Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Ar dalinimasis informacija – įgimtas?

Prisiminiau „login 2011“ ir jame skambėjusį A. Iškausko pranešimą. Pranešėjas ten pasakė, kad jo manymu, dalintis informacija – žmogui nėra natūralu. Taip pat ir kiti „autorių gynėjai“ dažnai aiškina, kad dalinimasis, o juo labiau informacija – žmogui nėra įgimta, nenatūralu. Todėl ir piratavimas – nenormalu, ir atsirado tik dėl interneto.

Aišku, visada yra žmonių, galvojančių priešingai. Aš – vienas iš jų. Ir, tiesą sakant, galiu argumentuot, kodėl dalinimasis informacija yra žmogui natūralus reiškinys.

Tarkime, kad „įgimtas instinktas“ yra toks, kurį žmogus atlieka be jokių auklėjimų nuo pačios vaikystės. Kas yra bendravę su mažais vaikais (turi jų patys, ar artimi žmonės jų turi), turbūt pastebėjo, kad vaikui didelis džiaugsmas yra gauti kažkokį daiktą. Tačiau labai dažnai vaikas tą patį daiktą su ne ką mažesniu džiaugsmu atiduoda kam nors kitam (aišku, su viltimi, kad vėl atgaus). Manau, kad tai parodo, jog dalinimasis yra natūralus veiksmas.

O dėl informacijos dalinimosi. Pažiūrėkim, kaip mielai vaikai bei suaugę žmonės skleidžia paskalas, gandus. Be jokios užmokesčio perspektyvos, tiesiog moralinis pasitenkinimas, kažkam perdavus žinią. Taip pat net neprašomi pasakoja įspūdžius. Ar paskalos, įspūdžiai – informacija? Tikrai taip. Ir žmonės ja dalinasi. Sunkiau yra ne skleisti, bet išsaugoti informaciją. Manau daugeliui yra tekę saugoti paslaptį, kurios niekam negalima atskleisti. Reikia tikrai nemažai pastangų, kad vienu ar kitu būdu kam nors neišplepėt.

Aišku, vaikams augant, jiems pradedama diegti, kad dalintis negalima, plepėt negalima, ir panašiai. Tai kas yra natūralu – kas vyksta savaime, ar ką įkala į galvą laikui bėgant?

Muzikos išliekamoji vertė

Gali būti keista, bet šįkart nekalbėsiu apie piratavimą bei su tuo susijusius dalykus. Jei išplauks iš konteksto, tai netyčia…

Gyvendamas su muzikologe girdžiu tikrai nemažai dalykų, susijusių su muzika. Kai ką sužinau naujo, kai ką – seniai pats galvoju.

Ne man vienam žinoma, kad daugeliui klasikinė muzika asocijuojasi su kažkuo „aukštesniu“ nei šiuolaikinė, o tų laikų žymiausi kompozitoriai – absoliutūs genijai, kokių nebuvo prieš juos ir daugiau niekada nebus. Kai kurie, besiklausantys klasikinės muzikos (gal tiksliau – einantys į tokios muzikos koncertus bei turintys namuose keletą CD) netgi save laiko „kietesniais“ žmonėmis nei tie, kurie yra šiuolaikinės muzikos fanai. Bet ne apie tai aš čia… Taigi, vyrauja požiūris, kad šiuolaikinė muzika – trumpalaikė ir neturinti išliekamosios vertės. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai jau džiazas, rokas, elektroninė muzika yra taip jau prastesnė už klasikinius kūrinius? Nebūtinai… Juk pagalvojus, kas buvo Mocartas, Bachas, Bethovenas? Jie juk buvo savo laikų pop žvaigždės. Kai kurie savo kūrinius gamino masiškiau nei vidutiniai mūsų dienų prodiuseriai (pvz. Bachui reikėjo kiekvieną savaitę pateikti naują kūrinį). Manau, kad dirbant tokiais tempais kokybė tikrai krenta. Taip pat buvo juk ir tų pačių „didžiųjų“ amžininkų, kurie plačiajai visuomenei dabar praktiškai nežinomi, nors jų kūryba – ne ką prastesnė. Tiesiog visada būna taip, kad kažkam pasiseka labiau, kažkam – prasčiau. O dėl išliekamosios vertės – kurios natos buvo daugiau perrašytos, tos ir išliko. Juk orkestrai nepergrodavo kūrinių „iš klausos“, neimprovizuodavo.

O kaip yra dabar? Ar tikrai kūriniai, sukurti XX amžiuje ir vėliau, priskiriami pop kultūrai, neišliks tiek ilgai, kiek didžiųjų klasikos kompozitorių kūryba? Manau, kad ne. Džiazas, rokas, elektroninė muzika yra tolimesnė muzikos evoliucija. Jei minėtieji kompozitoriai gyventų šiais laikais, esu įsitikinęs, kad kūrybai jie naudotų kompiuterius, šiuolaikinius muzikos instrumentus ir neatsiliktų nuo vyraujančių tendencijų.

Tai kodėl tada visas hip-hopas, rokas, džiazas kaltinami, kad neturi „išliekamosios“ vertės? Bitlų kūrybai jau apie 50 metų, bet daugelis juos atsimena iki šiol. Praėjusio amžiaus pradžios džiazo kūrinius iki šiol labai sėkmingai pergroja ne tik šio stiliaus muzikantai, bet ir daugelis kitų. Dainos, kompozicijos dabar retai išlieka savo grynuoju pavidalu, tačiau randa prieglobstį kitur – motyvų, semplų pavidalu. Ir tai daroma ne tik su šiuolaikiniais kūriniais, bet ir su klasikiniais. Tie, kurie teigia, jog dabartinė muzika – neišliks po kažkurio laiko, tiesiog per mažai tuo domisi.

Vienintelis dalykas, kas gali sukliudyt šiuolaikinei muzikai išlikt ilgam – laikmenos. Anksčiau viskas buvo užrašoma natomis ir visi galėjo pergroti. Dabar gi neretai kuriama visai be natų – iškart rašoma į laikmenas. Jei tos laikmenos dings – išnyks ir kūriniai. Žinoma, paleidus dainą į internetą, maža tikimybė, kad ji visiškai išnyks – kažkas kažkur ją turės. Nebent staiga išnyktų visi kompiuteriai, internetas. Bet tokiu atveju ir klasikinei muzikai grėstų labai didelis pavojus. Manau netgi koks džiazas, kuriame didelę dalį sudaro improvizacijos, turėtų daugiau galimybių išlikti, nei tokia kūryba, kuriai reikia didelio orkestro bei daug valandų repeticijų…

Mano galva – šiuolaikinė muzika, nepaisant kai kurių nuomonės, irgi turi nemažą išliekamąją vertę. Žinoma, ne visi kūriniai. Bet taip visada buvo, taip ir yra dabar. Aišku, kai daugiau autorių, sunku iškilt kažkam vienam labai dideliam. Bet tai yra natūralu…

Prezidentūra + atviras kodas vol. 2

Neseniai klausiau, ar tikrai gali būti, jog prezidentūroje 100% naudojama atviro kodo programinė įranga. Po to įrašo susiėmiau ir prezidentūros puslapyje užpildžiau formą, ir nusiunčiau klausimą, kaip gi ten vis tik yra…

Beveik dvi savaites buvo tylu ramu, jokio atsakymo. Savaime aišku, į elektroninį klausimą tikėjausi elektroninio atsakymo. Bet vat šiandien patikrinau fizinę pašto dėžutę. Radau voką su laišku iš prezidentūros! Ten buvo atsakymas į mano klausimą…

Taigi. Prezidentūroje nėra 100% atviro kodo. Ten tik serverio operacinė sistema, elektroninio pašto sistema (ir keletas jos priedų) bei keleto darbo vietų OS yra atviro kodo. Ir dar buvo prierašas, siūlantis dėl ataskaitos rezultatų išaiškinimo kreiptis į ataskaitos sudarytoją. Šiuo atveju – statistikos departamentą.

Nežinau, ar kreipsiuosi ten, nes jau kaip ir darosi aišku, kaip yra su tais skaičiais… 100% tai ne programinės įrangos kiekis įstaigoje, bet įstaigos padalinių, naudojančių atviro kodo programinę įrangą, kiekis. Tokiu atveju, kadangi prezidentūra yra vienas pastatas, tai ten gali suktis vienas serveris su Linux, keletas kompų su Thunderbird, ir jau bus 100% atviro kodo panaudojimas. Muitinės departamente, ko gero, irgi panašiai. Žinoma, ten padalinių gal daugiau, tai kiekviename turi būt nors vienas kompas su Linux (arba kokia nors FreeBSD) ir dar kokia atviro kodo sistemėle.

Aišku, maloniau būtų, jei skaičiau būtų kitokie. Gali būt ir ne 100%, bet vertint programinės įrangos kiekį. Tokiu atveju ir 50% būtų žymiai malonesnis skaičius, žinant, kad pusė prezidentūros (gal netgi pati Prezidentė) sėdi su Ubuntu, o ne sukasi vienas serveris ir keletas kompiuterių, naudojamų specifinėms užduotims atlikti. Manau, iki to dar reiktų palaukti, bet tai nėra neįmanoma.

Bet vis tik malonu, kad gavau atsakymą. Jei kas iš prezidentūros kanceliarijos netyčia perskaitytų šį įrašą, tai AČIŪ.

Komiksai – atskirai

Keletą kartų esu paskelbęs pas save įrašus apie komiksus. Buvo keletas balsavimų, pasakojimų…

Radau keletą bendraminčių šitoj srity, todėl nutariau padaryti atskirą vietą šiai temai. Kol kas tik pora įrašų, bet, manau, greitu laiku jų padaugės. O rašyti stengsimės daugiau apie „rimtuosius“ komiksus, o ne apie trumpus internetinius „stripus“. „Rimtaisiais“ vadinu tuos, kurie turi siužetą ne trims-keturiems paveikslėliams, bet bent jau keletui puslapių. Taip pat trumpai supažindinsime su leidėjais, atskirais veikėjais, jų istorijomis. Žinoma, stengsimės nepamiršti mangos. Kaip gausis, matysime.

Taigi: Komiksynas