Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Skaitmena – ne pakaitalas

Nelabai seniai, eilinį kartą kalbantis piratavimo temomis, išgirdau teiginių, kad skaitmeniniai failai yra geriau, nei fizinės laikmenos, filmai ar koncertai…

Pagrindinis argumentas – skaitmeniniai failai yra patogiau, ir tik nesusipratėliai gali pirkti vinilines plokšteles ar CD. Mano teiginys, kad vinilinės plokštelės garsas yra kitoks, nei sklindantis per kompiuterio kolonėles, buvo nesuprantamas. O mintis, kad yra tokia žmonių rūšis – kolekcininkai, kuriems yra malonu turėti fizinį daiktą, išvis buvo palaikyta kažkokia erezija.

Užėjus kalbai apie gyvus muzikantų pasirodymus, mane beveik nuginklavo argumentas, jog į koncertus galima eit nebent tik norint paremti mėgstamą atlikėją – garso kokybė ten vistiek prastesnė, nei FLAC’uose. Juk tai, kas įrašyta studijoje, būna žymiai kokybiškiau – suvesti takeliai, sureguliuota viskas. Taigi – švariau ir tvarkingiau. O koncertuose tik daugiau garso, plerpėjimo, efektų.

Ir štai man kilo mintis – gal aš nenormalus kažkoks? Man koncertas yra žymiai kitas potyris, nei tiesiog klausytis per ausines. Bet tada nutariau, kad ne aš išprotėjęs(na, gal kažkiek), bet žmonės, taip teigiantys, tiesiog nėra buvę gerame koncerte. O „geras koncertas“ yra ne tas, kuriame būtinai garsas kokybiškas(tai, žinoma, irgi pakankamai svarbu, bet Lietuvoj kažkodėl visur plerpia…). Tai yra žymiai daugiau – mėgiamos grupės ar atlikėjo energija, kuri užveda visą tą minią, ir tu su ja susilieji nė pats to nenorėdamas, pradedi kartu rėkti, šokti… Aišku, tokia patirtis atsiranda ten, kur būna daug žmonių, didelis plotas. Jei lankytis tik kameriniuose bardų pagrojimuose, šito dalyko nepajausi. Tačiau ten yra kitkas – beveik tiesioginis bendravimas su atlikėju, vos ne palaikant akių kontaktą.

O jei dar kas truputį nusigroja ar nusidainuoja – tai yra savotiškai malonu, ir prideda dar daugiau žavesio. Kaip ir vinilinių plokštelių traškėjimas – analoginis garsas turi to nenusakomumo tikimybę. Ir tai yra neapsakomai malonu… Prisimenu Jean Michel Jarre koncertą prieš keletą metų – grojama buvo analoginiais beveik senoviniais instrumentais. Kažkas kažkur traškėjo, kažkokie trikdžiai nuolat girdėjosi. Bet tai buvo taip super, kad nenorėčiau to iškeisti į jokį „sulaižytą“ garsą…

Taigi, iš tiesų tai man gaila žmonių, kuriems gyvas pasirodymas yra visada blogiau nei įrašas, o muzika vertinama pagal pasiekiamumo patogumą. Žinoma, kartais būna tokių atvejų, kai koncertas būna tikrai prastas, ir išeini nusivylęs, tačiau reiktų rinktis, kur eini 🙂

Pamatyti The Prodigy – atlikta!

Viena mano vaikystės svajonių buvo pamatyti The Prodigy gyvai. Pagaliau vakar (2012-05-25) ji išsipildė!

Kas patiko. Savaime aišku – Prodigy. Taip užvedė, kad tiesiog išlikti stovėti buvo neįmanoma. Tai nusvėrė visus minusus. Esu girdėjęs žmonių sakant, kad į koncertus jie eitų nebent tik tam, kad palaikyt savo mėgstamą atlikėją, o šiaip – klausyt mp3 ar FLAC’us – patogiau ir geriau. Matyt, niekada nebuvę TOKIAM koncerte… Galbūt pirmą kartą mačiau, kai praktiškai VISI koncerte kelia rankas. Dažniausiai gale žmonės būna pasyvūs. Bet šįkart per kai kuriuos gabalus tūsinosi visi. O per Smack My Bitch Up ir Out of Space praktiškai nereikėjo vokalistų – publika dainavo be didesnės pagalbos. Beje – tik Out of Space bei Voodoo People buvo iš tų, kurie originaliai atliekami be vokalisto. Nebuvo nei Warrior’s Dance, nei No Good (Start The Dance)…

Dar patiko DJ Mamania su… Josh’u, rodos… Pasistengė vyrukai apšildydami. Matėsi, kad Mamania džiaugėsi galėdamas apšildyt pačius The Prodigy.

Šviesos irgi buvo pakankamai įspūdingos. Epileptikams tokiame koncerte lankytis negalima 🙂

Buvo ir šiokių tokių minusų. Gal dėl aparatūros, gal dėl pačios Žalgirio arenos akustinių savybių, garsas nebuvo itin švarus. Nors kai daug tokio garso koncertų nesilankau, negaliu garantuot, kaip taip neturi būt. Bet garso buvo tikrai daug. Mano ausys iki šiol užgultos 🙂

Dar matėsi, kad pati grupė tiesiog atidirbo laiką, už kurį gavo pinigus. Programa atidirbta iki galo ir be jokių improvizacijų. Ir dainų variantai buvo sutrumpinti. Vos spėji normaliai susivokti, kuris gi čia jų hitas, o čia tik oplia – jau kitą groja. Na, bet tas gal irgi nėra labai blogai – jei būtų dainavę pilnus variantus, tai dar kokią valandą ilgiau būtų užtrukę.

Dar ką šiaip pastebėjau. Jei anksčiau žmonės per koncertus keldavo į viršų žiebtuvėlius, tai dabar visi kelia mobiliakus ir filmuoja 🙂

Na, bet įspūdis paliko teigiamas ir ilgam. Dabar liko pamatyt Daft Punk bei Kraftwerk, kad pasiekt gyvenimo pilnatvę.

Muzikos TOP’ą pratęsiant

Prieš kurį tai laiką sudariau muzikos kūrinių, kurie man yra „best ever“ penketuką. Tačiau jį besudarinėjant supratau, kad yra ir kitų, taip pat man LABAI patinkančių ir kažką gal reiškiančių. Čia atrinkau 10, kurie šį vakarą man arčiausiai prie širdies 🙂

MC Hammer – U can’t touch this – Kas nežino šitos dainos, arba yra per jaunas su manim kokybiškai bendraut, arba mūsų pasaulėjauta labai skiriasi. Beje – neseniai sužinojau, kad MC Hammer -turi programinės įrangos kūrimo firmą, ir planuoja paleisti kažkokį neprastą paieškos variklį.

Daft Punk – Aerodynamic – Taip – Daft Punk yra viena mėgiamiausių mano grupių. O šitas kūrinys man visada patiko dėl tų gitarų. Žinoma, tai semplai, o ne gyvas grojimas, bet vistiek – super. Jei kas mėgsta ir anime, tai gali pažiūrėti Interstella 5555 – tai iš principo yra ekranizuotas DaftPunk albumas Discovery.

C & C Music Factory – Gonna make you sweat (Everybody dance now) – Sunku nešokti pagal šią muziką.

EXEM – Kuršiai – Tiems laikams Lietuvoje tai buvo kažkas. Lietuviška elektroninė muzika jau 1997 metais rodė, kad nėra tokia beviltiška, kaip pop 🙂

The Prodigy – Everybody in the place – Savaime aišku, The Prodigy yra dar viena mano mėgiamiausių. O šis jų klipas bei daina – ko gero pirmas, kurį atsimenu. Kiek kvailokas, bet smagus.

Ray Parker J. – Ghostbusters theme – Who ya gonna call? Ghostbusters!

Shamen – Ebeneezer Goode – Keista, bet per Opus 3 ne taip ir retai galima šį perliuką išgirst. Ir visada norisi pagarsinti. Kažkur skaičiau, „Ebeneezer Goode“ kilo nuo „E’s are good“ (E – Ecstasy sutrumpinimas). Na, ilgą laiką šokių muzika buvo neatsiejama nuo narkotikų. Manau, šita daina – viena kaltininkių 🙂

L.A. Style – James Brown is dead – Griežtas ritmas ir ironiškas tekstas, kuris tiesa tapo tik beveik po 20 metų.

SNAP – Power – Kažkodėl taip ir norisi pasakyti „aš irgi turiu jėgos!“

U96 – Das Boot – Viena pirmųjų mano pažinčių su techno muzika. Vokietija tuo metu atrodė kaip reivo tėvynė.

Pagalvojęs nutariau įtraukti dar vieną „bonusą“.

The Orb – Earth (Gaia). Ilgas kūrinys, lėtas. Kaip ir dauguma šiame sąraše – senas(1991). Bet ten yra kai kas, kas bent jau man buvo labai netikėta, kai pirmą kartą išgirdau. Jei kas nenori klausyt visko, tai „prasukit“ maždaug iki 6:19. Jei kas žinot, kas ten kalba – duokit man žinot 🙂

Šiam kartui tiek. Kitas topas bus(jei iš viso bus), ko gero, iš filmų garso takelių…

Mano muzikos TOP

Kažkurią dieną iš kompo skambėjo The Prodigy „Voodoo People“, ir žmonai pasakiau, kad šitas gabalas tikrai yra mano geriausių kūrinių penketuke. O tada susimąsčiau – o koks iš tiesų būtų mane labiausiai „vežančių“ muzikos kūrinių penketukas, dešimtukas?

Tai, žinoma, yra subjektyvi nuomonė, bet praktiškai kiekvieną šį kurinį girdėdamas, negaliu būti ramiai – ar norisi dainuoti kartu, ar kaip nors judėti. Mažų mažiausiai – pasigarsinti radiją.

1. Daft Punk – Around The World. Galiu be abejonės teigti, kad šitas kūrinys man yra pats geriausias be konkurencijos. O video irgi neblogas.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=s9MszVE7aR4[/youtube]

2. The Prodigy – Voodoo People. Čia įskaitau daugelį šito kūrinio remiksų. Nežinau, ką jis savyje turi, bet klausant visada „veža“.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=-Fz85FE0KtQ[/youtube]

3. Beastie Boys – (You Gotta) Fight For Your Right (To Party). Gabalas, nedaug už mane jaunesnis, bet turi tiek energijos, kad net mano katinas galva linguoja 🙂

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=eBShN8qT4lk[/youtube]

4. Eurythmics – Sweet Dreams. Dar viena tikra seniena. Tai, kad ši daina ne kartą perdainuota, byloja, kad ji tikrai nėra prasta. O šiaip tai mane nežmoniškai veža pati melodija.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=qeMFqkcPYcg&ob[/youtube]

5. Roni Size / Reprazent – Brown Paper Bag. Dėl šios vietos turėjau kelis kandidatus, bet kadangi šią melodija aš girdžiu kiekvieną kartą, kai man kas nors skambina, tai šį tą pasako.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=cwI0gbGEyuI&ob[/youtube]

Štai toks būtų mano „best ever“ penketukas. Kada kitą kartą reiks sudaryti dešimtuką tų, kas yra kiek žemiau nei šitas top’as 🙂

Tai kaip ten dėl muzikos?

Manau, jau daugelis skaitė, kad BrassBastardz gavo šiokį tokį apdovanojimą. Džiaugiuosi už lietuvaičius. Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nėra jau pas mus su muzika prastai.

O pas mus ir toliau visi verkšlena, kad „lietuviška muzika – beviltiška“. Žinoma, jei muzikinių naujienų šaltinis – delfi.lt, tai nenuostabu, kad tokia nuomonė. Tačiau jei žmogus save laiko besidominčiu muzika, jis tikrai žinos, kad krūva elektroninės muzikos atlikėjų jau gavę pripažinimą užsieny ir nesiparina, kaip čia blogai. Taip pat ne paslaptis, kad mūsų džiazo muzikantai neretai kviečiami į gastroles užsienio šalyse.

Mūsiškiai „muzikos fanai“ netgi dažnai pareiškia, kad lietuviškos muzikos nesiklauso, nes ji – per prasto lygio. Aišku, klausimas, ką reiktų laikyt lietuviška muzika? Ar tą, kur dainuojama lietuviškai, ar tą, kur atlikėjai – lietuviai? Jei pirmasis variantas, tai kaip tada su elektronine muzika, kur teksto nebūna? O juk daugiausia mūsų elektroninė muzika ir gauna pripažinimą pasaulyje. Grįžtant prie minėtųjų „muzikos fanų“. Aišku, jei klausosi tik roko, ar popso, tai taip – Lietuvoj su tuo prastoka. Tačiau jei akiratis platesnis, tada ignoruot tuos pačius BrassBastardz, Jazzu, Mario Basanov, yra tiesiog trumparegiška. Aišku, labai tikėtina, kad jie patys klausosi lietuvių atlikėjų muzikos, net neįtardami, kas ten. Pavyzdžiui, neseniai per radiją girdėjau Mario Basanov ir Vidžio „Changed“. Jei nebūčiau iš anksto žinojęs, kieno tai daina, niekada nebūčiau pasakęs, kad tai – lietuvaičiai. Taip kokybiškai skambėjo…

Vis tik tikiuosi, kad spaudoje vis daugės pranešimų apie tai, kaip viena ar kita grupė gauna tarptautinius apdovanojimus, pakviečiami apšildyt užsienio žvaigždes („Gerai gerai & Miss Sheep“ pasisekė), o mažės visokių pranešimų, kaip kažkokiame rusiškame koncertėlyje visi buvo susidomėję pupyčių papais…

Šiek tiek nukrypstant nuo lietuviškumo… Klausiausi Opus3 radijo laidos „Mix Subas“. Ten viešėjo atlikėjas Jay Haze. Ir man labai patiko jo mintys. Jam nepatinka dabartinė situacija muzikos industrijoje: populiaru yra tai, ką įrašų kompanijos išreklamuoja ir prakiša, o ne tai, kas iš tiesų yra talentingi. Šis atlikėjas nori tai pakeisti. Ir tai daro jau kurį laiką – savo albumus dalina nemokamai ir dar apsaugortus Creative Commons licencija… Daugiau tokių kaip jis… 🙂

 

Ar reikia Lietuvai Creative Commons?

Trumpai drūtai – ne. O jei norit išvedžiojimų, tai skaitykit toliau.

Kodėl gi aš, būdamas CC ir atviro kodo fanas, sakau, kad Lietuvai nereikia Creative Commons? Manęs paklausė: „o kokia reali šios licencijos nauda kūrėjams“? Rimto atsakymo niekaip nesugalvojau… Tenka pripažinti, kad CC naudinga ne tiek patiems kūrėjams, kiek tų kūrinių vartotojams – klausytojams, skaitytojams, žiūrovams, atlikėjams bei tiems, kas naudoja kitų kūrybą savojoje. O patiems originalių kūrinių autoriams lieka nebent moralinis pasitenkinimas, kad klausytojai/skaitytojai/žiūrovai juos pagiria už tokią iniciatyvą. Gal užsienyje populiaresni atlikėjai gauna ir kokią apčiuopiamesnę naudą. Pavyzdžiui, kiti kūrėjai iš originalių padaro išvestinius kūrinius, taip populiarindami originalą. Pas mus tai sunkiai įmanoma.

Priminsiu, kad Creative Commons – licencija, tiksliau gal jų rinkinys, ko pagalba autorius nurodo, ką kiti gali daryti su jo kūryba. Iš tiesų tai nėra, kaip galbūt kai kas galvoja, priešprieša žymiajai „©“. Tai tik keleto apribojimų atlaisvinimas. Ženklas „CC“ prie kūrinio reiškia, kad nėra „kai kurios teisės saugomos“. Autorystė, neturtinės (ir kai kurios turtinės) teisės galioja tokios, kokios nurodytos konkrečioje licencijoje.

Taigi, grįžtant, kodėl Lietuvai CC nereikia. Galbūt didžiausią naudą iš šios licencijos pajustų viena autorių rūšis – blogeriai. Juk jie, ko gero, vieninteliai Lietuvoje pripažįsta, kad naudoja kitų kūrybą, atitinkamomis sąlygomis leidžia naudoti ir savo. Bet ir tai – nauda grynai tik moralinė. Niekas pas mus neuždirba iš papezėjimų apie tai, kaip praėjo jo diena. Bent jau juntamai.

Tačiau žinia, kad blogeriai – ne tie kūrėjai, kurie išvis daugeliui asocijuojasi su žodžiu „autoriai“. „Autorius“ tai muzikantas, režisierius, rašytojas… Štai čia ir išlenda, kodėl Lietuvai CC nereikia. Tiksliau būtų pasakyti, kad tiesiog pas mus tai greičiausiai nebūtų plačiai naudojama. Pavyzdžiui, muzikantai Lietuvoje dažniausiai iš kūrybos ar atlikimo užsidirba sau pinigus. Ir nori gaut pinigus bet kokiu atveju – per koncertus, iš įrašų pardavimų, per mikroskopines LATGA išmokas. Jie visiškai nesuinteresuoti, kad iš jų kūrybos nebūtų pajamų, arba kas nors kitas galėtų nemokamai keisti jų muziką. Taip pat, reikia pripažinti, kad LATGA greičiausiai atsisakys turėti reikalų su kūriniais, kurie apsaugoti kažkokia neaiškia, jiems nepažįstama licencija. Jie nesigilins, kada CC pažeidžiama, kada – ne. Tiesiog tokius autorius ignoruos arba aiškins, kad jie „daro meškos paslaugą normaliems autoriams“. Dar vienas dalykas – Lietuvos autoriai bei atlikėjai yra per daug arogantiški. Jiems atlikti savo kolegų lietuvių darbus – per žema. Jų pačių kūryba – unikali, originali ir puiki, tačiau kitų draugų muzikantų kompozicijas jie atlieka nebent drauge su autoriais, arba jei tas kūrinys jau senas ir pripažintas. Manau, panašiai yra ir su kino kūrėjais, rašytojais. Jie irgi galvoja, kad jų kūryba yra originali, unikali, vienetinė. Nors juk realiai visiškai originalios kūrybos seniai nebėra – viskas yra kažkieno įtakota, ir jei už visus elementus reiktų mokėti autorinius mokesčius – net ir pelningiausi filmai būtų minuse.

Žinoma, aš kaip visada – už tokias iniciatyvas kaip Creative Commons, atviras kodas. Tačiau kol mūsų kūrėjai neišlips iš mąstymo, kad viską reikia daryt savo rinkai, tol tokios iniciatyvos pas mus nepasiteisins…

Muzikos išliekamoji vertė

Gali būti keista, bet šįkart nekalbėsiu apie piratavimą bei su tuo susijusius dalykus. Jei išplauks iš konteksto, tai netyčia…

Gyvendamas su muzikologe girdžiu tikrai nemažai dalykų, susijusių su muzika. Kai ką sužinau naujo, kai ką – seniai pats galvoju.

Ne man vienam žinoma, kad daugeliui klasikinė muzika asocijuojasi su kažkuo „aukštesniu“ nei šiuolaikinė, o tų laikų žymiausi kompozitoriai – absoliutūs genijai, kokių nebuvo prieš juos ir daugiau niekada nebus. Kai kurie, besiklausantys klasikinės muzikos (gal tiksliau – einantys į tokios muzikos koncertus bei turintys namuose keletą CD) netgi save laiko „kietesniais“ žmonėmis nei tie, kurie yra šiuolaikinės muzikos fanai. Bet ne apie tai aš čia… Taigi, vyrauja požiūris, kad šiuolaikinė muzika – trumpalaikė ir neturinti išliekamosios vertės. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai jau džiazas, rokas, elektroninė muzika yra taip jau prastesnė už klasikinius kūrinius? Nebūtinai… Juk pagalvojus, kas buvo Mocartas, Bachas, Bethovenas? Jie juk buvo savo laikų pop žvaigždės. Kai kurie savo kūrinius gamino masiškiau nei vidutiniai mūsų dienų prodiuseriai (pvz. Bachui reikėjo kiekvieną savaitę pateikti naują kūrinį). Manau, kad dirbant tokiais tempais kokybė tikrai krenta. Taip pat buvo juk ir tų pačių „didžiųjų“ amžininkų, kurie plačiajai visuomenei dabar praktiškai nežinomi, nors jų kūryba – ne ką prastesnė. Tiesiog visada būna taip, kad kažkam pasiseka labiau, kažkam – prasčiau. O dėl išliekamosios vertės – kurios natos buvo daugiau perrašytos, tos ir išliko. Juk orkestrai nepergrodavo kūrinių „iš klausos“, neimprovizuodavo.

O kaip yra dabar? Ar tikrai kūriniai, sukurti XX amžiuje ir vėliau, priskiriami pop kultūrai, neišliks tiek ilgai, kiek didžiųjų klasikos kompozitorių kūryba? Manau, kad ne. Džiazas, rokas, elektroninė muzika yra tolimesnė muzikos evoliucija. Jei minėtieji kompozitoriai gyventų šiais laikais, esu įsitikinęs, kad kūrybai jie naudotų kompiuterius, šiuolaikinius muzikos instrumentus ir neatsiliktų nuo vyraujančių tendencijų.

Tai kodėl tada visas hip-hopas, rokas, džiazas kaltinami, kad neturi „išliekamosios“ vertės? Bitlų kūrybai jau apie 50 metų, bet daugelis juos atsimena iki šiol. Praėjusio amžiaus pradžios džiazo kūrinius iki šiol labai sėkmingai pergroja ne tik šio stiliaus muzikantai, bet ir daugelis kitų. Dainos, kompozicijos dabar retai išlieka savo grynuoju pavidalu, tačiau randa prieglobstį kitur – motyvų, semplų pavidalu. Ir tai daroma ne tik su šiuolaikiniais kūriniais, bet ir su klasikiniais. Tie, kurie teigia, jog dabartinė muzika – neišliks po kažkurio laiko, tiesiog per mažai tuo domisi.

Vienintelis dalykas, kas gali sukliudyt šiuolaikinei muzikai išlikt ilgam – laikmenos. Anksčiau viskas buvo užrašoma natomis ir visi galėjo pergroti. Dabar gi neretai kuriama visai be natų – iškart rašoma į laikmenas. Jei tos laikmenos dings – išnyks ir kūriniai. Žinoma, paleidus dainą į internetą, maža tikimybė, kad ji visiškai išnyks – kažkas kažkur ją turės. Nebent staiga išnyktų visi kompiuteriai, internetas. Bet tokiu atveju ir klasikinei muzikai grėstų labai didelis pavojus. Manau netgi koks džiazas, kuriame didelę dalį sudaro improvizacijos, turėtų daugiau galimybių išlikti, nei tokia kūryba, kuriai reikia didelio orkestro bei daug valandų repeticijų…

Mano galva – šiuolaikinė muzika, nepaisant kai kurių nuomonės, irgi turi nemažą išliekamąją vertę. Žinoma, ne visi kūriniai. Bet taip visada buvo, taip ir yra dabar. Aišku, kai daugiau autorių, sunku iškilt kažkam vienam labai dideliam. Bet tai yra natūralu…

Apie lietuvišką muziką

Man rodos, nesu rašęs šia tema (neskaitant mano paties kūrinių pristatymų, arba tik užsiminęs kitose temose). Šiek tiek minčių prisikaupė, tai išdėstysiu.

Daugelis kalba, kad Lietuvoje nėra geros muzikos. Drįstu nesutikti. Jos yra, ir nemažai. Greičiausiai tie, kurie taip aiškina, klauso tik kokį „Radiocentrą“ ar „M-1“, bei žiūri LNK ir TV3. Nieko nuostabaus, kad keikia lietuvišką sceną, matydami tik tai, ką turim prasčiausio. Tačiau patys net nebando pasidomėti kažkuo daugiau…

O šiek tiek paieškojus galima pamatyt, kad tikrai yra ko paklausyti ir kuo didžiuotis. Turime puikių elektroninės muzikos atlikėjų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Leon Somov ir Jazzu, The Sneekers, Kondencuotas pienas(a.k.a. Spotless), Fusedmarc, Pieno Lazeriai, Mario Basanov, ir kiti. Mūsų džiazo projektai (Gloriuos Gershwin, BrassBastardz, L. Mockūnas ir Co) nuolat važinėja į užsienį koncertuot, o kai to nedaro, rengia puikius pasirodymus vietiniams savo fanams. Taip pat turime ir tokių žmonių, kurie, jei tik netingės, irgi išplauks į plačiuosius vandenis, nes tai, ką jie daro dabar, jau yra įspūdinga (Jing’a’Ling). Paklausęs šios muzikos, aš ramus – pas mus padėtis tikrai nėra prasta. Žmonės dirba, ir dirba gerai.

Tačiau yra ir visas tas šūdpopsis, kurį visiems kiša per komercines radijo ir TV stotis. Daugelis nusivylę juo (suprantu – yra už ką) ir jo klausytojais, kurių yra dauguma(nors tie „nusivylę“ irgi priklauso tokiems). Bet čia uždaras ratas: televizija kiša savo „žvaigždes“, jos populiarios, žmonės ateina į koncertus, nes „matė per teliką“, televizijos kiša jas dar labiau, populiarumas auga ir t.t. Nors nieko gero toje muzikoje nėra – vienodi tekstai, muzika, išvaizda. Suprantu, kai tokia muzika veža pasigėrus – tada viskas gerai, kas turi kažkokią melodiją. Bet būnant blaivios būsenos…

Daugiausia šūdpopsio fanų yra provincijoje. Suprantama, kodėl. Ten pagrindinis muzikos šaltinis – tie patys TV bei radija. Būna atvejų, kad žmogui parodžius geresnės muzikos klodus (internetas), jis supranta, kad iki šiol klausė beviltišką dalyką. Bet tokių – mažuma. Štai kodėl į provincijoje vykstančius renginius koncertuoti kviečiamos visokios „pupytės“(jei finansai leidžia) bei kiti panašaus lygio atlikėjai. O geri lieka nesuprasti. Atsimenu, prieš kelis metus mano gimtojo miestelio Obelių miesto šventėje koncertavo „Patruliai“, „Biplan“ bei dar keletas. Nors Biplanai grojo gyvai ir tikrai pasirodė puikiai (mano galva), niekas jų tinkamai neįvertino. O štai „patrulius“ visi sutiko džiaugsmingai ir kartu dainavo bei šoko pagal tas idiotiškas dainuškas. Bet tai čia provincijoje…

Krizė vienareikšmiškai atnešė naudos – labai apmažėjo „šūdpopsio“. Tai Mario Basanov žodžiai. Ir ne jis vienas taip kalba. Ne vienas Lietuvos atlikėjas, grojantis gerą bei kokybišką muziką, šiuo metu džiaugiasi, kad jų poreikis išaugo – kai žmonės turi rinktis, jie renkasi kokybišką dalyką. Na, aišku, dar gal ir tai sužaidžia, kad mažiau žinomiems atlikėjams ir mokėt mažiau reikia, tačiau jei žmonėms patinka geras produktas, tai jie ir toliau norės jo. Galbūt išauš diena, kai kokie nors Jing’a’Ling iš koncerto uždirbs daugiau nei kokia Yva.

Šiuo metu bent jau kaip grybai po lietaus nedygsta visokios muzikantų parodijos. Neatsiranda naujų minedų, „pupyčių“ klonai atsiranda itin atsargiai. Gaila tik, kad senoji šūdpopsio gvardija liko. Minėto straipsnio su M. Basanov komentaruose kažkos asmuo išreiškė mintį, kad M.B. – nieko savo nekuria, tik remiksuoja (nu LABA DIENA! Jis gi prodiuseris, o ne koks nors DJ), o vat DJ Dalgis – šaunuolis, nes savo kūrybą skleidžia. Teko man nelaimė išgirsti to dalgio pasirodymą… Pirma mintis, kuri šovė – reikia ant jo užsiundyt kedofilus, tada visiems būtų geriau. Prie ko čia jie? Nes pirma daina, kurią išgirdau, buvo „nepilnametę padariau“. Bet man atrodo, kad dauguma kedofilų patys šitą „DJ“ klauso ir mėgaujasi, nesuprasdami, kad ne kažkokie gėjai(niekaip nesuprantu, kodėl jie daugeliui lygūs pedofilams), o tokie vat „atlikėjai“ populiarina pedofiliją. Grįžtant prie minėto koncerto… Išgirdęs pirmą dainą, per antrą jau stengiausi pasišalinti iš tos vietos. Paskui girdėjau pasakojimų, kad pas jį į sceną veržėsi tos pačios nepilnametės…

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nereikia šaukti, kad Lietuvoje nėra geros muzikos, pirma nepasidomėjus. Žinoma, daug blogos, nemažai labai blogos, bet yra ir gerų dalykų mūsų padangėje. Tereikia atverti akis…