Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Pagaudžiau įdėjų

Praeitą savaitę vyko renginys „audi(o)torija“, skirtas elektroninei muzikai. Keletą dienų ten kažkas vyko. Aš nedalyvavau dieniniuose renginiuose. Šiaip ar taip – negaliu tam paaukot beveik visos darbo savaitės. O be to – ir be manęs ten buvo norinčių pabūt 🙂 Tačiau nuėjau į porą atvirų paskaitų. Taip jau išėjo, kad abi paskaitos buvo skaitomos vieno žmogaus – Kim Cascone.

Pasirodo, šis žmogus – vienas elektroninės muzikos lyderių pasaulyje. Žinoma, ne mums įprasto bumčiko ar panašių variacijų, bet eksperimentinės ir ambient muzikos.

Viena paskaita buvo apie „field recording“. Iš pradžių nesupratau, apie ką galėjo būt kalbama tokioj temoj, bet paskui supratau – iš esmės tai yra natūralių garsų įrašinėjimas, o paskui atkūrimas. Pagalvojau, kad man reikėtų ne tik naudot iš kažkur paimtus natūralius garsus, bet ir pačiam nepakenktų jų įsirašyt ir daryt su tuo kažką. Vat, ką esu šitoj srity iki šiol padaręs (seni čia kūriniai)

[gplayer href=“http://kroitus.com/wp-content/uploads/2009/09/Kroitus-Jos-Rytas.mp3″]Kroitus – Jos Rytas [/gplayer]

Creative Commons License
KroitusJos Rytas yra apsaugotas Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported Licenzija

[gplayer href=“http://kroitus.com/wp-content/uploads/2009/09/Kroitus-Lyja.mp3″]Kroitus – Lyja[/gplayer]

Creative Commons License
KroitusLyja yra apsaugotas Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0 Unported Licenzija

Kita paskaita buvo apie „laptop music“. Kokia yra elektroninės muzikos kūrėjų situacija, kai žiūrovas nemato, kad atlikėjas kažką daro. Jau prieš tai skaičiau, kaip jis perėjo nuo OS X prie Ubuntu savo kūryboje, todėl čia man buvo ne tiek svarbu pati paskaita, kiek įsitikint tuo faktu. Ir man pavyko – paskaita buvo demonstruojama per ekraną, kuriame matėsi Ubuntu darbastalis. Kažkaip tuo metu nesugalvojau paklaust, ką jis naudoja daugiau, bet išgirdau tokius pavadinimus kaip Ardour bei JACK.

Taip pat sužinojau keletą faktų apie jo požiūrį į muziką ir kitus dalykus iš interviu, kuris buvo imamas radijui.

Pasirodo, jis irgi piratauja(jam nepatinka tik pats žodis), ir nemato tame kažko labai blogo. Jau seniai suprato, kad iš CD pinigų neuždirbs, todėl geriau rengs koncertus, paskaitas. O albumas – tiesiog kaip koks checkpoint’as, parodantis kad kažkas užbaigta. Taip pat jis atskyrė elektroninę eksperimentinę muziką nuo dabartinės populiariosios elektroninės muzikos. Tai, kas dabar skamba per radijas – „nėra ta tikroji elektroninė muzika“. Na, kiek žmonių, tiek nuomonių.

O man reikai kažkaip rimčiau susiimt ir padaryt rimtesnę Linux skirtų muzikos kūrimo programų apžvalgą 🙂

Kam ta LRT?

Paskutiniu metu daug rašoma apie LRT. Ir kažkodėl praktiškai visi straipsniai bei įrašai yra neigiami. O aš pamėginsiu visuomeninį transliuotoją apgint… Na, tai bus kažkiek subjektyvu, kadangi aš pats turiu pažinčių ten…

Pirmiausia tai, kas dabar aktualiausia. LRT skolinga LRTC. Ir pastaroji įstaiga dėl to grąsina išjungti siųstuvus. Teigiama, kad LRT moka tiek, kiek ir kiti kanalai. Tačiau reikalas tas, kad to patys kanalai negali patikrint, nes tie „bendri“ tarifai nėra skelbiami. Taigi, visai gali būti, kad vieniems kanalams LRTC uždeda vieną mokestį, kitiems – visai kitą. Kitas įdomus dalykas. LRTC yra akcinė bendrovė, kurios vienintelis akcininkas – Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija. Taip gaunasi, kad tai yra valstybinė įmonė, kuri iš kitos valstybinės įmonės reikalauja tų pačių valstybės pinigų, kuriuos tiesiog galėtų pasiimt iš valstybės. Bet vis tik oficialiai tai yra akcinė bendrovė, o ne valstybinė įstaiga. Kažin, kodėl? Gal telecentras su ta ministerija tiesiog plauna pinigus? Nenustebčiau…

Dėl šios skolos ir vyriausybei vienodai šviečia. Kubilius pasakė maždaug „tvarkykitės patys“.

Tai kad jau kiek gali, tiek karpo. Kiek žinau, algos daugeliui darbuotojų nuo metų pradžios sumažėjo beveik trečdaliu, atsisakyta nemažai darbuotojų, dirbančiu pagal autorines sutartis. O kažkur daugiau nukirpt nelabai gal ir išeina – naujos techninės įrangos pirkt nėra už ką, o seną reikia prižiūrėt. O dar tie siųstuvai kainuoja, reikia ir užsienio produkcijos gaut…

Kai kas sako, kad reikia paviešint visų LRT darbuotojų atlyginimus. Ir kas iš to? Pagalvokit – dirbat didelėj įmonėj. Gaunat algą. Staiga sužinot, kad kiti 2 kolegos gauna 200 Lt daugiau. Pasirodo, jie padaro kažkiek daugiau darbo ir to nusipelno. Bet jau su tais kolegom santykiai pablogėtų. Taip ir čia – tiesiog kažkas labai norėtų, kad LRT prasidėtų pykčiai tarpusavy, atmosfera pasidarytų nepakenčiama, ir visi išeitų…

Kai kas sako, kad LRT iš reklamos gauna daug pinigų. Ar tikrai? LRT ir šiaip reklamos būna palyginti nedaug, o dabar jos dar pamažėjo. Jei jau komercinės televizijos skundžiasi, kad reklamos kiekiai sumažėjo, tai ką kalbėt apie visuomeninį transliuotoją, kuris populiarumu nepasižymi? Jei kas pastebėjo, tai dabar per LTV ar valstybinį radiją pagrindinės reklamos – socialinės arba savireklamos.

Ir visi dabar keikia Siaurusevičių. Jis, pasirodo, ir alkoholikas, ir nieko nesugeba doro padaryt, ir t.t. ir pan… Visi nuolat pripaišo jam tą skydinę. Na, ką aš žinau… Tikiu, kad žmogus buvo išgėręs. O kas tą naktį nebuvo? Juo labiau, jei vaišina 🙂 Na, sumaišė duris, tikėjosi pasislėpt. O tas, kuris tai pirmas pamatė, sukvietė savo „chebrą“, kurie kaip šakalai mėsos, laukė išlendant LRT vadovo, kad galtų iš to padaryt skandalą. Jiems tai pavyko. Kiek mačiau reportažą, ir jei neklystu, viena iš tų laukiančių buvo viena Opus3 vedėjų. Nesistebiu, kad ji ten nebedirba. Ir dar klausimas nuskambėjo „kodėl neišėjote?“ Kažin, kaip išeit, kai durys apgultos? Ir dar pakankamai ramiai reagavo. Koks kitas žmogus jau būtų per keletą galvų kumščiu užvažiavęs.

O kad Siaurusevičius nieko gero nepadaro – nesutikčiau. Tik jam atėjus į valdžią LRT reitingai pakilo. Atsirado žiūrimų projektų, į kuriuos buvę vadovai tiesiog nekreipdavo dėmesio. „Triumfo arka“, „Lietuvos balsai“. Šitie projektai jau kelis metus gulėjo stalčiuose, kol Siauras nepasakė „darom“. Ir ką jūs į tai – „Triumfo arka“ buvo vienas žiūrimiausių projektų praeitą sezoną. Vis šiokia tokia atgaiva visokių „žvaigždžių akademijų“ nubukintiems žiūrovams.

Beveik visi, kas tik pasisako apie LRT, siūlo Siaurusevičių šalint iš posto. Bus geriau? Abejoju. Naujas vadovas algą sau mažesnę pasiims? Pasvajokit! Geriausiu atveju pasakys „susimažinau algą“, o realiai tai bus 100-200 Lt sumažinimas. Taip pat tokiu atveju galima pasakyti „sudie“ „Klasikai“, „Opus3“, „LTV2“ ir „LTV World“. Aišku, nėra garantijų, kad ir prie šito vadovo šitie dalykai išliks.

Kai kas sako, kad niekam ir nereikia tų papildomu nepelningų kanalų. Man! „Opus3“ – pati geriausia radijo stotis. Kodėl ne kokia ZipFM, kuri kaip ir atitiktų mano skonį? Ten per daug kvailų (būtent KVAILŲ) šnekų… O „klasikoj“ dirba man labai brangus žmogus. O be to – tose vietose dirba žmonės. Kažkas labai norėtų dar padidint bedarbių skaičių Lietuvoj

Skaičiau pasiūlymų ir išvis uždaryt tą LRT. Ir kas tada? Liekam su tais pačiais bukais komerciniais kanalais, kurie kiša savo šūdą kaip medų? Jau bloga darosi nuo visokių „žvaigždžių“ darymo iš kažkokių nupiepėlių, jau tapusių „žvaigždėmis“ koncertų, kur skamba ta pati fonograma, „publicistinių“ ir „gyvenimo būdo“ programų, kuriose tik rodoma, kokia Lietuva prasigėrus, kaip čia blogai, kokie čia visi korumpuoti ir negeri, bei žinių, kuriose pranešami faktai su tikrove turi nedaug bendro. Neliktų nors kiek intelektualesnių programų, nes jos galbūt neatsipirktų. Žinoma, komercinius kanalus dažniausiai žiūri tie, kurie nenori savo smegenų likučių apkraut tokių sunkiu dalyku kaip mąstymas.

Ir pabaigai. Turiu pasiūlymą, ką daryt LRT, jei vis tik tuos siųstuvus išjungtų. Reiktų atkreipt dėmesį į internetines transliacijas. Jos dabar tikrai nekokios – reiktų sutvarkyt protokolus, nes aš negaliu normaliai klausyt opus3 per linux 🙁 O taip pat galima būtų pakurt kokį savo torentų trekerį ir ten kelt TV bei radijo laidas. Juk LRT, man rodos, turi teisę platint savo turinį. O tokiu atveju – nebereikės mokėt milijonų LRTC, galima bus išlaikyt ir kanalus, ir darbo vietas. Tik vat ką daryt su tais, kas su internetu nepažįstami?..

Atlygis

Jau esu rašęs, kad mano mama – tautodailininkė audėja. Kartas nuo karto ir man tenka susidurt su jos „chebra“.

Tai štai – kažkokiam susitikime, kur ir aš buvau apsireiškęs, prie manęs priėjo Rokiškio skyriaus vadovė ir paprašė sukurti jiems puslapį. Buvau jau lyg ir beatsisakantis, bet kažkas numetė mintį, kad reikia daryt blogą. Tada pagalvojau „o tiek tai galiu“. Ir štai, po keleto mėnesių, šiokių tokių pasitarimų, pasaulį išvydo rokiskiotautodaile.lt. Nieko mandro, bet labai daug ir nereikia…

Šį dalyką dariau praktiškai iš idėjos – nesitikėdamas užsidirbt. Tačiau kai praeitą savaitę buvau savo miestelio jubiliejaus šventėje, likau nustebintas…

Vyko mano mamos personalinės parodos atidarymas. Kaip visada tokiais atvejais, sveikina autorius ir pan. Tačiau kažkodėl prieš įteikiant gėles mamai, buvau pakviestas ir aš. Nesupratau, ko iš manęs norėjo. O pasirodo – man norėjo padėkot prieš visus susirinkusius už tą puslapį.

Gavau malonią smulkmeną – iškarpytą obuolį:

Dovana

Dovana

Nors darbas ir buvo idėjinis, bet net ir tokį atlygį gaut malonu 🙂

Baltarusija vs. Prancūzija

Spėju, už šį įrašą būsiu visuotinai pasmerktas, bet kažkaip dzin 🙂

Visiems žinoma, kad šiandien (2009-09-16) Lietuvoje apsilankė Baltarusijos „batiuška“ – A. Lukašenka. Daugelis kaltina jį diktatūra, žmogaus teisių nepaisymu ir kitais nusikaltimais visuomenei. Na, kaip besisuktum, bet būnant valdžioje tiek ilgai ir net pakeitus konstituciją, kad galėtum ten likt iki gyvenimo galo, nori nenori būsi pavadintas dikatorium, o ir priešų įgysi.

Tačiau visai gali būt, kad tokiai šaliai kaip Baltarusija ta diktatūra visai ir į naudą. „Batiuška“ pasako, kad viskas tvarkoj, reiškia viskas tvarkoj. Kas nesutinka – jau jų problemos. Galbūt kažkuriam lygmeny ir Lietuvai reikėjo kažkokios lengvos diktatūros po nepriklausomybės paskelbimo – gal nebūtų dabar toks bardakas. Čia, manau, daugelio postsovietinių šalių sindromas – nėra vieno vado, tai patys nesusitvarko. Taigi – Lukašenka nėra savo šaliai jau toks blogis.

Dėl žmogaus teisių – visai gali būt, kad ten ir pažeidinėjamos. Žmonės, prieštaraujantys režimui, dingsta, dar kažkas negero vyksta. Viskas tam, kad išlaikyt dabartinę situaciją ir toliau žmonėms sakyt, kad viskas šalyje gerai.

Tačiau šiandien sužinojau, kad Prancūzijoje priimtas įstatymas, įpareigojantis tiekėjus atjungti žmogui Internetą, jei pagaus jį pirataujantį 3 kartus. Ir dar paskui, jei yra noras, galima iškelt baudžiamąją bylą. O metodas, kuriuo bus nustatoma, ar žmogus piratauja, mano galva, taip pat prieštarauja žmogaus teisėms į privatumą. Vartotojų bus prašoma į kompiuterius įsidiegti šnipinėjančią programą. Ką??? Savo noru bus privaloma įsidiegt trojaną? Tai kur lieka žmonių teisė į privatumą? Manau, kiekviena save gerbianti antivirusinė bei ugniasienė to dalyko nepraleis. Kitas dalykas – manau, kad tokia programa bus sukurta tik windows’ams. Tai jei kas naudos OS X arba Linux – automatiškai bus už įstatymo ribų? Kažin, kiek M$ gaus iš šito?

Tam įstatymui labai pritarė Prancūzijos prezidentas. Suprantama – jo žmona dainininkė, ir, ko gero, nelabai gauna pajamų iš parduodamų albumų. Tik ar uždraudus piratavimą, jų perkamumas padidės? Jei taip – jai gerai, o jei ne? Ką tada reiks apkaltint?

Taigi – Baltarusijoje pažeidžiama teisė į žodžio laisvę, Prancūzijoje – į privatumą. O be to – niekas negarantuoja, kad su ta šnipinėjančia programine įranga, nebus galima ir kitų veiksmų atlikt. Pavyzdžiui – trint nepatikusius failus, stebėt kitą veiklą. Ar čia irgi nekvepia žodžio laisvių apribojimu? Tiesiog metodas subtilesnis, nei tiesiogiai pašalint per daug šnekantį.

O dar girdėjau, kad toks dalykas siūlomas visai ES. Žinoma, greit bus sugalvoti apėjimai, bet vistiek… Darosi baisu…

Apie piratavimą

Vieną dieną su kolega smarkiai susiginčijom apie piratavimą ir su tuo susijusius dalykus. Išeikvojom tam nemažai laiko ir nervų (bent jau aš). Po to man kilo daug minčių apie tą patį piratavimą. Čia šiek tiek jomis ir pasidalinsiu.

Taigi – ar tikrai tas veiksmas yra toks blogas? Na taip – tai nėra pats gražiausias būdas gaut tai, ko nori. Dėl piratavimo kažkiek nukenčia autoriai(bet čia diskutuotina). Bet ar reikia su piratais kovot tokiais ir panašiais metodais? Nepaisant to, yra ir teigiamų pusių.

Pirmiausia – piratavimas naudingas visuomenei. Kodėl? Žmonės lengviau gauna informaciją, kurios niekada nepirktų, jei ją įsigyt būtų galima tik už pinigus. Gaudami informaciją nemokamai, žmonės plečia savo akiratį. Pavyzdžiui. Jei ne piratinės kasetės mano vaikystėj, tai ko gero iki šiol nežinočiau, kuo skiriasi Drum’n’Bass nuo House. Ir, tiesą sakant, man visai nerūpėtų. Geriausia TV laida būtų koks nors „kelias į žvaigždes“, geriausios dainos būtų kokios nors „Yvos“. Tiesiog aš net nebūčiau girdėjęs kitokio varianto. Bet tai, kad vaikystėje brolis (o paskui ir aš) iš radijo ar TV gaudė įdomesnę muziką, tikrai praplėtė mano akiratį. Galėjau toliau klausyt radijo ir nieko neįrašinėt? Bet juk šokių muzika skambėdavo tik keletą valandų per savaitę. O kitu laiku ką klausyt? Vėliau buvo piratinės kasetės (už kokius 5 Lt). Na, dažniausiai tai būdavo nelietuviška muzika, nes kitokio varianto tiesiog nebuvo – tai, kas legalu, kainuodavo nežmoniškus pinigus, o ir rast nebuvo įmanoma. Tačiau štai toks piratavimas tikrai praplėtė mano akiratį – pradėjau domėtis kokybiškesne muzika.

Dabar, interneto laikais, norimą informaciją gaunu kitais būdais. Bet ar faktas, kad aš „piratauju“ tikrai daro nepataisomą žalą tos informacijos kūrėjams? Kažin… Dėl to, kad galiu pažiūrėt filmą prie kompiuterio, aš nenustojau eit į kino teatrą, neatsisakiau pirkt DVD. Gal netgi atvirkščiai – jei pažiūriu kokį senesnį filmą, kurio jau neberodo kino teatruose(o DVD arba kainuoja brangiai, arba jo išvis nėra prekyboje), gali būti, kad aš susigundysiu nueit į to filmo tęsinį ar kokį kitą to paties režisieriaus ar aktoriaus darbą. Tai, kad aš galiu parsisiųst muziką, nereiškia, kad nebepirksiu mėgiamos grupės albumo. Atvirkščiai – gali būt, kad nors ir turėdamas nelegalią kopiją, nusipirksiu ir legalią tam, kad palaikyt atlikėją. O taip pat, jei atlikėjas tikrai patiko, pasistengsiu nuvykt į jo koncertą. Tai, kad galiu nemokamai gaut knygą, neatbaido jų pirkt – vistiek monitoriaus ekrane skaityt ne taip patogu.

Taigi – piratavimas netgi šviečia visuomenę. Tačiau kaip dėl pačių kūrėjų? Leidybinės kompanijos ir „autorių teisių gynėjai“ šaukia, kad piratavimas atima iš jų milijardus dolerių, ir dėl to atlikėjai lieka be grašio kišenėje. Ar tikrai taip? Kažkodėl patys atlikėjai propaguoja jų video kėlimą į youtube, ar netgi siųstis jų albumus per p2p tinklus. Panašu, kad ne visi atlikėjai yra patenkinti tuo, ką gauna iš savo leidėjų. O ir šiaip – tikram muzikantui svarbiau ne tai, kiek jis albumų parduos, bet tai, kiek klausytojų pasieks jo kūryba. Nes juk jei atlikėjas taps populiarus net ir nepardavęs nė vieno CD, jis atsiims tuos „nuostolius“ per koncertus, į kuriuos susirinks daug žmonių. O kai Didžiosios Britanijos valdžiai buvo pasiūlyta atjungti pirataujančius vartotojus nuo interneto, net patys atlikėjai tam pasipriešino. Kas nors pasakytų – kokie nors nevykėliai susibūrė ir niekam jie neįdomūs. Na, nežinau, ar tokie atlikėjai kaip Robbie Williams, Annie Lennox, Tom Jones, grupių Radiohead, Blur, Pink Floyd, Travis atstovai yra niekam neįdomūs nevykėliai. Tiesiog jie supranta, kad riboti žmonių laisvę – kvaila. Baudžiamas turėtų būti komercinis piratavimas, o ne paprastų vartotojų keitimasis bylomis.

Dar vienas su tuo susijęs dalykas – DRM. Visas pasaulis kalba, kad tai yra blogai, bet vis dar tenka išgirst nuomonių, kad to reikia. Tikrai? DRM apsaugota muzika tikrai neskatins jos pirkimo. Kam man turėti dainą, kurios gali būti, kad nepavyks perklausyt? Kažkodėl didžiųjų leidėjų atstovai tikina, kad jei kūrinio nepavyksta pagrot, tai jau ne jų problema. Bet tai kvaila. Dažniausiai tos apsaugos skirtos Windows sistemai. O ką man daryt, jei aš nusipirkau legalų kūrinį, bet naudojuosi tik Linux’u? Kitą kartą aš ieškosiu arba neapsaugoto, arba nelegalaus kūrinio. Na, tarkim ta apsauga veikia ir kitose sistemose, arba naudotis tenka tik windows’ais. Bet jei tenka keletą kartų perinstaliuot kompiuterį? Vėlgi – pagrot kūrinio nepavyks. Tai ar tai jau toks ir gėris? O taip pat nereta DRM apsauga veikia kaip koks virusas – renka informaciją apie žmogų, sėdi paleista kažkur kompiuterio atmintyje. Nenaudosi jos – negalėsi naudotis savo legalia kopija, naudosi – nesijausi saugus. Buvo netgi toks atvejis, kai paleidęs CD, įsidiegdavai rootkit’ą. Kaip žinia, tokie dalykai veikai tik windows’uose. Taigi – aš su savo Ubuntu negalėčiau netgi CD paklausyt 🙁 Tai kam man tokia legali kopija? Apple, supratę, kad su DRM nieko nelaimės, jau atsisakė savo audio failuose to dalyko.

Dar prisimenant piratavimą, iškyla galvoje žaidimai ir programos. Dėl žaidimų – visai smagiai Eidos padarė. Asmeniškai aš, jei sugebėjau kažkiek pažaist ir man patiko, o paskui, dėl tokios įmantrios apsaugos, negaliu žaist toliau, aš visai norėčiau ir nusipirkt tą žaidimą. O dėl programų. Va čia jau aš esu už legalumą. Jei negali nusipirkt – naudok atviro kodo ar tiesiog nemokamas alternatyvas. Įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad, dalis muzikos autorių (bent jau čia – Lietuvoje tai gal ir nemaža dalis) patys naudoja nelegalias programas, nors yra „prieš piratavimą“. Bent jau dėl šito mano sąžinė rami – aš seku Kim Cascone pėdomis (Beje – jis šią savaitę bus Lietuvoje).

Taigi – piratavimas gal ir nėra pats gražiausias veiksmas, bet vietoje to, kad jį išnaikint, gal vertėtų galvot apie kažkokį bendradarbiavimą ar šiaip prisitaikymą prie technologijų? Viso pasaulio juk nenubausi, o ir tie patys CD – juk jau pakankamai pasenęs dalykas…

M$ marketingas

Manau jau ne vienas aš šią savaitę sužinojau, kaip Microsoft rengia apmokymus BestBuy (kažkas panašaus į mūsų Topo Centrą) darbuotojams, kuriuose paaiškina, kodėl Windows jų klientams yra geriau nei Linux. Praėję kursą darbuotojai gauna windozę tik už 10$. Pasiskaitinėjęs tuos straipsnius, pažiūrėjęs screenshot’us susidariau tokią nuomonę: šiaip tai M$ gali ir nemeluoja, bet pateikia faktus per savo prizmę.

Paveikslėlių nepateikinėsiu – jau visus ko gero jie užkniso. Tiesiog šiaip – aprašysiu pateiktus faktus. Read More

Jei OS būtų Oro linijos

Tekstas nėra originalus, tiesiog išverčiau rastą tekstą. Kadangi kažkur vėl prasidėjo karas „Win vs. Linux“, tai aš į tai reaguoju vėlgi – su humoru 🙂

Įsivaizduokime, kad operacinės sitemos tapo oro linijomis. Kaip tai atrodytų:

UNIX Airways
Kiekvienas į oro uostą atsineša po lėktuvo dalį. Visi pradeda bėgti, ir eigoje surinkinėti lėktuvą, nuolat diskutuodami, kokį lėktuvą jie konstruoja.

Air DOS Visi stumia lėktuvą, kol jis pakyla, tada visi sušoka į vidų ir sklendžia, kol atsitrenkia į žemę. Tada vėl stumia, sušoka, krenta, ir taip toliau…

Mac Airlines
Visas personalas atrodo vienodai. Kiekvieną kartą, kai norite ko nors paklausti, jum maloniai pasako, kad jums nereikia nieko žinoti, jūs nenorite nieko žinoti, viskas bus už jus padaryta, tad grįžkite į savo vietą.

Windows Air

Oro uosto terminalas gražus ir spalvotas, su draugišku ekipažu, lengvu bagažo tikrinimu ir įsėdimu. Pakylate gražiai ir lengvai, bet maždaug po 10 minučių ore lėktuvas sprogsta be jokio įspėjimo.

Windows NT Air

Lygiai tas pats kaip ir Windows Air, bet daugiau kainuoja, naudoja didesnius lėktuvus, ir kai sprogsta, susprogdina ir visus lėktuvus 60 km spinduliu.

Windows XP Air

Oro uostas pasirašęs kontraktą naudoti tik XP Air lėktuvus. Visi orlaiviai vienodi, ryškiai nudažyti ir tris kartus didesni, nei reikia. Visi ženklai dideli, ir rodo į tą pačią vietą. Kur eitum, atsiras naiškus tipas, kuris lieps sekti paskui jį. Jūsų bagažas ir drabužiai paimami, ir duodami XP Air drabužiai ir lagaminas, kurie tokie pat kaip ir kitų keleivių, nes tai numatyta bilieto kainoje. Kol nepasirašote kontrakto, lėktuvas nekyla. Lėktuvo pramogos žada rodyti vieną ir tą patį Mickey Mouse filmuką. Prieš gaudamas gėimo ar maisto, privalote paskambinti savo kelionių agentui. Skrydžio metu jus nuolat apieško. Jei einate į tualetą du ar daugiau kartų, iš jūsų pareikalauja pirkti naują bilietą. Nesvarbu, kur užsisakėte skrydį, jis vis vien baigsis sudužimu Kanadoje.

OSX Air:

Prieinate prie balto terminalo, kuriame matote tik moterį, sėdinčią kampe prie balto stalo. Prieinate pasiimti bilieto. Ji nusišypso ir pasako „Sveiki atvykę į OS X Air, leiskite jus nufotografuoti“, ir kamerą sienoje, kurios anksčiau nepastebėjote, jus nufotografuoja. „Ačiū, štai jūsų bilietas“ ir gaunate minimalistinį bielietą, ant kurio yra jūsų nuotrauka ir visa informacija apie jus. Atsidaro durys dešinėje, ir jūs įeinate pro jas. Patenkate į didelę baltą patalpą, su viena sėdima vieta viduryje. Atsisėdate, klausote muzikos, kol baigiasi skrydis. Taip ir nepamatote nė vieno kito keleivio. Nusileidžiate, išlipate ir pagalvojate „geras, buvo visai neblogai, bet jaučiu, kad kažko trūksta“.

Windows Vista Airlines:

Patenkate į gerai atrodantį terminalą, su didžiausiais lėktuvais, kokius tik esate matę. Kas 10 žingsnių pasirodo apsaugos darbuotojas ir klausia, ar tikrai norite eiti toliau link lėktuvo, ar gal apsigalvojote. Nežinodami, ar apsigalvojimas ką nors gero duos, vistiek einate toliau paklausti, kodėl lėktuvai tokie dideli. Kai apsauginiui atsakote, kad tikrai norite klausti, kelionių agentas atsako, kad lėktuvai didesni dėl to, kad keleiviai taip jaučiasi geriau, bet lėktuvai skrenda dvigubai lėčiau. Ir tai yra dar geriau.

Lėktuve kiekvienas keleivis asmeniškai paklausiamas, ar tikrai nori skristi. Po to įgulos kapitonas paklausia to paties bendrai, nes tokia firmos politika. Po tiek klausinėjimų, jums į veidą trenkia kažkoks neaiškus tipas, klausdamas „Ar tikrai nori, kad trenkčiau tau į veida? Leisti ar Atšaukti“ Instinktyviai atsakai „Leisti“.

Pakilus, pilotai supranta, kad nusileidimo važiuoklė nebuvo atnaujinta, kad galėtų dirbti su nauju lėktuvu. Todėl ji nuolat užstrigusi. Dėl to lėktuvas skrenda dar lėčiau, bet pilotai prie to pripratę, ir skrenda toliau, su viltimi, kad gamintojai greit atnaujins važiuoklę.

Atvykstate į tikslą gailėdamasis, kad nesinaudojot XP oro linijomis, vietoj šito naujo daikto. Geras draugas, išgirdęs visa tai, užsimena kad Linux Air daug geresnė alternatyva.

Linux Air

Nepatenkinti visų OS oro linijų darbuotojai nusprendė įkurti savo oro linijų kompaniją. Patys konstruoja lėktuvus, bilietų terminalus bei nusileidimo takus. Jie ima nedidelį mokestį už bilieto atspausdinimą, bet yra galimybė bilietą parsisiųsti ir atsispausdinti pačiam.

Įlipęs į lėktuvą, gaunate kėdę, keletą varžtų, atsuktuvą ir atspausdintą seat-HOWTO.html. Surinkta kėdė yra labai patogi. Lėktuvas pakyla ir atvyksta į vietą laiku be jokių problemų, o maistas lėktuve tiesiog nuostabus. Kai papasakoji kitų oro linijų klientams, kokį gerą skrydį turėjai, vienintelis jų atsakymas būna „KĄ tu turėjai padaryt sy kėde?“

Kryžių kalnas – Šiluva: neįvykdžiau

Kaip žinia, savaitgalį vyko piligriminis žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą. Ir manęs paprašė ten sudalyvaut – palydėt savo miestelio jaunimo grupelę. Kitaip sakant – vaikus prižiūrėt.

Tai štai. Atsikėlęs penktadienį ryte nuvykau į Šiaulius. Pakeliui nuolat lijo, tai galvojau „bus pravalas“. Tačiau kuo arčiau Šiauliai, tuo lietaus mažiau, ir saulės daugiau. Supratau – mano gebėjimas gaut tokio oro, kokio reikia, vėl davė apie save žinot 🙂 Atvykęs į vietą pastačiau mašiną prie vieno vienuolyno, kur jau buvo susitarta, kad galėsiu palikt. Nuo ten mane pasiėmė saviškiai ir nusivežė į Kryžių kalną, kur jau buvo nemažai žmonių.

Išaiškėjo, kad aš buvau pagirtas tarp moterų, nes buvau vienintelis vyriškos giminės atstovas mūsų grupelėje (9 vaikai + 2 vadovai). Taip pat pagalvojau „nesusitvarkysiu aš su tom mergom“. Bet, kaip išaiškėjo vėliau, manęs tam beveik nereikėjo.

Pagal planą pirmą dieną turėjom nueiti ~20 km. Tada supratau, kad gal be reikalo aš sutikau su šita avantiūra…

Pirmi 6 km pasirodė visai nesunkūs. Po to sekė 15 min poilsis. Vėl 6 km. Jau kojos jautėsi labiau pavargę, bet kažkaip labai greit nukeliavom. O štai paskutinius 8 km kojos jau skaudėjo, bet ėjo „automatiškai“. Supratau, kad sekanti diena gali būt neįgyvendinama.

Baigus dienos maršrutą, visi turėjo įsikurt kareiviškose palapinėse, kurių buvo gal apie 100. Po to turėjo sekti kažkokia vakaro programa, ir miegas palapinėse. Kas ilsėjosi, kas drįso eit maudytis, kas jau laukė vakarienės…

Maždaug tada mano kojos man pasakė „tu idiotas, jei galvoji, kad toliau mes kur nors eisim“. Vakare kažkiek prašlubčiojau, o naktį kol užmigau, tai kiekvieną apsivertimą išgyvenau pakankamai nemaloniai. Ryte jau lyg ir geriau buvo, bet kojos varė savo „30 km – ar tu durnas?“ Visa laimė, kad praėję tuos 20 km, nelabai nutolom nuo Šiaulių. Taigi, pasakiau mūsų grupės pagrindinei vadovei „aš pasiimsiu mašiną, nes nenueisiu tiek, bet jei reikia, galiu dar palaukt“. Ji pasakė, kad susitvarkys ir pati su tais vaikais ir priminė, kad mano dalis daiktų vis dar prie visų, ir aš jų be vakaro nepasiimsiu.

Taigi, ramiai nuėjau iki artimiausios viešojo transporto stotelės ir nuvažiavau į centrą. Pasiėmiau savo automobilį, pasibasčiau po didžiuosius Šiaulių prekybcentrius. Užstrigo Akropolyje matytas vaizdelis: kažkokiam TEO „kioskely“ stovi Mac’as kaip turi būt – gražus visas, pelė, klaviatūra, bet… monitoriuje išdavikiškai šviečia Win XP prisijungimo langas. Gaila, neišdrįsau nufotkint 🙂

Artėjant vakarui nutariau, kad reiktų piligrimus pasivyt. Artėjant prie tos vietos, kur jie turi būt, vėl supratau, kad greičiausiai aš jiems sugadinau kelionę. Man juk nebereikėjo, kad nelytų. Siaubas, kaip aš džiaugiausi, kad pas mane stogas virš galvos.

Galiausiai pasiėmiau savo daiktus, gražiai atsisveikinau, ir visu greičiu išdūmiau namo. Jau norėjau grįžęs pasipasakot visą šią istoriją, bet, kaip žinia, blogas neveikė… Todėl griuvau miegot.

Išvada. Gal visas tas žygis ir neblogas dalykas – įdomu visai. Bet man, beveik nejudančiam žmogui, tai jau virš galimybių ribos. Galbūt reiktų pradėt daugiau vaikščiot? Na, pradžiai gal pakaks to, kad jau pradėjau lankyt lindyhopą 🙂

P.S. Dar kažkiek apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad gerb. Sirex mano blogą pridėjo prie tų, kurie rašo apie linux ir atvirą kodą.