Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Prisiminiau komiksus

Kodėl gi juos prisiminiau? Ko gero dėl vieno idioto, kuris sugadino daugeliui žmonių „Dark Knight Rises“ premjerą. O ir šiaip – šia tema seniai rašiau. Galvojau, kad apie komiksus rašysiu atskiram bloge, bet man vienam nepavyko jo palaikyt…

Kaip jau minėjau, minčių apie komiksus bei jų kultūrą sukėlė tas idiotas, pasireiškęs per naujausios filmo apie Betmeną premjerą. Taip pat neseniai praūžusi San Diego Comic-Con International konferencija. Tiksliau ne būtent šie įvykiai, o komentarai apie juos.

Savaime aišku, lietuvių komentatoriai, po straipsniais apie žudynes Denveryje, aiškino, kad amerikiečiai yra dundukai, nes žiūri tokius filmus, ir tai jiems daro tokią įtaką. Kai kurie buvo labai intelektualūs ir prisipažino, kad tą filmą apie Betmeną žiūrėjo prieš 20 metų, ir jis buvo labai lievas… Savaime aišku, visi mėtėsi frazėmis, kad visi tie komiksiniai filmai yra vaikiški, o normalūs suaugę žmonės žiūrėt turėtų tik normalų europietišką kiną. Beje, kiek esu matęs to „intelektualiojo“ kino, tai žiaurumų ten ne ka mažiau, nei tuose „idiotams skirtuose“.

Bet ne visai apie kiną aš čia. Apie pačius komiksus, jų kultūrą ir įtaką. Dėl viso pikto patikslinsiu, kad kalba eina apie tuos „main stream“ superherojiškus komiksus, o ne apie kokius nors realistinius su gilia idėja…

Komiksai pas mus kaltinami, kad propaguoja smurtą, klaidingą supratimą apie pasaulį ir kitais panašiais dalykais. Visi kažkodėl prisimena „anuos laikus“, kai smurto ir kitų nesąmonių tiek nebuvo skleidžiama. Hm… Ar tikrai taip? Prisiminkim gražias lietuvių liaudies pasakas. Eglė žalčių karalienė – akivaizdi aliuzija į zoofiliją, taip pat broliai, gindami sesers garbę, jos vyrą užkapoja dalgiais. Kitas pavyzdys – neatsimenu pasakos pavadinimo, bet prisimenu, kad pabaiga buvo su ištaškytais raganos smegenimis (dėl to sniegas žiemą blizga). Pasaka apie Sigutę – pamotė vis tik užmuša pagrindinę veikėją. Dar prisiminiau vienos pasakos pirmus sakinius. Ten buvo maždaug taip: „Merga išėjo į mišką. Ten ją pasigavo meškinas. Po metų tai mergai gimė gauruotas sūnus.“ Aišku, po to tas gauruotas Jonas tapo didvyriu, bet vėlgi – akivaizdi zoofilija. O jau ką kalbėt apie visus riterius, kapojančius drakonams bei milžinams galvas vieną po kitos… Man kažkodėl ten smurto ir kitokių blogybių atrodo ne ką mažiau, nei tuose „bloguosiuose“ komiksuose. Na, pasakose vaizduotei palikta daugiau vietos. Beje – kai kas ir Bibliją laiko gerumo pavyzdžiu. Jiems pirma reiktų ją perskaityt nuo pradžių. Ten irgi „malonių skrandžiui“ vaizdelių yra 🙂

Kas komiksuose gal kiek kitaip, tai kad blogieji veikėjai neretai pristatomi pakankamai patraukliai. Bet juk ir realiam gyvenime patys blogiausi žmonės neretai turi itin daug draugų bei sekėjų.

Prisimenant tą idiotą, kuris šaudė per filmą, tai savaime kyla klausimas, kodėl komiksų prisiskaitę žmonės nori smurtauti? Manau, tokie žmonės ir pasakų prisiskaitę eitų raganų medžioti. Problema yra visuomenės cinizmas, kai kraujo klanai ekrane sukelia nebe pasibaisėjimą, bet mintis apie kečupą. Ir kai didesnė vertybė yra ne kažkuo nusipelnyt visuomenei, bet tiesiog išgarsėt, tai jau yra tikrai nebe komiksų kaltė.

Dar kažkiek apie pačius komiksų gerbėjus. Dažnai galvojama, kad tai yra moksliukai, nevykėliai ir „noliferiai“. Pažiūrėjus į nuotraukas iš minėtos Comic-Con konferencijos, atrodo kiek kitaip. Merginos ten visai ne kokios storulės paauglės, o tikros gražuolės ir kartais apsirengia labai tiksliai pagal savo pasirinktas veikėjas. Vyrai irgi dažnai yra suaugę ir rimtai atrodantys vyrai. Išvada – būti komiksų gerbėju yra rimtas hobis, kuriam reikai skirti laiko ir pinigų. Norint skirti pinigų, reikia gero darbo. Taigi, kur nors delfi komentaruose aiškinantys, kad komiksų gerbėjai yra nevykėliai, tegu pirma pažiūri į pasaulį, o tik po to skelbiasi, viską apie jį žinantys ir suprantantys.

Ir pabaigai – svajonės. Norėtųsi ir Lietuvoj kažkiek tokios komiksų kultūros išpopuliarėjimo, minimalios, bet bent kažkokios konferencijos apie komiksus, filmus, žaidimus… Aišku rinka ir publika pas mus ne tokia… Bet pradžią, galima sakyt, jau padariau – per mano 30-ąjį gimtadienį svečiai buvo apsirengę įvairiais veikėjais, ir buvo pasiruošę apie juos papasakoti…

Post a comment