Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Po paskaitos apie copyright’ą

Buvau paskaitoje apie autorių teises, kurią organizavo Lietuvos Kultūros Ministerija. Pranešėjas buvo William W. Fisher. Nepasakyčiau, kad išgirdau kažką labai naujo ir radikalaus, bet taip pat negaliu sakyti, kad nepatiko. Neatsimenu visko, kas ten buvo kalbama (gal reikėjo užsirašinėt?), bet papasakosiu, kas labiausiai užstrigo.

Taigi – copyright’as (lietuviškai vadinama „autorių teisėm“, bet tai nėra visai tikslu), nors ir yra svarbus dalykas pramogų (ir ne tik) industrijai, šiuo metu turi keletą problemų.

Šios teisės galioja tikrai per ilgai. Daugelyje šalių tai yra autoriaus gyvenimas + 70 metų. Kam tiek reikia? Kokio nors dainininko ar rašytojo anūkams pramaitint? Kad dažniausiai vistiek visas teises į kūrinį turi ne autorius, bet kokia nors kompanija, kuriai tie „paveldėtojai“ yra giliai vienodai. Aišku, kompanijoms irgi reikia gyvent iš kažko, bet gal reiktų palikti mirusius ramybėj ir nedaryti iš jų pinigų? Teisių galiojimą tikrai reiktų sumažinti. Dabar, pasirodo, sunkiausia yra ne sutrumpinti tą laiką, bet bent jau pasiekti, kad jis nebūtų ilginamas. Būtent. Kažkas nori dar pailginti copyright’o galiojimo laiką. Panašu, kad kompanijos tikisi gyvuoti amžinai, ir visada gauti pinigus iš kūrinių, sukurtų prieš daugelį amžių.

Bet koks įamžintas kūrinys jau automatiškai apsaugotas copyright’u. Ne tik šitas mano įrašas jau automatiškai yra apsaugotas, bet ir kiekvienas el. paštas bei kiekviena sms. Taigi, už tuos eiliuotus linkėjimus, kuriuos visi siuntinėja per Kalėdas, realiai irgi reiktų kažkam susimokėti. Tačiau neretai tokių dalykų autoriai net nežino, kad jiems kažkas priklauso. Tam, kad kūrinys būtų apsaugotas, reikia kažkokios registracijos. Šitą dalyką techniškai įgyvendinti sunku, nes reikia tikrinti, ar tai nėra plagiatas ir panašiai. Bet tokiu atveju autorius pats nuspręstų, kaip su jo kūriniu bus elgiamasi.

Kūrinių teisių turėtojai turi per daug teisių. Kartais tai nueina iki absurdo. Pavyzdžiui, Australijos grupė „Men at Work“ buvo paduota į teismą, nes nuplagijavo seną vaikišką dainą. Kol neradau konkretaus palyginimo, tol niekaip neradau panašumo. Tuoj bus ateita iki to, kad už panašias natas bus keliamos bylos. Kitas pavyzdys. Džiazo muzikantai ilgai ginčijosi, kad galėtų be problemų atlikti kitų autorių kūrinius (taip vadinamus – standartus). Praktiškai visa džiazo kultūra paremta svetimų kūrinių atlikimu. Tačiau kai Snoop Dogg’as panaudojo Miles Davis semplą, buvo pakviestas į teismą. Visada galvojau, kad semplas yra nustatytos trukmės ištrauka, kurią galima panaudoti. Jei ir už juos bus pradedama nuolat į teismus duot, Hip Hopas ir šokių muzika turės labai didelių problemų.

Nors šie aspektai turėtų padėti autoriams, pati sistema yra per daug statiška ir susiduria su sunkumais, kai reikalai pasisuka link interneto ir failų mainų.

Profesorius teisingai pastebėjo, kad laikmenų apmokestinimas tam, kad autoriai gautų kompensaciją, yra netoliaregiškas. Jis siūlė apmokestinti patį Internetą – prie mokesčio pridėti keletą litų, kuriuos paskirstytų tos pačios LATGA ar AGATA pagal kūrinių populiarumą. Bet kaip sužinoti, kas iš tiesų yra populiaru – sunkesnis techninis klausimas. Šiuo metu radijo stotys siunčia LATGAI ir AGATAI sąrašus, kiek ir ko grojo. Ir pagal tai nusprendžiama, kas turi gaut pinigų, o kas – ne. Internete sunkiau. Šiuo atveju muzikos grotuvai turėtų automatiškai siųsti savo grojimo istoriją. Kai kam tai gali atrodyti kaip kišimasis į asmeninę erdvę. Ko gero… Bet žinant, kad jau dabar daugelis yra pakankamai dideli online ekshibicionistai… Bet jei vis tik daugelis sutiktų siųst savo grotuvų istoriją, manau greitai išaiškėtų, kas iš tiesų Lietuvoje populiariausi 🙂

Bet bendrai tai ši mintis man patiko – jei tikrai būtų sudaryta tokia sistemą, aš mielai už internetą mokėčiau keletu litų daugiau, bet jausčiausi ramus, žinodamas, kad muzikantai dėl mano kaltės nebadauja…

Kodėl pasirinkau Open Source?

Kažkaip pagalvojau, kodėl gi aš taip pasirinkau atvirą koda: naudoju Ubuntu bei kitas atviro kodo bei laisvas programas, palaikau Creative Commons ir panašiai.

Kad ir kaip bandyčiau save apgaudinėt, kad svarbiausia idėja bei nepasitenkinimas komerciniais dalykais, tačiau pagrindinė priežastis, kodėl aš ir toliau naudoju atvirą kodą – finansinė.

Žinoma, pradžioje buvo smalsumas, idėja, kad čia kažkas kito, kažkas įdomaus. Paskui atsirado požiūris „kam mokėt, jei yra gerų nemokamų dalykų“. Dabar gi tas „kam mokėt“ tapo vyraujančiu. Man komercinė programinė įranga yra sunkiai įperkama. Na, gal ne tiek sunkiai, bet kelių šimtų litų už operacinę sistemą tikrai gaila. Žinoma, galiu daryt kaip ir visi – parsisiųst visas reikalingas programas iš kokios linkomanijos ir vargo nejaust. Bet pats tas atviras kodas pakeitė mano mąstymą – jei galima gauti legaliai nemokamai, tai kam daryt kažką nelegaliai?

Dabar gi galvoju, kad jei gaučiau nemokamai arba kartu su kompiuteriu Windows ar MacOS – tikrai neištrinčiau. Žinoma, Ubuntu būtų šalia, bet ir kita OS liktų. Kodėl? Aš esu labiau vartotojas. Man tikrai vienodai, kas dedasi programų viduriuose – neturiu jokio noro lįst taisyt klaidas (nebent tai mano kurtos programos). Tokiu atveju tai, kad galima gaut kažkieno kodą, visiškai neturi prasmės. Svarbu, kad tai veiktų ir kuo tvarkingiau per daug nelendant į vidurius.

Linuksistai visada teigia, kad jų garbinama OS veikia žymiai stabiliau ir geriau nei visos kitos pasaulyje. Gal… Jei turi tik komandinę eilutę. Tačiau kitos posistemės kartas nuo karto užlūžta arba padaro tokių nesąmonių, kad tik perkrovimas padeda. DOS juk irgi veikdavo pakankamai stabiliai, kol nebuvo apvilktas langais 🙂 Kai kas pasakytų, kad viską galima susitvarkyt ir neperkrovus. Bet aš gi minėjau – esu vartotojas, ir tingiu kapstytis komandose, konfigūraciniuose failuose, kažką kompiliuot ir t.t.

Tačiau kadangi jau žinau, kaip reikia sau susitvarkyt sistemą, programas, tai jau galiu atlikti greitai ir neskausmingai. Bet faktas, kad problemų neišvengiu su jokia OS.

Tarp kitko. Linuksistai turi bėdą – jiems viską reikia susitvarkyt pagal save, todėl OS X arba Windows jiems netinka, nes per mažai konfigūravimo galimybių. Windowsistai atvirkščiai – jei langų mygtukai ne tose vietose, kur jiems įprasta – šaukia, kad sistema nieko verta. Abiejų šių įpročių atsikračiau, todėl patogiau jaučiuosi bet kurioje sistemoje ir su bet kuriom programom – visada suprantu, kad reikia pirma susipažint, o jau po to lįst dirbt…

Taigi, prie ko aš čia lenkiu. Nors ir esu atviro kodo gerbėjas bei vartotojas, nežadu spjaut ir į komercinę programinę įrangą. Didelę dalį šio pasirinkimo apsprendžia finansai.