Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Naujas žaislas

Pagaliau turiu savo asmeninį laptopą. Iki šiol savo nešiojamojo neturėjau, tai dėl to ir džiaugiuosi. Atrodytų, kas čia ypatingo – tiesiog nešiojamas kompas. Tik vat iškart kuo galiu pasigirt – Lietuvoj tokį gaut vargu ar pavyks. Jei konkrečiai, tai kalba eina apie System76 Lemur Ultra. Kodėl buvau toks mandras, ir panorau būtent tokio? Nes norėjau gero kompiuterio, kuriame be problemų suktųsi mano mėgiama OS – Ubuntu. Vat ir turiu dabar 🙂

Tiesą sakant, aš būčiau pirkęs ir kokį paprastesnį (pvz. DELL ar ASUS), bet draugas važiavo į JAV porai savaičių, tai nutariau pasinaudot proga(po to išaiškėjo, kad ne aš vienas), ir paprašiau man parvežt šį žaisliuką. Vat čia ir buvo šiokių tokių nuotykių…

Buvo su draugu sutarta, kad aš prekę užsakysiu pats, nurodęs adresą, kuriuo reikai pristatyti. Aišku, adresą, ir patvirtinimą, kad galiu tai daryti, gavau jau tik iš JAV. Nelabai daug laukęs, užsisakiau. Ėmiau beveik viską, kaip buvo „by default“, tik RAM paėmiau 8 GB vietoj 4. Taip pat kadangi buvo akcija, tai vietoje paprasto 500 GB kietojo disko, turėjau galimybę nemokamai pasirinkti arba 750 GB, arba 500 GB + 4GB SSD Hybrid. Antras variantas man patiko labiau, todėl ir užsisakiau. Nesirinkau nei geresnio procesoriaus, nei nei WiFi modulio, nei jokių papildomų priedų. Viskas kainuoja… Iš pat pradžių nenorėjo priimt užsakymo, kadangi adresas, kur siųsti siuntinį, ir „billing address“, nesutapo. Buvo prašymas nueiti pas kortelės išdavėją, pridėti tą nurodytą adresą prie alternatyvių, paskambinti jiems… Arba nufotografuoti kreditinę kortelę, ir saugiu ryšiu nuotrauką nusiųsti jiems. Ką aš ir padariau. Nuo tada prasidėjo mano kompiuterio „surinkimas“. Kažkodėl galvojau, kad jie ten turi tų kompiuterių ir siuntinėja. Pasirodo, gavę užsakymą surenka, ir tik tada siunčia. Kai keletą dienų statusas nepasikeitė, šiek tiek sunerimau – ar spės jie pristatyt, iki draugui išskrendant? Rugsėjo 11 (antradienį) jis jau turėjo išskrist. Likus mažiau nei savaitei, susirūpinau, paklausiau mane aptarnaujančios vadybininkės – ar spės. Nurodžiau, kada paskutinė data, ir t.t. Patikino, kad penktadienį turėtų jau išsiųsti, bet pasiūlė pasirinkt kitą pristatymo būdą – kad pristatytų sekančią dieną, o ne per keletą dienų. Nutariau, kad primokėt ~100 Lt bus pigiau, nei kad paskui bandyt gaut siuntinį iš JAV, išmuitint, ir t.t. Kaip ji pati teigė, kiek gali, skubina šitą reikalą. Ką tikrai galiu pagirt, tai bendravimą su klientais. Šeštadienį patikrinau – statusas nebuvo pakitęs. Jau supanikavau, kad jei pirmadienį išsiųs, tai ar spės iki draugui išvykstant. Tačiau vakarop gavau SMS, kad yra siuntinys. O pirmadienį statusas pasikeitė į „pilnai pristatytas“. Teliko laukti…

Beveik vidurnaktį lėkiau pasitikti parskridusių draugų, ir palengvinti jų bagažo beveik 2 kg. Kadangi buvo kažkur užkištas, pakrovėjo negavau. Iki šiol jo neatsiėmiau, nes pažadėjau atvykt su pyragais… Tačiau man pasisekė – namuose mėtėsi senutėlis ASUS, o jo pakrovėjo ir kištukas, ir voltai bei amperai atitiko.

Dabar apie patį kompiuterį…

Technines charakteristikas galima rasti anksčiau minėtame puslapyje, bet pagrindines galiu paminėt dar kartą: Intel Core i5, 8 Gb DDR3 RAM, 500 GB 7200rpm SATA Hybrid Hard Drive with 4 GB SSD, Intel HD Graphics 4000. Išmatavimai: 34 cm x 23.5 cm x 2.4 cm ~ 3.2 cm, 2.04 kg. Yra viena USB 2.0, dvi USB 3.0, HDMI, VGA(?), Ethernet ir audio jungtys, atminties kortelių skaitytuvas, 1.3 MP web kamera. WiFi, Bluetooth – čia jau pagal nutylėjimą.

Nėra jis pats ploniausias ar lengviausias, bet rankose laikyti visai patogu. Kas truputį nuvylė, tai nuotraukose korpusas atrodo kaip aliuminis, tačiau iš tiesų tai yra plastmasė. Bet normali plastmasė – nesijaučia kad kažkokia pigiena. Gražiai integruotas touchpad’as – iš korpuso išsiskiria nebent tuo, kad mygtukai toj vietoj yra, tačiau reljefiškai viskas ten lygu. Taip pat džiugina, kad ten veikia scroll’as – dviem pirštais naudojantis. Įjungimo mygtukas iš pradžių nesureagavo – pasirodo, reikėjo normaliai paspaust, o ne tik paliest. Kiek laiko akumuliatorius – nežinau. Dar nebandžiau dirbt nuo pilno pakvorimo iki išsikrovimo. Bet kokias 3 val, panašu, atlaiko. Tiesiog sunku pasitikėt Ubuntu akumuliatoriaus rodikliais – tai rodo, kad liko valanda, perkrovus, arba šiaip po kurio laiko – kad 1.5, arba 30 min…

Ubuntu šiame kompiuteryje užsikrauna tikrai greitai. Turiu darbe kompiuterį, kuris kaip ir geresnis(i7 procesorius), bet OS ten kraunasi žymiai ilgiau. Įtariu, kad tai arba dėl to, kad naujas kompiuteris, arba dėl hibridinio disko. Tikiuosi, kad antras variantas – tada ilgiau išliks greitas 🙂

Dar kalbant apie programinę įrangą. Kompuiteris buvo „preinstalled“. Tik įjungus reikėjo įvest vartotojo vardą, slaptažodį ir t.t. Tada baigėsi diegimas. Pasinaudojus keletą dienų buvo porą kartų pakibęs. Bet pašalinau vieną ppa, kurį buvau pats prisidėjęs, ir dabar viskas kaip ir tvarkoj.

Kol kas išvada – nesigailiu sumokėjęs virš 2000 Lt. Gavau gerą daiktą, kuriuos vis dar džiaugiuosi. O šiaip įdomu – ar dar kas Lietuvoj turi kokį system76 kompiuterį?

HTC Desire kankinimai

Jau kažkur pusantrų metų turiu HTC Desire telefoną. Iš pradžių viskas ten mane tenkino. Bet aš nebūčiau aš… Praktiškai visų mano turėtų telefonų buvo panašus likimas – prijungti prie kompiuterio, kažką sugadint, kažką pataisyt… Praėjus beveik metams nutariau, kad ir Desire nuo šito neišsisuks.

Išbandžiau keletą ROM’ų, ir noriu pasidalinti, kas patiko, kas – ne.

Yra nemažai ROM’ų, sukurtų naudojant tą pačia platformą, kuri jau įdiegta telefone. Pvz: LeeDrOiD, AuraxTSense. Kas gerai – gaunamas Sense UI, Google Apps’ai praktiškai visi HTC „widgetai“, dar papildomų funkcijų, ir „root’intas“ telefonas. Kodėl patiko Sense UI? Iš tiesų dėl vieno labai paprasto dalyko – atrakinus telefoną, per visą ekraną pasirodydavo animacija, priklausomai nuo oro, kurį rodo HTC Clock widget’as. Smulkmena, „eye candy“, bet malonu 🙂 Kas nepatiko šituose ROM’uose – jie mėgdavo kartas nuo karto užstabdyti. Taip pat naujausia Android versija ten atsiranda ne anksčiau, nei kai HTC išleidžia oficialų atnaujinimą.

CyanogenMod. Ko gero, vienas populiariausių mūsuose Android mod’ų. Išvaizdai pagerinti, kad nebūtų plikas Android, naudojamas ADWLauncher. O šiaip tai išvaizda pakankamai minimalistinė. Matyt, panaši į gryną Android (nežinau, kaip atrodo – negaliu tvirtinti). Dėl pykčių su Google, įdiegus CM, nėra nei gmail, nei gtalk programėlių. Bet ten pat šalia gali parsisiųsti Google App papildymą. Pabandęs CM6 greit perėjau prie CM7, bet… Buvo kažkoks programinis bug’as, neleidęs įsidiegti ar atsinaujinti didesnių programėlių (Angry birds, Google Maps…). Paieškojęs internete sprendimo neradau. Todėl nutariau, kad tai klaida, kurią vėliau ištaisys. Sekančios versijos laukti teko labai ilgai – beveik visą vasarą nebuvo naujos versijos. Tiesą sakant, naujausioj versijoj ta klaida vis dar buvo, bet buvo lengvai išsprendžiama. Atleiskit, bet dabar nepasakysiu kaip – pamiršau 🙂 Kuo CM geras, tai kad jis yra lietuviškai išverstas, ko nepasakyčiau apie kitus bandytus.

Kadangi CyanogenMod man šiek tiek pasišiukšlino, radau kitą populiarų MOD’ą – MIUI.us. Kiniečių darbas. Kad ir kaip atrodytų keista – gerai padarytas. Iš tiesų, tai gal vienas stabiliausių ir maloniausių akiai MOD’ų, kuriuos teko bandyti. Nuo kitų jis skiriasi pirmiausia tuo, kad programų sąrašas gaunamas ne paspaudus meniu, bet tiesiog „važiuojant“ į šoną – kaip kokiam iPhone. Prie to reikėjo priprasti. O ir šiaip – išvaizda ten jau labai mažai teprimena Android. MIUI, ko gero, vienintelis mano bandytas ROM’as, kuriame labai lengvai keičiasi išvaizda – temas galima parsisiųsti keliais paspaudimais. Tik dauguma pavadinimų – kinietiški 🙂 Taip pat maloni smulkmena – atnaujinimai ateina kiekvieną penktadienį. Ir netgi yra programėlė, kuri atsisiunčia atnaujinimą ir perkrauna telefoną diegimui. Aišku, vistiek reikia kažkokio Recovery, kad galima būtų užbaigti, kas pradėta.

Tik vat pas mane šiokie tokie nesklandumai buvo su ClockWork recovery. Gal versija (2.5.0.7 ) netiko, bet atnaujint automatiška nepavykdavo – reikėdavo „paleisti rankom“. Nors ROM Manager ir aiškino, kad versiją jau virš 5, bet užkrovus vistiek rodė tą pačią seną. O kaip tvarkingai atnaujinti – neradau (tiesą sakant – nelabai ir ieškojau).

Dabar gi aš vėl įsidėjęs CM7, nes galvojau, kad jį įsidiegus lieka daugiau vidinės atminties, nei MIUI. Pasirodo, dabar jau nebe. O padaryti, kad dalis atminties kortelės veiktų kaip vidine atmintis, niekaip nepavyksta. Kad ir kiek bandžiau pagal įvairias instrukcijas 🙁 Kodėl noriu daugiau vidinės atminties? Yra gi App2SD – kai programos perkeliamos į kortelę nieko nekankinant. Labai žemiška priežastis – widget’ai neveikia, jei juos tiekianti programa perkelta į kortelę… Panašu, kad vėl grįšiu prie MIUI. Patiko jis man 🙂

Ubuntu nuvylė…

Kad ir kaip man patiktų Ubuntu, šįkart aš šia OS šiek tiek nusivyliau. O buvo taip…

Vienas mano kolega nusipirko naują kompiuterį ir įsidėjo pas save bevielio tinklo plokštę, nes su laidais pas jį namuose – problematiška. Ir ta plokštė jam ant Windows 7 veikė kažkaip keistai – viską pagauna, pradžioje greitis būna normalus, o paskui krenta taip, kad jau kažką atsisiųst būna nebeįmanoma. Kaip išaiškėjo, tai čia būtent su Win7 ir ta plokšte taip vyksta.

Pažiūrėjo žmogus internete, kur aiškino, kad kitos sistemos, įskaitant Linux, šitoj vietoj veikia tvarkingai. Taigi, nutarė pabandyt. Aš kaip visada patariau Ubuntu ir dar padėjau įdiegt. O čia ir prasidėjo „linsmybės“…

Ta plokštė veikė – pagavo visus aplinkui esančius WiFi tinklus, bet… Norint prisijungti prie savo namų tinklo, reikėjo įvest WPA/WPA2 slaptažodį. Tai savaime suprantama – tinklas užkoduotas. Pirmas nemalonus dalykas, kuris išlindo – routerio sugeneruotas slaptažodis tiesiog netilpo į įvedimo laukelį – vieną simbolį nukirpdavo. Teko persikrauti į Win, prisijungti prei routerio ir sumažinti slaptažodį vienu simboliu (būtent tiek ir netilpo). Dabar tilpo visas slaptažodis, bet kažkodėl mygtukas „connect“ buvo neaktyvus. Pasirodo, reikėjo dar kelis simbolius nutrint, kad jis taptų aktyvus (galiausiai išėjo kažkur 62 simboliai). Vėl slaptažodį sumažinom. Jau viskas tilpo, leido spausti „connect“, bet niekaip nepavyko prisijungti. Bandė jungtis, bet po kurio laiko vėl paprašė to pačio slaptažodžio. Ir taip vėl ir vėl… Nieko gero nesulaukiau, palikau kolegą ikimo valiai – kreiptis į visagalį google.

Kitą diena sužinojau, kad taip ir nepavyko jam prisijungt. Kiek ieškojo, naudingos informacijos nerado. O jei kažkas ir buvo, tai vos ne pačiam tvarkykles reikia pasirašyt, kad viskas veiktų tvarkingai. O kažko kito įdiegt juk neįmanoma – tam reikia to pačio tinklo, kurio nėra.

Tokie dalykai ir atbaido žmones. Kodėl įdiegus OS dar reikia kankintis su tokiu elementariu dalyku kaip belaidis tinklas? Kodėl tai negali veikt paprastai, kad ir kaip toj pačioj windozėj? Žinoma, pats išsprendęs problemą tapsi labiau patyręs ir žinosi kas kur ir kaip. Bet ar paprastam žmogui turi reikėt rašyt komandas, skriptus, kad kažkas veiktų? Eiliniam vartotojui, norinčiam pereiti prie Linux, to neturi reikėt. Viskas turi būt click’n’drag’n’drop. O taip nėra… 🙁

Firefox? O gal Swiftfox!

Kai kas sako, kad nežino geresnės naršyklės už Firefox. Yra tame tiesos. Daugybė įskiepių padaro savo. Nors aš pats dabar daugiau naudoju Google Chrome. Kai pagaliau atsirado versija Linux ir dar su įskiepių palaikymu, šita naršyklė man tapo patrauklesnė. Bet vistek tai dar yra beta – ne viskas veikai taip, kaip norisi. Taigi – Firefox vistiek yra vienas geriausių pasirinkimų. Na, beveik…

Visiem žinoma, kad ugninė lapė turi bėdą – labai „valgo“ atmintį, šiek tiek pristabdo pasileisdamas ir užkraudamas puslapius. Tačiau aš neseniai radau Swiftfox.

Kas tas Swiftfox? Iš esmės tai yra tas pats FF, tik sukompiliuotas su kitomis opcijomis. Ko dėka ši lapė užsikrauna šiek tiek greičiau, truputį greičiau atvaizduoja puslapius ir sunaudoja mažiau RAM’o. Smulkmenos, bet malonu 🙂

Koks gi ten optimizavimas panaudotas? Kiek radau aprašymų, tai pagrindiniai skirtumai nuo Firefox yra:

Sukompiliuota panaudojant kuo didesnį optimizavimą, o ne failų dydžio sumažinimą. To pasekmė – naršyklė užima daugiau vietos diske.

Yra atskiros versijos AMD 64 bitų procesoriams, senesniems AMD, Intel Prescot šeimai ir dar atskirai senesniems Intel procesoriams.

Panaudotos konkrečių procesorių galimybės. Pavyzdžiui AMD skirtose versijose panaudotos 3DNow! instrukcijos.

Swiftfox sukompiliuotas su naujesne GCC kompiliatoriaus versija, kuris suteikia didesnes saugumo galimybes.

Neįtrauktas Pango, kuris skirtas geresniam Unikodinių šriftų palaikymui. Taigi, nors unikodiniai šriftai ir palaikomi, kai kurių „navarotų“, kuriuos suteikia Pango, nėra.

Ir dar keletas kitų smulkių optimizavimų…

Dar kuo Swiftfox skiriasi nuo Firefox, tai tuo, jog nors kodas ir yra atviras (tai juk tas pats FF kodas), bet sukompiliuotos versijos nėra laisvos. Jas legaliai galim parsisiųsti tik iš oficialaus puslapio. Todėl šio dalyko nėra saugyklose.

Jei norisi visiškai atviro panašaus dalyko, tai yra Swiftweasel. Bet to dalyko aš dar nebandžiau.

Taigi – jei kas naudoja Linux, tai vietoj Firefox patarčiau išmėgint Swiftfox (arba Swiftweasel). Naršymas toks pat, visi įskiepiai veikia, o veikia šiek tiek greičiau…

Triukai su vynu

Ne – šis įrašas nieko bendra su alkoholiu neturi. Pirma – aš ir šiaip negeriu, todėl visokie išsidirbinėjimai su alkoholiu man giliai vienodai, antra – už kokius nors „triukus“ su vynu, jo gerbėjai mane, ko gero, nuskalpuotų.

Aš čia apie kitką…

Manau, nėra linuxisto, kuris nežinotų, kas yra wine. Jei vis tik kas abejoja, tai wine pagalba galima (sėkmingai arba nelabai) paleidinėt windozei skirtas programas linuxe (ir ne tik). Tai štai – tenka pripažint, kad šviežiai suinstaliuotas „vynas“ – sucks. Jis neturi beveik nieko, ko reikia daugumai rimtesnių programų, veikiančių visų naudojamoje ir tuo pačiu nekenčiamoje M$ OS. Daug kur reikia ar tai DirectX, ar tai kokių ODBC draiverių, ar, kas dabar itin populiaru, .NET framework’o. Nieko tokio šviežiai įdiegtas wine neturi ir neturės, nes tai prikauso Microsoftui, kuris nepaglostytų už jų technologijų panaudojimą atviro kodo produktuose. Taigi, norint kažko mandresnio, reikia visas tas papildomas programas, bibliotekas ir t.t. instaliuot pačiam. O tai kartais būna tikras hemorojus – labai jau sunkiai ten instaliuojasi.

Štai čia į pagalbą ateina winetricks – skriptas, kurio pagalba galima įdiegt visą papildomą softą. Prie kai kurių dalykų įspėjama, kad būtina windows licenzija. Kai kas diegiasi ne visai tvarkingai. Bet vistiek tai daro geriau, nei kad instaliuojant pačiam.
Naudojimas paprastas – pirmiausia visą tą gėrį reikia parsisiųst (prieš tai pateiktoje nuorodoje galima rast visą instrukciją), o po to paleist:

sh winetricks

Pasirodžiusiame lange užtenka pažymėt, ko reikia, paspaust „OK“ ir laukt, kol viską parsiųs, ir suinstaliuos. Reikia atsimint, kad čia instaliavimas vyksta windows stiliumi – teks ne kartą spaust „yes“, „next“, „finish“, taigi – eit pasidaryt arbatos gali ir nepavykt.
Jei kas nors jaučiasi kiek „advanced“, tai gali po sh winetricks iškart rašyt ir jam reikalingo paketo pavadinimą. Bet tai kur tu žmogus žinosi, kad, pavyzdžiui, .NET 1.1 vadinasi dotnet11. Na, galima sugalvot, bet tai čia vienas lengvesnių atvejų. Aš geriau pažiūriu, kas ką reiškia, susižymiu, ir gerai…

Prisipžinsiu – jei ne šitas skriptas, daug dalykų (pagrinde – žaidimų) aš ant linuxo nepaleisčiau. Jei kas jaučia didelę nostalgiją win, bet ryžtasi eit prie linux, winetricks – didelis pagalbininkas… (Beveik kaip reklama nuskambėjo 😀 )

Ubuntu 9.10 – pirmieji įspūdžiai

Šis ruduo kompiuteristams dosnus. Pirmoji Apple pristatė savo OS naują versiją, po kažkurio laiko ir Microsoft paleido savo „best ever“ Windows. O štai vakar – Ubuntu. Žinoma, paskutinis įvykis ne tokio didelio atgarsio sulaukė, kaip pirmieji. Dėl akivaizdžių priežasčių: MACOS X bei Windows naujas versijas pateikia tikrai ne taip ir dažnai, o Ubuntu – kas pusmetį. Taip pat ir vartotojų skaičius daro savo. Bet tai vistiek smagus ir svarbus įvykis.

Tai štai – vakar visą dieną laukiau, kada gi pagaliau galėsiu parsisiurbt savo mėgiamos sistemos ISO failą, kadangi norėjau ne atnaujint sistemą, bet naujai įsidiegt. Į darbo pabaigą galimybė jau atsirado, bet ne iš Lietuvos. Pradėjau siųstis ir pamačiau, kad nespėsiu, todėl atidėjau tą dalyką namams.

Grįžau apie 21 val. (lindyhopas man ketvirtadieniais). Kadangi jau buvo galimybė parsisiųst ir iš Lietuviško serverio, tai užtruko gal 3 minutes. Išsikepiau CD (kažkodėl USB raktas neveikė 🙁 ), perkroviau kompą…

Kažkaip labai ilgai krovėsi Live CD. Kai pagaliau viskas pasileido, pradėjau instaliavimą. Standartiniai klausimai (kalba, laiko juosta, klaviatūros išdėstymas, vartotojo vardas, slaptažodis), šiek tiek rankom padirbėjau su particijom (kažkaip viso disko naudot nesinori – ten kitokių duomenų yra). Ir kol diegiami failai, panaršiau internete (o ką daugiau veikt?). Po kokių 20 minučių jau pasiūlė perkraut kompiuterį, jei noriu. O aš norėjau, todėl taip ir padariau.

GRUB’as atrodo kažkaip kitaip – gal šriftai kitokie. Pirmas OS paleidimas truko gal 40 sekundžių, kol pamačiau prisijungimo langą. Po to dar apie 10 sekundžių, kol pasikrovė visa aplinka. Kažkaip lyg ir greičiau buvo žadama…

Keista… Jokio garso. Pasirodo – garsas pagal nutylėjimą visiškai nutildytas. Ištaisau šitą nesusipratimą. Greit atsiranda pranešimas, kad yra „non free drivers“ mano vaizdo plokštei. Aišku, kad instaliuoju – kaip aš be vaizdo draiverių visus „eye candy“ pasidarysiu? 🙂 Po to paprašo perkraut kompą. Šįkart iki login’o užsikrauna kažkur per pusę minutės. Jau geriau…

Daug pasikeitimų, palyginus su prieš tai buvusia versija. nematau. Pagrindinė tema kiek pasikeitė. Įdiegtas pašto ir pokalbių programas galima pasileist ne tik iš programų meniu, bet ir iš „tray’aus“ šalia laikrodžio. Gal ir nieko idėja. Wallpaper’ių pasirinkimas žymiai didesnis. Vietoj anksčiau buvusių 3-ų dabar jų tikrai virš 10. Vis šis tas.

Pamėginau paleist Ubuntu One. Pasileido, pasiūlė prisijungt. Viskas tvarkoj. Bet kažkodėl davė pranešimą, kad kažkokie „feature’ai“ nesuderinami, nes gali būt, kad mano kliento versija labai nauja. Na, ok – palauksiu- gal pasitvarkys.

Ubuntu Software Center veikia neblogai – pasirenki programą, aprašymą paskaitai, pasirenki intsaliuot, ir jau turi. Pasirenki išrtint – ir jau nebėra. Žinoma, ne visas programas rasi, kurių galbūt gali prireikt (pvz kokį skype vistiek reikės instaliuot atskirai), bet ten jų tikrai nemažai. Na, šiaip tai anksčiau buvo Add/Remove programs, kuris atlikdavo tą pačia funkciją, bet dabar tai tiesiog įgyvendinta gražiau.

Paleidau grot mp3 failą, pasiūlė susirast kodekus. Sutikau. Susirado, įdiegė, groja. Su video irgi panašiai.

Buvau pasidarę Firefox bei Evolution profilių kopijas, tai jas atstačiau – ir turiu visus laiškus bei naršymo istoriją. Žinoma, tik paskui pagalvojau, kad galėjau laiškus eksportuot, o paskui importuot, bet jau buvo per vėlu 😀

Dar šį bei tą suinstaliavau (Gnome-Do, keletą papildomų temų, dar kažką). O jau ir miegot beveik laikas. Pažiūrėjau vieną seriją Justice League Unlimited ir išjungiau. Paspaudžiau shut down, ir jau po 5 sekundžių kompas buvo išjungtas. O vat tai sužavėjo 🙂

Tokie pirmieji įspūdžiai apie naują Ubuntu. Dabar laukia kitas etapas – prisimint, ko man reikia, ir ko aš noriu. Visada smagu naujai įdiegtą OS savaip konfigūruot – visada gaunasi kažkaip kitaip 🙂

Kaip ten dėl Linux ir virusų?

Ir vėl kažkurią dieną kilo diskusija su kolegomis apie Linux saugumą. Kaip ir visada – aš su vienu kolega buvau vienoje barikadų pusėje, o likę – kitoje(ten, kur windows – tobuliausia OS pasaulyje).

Kalba pasisuko apie virusus. Kodėl Linux ir MACOS X jų nėra. Na, jei ir yra, tai jie nelabai kenksmingi. Niekaip neįtikinom, kad šiose sistemose virusus tiesiog sunkiau parašyt. Žmonės įsitikinę, kad unix šeimos sistemoms virusų nerašo dėl dviejų priežasčių:

1. Jos nepopuliarios, todėl neverta prasidėt. Na taip – Linux namų kompiuteriuose tikrai prie autsaiderių, bet MACOS X… Apie 10% užima. Gal atrodo ir nedaug, bet tai vistiek didžiulis kiekis.

2. Tai yra Open Source’as – bendruomenė jį tobulina. Todėl tie, kas rašo virusus tiesiog yra nesuinteresuoti gadint tai, ką žmonės kuria. Na ką aš žinau… Manau tie, kas rašo virusus, kenkt nori bet kam. O be to – čia vėlgi atkrenta Apple produktas. Nors ir teigiama, kad MACOS X paremta FreeBSD, bet tai buvo kažkada atskilusi šaka. Dabar abejoju, ši OS nors kiek atvira.

Taigi, gerbiamieji linuksoidai, pasakykit – kokios realios priežastys to, kad Linux taip nekenčia nuo virusų.

Pagaudžiau įdėjų

Praeitą savaitę vyko renginys „audi(o)torija“, skirtas elektroninei muzikai. Keletą dienų ten kažkas vyko. Aš nedalyvavau dieniniuose renginiuose. Šiaip ar taip – negaliu tam paaukot beveik visos darbo savaitės. O be to – ir be manęs ten buvo norinčių pabūt 🙂 Tačiau nuėjau į porą atvirų paskaitų. Taip jau išėjo, kad abi paskaitos buvo skaitomos vieno žmogaus – Kim Cascone.

Pasirodo, šis žmogus – vienas elektroninės muzikos lyderių pasaulyje. Žinoma, ne mums įprasto bumčiko ar panašių variacijų, bet eksperimentinės ir ambient muzikos.

Viena paskaita buvo apie „field recording“. Iš pradžių nesupratau, apie ką galėjo būt kalbama tokioj temoj, bet paskui supratau – iš esmės tai yra natūralių garsų įrašinėjimas, o paskui atkūrimas. Pagalvojau, kad man reikėtų ne tik naudot iš kažkur paimtus natūralius garsus, bet ir pačiam nepakenktų jų įsirašyt ir daryt su tuo kažką. Vat, ką esu šitoj srity iki šiol padaręs (seni čia kūriniai)

[gplayer href=“http://kroitus.com/wp-content/uploads/2009/09/Kroitus-Jos-Rytas.mp3″]Kroitus – Jos Rytas [/gplayer]

Creative Commons License
KroitusJos Rytas yra apsaugotas Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported Licenzija

[gplayer href=“http://kroitus.com/wp-content/uploads/2009/09/Kroitus-Lyja.mp3″]Kroitus – Lyja[/gplayer]

Creative Commons License
KroitusLyja yra apsaugotas Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported Licenzija

Kita paskaita buvo apie „laptop music“. Kokia yra elektroninės muzikos kūrėjų situacija, kai žiūrovas nemato, kad atlikėjas kažką daro. Jau prieš tai skaičiau, kaip jis perėjo nuo OS X prie Ubuntu savo kūryboje, todėl čia man buvo ne tiek svarbu pati paskaita, kiek įsitikint tuo faktu. Ir man pavyko – paskaita buvo demonstruojama per ekraną, kuriame matėsi Ubuntu darbastalis. Kažkaip tuo metu nesugalvojau paklaust, ką jis naudoja daugiau, bet išgirdau tokius pavadinimus kaip Ardour bei JACK.

Taip pat sužinojau keletą faktų apie jo požiūrį į muziką ir kitus dalykus iš interviu, kuris buvo imamas radijui.

Pasirodo, jis irgi piratauja(jam nepatinka tik pats žodis), ir nemato tame kažko labai blogo. Jau seniai suprato, kad iš CD pinigų neuždirbs, todėl geriau rengs koncertus, paskaitas. O albumas – tiesiog kaip koks checkpoint’as, parodantis kad kažkas užbaigta. Taip pat jis atskyrė elektroninę eksperimentinę muziką nuo dabartinės populiariosios elektroninės muzikos. Tai, kas dabar skamba per radijas – „nėra ta tikroji elektroninė muzika“. Na, kiek žmonių, tiek nuomonių.

O man reikai kažkaip rimčiau susiimt ir padaryt rimtesnę Linux skirtų muzikos kūrimo programų apžvalgą 🙂

M$ marketingas

Manau jau ne vienas aš šią savaitę sužinojau, kaip Microsoft rengia apmokymus BestBuy (kažkas panašaus į mūsų Topo Centrą) darbuotojams, kuriuose paaiškina, kodėl Windows jų klientams yra geriau nei Linux. Praėję kursą darbuotojai gauna windozę tik už 10$. Pasiskaitinėjęs tuos straipsnius, pažiūrėjęs screenshot’us susidariau tokią nuomonę: šiaip tai M$ gali ir nemeluoja, bet pateikia faktus per savo prizmę.

Paveikslėlių nepateikinėsiu – jau visus ko gero jie užkniso. Tiesiog šiaip – aprašysiu pateiktus faktus. Read More

Jei OS būtų Oro linijos

Tekstas nėra originalus, tiesiog išverčiau rastą tekstą. Kadangi kažkur vėl prasidėjo karas „Win vs. Linux“, tai aš į tai reaguoju vėlgi – su humoru 🙂

Įsivaizduokime, kad operacinės sitemos tapo oro linijomis. Kaip tai atrodytų:

UNIX Airways
Kiekvienas į oro uostą atsineša po lėktuvo dalį. Visi pradeda bėgti, ir eigoje surinkinėti lėktuvą, nuolat diskutuodami, kokį lėktuvą jie konstruoja.

Air DOS Visi stumia lėktuvą, kol jis pakyla, tada visi sušoka į vidų ir sklendžia, kol atsitrenkia į žemę. Tada vėl stumia, sušoka, krenta, ir taip toliau…

Mac Airlines
Visas personalas atrodo vienodai. Kiekvieną kartą, kai norite ko nors paklausti, jum maloniai pasako, kad jums nereikia nieko žinoti, jūs nenorite nieko žinoti, viskas bus už jus padaryta, tad grįžkite į savo vietą.

Windows Air

Oro uosto terminalas gražus ir spalvotas, su draugišku ekipažu, lengvu bagažo tikrinimu ir įsėdimu. Pakylate gražiai ir lengvai, bet maždaug po 10 minučių ore lėktuvas sprogsta be jokio įspėjimo.

Windows NT Air

Lygiai tas pats kaip ir Windows Air, bet daugiau kainuoja, naudoja didesnius lėktuvus, ir kai sprogsta, susprogdina ir visus lėktuvus 60 km spinduliu.

Windows XP Air

Oro uostas pasirašęs kontraktą naudoti tik XP Air lėktuvus. Visi orlaiviai vienodi, ryškiai nudažyti ir tris kartus didesni, nei reikia. Visi ženklai dideli, ir rodo į tą pačią vietą. Kur eitum, atsiras naiškus tipas, kuris lieps sekti paskui jį. Jūsų bagažas ir drabužiai paimami, ir duodami XP Air drabužiai ir lagaminas, kurie tokie pat kaip ir kitų keleivių, nes tai numatyta bilieto kainoje. Kol nepasirašote kontrakto, lėktuvas nekyla. Lėktuvo pramogos žada rodyti vieną ir tą patį Mickey Mouse filmuką. Prieš gaudamas gėimo ar maisto, privalote paskambinti savo kelionių agentui. Skrydžio metu jus nuolat apieško. Jei einate į tualetą du ar daugiau kartų, iš jūsų pareikalauja pirkti naują bilietą. Nesvarbu, kur užsisakėte skrydį, jis vis vien baigsis sudužimu Kanadoje.

OSX Air:

Prieinate prie balto terminalo, kuriame matote tik moterį, sėdinčią kampe prie balto stalo. Prieinate pasiimti bilieto. Ji nusišypso ir pasako „Sveiki atvykę į OS X Air, leiskite jus nufotografuoti“, ir kamerą sienoje, kurios anksčiau nepastebėjote, jus nufotografuoja. „Ačiū, štai jūsų bilietas“ ir gaunate minimalistinį bielietą, ant kurio yra jūsų nuotrauka ir visa informacija apie jus. Atsidaro durys dešinėje, ir jūs įeinate pro jas. Patenkate į didelę baltą patalpą, su viena sėdima vieta viduryje. Atsisėdate, klausote muzikos, kol baigiasi skrydis. Taip ir nepamatote nė vieno kito keleivio. Nusileidžiate, išlipate ir pagalvojate „geras, buvo visai neblogai, bet jaučiu, kad kažko trūksta“.

Windows Vista Airlines:

Patenkate į gerai atrodantį terminalą, su didžiausiais lėktuvais, kokius tik esate matę. Kas 10 žingsnių pasirodo apsaugos darbuotojas ir klausia, ar tikrai norite eiti toliau link lėktuvo, ar gal apsigalvojote. Nežinodami, ar apsigalvojimas ką nors gero duos, vistiek einate toliau paklausti, kodėl lėktuvai tokie dideli. Kai apsauginiui atsakote, kad tikrai norite klausti, kelionių agentas atsako, kad lėktuvai didesni dėl to, kad keleiviai taip jaučiasi geriau, bet lėktuvai skrenda dvigubai lėčiau. Ir tai yra dar geriau.

Lėktuve kiekvienas keleivis asmeniškai paklausiamas, ar tikrai nori skristi. Po to įgulos kapitonas paklausia to paties bendrai, nes tokia firmos politika. Po tiek klausinėjimų, jums į veidą trenkia kažkoks neaiškus tipas, klausdamas „Ar tikrai nori, kad trenkčiau tau į veida? Leisti ar Atšaukti“ Instinktyviai atsakai „Leisti“.

Pakilus, pilotai supranta, kad nusileidimo važiuoklė nebuvo atnaujinta, kad galėtų dirbti su nauju lėktuvu. Todėl ji nuolat užstrigusi. Dėl to lėktuvas skrenda dar lėčiau, bet pilotai prie to pripratę, ir skrenda toliau, su viltimi, kad gamintojai greit atnaujins važiuoklę.

Atvykstate į tikslą gailėdamasis, kad nesinaudojot XP oro linijomis, vietoj šito naujo daikto. Geras draugas, išgirdęs visa tai, užsimena kad Linux Air daug geresnė alternatyva.

Linux Air

Nepatenkinti visų OS oro linijų darbuotojai nusprendė įkurti savo oro linijų kompaniją. Patys konstruoja lėktuvus, bilietų terminalus bei nusileidimo takus. Jie ima nedidelį mokestį už bilieto atspausdinimą, bet yra galimybė bilietą parsisiųsti ir atsispausdinti pačiam.

Įlipęs į lėktuvą, gaunate kėdę, keletą varžtų, atsuktuvą ir atspausdintą seat-HOWTO.html. Surinkta kėdė yra labai patogi. Lėktuvas pakyla ir atvyksta į vietą laiku be jokių problemų, o maistas lėktuve tiesiog nuostabus. Kai papasakoji kitų oro linijų klientams, kokį gerą skrydį turėjai, vienintelis jų atsakymas būna „KĄ tu turėjai padaryt sy kėde?“

Puslapiai:12