Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Apie santvarkas

Aš kuo toliau, tuo labiau prarandu pasitikėjimą demokratija.

Iš principo, demokratija reiškia tautos valdžią. Idėja graži, nes liaudis žino, kas jam geriausia. Bėda tame, kad iš tiesų tauta nežino, kas iš tiesų jai geriausia. Ji galvoja, kad žino, nes jai taip kažkas išaiškino, arba gerai taip, kaip yra, ir nereikia jokių pokyčių. Todėl aš džiaugiuosi, kad kol kas niekas neįvedė tiesioginės demokratijos, nes pas mus ir su atstovaujamąja prastai.

Išrenkami tie, kurie žada aukso kalnus per trumpą laiką, o išrinkti ne tik aukso kalnų, bet ir šūdo krūvelių nelabai parūpina. Tačiau kažkodėl juos vistiek nuolat išrenka. Taip nutinka todėl, kad tauta užmiršta, kad tą patį jiems žadėjo anksčiau, ir netesėjo, patiki, kad pažadams įgyvendinti trukdė kiti, žadėję, iš principo, ta patį. Ir taip toliau, ir panašiai – reklama suveikia labai gerai. Tačiau toks jau tautos pasirinkimas – kad juos atstovautų tie patys, kurie ir anksčiau atstovavo visai ne rinkėjų interesus. Taip pat problema yra, kai išrinktųjų partijų atstovai į postus sukiša tuos, kurie visiškai neturi tam kompetencijos. Paskui ir gaunasi, kad kokiu nors sveikatos apsaugos ministru tampa koks nors šaltkalvis.

Vis dažniau pasigirsta, kad technologijos dabar leistų įvesti tiesioginę demokratiją – kai pati tauta spręstų, ko ji nori, o ko – ne. Pirmas žingsnis – labai palengvinti referendumo rengimo galimybes. Aš, žinoma, esu už tai, kad kuo daugiau tautos būtų išgirsta Tačiau kartais tautos balsas prasilenkia labai toli su sveiku protu. Jei būtų tiesioginė demokratija, tai Lietuvoje jaustųsi technologijų atsilikimas, nesikurtų tiek naujų verslų, vyktų daug mažiau kultūrinių renginių. Nes juk jei duotų pasirinkimą, kur paskirstyti pinigus, jokie verslo skatinimo, kultūros rėmimo fondai negautų nė cento – viskas eitų pensijų bei minimalios algos didinimui. O jei dar pasitaikytų galimybė, tai privatūs verslai išvis būtų jei ne uždrausti, tai bent jau jų gyvenimas būtų labai apsunkintas. Juk privatus verslas – „parazitai ir vagys“. Žmonės nelinkę perdirbti daug informacijos. Jiems sunku perskaityti 3 lapus su aiškinimais, kodėl viena ar kita elektrinė yra gerai ar blogai. Tačiau pora sakinių, kur aiškinama, kad atominė 100% susprogs, o štai anglim arba dujom (būtinai perkamom iš Rusijos) kūrenama yra pigu ir švaru – jiems kaip tik.

Aišku, kai demokratija tik atsirado, joje dalyvavo visi piliečiai. Tik kad tų piliečių buvo koks dešimtadalis visų gyventojų… Tačiau dabar vis dažniau tenka nusivilti demokratijos principu. Žmonės nėra tam pasiruošę. Ir niekada nebus. Kai kas skelbia utopijas, kad žmones reikia mokyti, auklėti, diegti teisingą informaciją. Bet žmogus yra tingus padaras – jam visada suveiks tai, kas pateikta paprastai ir lengvai. Ir nemanau, kad tai auklėjimo problema – čia į genus reikia lįst.

Bet aš nesakau, kad mums reikia monarchijos, ar kokios nors diktatūros. Pastaruoju metu man vis patrauklesnės atrodo meritokratijos bei technokratijos idėjos.

Pirmoji sistema paremta tuo, kad valdžioje yra tie, kurie yra savo srities specialistai. Tokiu atveju finansų ministru galėtų būti koks nors rimtas finansų konsultantas, arba bent jau ekonomikos profesorius. Kultūros ministru vertėtų skirti kultūros vadybininkus. Svarbiausia, kad žmogus gerai išmanytų sritį, kuriai vadovauja. Taip pat ir jo pavaldiniai turi būti kompetetingi, kadangi vienas žmogus tikrai visko negali aprėpti. Aišku, kaip saugiklius reiktų nustatyti, kad bendras visų valdančiųjų tikslas – dirbti valstybės ir jos žmonių gerovei. Ypač ilguoju periodu, o ne siekti populiarumo didinant bedarbių pašalpas ir minimalų atlyginimą.

Technokratija – dar kiek radikalesnis požiūris. Nors dabar technokratiška valdžia vadinama ta, kur vyriausybės nariai ne išrinkti, bet paskirti kaip nors kitaip (pvz dėl savo kompetencijos), bet aš įsivaizduoju tikrą technokratiją kiek kitaip. Tai sistema, kai sprendimus priima ne patys žmonės, tačiau kompiuterių pagalba. Žmonėms reiktų įvesti pradinius duomenis, o jau kompiuteris paruoštų veiklos planą. Čia, žinoma, yra utopinė idėja ir kiek gąsdinanti. Tačiau mane ji gąsdina mažiau, nei tiesioginė demokratija…

Komiksas savaitei: Kingdom Come

Kingdom Come

Kingdom Come

Pavadinimas: Kingdom Come

Leidėjas, metai: DC Comics, 1996

Kas ten vyksta?

Senoji superherojų karta pasitraukė, jų vietą užėmė naujoji karta. Naujieji herojai kovoja tarpusavyje labiau dėl to, kad neturi ką veikt, nes blogiečių beveik nebėra. Taip pat jie nekreipia dėmesio, ar jiems „besilinksminant“ griūna pastatai, sužeidžiami ar net žūsta nekalti praeiviai. Jie turi galias, todėl įsitikinę, kad jiems viskas leista.

Galiausiai, kai situacija darosi visai nebekontroliuojama, kreipiamasi į Supermeną, kuris savo tvirtovėje augina karves, kad jis grįžtų, ir padarytų tvarką. Ir jis grįžta. Surinkęs daugumą senųjų JLA narių. Tik šįkart jis ir komanda nusiteikę ne taip draugiškai, kaip anksčiau. Pagrindiniai kovos įrankiai – baimė ir jėga. Žinoma, jei yra priespauda, yra ir pasipriešinimas, kuriam vadovauja ne kas kitas, o Betmenas (su trupučiu Lexo Luthoro pagalbos), surinkęs savo komandą.

Pastabos

Serijos pavadinimas kilo iš „Tėve mūsų“ maldos sakinio „Teateinie tavo karalystė“ angliškos versijos. Čia Supermenas tarsi kviečiamas naujai sukurti savo tvarką.

Įvertinimas

Šitą komiksą verta paskaityti jau vien dėl piešimo stiliaus. Kiekvienas piešinys labiau panašus į retušuotą nuotrauką, o ne į komiksinį paveiksliuką. Ir istorija verta dėmesio – nepaliekama per daug neaiškių galų. Išaiškėja ir kodėl senoji karta pasitraukė, ir kas sekė po to.

Vertinu 10/10. Piešimas čia prideda daug balų.