Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Naujas žaislas

Pagaliau turiu savo asmeninį laptopą. Iki šiol savo nešiojamojo neturėjau, tai dėl to ir džiaugiuosi. Atrodytų, kas čia ypatingo – tiesiog nešiojamas kompas. Tik vat iškart kuo galiu pasigirt – Lietuvoj tokį gaut vargu ar pavyks. Jei konkrečiai, tai kalba eina apie System76 Lemur Ultra. Kodėl buvau toks mandras, ir panorau būtent tokio? Nes norėjau gero kompiuterio, kuriame be problemų suktųsi mano mėgiama OS – Ubuntu. Vat ir turiu dabar 🙂

Tiesą sakant, aš būčiau pirkęs ir kokį paprastesnį (pvz. DELL ar ASUS), bet draugas važiavo į JAV porai savaičių, tai nutariau pasinaudot proga(po to išaiškėjo, kad ne aš vienas), ir paprašiau man parvežt šį žaisliuką. Vat čia ir buvo šiokių tokių nuotykių…

Buvo su draugu sutarta, kad aš prekę užsakysiu pats, nurodęs adresą, kuriuo reikai pristatyti. Aišku, adresą, ir patvirtinimą, kad galiu tai daryti, gavau jau tik iš JAV. Nelabai daug laukęs, užsisakiau. Ėmiau beveik viską, kaip buvo „by default“, tik RAM paėmiau 8 GB vietoj 4. Taip pat kadangi buvo akcija, tai vietoje paprasto 500 GB kietojo disko, turėjau galimybę nemokamai pasirinkti arba 750 GB, arba 500 GB + 4GB SSD Hybrid. Antras variantas man patiko labiau, todėl ir užsisakiau. Nesirinkau nei geresnio procesoriaus, nei nei WiFi modulio, nei jokių papildomų priedų. Viskas kainuoja… Iš pat pradžių nenorėjo priimt užsakymo, kadangi adresas, kur siųsti siuntinį, ir „billing address“, nesutapo. Buvo prašymas nueiti pas kortelės išdavėją, pridėti tą nurodytą adresą prie alternatyvių, paskambinti jiems… Arba nufotografuoti kreditinę kortelę, ir saugiu ryšiu nuotrauką nusiųsti jiems. Ką aš ir padariau. Nuo tada prasidėjo mano kompiuterio „surinkimas“. Kažkodėl galvojau, kad jie ten turi tų kompiuterių ir siuntinėja. Pasirodo, gavę užsakymą surenka, ir tik tada siunčia. Kai keletą dienų statusas nepasikeitė, šiek tiek sunerimau – ar spės jie pristatyt, iki draugui išskrendant? Rugsėjo 11 (antradienį) jis jau turėjo išskrist. Likus mažiau nei savaitei, susirūpinau, paklausiau mane aptarnaujančios vadybininkės – ar spės. Nurodžiau, kada paskutinė data, ir t.t. Patikino, kad penktadienį turėtų jau išsiųsti, bet pasiūlė pasirinkt kitą pristatymo būdą – kad pristatytų sekančią dieną, o ne per keletą dienų. Nutariau, kad primokėt ~100 Lt bus pigiau, nei kad paskui bandyt gaut siuntinį iš JAV, išmuitint, ir t.t. Kaip ji pati teigė, kiek gali, skubina šitą reikalą. Ką tikrai galiu pagirt, tai bendravimą su klientais. Šeštadienį patikrinau – statusas nebuvo pakitęs. Jau supanikavau, kad jei pirmadienį išsiųs, tai ar spės iki draugui išvykstant. Tačiau vakarop gavau SMS, kad yra siuntinys. O pirmadienį statusas pasikeitė į „pilnai pristatytas“. Teliko laukti…

Beveik vidurnaktį lėkiau pasitikti parskridusių draugų, ir palengvinti jų bagažo beveik 2 kg. Kadangi buvo kažkur užkištas, pakrovėjo negavau. Iki šiol jo neatsiėmiau, nes pažadėjau atvykt su pyragais… Tačiau man pasisekė – namuose mėtėsi senutėlis ASUS, o jo pakrovėjo ir kištukas, ir voltai bei amperai atitiko.

Dabar apie patį kompiuterį…

Technines charakteristikas galima rasti anksčiau minėtame puslapyje, bet pagrindines galiu paminėt dar kartą: Intel Core i5, 8 Gb DDR3 RAM, 500 GB 7200rpm SATA Hybrid Hard Drive with 4 GB SSD, Intel HD Graphics 4000. Išmatavimai: 34 cm x 23.5 cm x 2.4 cm ~ 3.2 cm, 2.04 kg. Yra viena USB 2.0, dvi USB 3.0, HDMI, VGA(?), Ethernet ir audio jungtys, atminties kortelių skaitytuvas, 1.3 MP web kamera. WiFi, Bluetooth – čia jau pagal nutylėjimą.

Nėra jis pats ploniausias ar lengviausias, bet rankose laikyti visai patogu. Kas truputį nuvylė, tai nuotraukose korpusas atrodo kaip aliuminis, tačiau iš tiesų tai yra plastmasė. Bet normali plastmasė – nesijaučia kad kažkokia pigiena. Gražiai integruotas touchpad’as – iš korpuso išsiskiria nebent tuo, kad mygtukai toj vietoj yra, tačiau reljefiškai viskas ten lygu. Taip pat džiugina, kad ten veikia scroll’as – dviem pirštais naudojantis. Įjungimo mygtukas iš pradžių nesureagavo – pasirodo, reikėjo normaliai paspaust, o ne tik paliest. Kiek laiko akumuliatorius – nežinau. Dar nebandžiau dirbt nuo pilno pakvorimo iki išsikrovimo. Bet kokias 3 val, panašu, atlaiko. Tiesiog sunku pasitikėt Ubuntu akumuliatoriaus rodikliais – tai rodo, kad liko valanda, perkrovus, arba šiaip po kurio laiko – kad 1.5, arba 30 min…

Ubuntu šiame kompiuteryje užsikrauna tikrai greitai. Turiu darbe kompiuterį, kuris kaip ir geresnis(i7 procesorius), bet OS ten kraunasi žymiai ilgiau. Įtariu, kad tai arba dėl to, kad naujas kompiuteris, arba dėl hibridinio disko. Tikiuosi, kad antras variantas – tada ilgiau išliks greitas 🙂

Dar kalbant apie programinę įrangą. Kompuiteris buvo „preinstalled“. Tik įjungus reikėjo įvest vartotojo vardą, slaptažodį ir t.t. Tada baigėsi diegimas. Pasinaudojus keletą dienų buvo porą kartų pakibęs. Bet pašalinau vieną ppa, kurį buvau pats prisidėjęs, ir dabar viskas kaip ir tvarkoj.

Kol kas išvada – nesigailiu sumokėjęs virš 2000 Lt. Gavau gerą daiktą, kuriuos vis dar džiaugiuosi. O šiaip įdomu – ar dar kas Lietuvoj turi kokį system76 kompiuterį?

HTC Desire kankinimai

Jau kažkur pusantrų metų turiu HTC Desire telefoną. Iš pradžių viskas ten mane tenkino. Bet aš nebūčiau aš… Praktiškai visų mano turėtų telefonų buvo panašus likimas – prijungti prie kompiuterio, kažką sugadint, kažką pataisyt… Praėjus beveik metams nutariau, kad ir Desire nuo šito neišsisuks.

Išbandžiau keletą ROM’ų, ir noriu pasidalinti, kas patiko, kas – ne.

Yra nemažai ROM’ų, sukurtų naudojant tą pačia platformą, kuri jau įdiegta telefone. Pvz: LeeDrOiD, AuraxTSense. Kas gerai – gaunamas Sense UI, Google Apps’ai praktiškai visi HTC „widgetai“, dar papildomų funkcijų, ir „root’intas“ telefonas. Kodėl patiko Sense UI? Iš tiesų dėl vieno labai paprasto dalyko – atrakinus telefoną, per visą ekraną pasirodydavo animacija, priklausomai nuo oro, kurį rodo HTC Clock widget’as. Smulkmena, „eye candy“, bet malonu 🙂 Kas nepatiko šituose ROM’uose – jie mėgdavo kartas nuo karto užstabdyti. Taip pat naujausia Android versija ten atsiranda ne anksčiau, nei kai HTC išleidžia oficialų atnaujinimą.

CyanogenMod. Ko gero, vienas populiariausių mūsuose Android mod’ų. Išvaizdai pagerinti, kad nebūtų plikas Android, naudojamas ADWLauncher. O šiaip tai išvaizda pakankamai minimalistinė. Matyt, panaši į gryną Android (nežinau, kaip atrodo – negaliu tvirtinti). Dėl pykčių su Google, įdiegus CM, nėra nei gmail, nei gtalk programėlių. Bet ten pat šalia gali parsisiųsti Google App papildymą. Pabandęs CM6 greit perėjau prie CM7, bet… Buvo kažkoks programinis bug’as, neleidęs įsidiegti ar atsinaujinti didesnių programėlių (Angry birds, Google Maps…). Paieškojęs internete sprendimo neradau. Todėl nutariau, kad tai klaida, kurią vėliau ištaisys. Sekančios versijos laukti teko labai ilgai – beveik visą vasarą nebuvo naujos versijos. Tiesą sakant, naujausioj versijoj ta klaida vis dar buvo, bet buvo lengvai išsprendžiama. Atleiskit, bet dabar nepasakysiu kaip – pamiršau 🙂 Kuo CM geras, tai kad jis yra lietuviškai išverstas, ko nepasakyčiau apie kitus bandytus.

Kadangi CyanogenMod man šiek tiek pasišiukšlino, radau kitą populiarų MOD’ą – MIUI.us. Kiniečių darbas. Kad ir kaip atrodytų keista – gerai padarytas. Iš tiesų, tai gal vienas stabiliausių ir maloniausių akiai MOD’ų, kuriuos teko bandyti. Nuo kitų jis skiriasi pirmiausia tuo, kad programų sąrašas gaunamas ne paspaudus meniu, bet tiesiog „važiuojant“ į šoną – kaip kokiam iPhone. Prie to reikėjo priprasti. O ir šiaip – išvaizda ten jau labai mažai teprimena Android. MIUI, ko gero, vienintelis mano bandytas ROM’as, kuriame labai lengvai keičiasi išvaizda – temas galima parsisiųsti keliais paspaudimais. Tik dauguma pavadinimų – kinietiški 🙂 Taip pat maloni smulkmena – atnaujinimai ateina kiekvieną penktadienį. Ir netgi yra programėlė, kuri atsisiunčia atnaujinimą ir perkrauna telefoną diegimui. Aišku, vistiek reikia kažkokio Recovery, kad galima būtų užbaigti, kas pradėta.

Tik vat pas mane šiokie tokie nesklandumai buvo su ClockWork recovery. Gal versija (2.5.0.7 ) netiko, bet atnaujint automatiška nepavykdavo – reikėdavo „paleisti rankom“. Nors ROM Manager ir aiškino, kad versiją jau virš 5, bet užkrovus vistiek rodė tą pačią seną. O kaip tvarkingai atnaujinti – neradau (tiesą sakant – nelabai ir ieškojau).

Dabar gi aš vėl įsidėjęs CM7, nes galvojau, kad jį įsidiegus lieka daugiau vidinės atminties, nei MIUI. Pasirodo, dabar jau nebe. O padaryti, kad dalis atminties kortelės veiktų kaip vidine atmintis, niekaip nepavyksta. Kad ir kiek bandžiau pagal įvairias instrukcijas 🙁 Kodėl noriu daugiau vidinės atminties? Yra gi App2SD – kai programos perkeliamos į kortelę nieko nekankinant. Labai žemiška priežastis – widget’ai neveikia, jei juos tiekianti programa perkelta į kortelę… Panašu, kad vėl grįšiu prie MIUI. Patiko jis man 🙂

Piratai, patentai, ir kiti dalykai

Na ką – senokai jau berašiau apie tai, apie ką šiaip mėgstu rašinėti. Paskutiniai įrašai buvo iš serijos „kažkas nutiko mano gyvenime“ bei „patinka/nepatinka“. Nežinau, kam tai šiaip galėtų būti įdomu 🙂

Bet kadangi paskutiniu metu nutiko nemažai dalykų, susijusių su piratais, patentais ir kitais panašiais dalykais, tai nutariau kažkiek ir šia tema vėl pasireikšt pagaliau.

Pirmiausia – malonesni dalykai.

Vokietijoje vyko rinkimai į parlamentą, ir Piratų partija ten gavo apie 9% balsų. Negalima sakyt, kad labai daug, bet dešimtadalis… Kaip išsireiškė valdžios atstovai – „šituo laimėjimu džiaugtis neturi neturėtų niekas, išskyrus pačius laimėjusius“. Anot jų – ši partija siejasi su „Anonymous“, kurie dabartiniame pasaulyje trakuojami kaip teroristai. Aišku, kai partijos siekiai yra skaidrumas ir viešumas, nieko nuostabaus, kad tai nepatinka valdžioje sėdintiems. Bet aš tikiuosi, kad kad ir 9%, bet ką nors gero jie tikrai nuveiks…

Praeitą savaitę pradėjo veikti portalas „MyliuMuziką.lt“. Tai TEO sukurtas produktas, skirtas lietuviškos muzikos mylėtojams, kurio esmė – klausytis muzikos online, jos nesisiunčiant pas save. Kitaip sakant – muzikos transliavimo tarnyba. Pagirtinas dalykas. Bet kol dar ten „beta“, tai nieko mandro kaip ir nėra. Muzikos tikrai mažokai, naudojimasis nėra pats patogiausias. Tačiau tikiuosi, kad kol bus pasiekta pilna versija, tai bus žymiai labiau nupoliruota.

Praėjus keletui dienų po MyliuMuziką.lt atidarymo, Apple nutarė, kad jie nori nnors ir mažų, bet daugiau rinkų, ir paleidos savo iTunes parduotuvę praktiškai visoje Europoje. Na, dabar lietuvių piratams argumentas, kad nėra kur legaliai nusipirkti muzikos, nebegalioja. Aišku, vis dar galioja kainos argumentas. Nes sakykit ką norit, 1 euras už vieną dainą – tikrai nemažai. Bent jau mano kišenei. Taigi – esu garantuotas, kad Apple iš Lietuvos daug pajamų negaus. Bet tokiai didelei korporacijai tai lašas jūroje.

 O dabar – apie kiek mažiau gerus dalykus.

Ir čia Apple reiškiasi nemažai. Vokietijoje uždrausta prekiauti naujuoju Samsung Galaxy Tab’u. Ir kodėl gi? Nes dizainas, matote, labai panašus į iPad’o. Samsung, savo ruožtu, kelia ieškinius kitose šalyse, kad nebūtų galima prekiauti iPhone’u ar dar kažkuo. Dar šiek tiek, ir geodiskriminacija (dabar pasireiškianti kaip „This service/video is not available in your country“) pereis į fizinį lygmenį („atsiprašome, šios itin populiarios pasaulyje firmos gaminių savo šalyje įsigyti negalite ir negalėsite“). Ar man vienam atrodo, kad vartotojai nuo to tikrai nelaimės?

Microsoft, paskutiniu metu lyg ir pradėjusi atrodyti kaip ne tokia jau ir didelė blogio imperija(Apple vistiek pirmauja), taip pat pažėrė keletą perliukų patentų srityje. Jau seniai buvo susitarimai su HTC, TomTom, dar kažkuo, kad jei tie gamintojai nenori gaut šaukimo į teismą, jie turi mokėti po keletą dolerių nuo kiekvieno pagaminto prietaiso. Dabar prie šitos kompanijos prisijungė Casio bei Samsung. Būtų suprantama, jei tuose prietaisuose būtų diegiama Windows OS – susimokėti už licencijas. Tačiau ten šia OS net nekvepia – visur vienoks ar kitoks Linux’as. Vėlgi – pažeidžiami kažkokie patentai… Pradedu bijoti, kad ateis reikalas ir iki stalinių/nešiojamų kompiuterių OS. O tada arba Canonical užsilenks, neišsimokėdama už kiekvieną parsisiuntimą, arba Ubuntu taps mokama… Nors aš vis dar turiu vilties, kad programinės įrangos patentai Europoje ir toliau liks negaliojantys. Bet tai, kaip dabar elgiasi visokie lobistai, tai, manau, greitai bus prastumti ir tokie įstatymai. Copyright’o galiojimą jau pratesė…

Dar šiek tiek iš torrentfreak…

Miramax vadovas pasisakė, kad ne piratavimas yra didžiausia grėsmė menui.

Buvęs policijos pareigūnas/privatus seklys, dirbęs AFACT(Australiška antipiratinė organizacija) papasakojo, kaip antipiratai skaičiuoja savo nuostolius, ir „šviečia visuomenę“ apie piratavimo žalą.

Italijoje siūlomas „vieno kirčio“ įstatymas – apskųsti piratavimu gali BET kas (netgi piktas kaimynas), ir to užtenka, kad atjungti internetą ilgam.

O štai Vokietijoje politikas, siūlantis „dviejų kirčių“ įstatymą, pats labai šauniai pažeidinėja autorines teises. Po tokių įvykių prisimenu frazę iš filmo „Watchmen“ – „Kas stebės stebėtojus“ (kažkaip panašiai, o ir kilme ji iš kitur, o ne filmo, bet tai ne tiek svarbu šioj situacijoj)…

Taigi – kuo toliau, tuo daugiau nesąmonių. Bet, tikiuosi, kyla sąmoningų žmonių visame pasaulyje. Tik ar jie sugebės kažką pakeist, kai bet koks pasipriešinimas dideliems pinigams traktuojamas kaip terorizmas ar dar koks blogis…

Ar programuotojai – muzikalūs?

Dažniausiai – taip.

Vieni programuotojai muzikalūs tiek, kad patys kuria muziką, groja. Pažįstu bent keletą tokių.

Tie, kas nesugeba patys kurti muzikos, savo muzikalumą išreiškia kiek kitaip.

Aišku, nereikia minėti tų, kas rašo programas muzikos apdorojimui – jie nebūtinai tai daro sau. Kartais tai daro siekdami pasipelnyti, o tai su muzika nedaug bendro turi.

Yra dar kita grupė muzikaliųjų. Gal juos reiktų vadint ne tiek muzikaliais, kiek išprususiais muzikoje. Į ką aš čia lenkiu? Django. Python programuotojams tai pirmiausia yra superinis framework’as interneto sistemoms kurti. Kuo jis susijęs su muzika? Django Reinhardt buvo pirmosios europietiškos džiazo šakos formuotojas ir nepralenkiamas gitaristas. Pasirodo, minėtasis framework’as pavadintas būtent jo garbei. Negana to, su Django sukurta internetinės parduotuvės aplikacija Satchmo irgi turi muzikinį atspalvį – tokia buvo žymiojo Louis Armstrong pravardė.

Gal kas dar žinote kokių panašių programuotojų muzikalumo pasireiškimų, kai kažkas, visai neskirtas muzikai, pavadinama kokio muzikanto, stiliaus, ar dar kažko panašaus garbei?

Ar reikia Lietuvai Creative Commons?

Trumpai drūtai – ne. O jei norit išvedžiojimų, tai skaitykit toliau.

Kodėl gi aš, būdamas CC ir atviro kodo fanas, sakau, kad Lietuvai nereikia Creative Commons? Manęs paklausė: „o kokia reali šios licencijos nauda kūrėjams“? Rimto atsakymo niekaip nesugalvojau… Tenka pripažinti, kad CC naudinga ne tiek patiems kūrėjams, kiek tų kūrinių vartotojams – klausytojams, skaitytojams, žiūrovams, atlikėjams bei tiems, kas naudoja kitų kūrybą savojoje. O patiems originalių kūrinių autoriams lieka nebent moralinis pasitenkinimas, kad klausytojai/skaitytojai/žiūrovai juos pagiria už tokią iniciatyvą. Gal užsienyje populiaresni atlikėjai gauna ir kokią apčiuopiamesnę naudą. Pavyzdžiui, kiti kūrėjai iš originalių padaro išvestinius kūrinius, taip populiarindami originalą. Pas mus tai sunkiai įmanoma.

Priminsiu, kad Creative Commons – licencija, tiksliau gal jų rinkinys, ko pagalba autorius nurodo, ką kiti gali daryti su jo kūryba. Iš tiesų tai nėra, kaip galbūt kai kas galvoja, priešprieša žymiajai „©“. Tai tik keleto apribojimų atlaisvinimas. Ženklas „CC“ prie kūrinio reiškia, kad nėra „kai kurios teisės saugomos“. Autorystė, neturtinės (ir kai kurios turtinės) teisės galioja tokios, kokios nurodytos konkrečioje licencijoje.

Taigi, grįžtant, kodėl Lietuvai CC nereikia. Galbūt didžiausią naudą iš šios licencijos pajustų viena autorių rūšis – blogeriai. Juk jie, ko gero, vieninteliai Lietuvoje pripažįsta, kad naudoja kitų kūrybą, atitinkamomis sąlygomis leidžia naudoti ir savo. Bet ir tai – nauda grynai tik moralinė. Niekas pas mus neuždirba iš papezėjimų apie tai, kaip praėjo jo diena. Bent jau juntamai.

Tačiau žinia, kad blogeriai – ne tie kūrėjai, kurie išvis daugeliui asocijuojasi su žodžiu „autoriai“. „Autorius“ tai muzikantas, režisierius, rašytojas… Štai čia ir išlenda, kodėl Lietuvai CC nereikia. Tiksliau būtų pasakyti, kad tiesiog pas mus tai greičiausiai nebūtų plačiai naudojama. Pavyzdžiui, muzikantai Lietuvoje dažniausiai iš kūrybos ar atlikimo užsidirba sau pinigus. Ir nori gaut pinigus bet kokiu atveju – per koncertus, iš įrašų pardavimų, per mikroskopines LATGA išmokas. Jie visiškai nesuinteresuoti, kad iš jų kūrybos nebūtų pajamų, arba kas nors kitas galėtų nemokamai keisti jų muziką. Taip pat, reikia pripažinti, kad LATGA greičiausiai atsisakys turėti reikalų su kūriniais, kurie apsaugoti kažkokia neaiškia, jiems nepažįstama licencija. Jie nesigilins, kada CC pažeidžiama, kada – ne. Tiesiog tokius autorius ignoruos arba aiškins, kad jie „daro meškos paslaugą normaliems autoriams“. Dar vienas dalykas – Lietuvos autoriai bei atlikėjai yra per daug arogantiški. Jiems atlikti savo kolegų lietuvių darbus – per žema. Jų pačių kūryba – unikali, originali ir puiki, tačiau kitų draugų muzikantų kompozicijas jie atlieka nebent drauge su autoriais, arba jei tas kūrinys jau senas ir pripažintas. Manau, panašiai yra ir su kino kūrėjais, rašytojais. Jie irgi galvoja, kad jų kūryba yra originali, unikali, vienetinė. Nors juk realiai visiškai originalios kūrybos seniai nebėra – viskas yra kažkieno įtakota, ir jei už visus elementus reiktų mokėti autorinius mokesčius – net ir pelningiausi filmai būtų minuse.

Žinoma, aš kaip visada – už tokias iniciatyvas kaip Creative Commons, atviras kodas. Tačiau kol mūsų kūrėjai neišlips iš mąstymo, kad viską reikia daryt savo rinkai, tol tokios iniciatyvos pas mus nepasiteisins…

Prezidentūra + atviras kodas vol. 2

Neseniai klausiau, ar tikrai gali būti, jog prezidentūroje 100% naudojama atviro kodo programinė įranga. Po to įrašo susiėmiau ir prezidentūros puslapyje užpildžiau formą, ir nusiunčiau klausimą, kaip gi ten vis tik yra…

Beveik dvi savaites buvo tylu ramu, jokio atsakymo. Savaime aišku, į elektroninį klausimą tikėjausi elektroninio atsakymo. Bet vat šiandien patikrinau fizinę pašto dėžutę. Radau voką su laišku iš prezidentūros! Ten buvo atsakymas į mano klausimą…

Taigi. Prezidentūroje nėra 100% atviro kodo. Ten tik serverio operacinė sistema, elektroninio pašto sistema (ir keletas jos priedų) bei keleto darbo vietų OS yra atviro kodo. Ir dar buvo prierašas, siūlantis dėl ataskaitos rezultatų išaiškinimo kreiptis į ataskaitos sudarytoją. Šiuo atveju – statistikos departamentą.

Nežinau, ar kreipsiuosi ten, nes jau kaip ir darosi aišku, kaip yra su tais skaičiais… 100% tai ne programinės įrangos kiekis įstaigoje, bet įstaigos padalinių, naudojančių atviro kodo programinę įrangą, kiekis. Tokiu atveju, kadangi prezidentūra yra vienas pastatas, tai ten gali suktis vienas serveris su Linux, keletas kompų su Thunderbird, ir jau bus 100% atviro kodo panaudojimas. Muitinės departamente, ko gero, irgi panašiai. Žinoma, ten padalinių gal daugiau, tai kiekviename turi būt nors vienas kompas su Linux (arba kokia nors FreeBSD) ir dar kokia atviro kodo sistemėle.

Aišku, maloniau būtų, jei skaičiau būtų kitokie. Gali būt ir ne 100%, bet vertint programinės įrangos kiekį. Tokiu atveju ir 50% būtų žymiai malonesnis skaičius, žinant, kad pusė prezidentūros (gal netgi pati Prezidentė) sėdi su Ubuntu, o ne sukasi vienas serveris ir keletas kompiuterių, naudojamų specifinėms užduotims atlikti. Manau, iki to dar reiktų palaukti, bet tai nėra neįmanoma.

Bet vis tik malonu, kad gavau atsakymą. Jei kas iš prezidentūros kanceliarijos netyčia perskaitytų šį įrašą, tai AČIŪ.

Prezidentūra + atviras kodas?

Vakar pamačiau tokį dalyką:

http://www.facebook.com/photo.php?fbid=10150389169380554&set=a.135846975553.227022.503075553

Visą dokumentą galima rasti čia:

http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/download_release/?id=3509&download=1&doc=1716

Kad ir kaip gerbiu mūsų valdžios institucijas, bet niekaip negaliu patikėti, kad kuri nors valstybinė įstaiga Lietuvoje 100% naudoja atviro kodo programinę įrangą.

Ar nors kas tiki, kad kokia prezidentūros sekretorė sėdi prie kompiuterio su Ubuntu ir OpenOffice? Dar galima būtų patikėti, kad naudojamasi OpenOffice, atviro kodo serveriais. Bet kad parašyta, jog 100% yra visur – ir OS, ir programiniuose paketuose. Žinoma, tai būtų smagu, pagirtina ir panašiai. Bet reikia pripažinti – taip tikrai nėra.  Taigi – arba šios įstaigos meluoja, arba jos pačios nežino, kas tai yra atviro kodo programinė įranga.

Ir kas dar įdomiau, tai kad taip jau yra nuo 2008 metų! Pala… Kai Prancūzijos policija pereidinėjo prie atviro kodo įrangos, visa Europa skambėjo. O kad mūsiškė muitinė tai dar anksčiau padarė, niekas nė nepastebėjo…

Gal kas protingesnis man kas paaiškins, iš kur ir kodėl tokie skaičiai?

Programuotojai

Neseniai perskaičiau, kaip kažkas pavadino programuojančius python’u „gyvačių kerėtojais“. Susimąsčiau, kaip gi kitus programuotojus galima pravardžiuot? Pateiksiu trumpą sąrašėlį su viltim, kad kas nors pasiūlys ir daugiau… Kaip visada – nereikia įsižeisti, o geriau pažiūrėt į tai su šypsena. Pavardinsiu ne tik programavimo kalbas, bet ir technologijas, bendras ideologijas.

Python – gyvačių kerėtojai.

JAVA – motociklininkai, baikeriai (tikiuosi, atsimena žmonės motociklus „JAWA“).

Delphi – delfinų dresuotojai.

Ruby – geologai, deimantų kasėjai.

PHP – pochuistai.

C – vienos natos muzikantai.

C# – vienos natos muzikantai (tik truputį aukščiau).

C++ – vienos natos muzikantai (dvigubai gerai tą natą mokantys).

ASM – surinkėjai.

.NET – taškiniai.

Qt – fainulkos (Qt tariasi kaip „cute“).

GNU – antilopės.

Open Source – išversti viduriai.

Jei kas sugalvoja daugiau, ką galima pridėt, pataisyt, būtų visai malonu, kad prisidėtų. Norisi įdomesnio sąrašo 🙂

Kodėl pasirinkau Open Source?

Kažkaip pagalvojau, kodėl gi aš taip pasirinkau atvirą koda: naudoju Ubuntu bei kitas atviro kodo bei laisvas programas, palaikau Creative Commons ir panašiai.

Kad ir kaip bandyčiau save apgaudinėt, kad svarbiausia idėja bei nepasitenkinimas komerciniais dalykais, tačiau pagrindinė priežastis, kodėl aš ir toliau naudoju atvirą kodą – finansinė.

Žinoma, pradžioje buvo smalsumas, idėja, kad čia kažkas kito, kažkas įdomaus. Paskui atsirado požiūris „kam mokėt, jei yra gerų nemokamų dalykų“. Dabar gi tas „kam mokėt“ tapo vyraujančiu. Man komercinė programinė įranga yra sunkiai įperkama. Na, gal ne tiek sunkiai, bet kelių šimtų litų už operacinę sistemą tikrai gaila. Žinoma, galiu daryt kaip ir visi – parsisiųst visas reikalingas programas iš kokios linkomanijos ir vargo nejaust. Bet pats tas atviras kodas pakeitė mano mąstymą – jei galima gauti legaliai nemokamai, tai kam daryt kažką nelegaliai?

Dabar gi galvoju, kad jei gaučiau nemokamai arba kartu su kompiuteriu Windows ar MacOS – tikrai neištrinčiau. Žinoma, Ubuntu būtų šalia, bet ir kita OS liktų. Kodėl? Aš esu labiau vartotojas. Man tikrai vienodai, kas dedasi programų viduriuose – neturiu jokio noro lįst taisyt klaidas (nebent tai mano kurtos programos). Tokiu atveju tai, kad galima gaut kažkieno kodą, visiškai neturi prasmės. Svarbu, kad tai veiktų ir kuo tvarkingiau per daug nelendant į vidurius.

Linuksistai visada teigia, kad jų garbinama OS veikia žymiai stabiliau ir geriau nei visos kitos pasaulyje. Gal… Jei turi tik komandinę eilutę. Tačiau kitos posistemės kartas nuo karto užlūžta arba padaro tokių nesąmonių, kad tik perkrovimas padeda. DOS juk irgi veikdavo pakankamai stabiliai, kol nebuvo apvilktas langais 🙂 Kai kas pasakytų, kad viską galima susitvarkyt ir neperkrovus. Bet aš gi minėjau – esu vartotojas, ir tingiu kapstytis komandose, konfigūraciniuose failuose, kažką kompiliuot ir t.t.

Tačiau kadangi jau žinau, kaip reikia sau susitvarkyt sistemą, programas, tai jau galiu atlikti greitai ir neskausmingai. Bet faktas, kad problemų neišvengiu su jokia OS.

Tarp kitko. Linuksistai turi bėdą – jiems viską reikia susitvarkyt pagal save, todėl OS X arba Windows jiems netinka, nes per mažai konfigūravimo galimybių. Windowsistai atvirkščiai – jei langų mygtukai ne tose vietose, kur jiems įprasta – šaukia, kad sistema nieko verta. Abiejų šių įpročių atsikračiau, todėl patogiau jaučiuosi bet kurioje sistemoje ir su bet kuriom programom – visada suprantu, kad reikia pirma susipažint, o jau po to lįst dirbt…

Taigi, prie ko aš čia lenkiu. Nors ir esu atviro kodo gerbėjas bei vartotojas, nežadu spjaut ir į komercinę programinę įrangą. Didelę dalį šio pasirinkimo apsprendžia finansai.

Laisvos PĮ propagandos klaidos

Po mano priešpaskutinio įrašo užsitraukiau nemažą laisvos PĮ bendruomenės nemalonę. Tęsiu šią temą toliau 🙂

Šįkart pakalbėsiu apie tai, kas, mano galva, daroma negerai tų, kas propaguoja laisvą programinę įrangą (Free Software), ir kas atbaido vartotojus. Būtent apie Laisvą PĮ bei Free Software Foundation veiklą, o ne apie Atvirą Kodą (Open Source). Eilinį kartą pateiksiu mintis nelabai įsigilinęs į visą filosofiją, kaip eilinis vartotojas.

Pirmiausia, kas gali atbaidyt vartotojus, galbūt besidominčius visu tuo reikalu – interneto puslapis. fsf.org bei gnu.org atrodo kaip padaryti grynu html, nenaudojant jokių kitų technologijų(suprantu, kad taip, ko gero, tik atrodo, bet būtent išvaizda yra pirmas dalykas, ką pastebi žmonės). Žinoma, kas paprasta, tas dažniausiai būna geriausia, tačiau paprastiems vartotojams patinka animacijos, „blizgučių“ bei kitų pagražinimų. Per paprastas dizainas atrodo pakankamai mėgėjiškai, o vartotojams, pripratusiems prie Microsoft, Apple (dabar net ir Google) „bling blingo“ tai iškart sukelia įspūdį „lievai čia kažkaip“. Ir dar tos didelis šriftas…

Kitas dalykas – licencijų pateikimas. Iš tiesų – tai pakankamai painu. Yra krūva licencijų, kurios arba suderinamos su GPL arba ne. Ir kas dar labiau trikdo – viena kažkokios licencijos versija suderinama, kita – ne. Aišku, reikia skaityt, kad suprast, kas ten skiriasi. Bet tai tam reikia skirt laaabai daug laiko. O šiaip tai pati GPL licencija atbaido dalį programuotojų, nes ten, kiek suprantu iš daugelio komentarų, pakankamai griežtas dalykas – jei panaudoji GPL komponentą, visas tavo projektas privalo tokiu tapti (pataisykit, jei klystu). O jei kažkas nori daryt savo projektą pagal kokią nors MPL, arba visai – pagal uždarą licenciją? Taip pat FSF nerekomenduoja naudot licencijų, kurios kažkiek nesuderinamos su GPL. O taip pat rekomenduoja vengti bet kokio susidūrimo su tomis, kurios visai nėra suderinamos su GPL. Manyčiau, kad vartotojo teisė ir laisvė, rinktis, ką jis nori naudot – jei jam visiškai nesvarbus programos kodas, tai kodėl jis turėtų save ribot ir nesirinkti programų, kurios nėra „laisvos“?

Požiūris į kitokius PĮ modelius. Savaime aišku, didžioji dauguma FSF kritikos nukreipta prieš Microsoft bei kitas uždarą PĮ kuriančias įmones. Tačiau jie taip pat atsiriboja nuo Atviro Kodo(Open Source), nes ten ne viskas 100% suderinama su jų filosofija. O taip pat nelabai teigiamai atsiliepia apie to paties Linux distribucijas, kuriose ne visai aiški programinės įrangos diegimo politika, ir kur nesunkiai galima įsidiegt ne laisvą PĮ. Beje – kaip suprantu, tai Linux yra tik pamaina tikrajam GNU branduoliui, kuris kuriamas nuo devintojo praeito amžiaus dešimtmečio, kad pakeisti Unix, ir vis dar nepadarytas.

Tačiau vienas didžiausių kliuvinių laisvai PĮ prasiskverbti į plačiąją visuomenę (neskaitant didelių kai kurių įmonių pastangų) yra patys propaguotojai… Anglų kalbos žargone yra terminas „freetard„. Šis žodis, sudėtas iš „free“ ir „retard“, apibūdiną žmogų, aršiai kritikuojantį viską, kas yra ne „free“, ir kuriam nerūpi, kad kitam tai nėra svarbu. Tokie žmonės mano, kad jie įdeda didžiausią indėlį į Laisvos PĮ populiarinimą, tačiau realiai „gadina visą vaizdą“. Kodėl? Dažnai pagal juos, jei nekritikuoji MS, tai esi padlaižys ir parsidavėlis. Naudoji Skype? Esi nesusipratėlis, kadangi neaišku, kur eina duomenys, todėl apie tave gali laisvai sužinoti, ką nori. Sakytum pačios laisviausios naršyklės nesiunčia žymiai daugiau duomenų visiems, kas tik nori… Nori padaryt kažką lengvai per GUI? Esi nemokša, kadangi rašyt krūvas komandų yra žymiai greičiau ir patogiau, nei spaudyt pele (pritariu, kartais tai greičiau, bet tikrai ne visada). Nori sistemos, kuria būtų galima naudotis tik įdiegus, arba nusipirkus kompiuterį? Kam? Juk taip yra smagu pačiam viską pasidaryt nuo nulio, susikonfigūruot visokius paleidimo scenarijus, įsidiegt kokią nori grafinę aplinką, n kartų perkompiliuot branduolį, prasiknist mažiausiai pusdienį, ir tik tada pradėt dirbt. Nori parašyt tekstą su kažkokiu teksto redaktorium? Lievai, kadangi yra nuostabus redaktorius VI, kuriuo naudotis reikia išmokt iš naujo bet kokį veiksmą, ir viskas daroma komandų pagalba. Nori ant Ubuntu pasileist Gnome-Do, kadangi programas patogu paleidinėt? Negalima! Gnome-Do padarytas su Mono, kuris yra .NET, pritaikytas *nix sistemoms, o .NET yra MS produktas, todėl Mono yra blogis! Paprastą vartotoją tikrai atbaido tokie dalykai. Jam reikia ne „kaip krūčiau“, bet kuo paprasčiau ir gražiau. Kodėl kokia nors panelė filologė turėtų mokytis dirbti su komandine eilute, jei jai reikia tiesiog interneto, tekstų redaktoriaus, gal dar kokio paprasto žaidimėlio?

Kadangi „freetardai“ garsiausiai reiškiasi, tai jie yra suformavę bendrą įvaizdį apie patį Linux bei jo vartotojus. O tas įvaizdis maždaug toks: paprastai ant Linux niekas neveikia, todėl ten reikia iš pradžių viską pačiam susiprogramuot; visi Linux vartotojai – geek’ai, nežinantys kito gyvenimo, išskyrus komandinėje eilutėje, ir nepripažįstantys kitų pramogų, kaip tik „kruštis su pingvinais“. Juk žymiai daugiau žmonių atsiverstų į Linux, jei jiems į klausimą „o yra ten koks ofisas?“ ne 10 minučių (ar daugiau) būtų aiškinama, koks šūdas yra MS su savo Office, ir koks uber daiktas yra VI, bet tiesiog nuskambėtų atsakymas: „Yra. Gal kiek kitoks, bet yra“. Arba į klausimą „Kaip ten viskas atrodo?“ ne pradėt pasakot apie galimybę pasirinkt kokią nori aplinką, ją susikonfigūruot pagal savo poreikius, ir kokie MS yra niekšai, kad kiša visiems vienodą ir nepatogią grafinę aplinką, bet tiesiog atsakyt, kad „Normaliai ten viskas – tik mygtukai truputį kitose vietose“.

Visi tie „freetardai“ man panašūs į elementarius religinius fanatikus. Su tokiais žmonėmis sunku diskutuot, kadangi jie laikosi įsikibę savo nuomonės, ir praktiškai negirdi kitokios, nes ji „bet kokiu atveju yra neteisinga“. Vietoj to, galėtų įsiklausyt į kito asmens žodžius – gal ne viskas ten taip ir klaidinga. Fanatikai šiais laikais niekam nekelia susižavėjimo. Juk dėl kelių fanatikų kenčia ir pagrindinės pasaulio religijos. Dauguma įsitikinę, kad VISI krikščionys – kvaili ir kietakakčiai, VISI musulmonai – teroristai. Ir nors taip nėra, bet įvaizdį sudaro tie, kas garsiausiai rėkia – fanatikai. Taip ir su Laisva PĮ – nors tai ir nėra blogas dalykas, tačiau „freetardai“ atbaido žmones savo fanatizmu.

Pabaigai noriu pridurti, kad asmeniškai man patinka šis Linus Torvalds pasakymas – jis sukonkretina tai, ką aš ką tik aiškinau. Asmeniškai man Linux kūrėjas yra didesnis autoritetas, nei „freetardų“ garbinamas RMS…

Puslapiai:1234