Gali būti keista, bet šįkart nekalbėsiu apie piratavimą bei su tuo susijusius dalykus. Jei išplauks iš konteksto, tai netyčia…
Gyvendamas su muzikologe girdžiu tikrai nemažai dalykų, susijusių su muzika. Kai ką sužinau naujo, kai ką – seniai pats galvoju.
Ne man vienam žinoma, kad daugeliui klasikinė muzika asocijuojasi su kažkuo „aukštesniu“ nei šiuolaikinė, o tų laikų žymiausi kompozitoriai – absoliutūs genijai, kokių nebuvo prieš juos ir daugiau niekada nebus. Kai kurie, besiklausantys klasikinės muzikos (gal tiksliau – einantys į tokios muzikos koncertus bei turintys namuose keletą CD) netgi save laiko „kietesniais“ žmonėmis nei tie, kurie yra šiuolaikinės muzikos fanai. Bet ne apie tai aš čia… Taigi, vyrauja požiūris, kad šiuolaikinė muzika – trumpalaikė ir neturinti išliekamosios vertės. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai jau džiazas, rokas, elektroninė muzika yra taip jau prastesnė už klasikinius kūrinius? Nebūtinai… Juk pagalvojus, kas buvo Mocartas, Bachas, Bethovenas? Jie juk buvo savo laikų pop žvaigždės. Kai kurie savo kūrinius gamino masiškiau nei vidutiniai mūsų dienų prodiuseriai (pvz. Bachui reikėjo kiekvieną savaitę pateikti naują kūrinį). Manau, kad dirbant tokiais tempais kokybė tikrai krenta. Taip pat buvo juk ir tų pačių „didžiųjų“ amžininkų, kurie plačiajai visuomenei dabar praktiškai nežinomi, nors jų kūryba – ne ką prastesnė. Tiesiog visada būna taip, kad kažkam pasiseka labiau, kažkam – prasčiau. O dėl išliekamosios vertės – kurios natos buvo daugiau perrašytos, tos ir išliko. Juk orkestrai nepergrodavo kūrinių „iš klausos“, neimprovizuodavo.
O kaip yra dabar? Ar tikrai kūriniai, sukurti XX amžiuje ir vėliau, priskiriami pop kultūrai, neišliks tiek ilgai, kiek didžiųjų klasikos kompozitorių kūryba? Manau, kad ne. Džiazas, rokas, elektroninė muzika yra tolimesnė muzikos evoliucija. Jei minėtieji kompozitoriai gyventų šiais laikais, esu įsitikinęs, kad kūrybai jie naudotų kompiuterius, šiuolaikinius muzikos instrumentus ir neatsiliktų nuo vyraujančių tendencijų.
Tai kodėl tada visas hip-hopas, rokas, džiazas kaltinami, kad neturi „išliekamosios“ vertės? Bitlų kūrybai jau apie 50 metų, bet daugelis juos atsimena iki šiol. Praėjusio amžiaus pradžios džiazo kūrinius iki šiol labai sėkmingai pergroja ne tik šio stiliaus muzikantai, bet ir daugelis kitų. Dainos, kompozicijos dabar retai išlieka savo grynuoju pavidalu, tačiau randa prieglobstį kitur – motyvų, semplų pavidalu. Ir tai daroma ne tik su šiuolaikiniais kūriniais, bet ir su klasikiniais. Tie, kurie teigia, jog dabartinė muzika – neišliks po kažkurio laiko, tiesiog per mažai tuo domisi.
Vienintelis dalykas, kas gali sukliudyt šiuolaikinei muzikai išlikt ilgam – laikmenos. Anksčiau viskas buvo užrašoma natomis ir visi galėjo pergroti. Dabar gi neretai kuriama visai be natų – iškart rašoma į laikmenas. Jei tos laikmenos dings – išnyks ir kūriniai. Žinoma, paleidus dainą į internetą, maža tikimybė, kad ji visiškai išnyks – kažkas kažkur ją turės. Nebent staiga išnyktų visi kompiuteriai, internetas. Bet tokiu atveju ir klasikinei muzikai grėstų labai didelis pavojus. Manau netgi koks džiazas, kuriame didelę dalį sudaro improvizacijos, turėtų daugiau galimybių išlikti, nei tokia kūryba, kuriai reikia didelio orkestro bei daug valandų repeticijų…
Mano galva – šiuolaikinė muzika, nepaisant kai kurių nuomonės, irgi turi nemažą išliekamąją vertę. Žinoma, ne visi kūriniai. Bet taip visada buvo, taip ir yra dabar. Aišku, kai daugiau autorių, sunku iškilt kažkam vienam labai dideliam. Bet tai yra natūralu…