Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Aš ir nepriklausomybė

Šią savaitę pastebėjau, kad Facebook’e daugelis dalinosi N. Oželytės video, kaip ji Seime kalbėjo mokiniams – tai jau virusiniu video tapo. Stipriai kalbėjo, bet teisingai – išsakė, kas susikaupę buvo. Ir susimąsčiau, koks gi buvo mano požiūris tada ir dabar į visus tuos įvykius, nepriklausomybę…

Aš, savaime aišku, gimiau dar Tarybų Lietuvoje, ir anksyvoji vaikystė prabėgo dar tais laikais. Nors tėvas ir buvo komunistų partijos narys, bei prie vadovaujančių kolūkyje, mane pakrikštijo bažnyčioj. Žinoma, tai tikrai kirtosi su kompartijos nuostatomis, bet buvo atlikta. Įdomus dalykas – ėjimas į bažnyčią tarybiniais laikais buvo persekiojimas vadžios organų, o dabar tai – smerktinas veiksmas iš įvairių tolerastų (atsiprašau už žodį, bet būtent taip norisi pavadinti asmenis, piktai šaukiančius ant tų, kurie nesutinka su gėjų santuokom ir panašiai) pusės, nors abiejų grupių tikslai – radikaliai priešingi.

Tai štai. Prasidėjus Atgimimui visa tai atrodė pakankamai įdomu, bet nei aš, nei mano tėvai tame nedalyvavo. Bent jau tėvas buvo skeptiškas dėl visų tų dalykų. O jei šeimos galva sako „nėra čia ko“, reiškia ir kiti seka šiuo požiūriu. Atsimenu, atsikėlęs 1990 metų kovo 12-ąją į mokyklą, gavau iš mamos klausimą „Na, ar gera gyvent laisvoj Lietuvoj?“ Ir tai nebuvo kažkoks didelis įvykis – šiaip ar taip, mes buvom nepriklausomybės skeptikai. Turėjom kaimynų, labai palaikiusių Sąjūdį. Su vienu net į vieną klasę ėjau. Būdavo nemažai apsižodžiavimų ir apsipykimų…

Ta pati Sausio 13-oji nebuvo kažkuo ypatinga diena. Kažką penktadienį popiet rodė per TV. Žmonės susirinkę, kažkas vyksta. Neįdomu. Kur multikai? Paskui sekmadienį ryte irgi atsimenu, kad vietoj kažkokių rytinių filmukų suko tuos pačius vaizdus su tankais. Minėtieji kaimynai tuo metu buvo nuvykę prie parlamento, o mūsų šeima vistiek skeptiškai žiūrėjo į visą tai, netgi piktai pajuokaudavo apie buvusius ten.

Viskam nurimus mūsų šeimoje jautėsi nuolatinis priešiškumas vadinamiems „sajūdistams“. Tai gal buvo labiau dėl asmeninių priežasčių, nei politinių. Dalinant kolūkį jie sugebėjo pasiimt žymiai daugiau, nei mūsų šeima, nors nebuvo aišku, už ką. Aišku, tuo metu šeimoje buvo kalbama, kad taip nutiko dėl to, kad nuo kolūkio valdžios „sajūdistai“ pareikalavo nušalinti „komunistus“, kad vyktų „teisingas“ dalinimas. Ir taip gavosi, kad „komunistai“ gavo mažiau, nors ir dirbo kolūkyje buvo ilgiau, bei užėmė aukštesnes pareigas. Dabar aš manau, kad tiesiog mano tėvui trūko įžūlumo. Be to – nebuvo mano šeima verslūs – vis dar gyveno socialistiniais principais, kai kaimynystėj jau siautė laukinis kapitalizmas.

Vėliau aš nors ir girdėdavau „kaip buvo gerai tarybiniais laikais“ ir panašių dalykų, negaliu pasakyt, kad labai norėjau, kad Lietuva grįžtų į TSRS. Nors kiti aplinkui gyveno geriau, bet negaliu pasakyti, kad labai visko trūko. Viskas ėjo sava vaga – niekada per daug nesureikšminau nei kovo 11, nei sausio 13. Man iš visų tų švenčių priimtiniausia buvo vasario 16. Tačiau ir joje atstumdavo tai, kad kaip ir kitos, ši šventė buvo minima, o ne švenčiama. Visada vienodai: prisimenant kritusius už laisvę, su eilėraščių deklamavimu, žvakėm ir kitokiais būtinais atributais…

Žinoma, gyvenant kaime, teko susidurti su to laukinio kapitalizmo ir aklo vakarų sekimo pasekmėm. Kadangi buvo pateikta statistika, kad Lietuvoje per didelis procentas žemdirbių, ir dėl to kenčia ekonomika, tai buvo kaip ir oficiali politika – sumažinti jų skaičių. Kai kurie visuomenės veikėjai tiesiai šviesiai sakė, kad kaimiečius reikia naikint. Dabar nuolat kalbama, kad tai, jog kaime žmonės daug geria – sovietmečio palikimas. Drįstu nesutikt. Taip – tais laikais žmonės vartojo alkoholį. Tačiau atėjus nepriklausomybei tas vartojimas buvo sumažėjęs. Vėl masiškai gerti kaimiečiai pradėjo tada, kai visur viešai buvo skelbiama, kad jie yra nereikalingi, ir jų per daug. Kaip jaustis žmogui, kai jam į akis pasakoma, kad jis yra nereikalingas? Kadangi populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas būdas nusiraminti – pasigerti, žmonės tai ir darė. O sovietmetis prie šito prisidėjo nebent tuo, kad žmonės nežinojo kitų efektyvių svaiginimosi bei linksminimosi būdų.

Praktiškai kol baigiau mokyklą, ir dar kažkiek laiko po to, į visą šią Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjau neutraliai: gerai, kad ji yra, bet ir be jos gal nebūtų blogai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad žmonės laimingi ne tik tada, kai turi sočiai pavalgyt. Žinoma, turėt pinigų kapitalizmo sąlygom reikia. Tačiau turėt laisvę važiuot kur nori, sakyt ką nori(na, dabar tai jau tikrai ne viską), irgi yra svarbu.

Dabar, kai pažiūriu į praeitį, tai suprantu, kad nesvarbu, kurie buvo valdžioje – „kairieji“ ar „dešinieji“, visi vykdė tokią pačią politiką, kurios pagrindinis tikslas – užsitikrinti savo gerovę. Nesuprantu, kodėl Lietuvos „kairieji“ taip vadinosi. Tik dėl to, kad jie – buvę komunistai? Juk jų vykdyta politika buvo visiškai kapitalistinė. Taip pat keldavo klausimų konservatoriai. Pagal pavadinimą, tai jie turėjo priešintis naujovėms, tačiau būtent jie inicijavo daugumą reformų. Kažkodėl bet kuri mūsų valdžia nuolat per daug žiūrėjo į JAV, kurios modelis mums visiškai netinka. Kodėl kai pavyzdys nebuvo paimta Švedija? Turbūt per daug išsigando žodžio „socializmas“ – tuo metu netgi į raudoną spalvą (net ne politiniam kontekste) buvo žvelgiama kreivai.

Dabar, praėjus 20 metų po visų tų įvykių, vertinu, ką anuomet padarė stovėję prie parlamento bei TV bokšto. Tačiau iki šiol negaliu pasakyt, kad tie įvykiai mane būtų itin sukrėtę. Ir nors mano pažiūros pasikeitė, jos netapo radikaliai priešingos, nei tada. Tiesiog tapau mažiau kritiškas ir labiau tolerantiškas…

Post a comment