Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Darbas ir poilsis

Šiandien išgirdau žinią, kad ruošiamasi priimt darbo kodekso pataisas, kurios palengvintų darbdavių dalią: leistų paprasčiau atleist darbuotojus, pailgintų darbo savaitę ir panašiai…

Man užkliuvo tas darbo laiko prailginimas. Norima panaikinti 8 darbo valandų dieną, ir padaryti 48 valandų darbo savaitę(bent jau tai girdėjau). Savaime aišku, gal tai ir nebūtų privaloma, bet dauguma darbdavių tikrai tuo pasinaudotų. Gautųsi kaip – arba dirbt reiktų po 8 val 6 dienas per savaitę, arba 5 dienas beveik po 10 valandų. Nei vienas, nei kitas variantas manęs nedžiugina. Aukot šeštadienį darbui – vienos poilsio dienos per savaitę tikrai maža. Dirbt 10 val. per parą? Paskaičiavus: dar valanda į darbą ir atgal (čia jei pasiseka), 7 valandos – miego(galima teigti, kad miegas – nesvarbu, bet per mažai miegot – kenksminga). Lieka 6 valandos. Iš jų bent 2 tenka valgymui(įskaitant produktų pirkimą ir paruošimą). Geriausiu atveju lieka 4 valandos, iš kurių dažniausiai viena praleidžiama darbe kaip pietūs. Gaunasi – sau gali skirt 3 valandas per parą. Laiko kažkam kitkam praktiškai nebelieka… Kam tada uždirbinėt pinigus, jei nėra kada jų išleist? Taip pat, savaime aišku, už tai, kad dirbsi ilgiau, daugiau mokėt niekas nesiruošia.

Dar valdžios atstovai skundžiasi, kad Lietuvoj per daug išeiginių dienų. Sako, kad dėl jų šalis patiria daug nuostolių. Nemanau, kad dėl kelių papildomų darbo dienų žymiai pagerėtų mūsų ekonomika. O žmonėms tai galėtų išeit į naudą. Tik reikia ilsėtis išmokt, o ne eilinį kartą prisigert…

Galima vadint mane tinginiu bei veltėdžiu, bet aš manau, kad poilsis bei pramogos žmogui yra svarbūs. Vien tik dirbdamas tą patį monotonišką darbą žmogus sustabarėja, atbunka. Todėl reikia domėtis šiuo bei tuo daugiau. Netgi geriau domėtis tuo, kas nesusiję su darbu. Pavyzdžiui – visada yra smagu bei naudinga nueit į kokį koncertą, spektaklį, filmą. Galų gale – susitikti su draugais, pasportuot, ar elementariai bent jau pažaist kokį nors žaidimą. O vien tik dirbant, laiko tokiai veiklai skirti nebeišeina.

Kai kas galvoja, kad daug dirbdami, užsidirbs, prikaups daug pinigų ir tada galės daryt, ką nori. Ypač toks maksimalizmas pastebimas pas jaunus žmones. Bet ar nebebus per vėlu gyvent, kai jau sau tai leisi? Gal geriau gyvent labiau šia diena? Juo labiau daug dirbant galima susigadint sveikatą. Mano atvejis – nuolatinis sėdimas darbas, nereguliarus ir netinkamas maistas bei stresas privertė skrandį streikuoti. Tikiuosi, opa neišsivystys…

Man tikrai mieliau po darbo nueit į koncertą, pašokt lindyhopą ar dar kur nors, nei pasilikt ir dar atlikt kažką, už ką vistiek niekas papildomai nemokės. Kodėl? Tokie kultūriniai dalykai mane praturtina, aš atsipalaiduoju ir pamatau kažką, į ką gal nebūčiau atkreipęs dėmesio. Be to – aš tikrai mėgstu muziką. Ir joks grotuvas, kad ir su idealiai atkuriamu garsu, niekada neatstos gyvo koncerto.

Taip pat mane vis dar trikdo daugumos požiūris, kad „suaugęs privalo elgtis rimtai“. Kas iš to rimtumo? Pastebiu, kad „rimti“ žmonės pramogauja praktiškai vienu būdu – vartodami alkoholį. O „vaikams“ paliekama tai, kas smagiausia: komiksai, žaidimai (kompiuteriniai, ir ne tik), netgi muzikavimas kai kam atrodo nerimtų žmonių užsiėmimas. Tokiu atveju aš esu visiškas vaikas: skaitau komiksus, mėgstu pažaist xbox’u, pažiūrėt animacinius filmus ir šiaip papramogaut… Tarp kitko, kalbant apie žaidėjus – kiek man žinoma, tai vidutinis žaidėjų amžius – apie 30 metų…

Žodžiu, mano požiūris toks – geriau jau aš būsiu laikomas nesubrendėliu, „suaugusiu vaiku“ bei tinginiu, bet gyvensiu taip, kaip man labiau patinka, o ne taip, kaip kažkas tikisi, kad turėčiau…

Keletas faktų apie Betmeną

Betmenas – žmogus šikšnosparnis. Ko gero vienas ryškiausių paskutinio meto komiksų veikėjų. Viskas, kas su juo susiję – populiaru ir traukia dėmesį. Pateiksiu keletą faktų apie šią asmenybę, bei jo istoriją. Manau daugeliui tai bus žinoma, o gal kai kas atras ir ką naujo…

Pirmas Betmeno pasirodymas – 1939 metų „Detective Comics“. Iš pradžių buvo norėta sukurti kažką panašaus į ne per seniausiai pasirodžiusį Supermeną, bet išėmė raudoną spalvą, apsiaustą padarė panašų į šikšnosparnio sparnus. Nuo pat pradžių herojus užsirekomendavo kaip puikus detektyvas. Jam netgi lipdoma „geriausio pasaulio detektyvo“ etiketė.

Pirmuosiuose komiksuose Žmogus Šikšnosparnis nevengė žudyti nusikaltėlių, tačiau praėjus kuriam laikui, kūrėjai nutarė, kad jis nežudys. Nuo to laiko Betmenas stengiasi nežudyti jokio žmogaus. Jis gali kažkam leisti neišgyventi, bet kad pats tyčia žudytų – ne. Nors neretai jis muša niekšus net jei tam ir nėra reikalo – panašu, kad jam tai patinka.

Savo arsenale Betmenas turi gausybę visokių prietaisų(kuriuos jis pats gaminasi). Nuo dūmų granatos savo dirže iki raketų betmobilyje. Tačiau jo arsenale nėra šaunamųjų ginklų.

Briusas Veinas (herojaus tirkasis vardas) yra paprastas žmogus – be jokių super galių. Vieninteliai jo sugebėjimai – iki maksimumo ištreniruotas kūnas bei genialus protas. Na, galbūt dar tai, kad jis – milijonierius 🙂

Vienas pagrindinių Žmogaus Šikšnosparnio priešų – Džokeris, darantis nusikaltimus pagrinde dėl linksmumo. Nuo pat pradžių jis stengiasi varžytis su Tamsiuoju Riteriu. Manoma, kad Džokeris turi daugybę įvairių prietaisų savo arsenale. Dauguma jų savo išmone panašūs į Betmeno, tačiau dažniausiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip linksmi žaislai. Pavyzdžiui – gėlė švarke, purškianti ne vandenį, bet rūgštį.

Moteris – Katė. Taip pat viena iš seniausių nusikaltėlių, kurią gaudo Žmogus Šikšnosparnis. Tačiau jų santykiai – komplikuoti. Nors viena – nusikaltėlė, o kitas – teisingumo vykdytojas, bet vienas kitam jie akivaizdžiai jaučia simpatiją. Pagal vieną versiją jie net kartu susilaukia dukters, nors tai oficialiai nepatvirtinta.

Betmenas turi sūnų – Damianą Veiną. Jis yra Briuso Veino ir vieno didžiausių jo priešų – Ra’s al Ghul dukters Talios sūnus.

Buvo nemažai spekuliacijų, kad iš tikrųjų Betmenas yra gėjus. Ir galbūt netgi pedofilas. Šią idėją skatino tai, kad ilgą laiką jo akiratyje nebuvo jokios moters. Jis gyveno vienas dideliame name tik su senu tarnu bei nepilnamečiu padėjėju (Robinu), su kuriuo dar ir miegodavo vienoje lovoje. Po tokių pareiškimų (maždaug 1954 metais) Betmeno komiksų pardavimai stipriai krito. Kad kažkaip reabilituot šį veikėją, greitai atsirado ir Šuo Šikšnosparnis, po jo sekė Moteris Šikšnosparnis ir netgi Mergina Šikšnosparnis, kurios akivaizdžiai „kabino“ pagrindinius veikėjus – vyrus. Visa ši kompanija tapo panaši ne į superherojų komandą, bet į šeimą, vaizduojamą kokiame nors komiškame seriale.

Kai kuriose versijose Betmenas yra vienas iš JLA (Justice League of America) įkūrėjų bei lyderių. Tačiau jis nėra ten dažnas svečias, kadangi dažniausiai mėgsta dirbti vienas.

Šiuo metu Briusas Veinas savo pasauliui yra miręs. Betmeno kaukę užsidėjo ilgametis padėjėjas Robinas, o pastarojo rolę perėmė kitas Veinas – Damianas, Briuso sūnus. Tačiau komiksuose niekas nelieka negyvas ilgam. Tai, kas kažkada turėjo nužudyt Tamsujį Riterį, iš tiesų tik nusiuntė jo sąmonę į paralelinį pasaulį. Kalbama, kad greit Briusas Veinas grįš į savo pasaulį. Šiaip ar taip – jei Betmenas nėra Briusas Veinas, tai nėra tikrasis Betmenas.

Kol kas tiek. Jei kam įdomu – galit paklaust. Gal dar ką nors papasakosiu 😉

Buvau džiazo festivalyje

Praeitą savaitgalį buvau Birštono Džiazo festivalyje. Nesu didelis džiazo fanas, bet tai, kas buvo ten, paliko tikrai malonų įspūdį ir nuotaika po to buvo gera kelias dienas.

Kadangi buvau su spaudos atstove, tai ir pats turėjau ten nemokamą praėjimą visas tris dienas. Mokėt už kiekvieną koncertą būtų buvę brangoka…

Penktadienį atvažiavom ne visai į pradžią – kaip tik baigė koncertuoti viena grupė, bet spėjom į dar keturių projektų pasirodymus. Asmeniškai man labiausiai patiko bigbendai – jautėsi iš jų besiliejanti energija. Tiesa, Šiaulių bigbendas tai šiek tiek sutrikdė – nemaža dalis ten grojusių buvo iš kitų miestų. Bet grojimo kokybei tai tikrai nesutrukdė.

Į jam’ą nėjom – buvom pavargę, todėl nukeliavom miegot į mums parūpintą namuką. Man nepatiko ten tai, kad nors už lango ir pavasaris, radiatoriai pleškino kaip prie -20 laipsnių šalčio – miegojom su pravertu langu…

Šeštadienio ryte pasivaikščiojom po Birštoną – gražus miestelis. Po to laukė net trys koncertai po keletą pasirodymų. Iš pradžių – bendras lietuvių ir škotų projektas. Buvo sekama kažkokia pasaka – nesvarbu apie ką. Visą ją žiūrėjom iš apšvietėjo būdelės – ne dažnai tenka iš arti stebėti, kaip dirba techninis personalas koncerto metu. Po to sekė vieno būgnininko pasirodymas – galvojau, kad tokie dalykai daromi pagrinde kompiuteriu… Daugiau kažko dieną jau ir nebeatsimenu.

O štai vakare… Buvo kažkokie estai – visai gražiai pagrojo, mergina padainavo. Po pertraukos sekė viso festivalio hitas – žmonių buvo tiek, kad net ant žemės nebuvo kaip atsisėst. Tačiau buvo verta – energija liejosi per kraštus į publiką.

Vakare nukeliavom į jam’ą, bet greit grįžom, nes buvo vėsoka ir vėlgi jautėmes pavargę.

Sekmadienį ryte pamėginom nukeliaut į bažnyčią – šiaip ar taip – verbų sekmadienis. Bet prasidėjus procesijai pasišalinom – per didelis žmonių tankis atbaidė, o ir šiaip aš jaučiausi kažkaip ne visai gerai – galvą pradėjo skaudėt, truputį gerklę. Todėl pasiklausęs Kauno bigbendo nutariau praleist kas ten liko ir nuėjau į namuką pasnaust – po poros valandų jaučiausi kaip naujas 🙂

Bet ilgai nebeužtrukom – kam reikėjo, tas paėmė visus interviu, pasikalbėjo su kuo reikia, o įvertinę laukiančius koncertus pagalvojom, kad beveik viską arba esam girdėję arba dar išgirsim. Net nesulaukėm, kas gaus festivalio Gran Prix…

Tačiau bendrai įvertinus visą festivalį, supratau, kad po poros metų vėl ten apsilankysiu. Net ne tiek dėl muzikos(dėl kurios irgi verta nuvykt), bet ir dėl atmosferos, kuri tvyro viso renginio metu… Ten jautiesi savas, savo vietoj ir tau nerūpi tai, kas likę kažkur namie, toli… O to tikrai kartais reikia 🙂