteriai ir kiti panašūs dalykai yra elementarus online ekshibicionizmas. Jei pats rodai ką turi, kodėl turėtum piktintis, kai kažkas tai pamato be tavęs? Jei keli nuotraukas, kurias nori parodyt tik draugams, kas ten gali būt tokio, ko nenori rodyt visam pasauliui? Tokius visokius pasipiktinimus galima palygint su tikru ekshibicionistu, kuris vaikšto po parką su lietpalčiu, rodydamas savo „grožybes“ gražioms moterims, tačiau piktinasi, jei tai pamato ir negražios.

Jei nenori, kad tavo duomenys pasklistų plačiai po Internetą, nereikia jų niekur viešint. O jei jau rodai, ką turi, būk nusiteikęs, kad tai pamatys visi, o ne piktinkis tuo…

Evrovizijai praūžus

Šiemet buvau ne itin aktyvus ir žiūrėjau tik antrą pusfinalį, kada pasirodė lietuviai. Todėl tik apie mūsų aplinką ir pakalbėsiu…

Pirma, ką aš noriu pasakyt – InCulto daina buvo gera, pasirodymas – galėjo būt truputį geresnis, bet tai nebūtų nė kiek pagelbėję. Savaime aišku, dabar pilna „ekspertų“, kurie aiškina, kad „šūdą pasiuntėm“, „reikėjo Pilvelytę siųst“, „nesigaudom Eurovizijos standartuose“ ir panašiai. Nors didelė tikimybė, kad tokie per nacionalinę atranką arba visai nebalsavo, arba atidavė balsą už tuos pačius InCulto. Žinoma, labiau tikėtinas pirmas variantas. Tačiau iš tiesų reiktų pripažint, kad ne atlikėjuose bei muzikoje esmė. Šįkart tikrai galėjome pakliūti į finalą, jei pusfinalyje būtų nors keletas mums draugiškų valstybių. Airijos lietuviai vieni mūsų niekaip negalėtų ištempt. Reikia dar latvių ir, jei jų nuotaika gera, rusų. Šįkart nebuvo nieko. O ir pirma pozicija, kai dar retas kuris įsijungęs TV, tikrai nepadėjo. Juo labiau, sunku išsiskirt, kai pirmas kūrinys – smagus bei energingas, o sekantys – ramūs, lyriški, vienodi. Jei būtų atvirkščiai – bent 5 lėti ir tada greitas, tada visai kitas efektas.

Šiaip tai patekę į finalą nelabai pasižymėjo dainingumu. Pavyzdžiui, Armėnijos atstovė. Pirmas kadras – senukas su dūdele, antras kadras – stambiu planu parodoma atlikėjos iškirptė. Paaugliai griebia telefonus ir laisva ranka rašo sms… Izraelis. Jei jie nebūtų patekę, būtų visa Europa (ne vien Lietuva, kaip dabar) apkaltinta antisemitizmu. Geriau apsidraust. Azerbaidžanas. Na, ten papų nerodė, bet esmė aiški. O šokėjas kažkaip man ten nelabai kaip pasirodė. O šiaip tai dauguma kūrinių skambėjo taip, tarsi būtum kokiam 9-am ar 10-am praėjusio amžiaus dešimtmety. Tai taip „euroviziška“, kad net pykina. Dauguma sirgo už Turkiją. Na, kūrinys gal kiek ir įdomesnis, bet ką ten veikė tas „DJ“, bei kiti „grojantys“, iki šiol nesuprantu. Būtų palikę tik atlikėją su savo nusirenginėjančia robote, vistiek būtų suveikę. Vienas didesnių siurprizų man buvo Olandija. Tokias alubarių dainas dar kažkas leidžia į Euroviziją?

O šiaip tai kažkaip pagaliau išgryninau, kokios dainos ir atlikėjai standartiškai siunčiami į Euroviziją. Atlikėjai yra: graži mergaitė, saldus berniukas. Galimi įvairūs šių veikėjų kiekiai bei variacijos(berniukas+mergaitė, 2,3 mergaitės) bei „palaikymo“ komanda(šokėjai bei pritariantys vokalai). Dainos yra: lyriška baladė apie meilę, baladė apie meilę su „bumčiku“. Visos kitos variacijos(5 vyrai, daina ne apie meilę) jau yra „nestandartas“. Kažkodėl tokio „nestandarto“ nelabai kas drįsta siųst, nors paskutiniais metais jis kartais laimi. Gal kai žmonės pavargsta nuo vienodų baladžių, jiem labai maloniai klausosi koks nors rokas („Lordi“)

Grįžtant prie reakcijos Lietuvoje po pusfinalio. Kaip ir tikėjausi, tūkstančiai komentarų, dedančių InCulto į šuns dienas. Sakytum, būtų buvę kas geriau. Esu garantuotas, antroj bei trečioj vietoj likusios dainininkės būtų pasimetusios tarp kitų tokių pat. Galbūt jei būtų pasielgę kaip Armėnija(PAPAI!!!), taškų būtų gavę kiek daugiau, bet iki finalo trūktų. Ir vėl jos būtų maišomos su žeme, drabstomos šūdais ir panašiai. Taip visada. Kiekvieną kartą siųsdami kažką į konkursą tikimės pirmos vietos, o jei nepasiseka – tai jau kalti visi, išskyrus tuos, kas rinko. Pagalvojus blaiviai – neduok Dieve laimėt mums Euroviziją. Bandydami surengt kitą konkursą, tiek skandalų sukeltumėm ir nieko nepadarytumėm, kad dar didesnę gėdą patirtumėm, nei eilinį kartą pralaimėję.

Šitas konkursas yra jaunų grupių bei šalių viltis, kad laimėjus jų muziką pastebės visas pasaulis. Nepasakyčiau. Ar dėl to, kad Estija ar Latvija laimėjo, dabar jų muziką visame pasaulyje žino? Ne. Manau retas kuris žino, kas tada išvis laimėjo(nepasinaudojus Wikipedija). Labai retai Eurovizijos laimėtojai išgarsėja kaip atskiri atlikėjai, o ne kaip valstybės atstovai. Didesnė tikimybė, būti pastebėtam, užėmus žemesnę vietą(„Brainstorm“). Ir šiaip – geroms grupėms nereikia kažkokio kvailo konkurso, kad jas pastebėtų. Yra mūsų šalies atlikėjų, kurie jau prasimušė už mūsų sienų, bet nelabai juos čia kas žino, nes žiniasklaida nemoka rašyt apie kūrybą, o ne apie skandalus. O valstybės, kuriose muzikos industrija ir šiaip yra didelė, jau seniai nežiūri į šį konkursą rimtai ir siunčia visokius debiutantus ar šiaip smulkmę. Jiems tai labiau „sudalyvaukim“, o ne „laimėkim“ reikalas. Na, pernai, kai konkursas vyko buvo Rusijoje, iš didžiųjų šalių buvo atvykę pakankamai rimtos žvaigždės(kurios nelaimėjo). Bet klausimas, ar nebuvo čia pačios Rusijos prašymu. Juk pas rusus principas „valgyt neturėsim iš ko, bet padarysim taip, kad visi išsižiotų“, tai ir norėjo rimtų žvaigždžių…

Taigi, ką aš visu tuo norėjau pasakyt. InCulto – šaunuoliai. Ir nereikia per daug rimtai žiūrėt į visą šitą farsą, o toliau daryt gerą muziką. Beje – ar jų blizgančių kelnaičių kur nors galima nusipirkt?

Apie toleranciją

Po praeitos savaitės didžiojo įvykio, ir aš pakalbėsiu apie toleranciją. Tik gal ne visai taip, kaip įprasta paskutiniu metu…

Situacija, kokią dabar patiria įvairios mažumos, labai puikiai aprašoma X-Men komiksuose. Ten idėja labai aiški: žmonės nemėgsta ir bijo kitokių, nei jie. Šiek tiek smulkiau apie viską.

Komiksuose mutantai kovoja už savo teisę gyventi. Vieni tai daro taikiais metodais – mėgindami įrodyt, kad mutantai tai irgi žmonės, tik evoliucionavę. Tuo užsiima Charles’as Xavier (dar žinomas kaip Profesorius X). Jis su savo komanda įvairiais būdais stengiasi padėti žmonėms ir įrodyti, kad jie – nėra grėsmė visuomenei. Tai jam nelabai sekasi.

Kita stovykla – Magneto. Žydų kilmės vaikas patyrė koncentracijos stovyklos siaubą, todėl yra įsitikinęs, kad žmonės ir mutantai negali sugyventi, todėl turi nugalėti stipresnė rūšis. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad jie ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip nekenčia visų mutantų.

Tačiau, panašiai kaip ir Lietuvoje kalbant apie visokias mažumas, kalti ne tiek patys mutantai, kiek paprasti žmonės, pilni neapykantos ir nepagrįstos baimės. O tai iššaukia engiamųjų atgalinę reakciją.

Mutantų kontroliavimas netgi buvo įteisintas įstatymiškai – kiekvienas privalėjo registruotis. Taip pat buvo sukurti robotai, gebantys suvaldyti bent jau kažkurią dalį mutantų. Nuolat yra vykdoma kampanija, nukreipta prieš mutantus, pateikiant juos kaip grėsmę visuomenei. Nepaisant to, kad nemažai jų yra visuotinai pripažinti superherojai, kovojantys ne tik petys į petį su kitais ne mutantais, neapykanta jiems visada išlieka.

Dar šis tas apie pačią šios serijos publikavimo istoriją, kas kažkiek susiję su tolerancija bei mažumomis…

Nors pirmieji X-Menų komanda buvo vien baltaodžiai amerikiečiai, laikui bėgant komanda keitėsi, pildėsi naujais nariais. Ilgainiui ši komiksų serija tapo pačia daugiatautiškiausia. Čia galima rasti ne tik įvarių rasių, bet netgi ir daugelio atskirų šalių atstovų.

Būtent X-Men serija atvėrė kelią seksualinėms mažumoms komiksuose. Pirmasis superherojus, viešai pripažinęs, kad yra gėjus, buvo X-Menas Northstar. Viena iš pagrindinių „blogiukių“ Mystique, vaizduojama biseksualia. Taip pat Wolverine sūnus buvo pavaizduotas besibučiuojantis su vyru, bei taip pat palaikantis santykius moterimi.

Nors pati serija ir neparodo, ką reikia daryti, kad žmonių požiūris į kitokius pagerėtų, bet ji bent jau iškėlė šias (ne vien tai, ką aprašiau) problemas į viešumą. O tai jau yra nemažai…

Vis tik Microsoft man patinka

Spėju, už tokią frazę linuxistai ir kiti atviro kodo fanai mane pasmerks amžinoms pragaro kančioms dar net gyvam būnant. Ramiai! Paaiškinsiu, kodėl man kažkuo patinka dėdės Bilo įmonė.

Nors kai kas gali ir nesutikt, tačiau jei ne Windows, tai kažin, ar iki dabar būtų taip išpopuliarėję asmeniniai kompiuteriai. Žinoma, prieš juos jau buvo MacOS su patogesne grafine sąsaja. Bet Apple produkcija tuo metu buvo itin brangi, o pati OS priklausė nuo techninės įrangos. Tačiau į IBM architektūrą galima buvo diegti bet ką. Štai čia ir tiko DOS bei paskui Windows. Šis derinys vistiek buvo pigesnis nei pirkt Macintosh’ą. Ir tada prasidėjo pakankamai agresyvi firmos politika kišant visur savo langus. Ir jiems pavyko – beveik 100% pasaulio namų kompiuterių turi Windows. Tokiam marketingui galima tik paplot.

Ir buvo laikas, kai visi kalbėjo, koks Microsoft blogas, o kitos firmos daro gerai. Juk net galima teigt, kad ir Atviro Kodo bendruomenė išsiplėtė su mintimi „mes prieš M$“. Tačiau dabar, bent jau mano akyse, ši kompanija pradėjo po truputį reabilituotis. Kodėl? Gal todėl, kad kiti šios rinko žaidėjai pradėjo darytis agresyvesni, o patys MS atrodo atlaidesni, palyginus su jais.

Kuo gi tie kiti darosi blogesni? Pavyzdžiui Apple. Atviro kodo šalininkai anksčiau lyg ir neturėjo nieko prieš šią kompaniją. Juk naujoji MacOS naudojo FreeBSD elementus (bent jau toks gandas buvo). Tačiau tai, kas vyksta dabar, man labiau panašu į didelės arogancijos demonstravimą. Maždaug: mes su jūsų įrenginiais galėsim daryt ką norėsim; mes gaminam ką norim – jūs vistiek pirksit kaip išprotėję, nors to jums greičiausiai visai nereikia; ką ir kaip daryt – nurodysim mes, o ne jūsų norai bei galimybės; mums nepatinka kažkokia firma, todėl jos produktų mes šalinsim iš saviškių… Mačiau parašytą argumentą, kodėl Apple nenori palaikyt Adobe produktų. Pasirodo, vienas pagrindinių argumentų – flash technologija nėra atvira. Sakytum, jie patys labai atviri… Juo labiau, kad net patentuoja savo vartotojo sąsajos elementus.

Google, atrodo, tokia teisinga firma, net šūkį turi „don’t be evil“. Bet vistiek jos elgesy jaučiasi šis tas arogantiško. Daugelis dar atsimena įvykį su „Buzz“. Taip pat krūvos idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bus „uber awesome“, bet galiausiai lieka kažkur pakeliui… Taip pat jaučiama Google tendencija – perimt idėjas iš kitų ir pateikt kaip savo. Na, bet bent jau oficialiai teigia, kad remia atvirą kodą. Juk ir ChromeOS bei Android kuriami Linux pagrindu.

O ką tuo metu daro Microsoft? Taiso savo bug’us, leidžia naujus produktus, džiaugiasi, kokie jie populiarūs. Kartais bando suvaldyt piratines savo produktų versijas (gal nelabai sėkmingai), bet juk visi kažką dėl to daro. Kas man keisčiausia, tai kad pati korporacija dalyvauja kuriant konkurentų produktus. Jie remia Apache fondą, pateikia savo tvarkykles Linux’ui, teikia specifikacijas apie .NET Mono projektui. Ir netgi nutilo apie ketinimus paduot Linux kūrėjus į teismą dėl patentų. Taip pat bando kurt naujus dalykus, kuriuos paskui perima kiti 🙂 Savaime aišku, jie irgi iš kitų „pasiskolina“ idėjų…

Aišku, aš jokiu būdu nesakau, kad Microsoft pasidarė labai gera ir garbintina. Vis tik dar daro reklamines kampanijas iš serijos „Windows turi viską, kitos OS – nieko“. Tiesiog mano akimis žiūrint, ji tapo nebe tokia, kurios reikia labiausiai nekęst. Aišku, niekada ir nesakiau, kad nekenčiu Windows ar panašiai. Pats Ubuntu naudoju dėl labai paprastos priežasties – ji labiau atitinka mano poreikius. Ypač finansinius, kadangi noriu turėt legalų daiktą. O be to – pats neseniai įsigijau Xbox – irgi MS produktas, bet nežadu aš ten diegt jokio Linux ar kaip kitaip išsidirbinėt 🙂

Manau, kad tikriems „freetard’ams“ (asmenims, visur ir visada propaguojantiems TIK tai, kas turi GPL licenciją) reiktų šiek tiek apsiraminti su Microsoft nekentimu – yra dabar kitų veiksnių, trukdančių plėstis atviram kodui. Ir kartais vienas tu veiksnių – patys skleidėjai, persistengiantys ir atbaidantys paprastus žmones…

Tylus eteris

Nuo šeštadienio pasidarė liūdnoka… Patį efektą pajutau sekmadienį – kai važiuojant mašinoj, 18 val radijas nutilo. Kodėl? Nes mano pagrindinė klausoma radijo stotis buvo Opus3, kurios, kaip ir kitų LRT programų, transliacijos laiką drastiškai sutrumpino. Džiūgauja visuomenės dalis, vadinama „delfi komentatoriais“ ir kiti, „suprantantys, kas yra gerai“…

Kol kas transliacijas sutrumpino, bet sutrumpino iki tokio laiko, kad reitingai nenumaldomai kris dar žemiau, nei kad yra dabar. Juk dažniausiai klausyt radiją tenka prieš arba po darbo (darbo metu, jei kas turi galimybę, yra internetas, kur dar transliuojama pastoviai). Tačiau kai ryte arba vakare tenka perjungt kitą stotį, tikimybė, kad vėliau įsijungsi prieš tau buvusią, tikrai menka. O kai reitingai nukris dar žemiau, nei dabar, bus pretekstas ir visai išjungt šias programas (didžiausias pavojus kyla „Klasikai“ ir „Opus3“), atsiras dar daugiau besidžiaugiančių, tik abejoju, ar tai padės sutaupyt valstybės pinigų…

Bet vis tik kas būtų, jei uždarytų Opus3… Žinoma, tektų persimest prie kitų radijo stočių. Bet prie kokių? Iškart atmetu visokias stotis, kur tik žinios ar šiaip daug kalbų – man tokios netinka. Turi būt muzika. Bet tokios, kur vien tik muzika, irgi nelabai tinka – kartais norisi ir gyvo žmogaus balso. Kas lieka? Nežinau aš tų mažiau populiarių stočių, todėl pažiūrėsiu į žymesnes…

M-1, M-1 Plius, Radio Centras, Lietus, Kelyje, Pūkas – totalus popsas, ir dar nelabai naujas. Noriu kažko įdomesnio. Power Hit Radio – „šokių muzikos hitai“. Irgi popsas, tik gal kažkiek labiau orientuotas į jaunesnę auditoriją. Būtų nieko, jei ne keletas smulkmenų. Grojaraštyje kažin, ar pavyktų rasti dainų daugiau nei dviem valandoms, o tas pats per tą patį – greit nusibosta. Taip pat ta vakarinė laida, kai žmonės bando „susirasti meilę“. Kažkuo primena A2 su savo „sms maratonu“, o tai kažkaip labai pigiai atrodo. Beje – A2 klausyt net košmaruose nenoriu. Ko gero, artimiausia mano skoniui radijo stotis galėtų būti ZipFM: moderni, kokybiška muzika, „zip clubbing“ serija, kažkiek informacijos, bet… Aišku, aš neturiu nieko prieš linksmybes eteryje, tačiau kas per daug, tai per daug. Kai kurie vedėjai ten net nebekalba, o peza – kalba daug, nieko nepasako, o muzikos tada leidžia mažai. Taip pat nepatinka man tie skambučiai žmonėms su tikslu juos kažkaip „išdurt“ – vaikiška kažkaip, o ir šiaip – norisi vakare ir daugiau muzikos paklausyt, o ne vien nusišnekėjimus ir keiksmažodžius.

Ir išvis – dabar visi pergyvena dėl didėjančio bedarbių kiekio, tačiau jei kalba pasisuka apie LRT, tai didžioji dauguma šaukia, kad ten dirba PER DAUG žmonių, ir kad visus juos atleist reikia. Tai pala… Bedarbių kiekį reikia mažint ar didint? Jei nepavyksta sukurti darbo vietų, tai gal bent jau nereikia naikint esamų? Daugelis galbūt laikosi nuomonės, kad visose valstybinėse įstaigose dirba ne žmonės, o kažkokie siurbėlės ir parazitai. Drįstu paprieštaraut – ten dirba ŽMONĖS, kurie yra verti dirbti tai, ką jie moka. Gal kokie techniniai darbuotojai (IT skyrius, vairuotojai ir pan.) dar ir galėtų rast darbą kitose įstaigose, bet kūrybiniai praktiškai liktų be jokios deramos alternatyvos. Pavyzdžiui – kur daugiau gali eit dirbt koks muzikologas, jei ne į LRT? Na, nebent kokią kitą valstybinę įstaigą. Kažkaip nesu pastebėjęs kokiam CV.lt, ar panašiuose puslapiuose, kad kas ieškotų tokios profesijos atstovų. Galbūt kokiems Opus 3 ar LR1 darbuotojams ir lengviau – jų patirtis labiau vertinga kitose stotyse. O ką daryt „Klasikos“ atstovams?

Apie TV šįkart nekalbėsiu – man ji ne tiek aktuali…

P.S. O kodėl visokie „Russkoje Radio“ tokie populiarūs Lietuvoje?

Darbas ir poilsis

Šiandien išgirdau žinią, kad ruošiamasi priimt darbo kodekso pataisas, kurios palengvintų darbdavių dalią: leistų paprasčiau atleist darbuotojus, pailgintų darbo savaitę ir panašiai…

Man užkliuvo tas darbo laiko prailginimas. Norima panaikinti 8 darbo valandų dieną, ir padaryti 48 valandų darbo savaitę(bent jau tai girdėjau). Savaime aišku, gal tai ir nebūtų privaloma, bet dauguma darbdavių tikrai tuo pasinaudotų. Gautųsi kaip – arba dirbt reiktų po 8 val 6 dienas per savaitę, arba 5 dienas beveik po 10 valandų. Nei vienas, nei kitas variantas manęs nedžiugina. Aukot šeštadienį darbui – vienos poilsio dienos per savaitę tikrai maža. Dirbt 10 val. per parą? Paskaičiavus: dar valanda į darbą ir atgal (čia jei pasiseka), 7 valandos – miego(galima teigti, kad miegas – nesvarbu, bet per mažai miegot – kenksminga). Lieka 6 valandos. Iš jų bent 2 tenka valgymui(įskaitant produktų pirkimą ir paruošimą). Geriausiu atveju lieka 4 valandos, iš kurių dažniausiai viena praleidžiama darbe kaip pietūs. Gaunasi – sau gali skirt 3 valandas per parą. Laiko kažkam kitkam praktiškai nebelieka… Kam tada uždirbinėt pinigus, jei nėra kada jų išleist? Taip pat, savaime aišku, už tai, kad dirbsi ilgiau, daugiau mokėt niekas nesiruošia.

Dar valdžios atstovai skundžiasi, kad Lietuvoj per daug išeiginių dienų. Sako, kad dėl jų šalis patiria daug nuostolių. Nemanau, kad dėl kelių papildomų darbo dienų žymiai pagerėtų mūsų ekonomika. O žmonėms tai galėtų išeit į naudą. Tik reikia ilsėtis išmokt, o ne eilinį kartą prisigert…

Galima vadint mane tinginiu bei veltėdžiu, bet aš manau, kad poilsis bei pramogos žmogui yra svarbūs. Vien tik dirbdamas tą patį monotonišką darbą žmogus sustabarėja, atbunka. Todėl reikia domėtis šiuo bei tuo daugiau. Netgi geriau domėtis tuo, kas nesusiję su darbu. Pavyzdžiui – visada yra smagu bei naudinga nueit į kokį koncertą, spektaklį, filmą. Galų gale – susitikti su draugais, pasportuot, ar elementariai bent jau pažaist kokį nors žaidimą. O vien tik dirbant, laiko tokiai veiklai skirti nebeišeina.

Kai kas galvoja, kad daug dirbdami, užsidirbs, prikaups daug pinigų ir tada galės daryt, ką nori. Ypač toks maksimalizmas pastebimas pas jaunus žmones. Bet ar nebebus per vėlu gyvent, kai jau sau tai leisi? Gal geriau gyvent labiau šia diena? Juo labiau daug dirbant galima susigadint sveikatą. Mano atvejis – nuolatinis sėdimas darbas, nereguliarus ir netinkamas maistas bei stresas privertė skrandį streikuoti. Tikiuosi, opa neišsivystys…

Man tikrai mieliau po darbo nueit į koncertą, pašokt lindyhopą ar dar kur nors, nei pasilikt ir dar atlikt kažką, už ką vistiek niekas papildomai nemokės. Kodėl? Tokie kultūriniai dalykai mane praturtina, aš atsipalaiduoju ir pamatau kažką, į ką gal nebūčiau atkreipęs dėmesio. Be to – aš tikrai mėgstu muziką. Ir joks grotuvas, kad ir su idealiai atkuriamu garsu, niekada neatstos gyvo koncerto.

Taip pat mane vis dar trikdo daugumos požiūris, kad „suaugęs privalo elgtis rimtai“. Kas iš to rimtumo? Pastebiu, kad „rimti“ žmonės pramogauja praktiškai vienu būdu – vartodami alkoholį. O „vaikams“ paliekama tai, kas smagiausia: komiksai, žaidimai (kompiuteriniai, ir ne tik), netgi muzikavimas kai kam atrodo nerimtų žmonių užsiėmimas. Tokiu atveju aš esu visiškas vaikas: skaitau komiksus, mėgstu pažaist xbox’u, pažiūrėt animacinius filmus ir šiaip papramogaut… Tarp kitko, kalbant apie žaidėjus – kiek man žinoma, tai vidutinis žaidėjų amžius – apie 30 metų…

Žodžiu, mano požiūris toks – geriau jau aš būsiu laikomas nesubrendėliu, „suaugusiu vaiku“ bei tinginiu, bet gyvensiu taip, kaip man labiau patinka, o ne taip, kaip kažkas tikisi, kad turėčiau…

Buvau džiazo festivalyje

Praeitą savaitgalį buvau Birštono Džiazo festivalyje. Nesu didelis džiazo fanas, bet tai, kas buvo ten, paliko tikrai malonų įspūdį ir nuotaika po to buvo gera kelias dienas.

Kadangi buvau su spaudos atstove, tai ir pats turėjau ten nemokamą praėjimą visas tris dienas. Mokėt už kiekvieną koncertą būtų buvę brangoka…

Penktadienį atvažiavom ne visai į pradžią – kaip tik baigė koncertuoti viena grupė, bet spėjom į dar keturių projektų pasirodymus. Asmeniškai man labiausiai patiko bigbendai – jautėsi iš jų besiliejanti energija. Tiesa, Šiaulių bigbendas tai šiek tiek sutrikdė – nemaža dalis ten grojusių buvo iš kitų miestų. Bet grojimo kokybei tai tikrai nesutrukdė.

Į jam’ą nėjom – buvom pavargę, todėl nukeliavom miegot į mums parūpintą namuką. Man nepatiko ten tai, kad nors už lango ir pavasaris, radiatoriai pleškino kaip prie -20 laipsnių šalčio – miegojom su pravertu langu…

Šeštadienio ryte pasivaikščiojom po Birštoną – gražus miestelis. Po to laukė net trys koncertai po keletą pasirodymų. Iš pradžių – bendras lietuvių ir škotų projektas. Buvo sekama kažkokia pasaka – nesvarbu apie ką. Visą ją žiūrėjom iš apšvietėjo būdelės – ne dažnai tenka iš arti stebėti, kaip dirba techninis personalas koncerto metu. Po to sekė vieno būgnininko pasirodymas – galvojau, kad tokie dalykai daromi pagrinde kompiuteriu… Daugiau kažko dieną jau ir nebeatsimenu.

O štai vakare… Buvo kažkokie estai – visai gražiai pagrojo, mergina padainavo. Po pertraukos sekė viso festivalio hitas – žmonių buvo tiek, kad net ant žemės nebuvo kaip atsisėst. Tačiau buvo verta – energija liejosi per kraštus į publiką.

Vakare nukeliavom į jam’ą, bet greit grįžom, nes buvo vėsoka ir vėlgi jautėmes pavargę.

Sekmadienį ryte pamėginom nukeliaut į bažnyčią – šiaip ar taip – verbų sekmadienis. Bet prasidėjus procesijai pasišalinom – per didelis žmonių tankis atbaidė, o ir šiaip aš jaučiausi kažkaip ne visai gerai – galvą pradėjo skaudėt, truputį gerklę. Todėl pasiklausęs Kauno bigbendo nutariau praleist kas ten liko ir nuėjau į namuką pasnaust – po poros valandų jaučiausi kaip naujas 🙂

Bet ilgai nebeužtrukom – kam reikėjo, tas paėmė visus interviu, pasikalbėjo su kuo reikia, o įvertinę laukiančius koncertus pagalvojom, kad beveik viską arba esam girdėję arba dar išgirsim. Net nesulaukėm, kas gaus festivalio Gran Prix…

Tačiau bendrai įvertinus visą festivalį, supratau, kad po poros metų vėl ten apsilankysiu. Net ne tiek dėl muzikos(dėl kurios irgi verta nuvykt), bet ir dėl atmosferos, kuri tvyro viso renginio metu… Ten jautiesi savas, savo vietoj ir tau nerūpi tai, kas likę kažkur namie, toli… O to tikrai kartais reikia 🙂

Metai

Jaučiau, kad artėja šis laikas, todėl specialiai pasitikrinau. Ir taip ir yra – šiandien sueina metai, kaip aš rašau savo blogą. Kas gi nutiko per tuos metus?

Pradėjau po blogr.lt sparneliu kaip eksperimentą. Kažkaip užsivedžiau 🙂 Po to, kai pavyko pakurt rokiskiotautodaile.lt puslapį ir ten dar hostinge liko vietos, nutariau permest ten ir savo puslapį. Tiesiog šiaip – jei kartais to 100 MB neužtektų. O ir norėjosi daugiau ko išmėgint – temų, įskiepių ir pan… Ir, savaime aišku, įsigijau sau tinkantį domeną 🙂

Kas dar nutiko geresnio – sirex mano rašinius apie atvirą kodą prijungė prie akl.lt blogerių. Tas, savaime aišku, kažkiek pakelia populiarumą, bet ne visada 🙂 Taip pat gal porą kartų papuoliau į vienotokio „Blogoramą“. Nieko didelio, bet vis malonu…

Man pačiam patinka šie įrašai (jie pareikalavo daugiausiai kūrybos):

Lietuva nuo pradžių (visą tą blevyzgą pats sėdėjau ir galvojau)

Jei OS būtų oro linijos (kažkur perskaičiau ir išverčiau)

Rezistencinė Linux kova (šiokia tokia metafora)

Diena be atviro kodo (idėja irgi pasisavinta, bet perdaryta pagal save)

Daugiausiai komentarų sulaukė įrašas apie tai, kaip pas vieną kolegą Ubuntu truputį pasišiukšlino. Suprantama – užtenka tik apie Linux blogai atsiliept, iškart atsiras šimtai ginančių. Nemanau, kad tai labai blogai 🙂 Taip pat nemažai atgarsių susilaukė pamąstymai apie tai, kaip įmonės galėtų pereit prie atviro kodo.

Štai ir baigiau šiokią tokią ataskaitą. Nežinau, kam ją dariau, bet kažką metinių proga norėjosi parašyt 🙂