Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Kuo man nepatinka mūsų švietimo sistema

Paskutiniu metu madinga kalbėt apie Lietuvos švietimo sistemą ir jos reformą. Pamaniau, kad ir aš išsakysiu savo nuomonę šiuo klausimu.

Kaip jau matosi pavadinime – man mūsų švietimo sistema nepatinka. Ypač aukštasis mokslas. Tiesą sakant – nebežinau, kokie reikalai mokyklose, nes baigiau saviškę beveik prieš 10 metų, kai dar kokios nors reformos tik įsibėgėjo.

O su aukštuoju mokslu tai iš tiesų yra kažkoks nesusipratimas. Turime 22 universitetus. Tiksliau įstaigas, kurios vadinasi universitetais, ar bent jau duoda „universitetinį“ diplomą. Būtent diplomą. Iki universitetinio išsilavinimo dar tolokai…

„Universitetuose“ dėstytojai pateikia medžiagą iš senų šaltinių, patys nieko naujo nežino, o jei ir žino, to neįtraukia į programą. Kitas pavyzdys, kai ateina dėstytojas ir per pirmą paskaitą pasako: „mane va čia paskyrė jums tai dėstyt. Aš nelabai ką žinau, tai kartu su jumis mokysiuosi“. Tokiais atvejais studentai žino daugiau nei dėstytojai. Bet pamėgink tu jį pataisyt – rizikuoji neišlaikyt dalyko. Juk pagrindinės dvi studentų taisyklės byloja: 1. Dėstytojas visada teisus. 2. Jei dėstytojas neteisus, žr taisyklę nr. 1. Yra dėstytojų, kurie žino, kad nieko gero nemoka, todėl duoda studentams patiems dalyką nagrinėtis, rašyt kursinius darbus, referatus. Paskui kitoms kartoms iš tų darbų ir dėsto, tarytum patys būtų paruošę medžiagą. Būtent šioje vietoje reikalinga didžiausia reforma – dėstytojų motyvavime. Nes akivaizdu, kad jie suinteresuoti tiesiog „prastumti“ paskaitas, gauti savo algelę, ir toliau iš kažkur pelnytis. Reikia dėstytojams sąlygų plėtot savo mokslinę veiklą – įrangos, informacijos, kursų ir, svarbiausia, normalaus atlyginimo. Ir leist užsidirbt iš savo išradimų.

Kita didelė švietimo sistemos spraga – patys studentai. Daugelis įstoja praktiškai tik tam, kad įstot. Ir nesirenka specialybių pagal tai, ar jiems patinka, o tiesiog „kad tik univeras“. Man irgi panašiai buvo – pirmą kartą buvau įrašęs Fizikos specialybę, ir ten papuoliau, nors nelabai ir norėjau. Reikalas tame, kad iki tol man fizika atrodė tikrai įdomi, bet universitete supratau, kad ji – ne man. Todėl išstojau ir įstojau į kolegiją – programavimo specialybę. Ir perspektyviau, ir man labiau patinkantis dalykas. Kodėl ne į universitetą stojau? Nebūčiau įstojęs – per daug atsainiai žiūrėjau į abitūros egzaminus 🙂 Ir asmeniškai nė kiek nesigailiu dėl šio savo žingsnio. Nors mokykloj dėl šio žingsnio dar iki šiol nemažai mokytojų kreivai žiūri, o kai kurios net nebesisveikina. Juk buvau praktiškai geriausias mokinys klasėj, o taip nuvyliau… O jei kas man pasako, kad padariau klaidą taip pasielgdamas, atsakau: „kas iš to, kad turėčiau univesriteto diplomą, o dirbčiau statybose? Dabar turiu kolegijos diplomą ir dirbu pagal specialybę, kuri man patinka“. Tačiau dauguma studentų vistiek stoja būtent į universitetus tik tam, kad turėt diplomą, nors net neturi minčių dirbt pagal tą specialybę – svarbu popierius, nė kiek neatspindintis žinių ir sugebėjimų. Čia, manau, ir dėstytojų, ir studentų bėda, kad žmonės, baigę universitete ekonomikos bakalauro studijas, neturi žalio supratimo apie esminius ekonomikos principus. Taip pat programuotojai, kurie tvirtai įsitikinę, kad 1 bitas = 8 baitai. Ir tie, kas baigia universitetus, paskui savimi labai didžiuojasi „aš kietas – baigiau univerą, ne taip, kaip tie silpnapročiai, kur kolegijose mokosi“, nors tas „silpnaprotis“ apie tuos pačius dalykus išmano akivaizdžiai daugiau. Ir dar tie „diplomai“ prisideda prie bedarbystės didėjimo. Kaip gi žmogus su aukštuoju eis paprasto fizinio darbo dirbt? O tokių vis tik reikia… Manau, mokamas mokslas kažkiek pakeistų situaciją – tada žmogus labiau vertintų savo diplomą. Žinoma, kainos turi būti proto ribose, bet šioj vietoj irgi reikia rimtos reformos…

Čia išlenda dar viena problema. Kuri jau nebe tiek švietimo, kiek visuomenės. Į žmones, baigusius žemesnes mokslo įstaigas nei universitetai, žiūrima su šiokia tokia panieka. Tarsi jie būtų nepilnaverčiai. Ir į darbą pas mus priima pagal popierių, o ne pagal žinias. Jei ateis vienas žmogus su universiteto diplomu, o kitas – su kolegijos, į darbą greičiausiai priims tą, kuris pateiks universiteto popierių, nors visai įmanoma, kad jis programuot beveik nemoka. Aš manau, kad reikalinga užsienio šalių praktika, kai kandidatui į darbo vietą duodama užduotis, atitinkanti jo specialybę. Ir prie lygių galimybių įstatymo pridėt, kad negalima diskriminuot žmogaus pagal jo išsimokslinimo lygį.

Aš pats, baigęs kolegiją, planavau tęst studijas kokiam universitete, tačiau viskas susiklostė taip, kad mokslų nepratęsiau, ir kažkaip nebeturiu noro, kai tokia situacija. Nebent kada nors ateity, kai neturėsiu daugiau ką veikt, norėčiau studijuot tai, kas šiaip – įdomu. Kad ir tokiam universitete. O ir išvis – esu už žinias, o ne už diplomą.

P.S. Kažkaip nerišliai man šįkart gavosi – rašau vakare ir šiek tiek negaluodamas…

Post a comment