Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Tradicijos tik dėl tradicijų

Neseniai facebook’e perskaičiau vienos merginos aiškinimus, kokios tragiškos yra tradicinės lietuviškos vestuvės. Skaičiau ir linksėjau galva – tiek daug tiesos pasakyta. Pasidalinau, tai po tuo šiokia tokia „diskusija“ buvo apie tai, kad tokios tradicinės vestuvės (su daug alkoholio, kvailais žaidimais) yra nerealiai gerai.

Po to šiaip susimąsčiau apie visokias tokias tradicijas bei jų laikymąsi. Tiesą sakant, man atrodo, kad kartais tas laikymasis ne tik kad gero neduoda, bet kartais nuo jų būna tik blogiau.

Imkim tas pačias vestuves. Iš tiesų vienintelis dalykas, privalomas per vestuves – santuokos sudarymas. Bažnyčioj ar „zagse“ – nesvarbu. Visa kita yra tik papildomi neesminiai dalykai. Todėl visi tie stalo užsėdimai, jaunosios pagrobimai, „bromai“ – tiesiog svečių išsigalvojimai, kad būtų galima išprašyt eilinį degtinės butelį/saldainį/torto gabaliuką. O visokie dainavimai, stalų komendantai ir kitoks š… skirtas tam, kad svečiai kuo greičiau nusilaktų ir muzikantai patys pasigėrę galėtų eit miegot.

Dar prie vestuvinių tradicijų galima priskirti alkoholio vartojimą. Kai ruošiamasi, įprasta skaičiuoti LITRAIS vienam žmogui. Kad, neduok Dieve, kas nors liks blaivas.

Išvis – pas mus netgi pasigerti yra tradicija. Jei negeri, reiškia tu ne prie kompanijos, tau nebus linksma ir išvis – negerbi visų baliuj esančių. Geriama visur ir visada. Džiaugsmas reiškiamas alkoholiu, gedulas – taip pat. Net vaikai nuo mažumės mokomi gerti „šampaną“ – limonadą „kietame“ butelyje. Ir po to dar kas nors stebisi statistika, rodančia, kad esam viena daugiausiai geriančių valstybių pasaulyje? Nesistebiu, kad ir visokios sąmokslo teorijos pas mus kelią lengvai skinasi – pragertos smegenys imlesnės nesąmonėms, nes kritiškai nemąsto.

Pilna kitų tradicijų, kurių laikomasi tik dėl to, kad „visi taip daro“. Pavyzdžiui vaikų krikštynos. Man visada yra labai keista, kai žmogus, kuris praktiškai atvirai nekenčia Bažnyčios, kunigų, pačio tikėjimo, laiko tikinčiuosius silpnapročiais, neša savo kūdikį krikštyti. Kodėl? Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, vistiek nebus tikintis, o užaugęs gal net ieškos, kaip atsiskirti nuo Bažnyčios. Kam jam gyvenimą apsunkinti?

Dar yra tradicija, kuri dabar, kai žmonės išsibarstę po pasaulį, rečiau sutinkama – giminių susitikimas. Iš vienos pusės – visai smagu sutikti žmones, kuriuos retai matai, pasikalbėti, sužinoti, kas naujo, su kai kuriais ir susipažinti. Bet juk XXI amžius – naujausius gandus sužinoti gali internetu, ar telefonu, nuvažiuot – praktiškai kiekviena šeima turi automobilį. Tad toks susitikimas dažniausiai – tik dar viena proga pasigerti.

Šiaip tai tradicijos, kaip tokios, nėra blogai. Tačiau jų laikytis verta tik tada, jei TAU PAČIAM tai svarbu. Nepatinka mintis, kad per vestuves, atėjus švęsti, rasi savo vietą užimtą kažkokių transvestitų – daryk švedišką stalą. Nepatinka muzikantai su sintezatoriais, grojantys tas pačias nuvalkiotas dainas – nusamdyk DJ, arba kokią nors įdomesnę grupę. Manai, kad krikštas yra itin svarbus įvykis vaiko gyvenime – pakrikštyk jį (dar geriau – paklausk, ar jis pats nori). Nori susitikt su giminėmis – organizuok, važiuok į susitikimą. Manai, kad su dauguma iš tų žmonių bendraut nenori – nevažiuok. Manai, kad jei tu išgersi degtinės „į velionio sveikatą“, jam nuo to bus geriau – gerk, bet geriau, nei tuo metu, jis nepasijaus (blogiau – irgi).

Pasikartosiu – tradicijos reikalingos tik tada, jei jos tau pačiam yra nors kiek svarbios. Tada jų laikymasis netgi prideda žavesio. Bet laikytis jų tik todėl, kad taip daro visi – nebe šių laikų argumentas.