Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Blogerių savireklamos savaitė

Jo didenybė Visatos Valdovas Rokiškis Rabinovičius paskelbė Blogerių savireklamos savaitę. Aišku, nekoks iš manęs blogeris, bet nutariau, kad reiktų nors kartą sudalyvaut kažkokioje tokioje blogerių akcijoje. Prisipažinsiu, ne visus paminėtuose bloguose esančius įrašus skaitau sąžiningai. Kai kuriuos tik retkarčiais, bet manau, kad jie įdomūs ir paieškos robotai (mano pagrindiniai skaitytojai) turėtų apie juos žinoti dar daugiau.

Rokiškis Rabinovičius – ar reikia jį dar pristatyti? Jei jo neskaitot, su jumis kažkas negerai.

Trimegistos – manau, kad tai yra vienas geriausių dalykų Lietuvos mokslui, nutikęs nuo… VU įsteigimo gal. Apie mokslą rašo žmonėms suprantama kalba.

Buržujus – irgi neverta pristatinėt. Priminsiu tik, kad kartais penktadieniais jo dėka dirbt būma neįmanoma.

Skirmantas Tumelis – rašo daug apie ką, bet aš pagrinde KPŠ laukiu.

Įdomioji istorija – kartais tokių faktų parašo, kad kitaip pradedi žiūrėt į dalykus.

Ingrida Šimonytė – kai deda apie ekonomiką, nevyniodama žodžių į vatą, kitiems ekspertams geriau slėptis po lapais.

Common sense – apie verslą daugiausiai, bet įdomiai parašo.

Vyshez – pažįstamas gykas pradėjo rašyt. Kol kas nedaug, bet kai baigs Witcher’į lošt, turėtų parašyt daugiau.

Geležinė lapė – kaip gi be pamokymų apie gyvenimą?

Remigijus Jarmalavičius – kai reikia kažko, susijusio su programavimu, python, tai pas jį galima naudingų dalykų atrast.

Atviro Kodo Mokymo Centras – atviro kodo naujienos ir pamokos.

Yolka in winter – kaip gi šeimos nepareklamuot? Dabar kiek apstojus rašyt(dėl suprantamų priežasčių), bet žada grįžt.

Tam kartui tiek. Tikiuosi, paieškos varikliai mano indėlį įvertins teigiamai.

Komiksas savaitei: All-star Superman

Reikia vėl prikelti šitą kategoriją, kad nepamirščiau, ką perskaičiau, ir gal kiti susidomės.

All star superman

All star superman (paimta iš https://www.mycomicshop.com)

Pavadinimas: All-Star Superman

Leidėjas, metai: DC Comics, 2006-2008

Trumpai:

Lex’as Luthor’as apgavo Superman’ą, ir šis perdozavo mūsų saulės radiacijos (kuri šiaip yra jo galių šaltinis). Ir dabar jam ateina paskutinioji. Bet prieš išnykdamas jis, kaip koks Heraklis, turi atlikti 12 žygdarbių. Jam tai pasako keliautojai laiku. Ir jie nebūtinai visi susiję su kažkokių piktadarių nugalėjimu.

Įdomūs momentai:

Vienas iš žygdarbių – sukurta visata. Ir, pasirodo, ta visata – mūsiškė.

Yra animacinė šio komikso ekranizacija, kuri nelabai nukrypsta nuo originalo, tik praleidžia keletą žygdarbių, kas nėra neįprasta ekranizacijose.

Įvertinimas:

9/10 – nėra per daug apkrautas veiksmu, bet vistiek įdomu skaityti. Nupiešta irgi ne itin primityviai. Taip pat šis komiksas daugelio laikomas vienu geriausių visų laikų komiksų apie Superman’ą. Nedrįstu prieštaraut.

Kaip gauti darbo praktikos IT srityje

Susidūriau čia su tokia situacija: žmogus, baigęs programavimą, po to 10 metų programuotoju nedirbęs, ieško darbo pagal specialybę. Savaime aišku, jo niekas nepriima, nes praktikos trūksta. Ir tada prasideda „kaip gauti praktikos, jei niekas dirbt nepriima?“. Net girdėjau atvejį, kai asmuo 2 metus ieškojo programuotojo darbo. Nerado. Įsidarbino kažkur kitur.

Yra gal sričių, kur tai problema. Yra sričių, kur ir diplomas svarbiau, nei praktika. IT – ne iš tų sričių.

Tada prisiminiau kažkada gerbiamo visatos valdovo Rokiškio Rabinovičiaus įrašą apie darbo praktiką. Aš pateiksiu receptą, kaip tos praktikos prisirinkti, iš savo srities – konkrečiai programavimo.

Žinoma, pirmas dalykas – reikia turėti kažkiek laisvo laiko. Taigi, jei esi bedarbis, to laiko tikrai yra(nebent tą laiką išnaudoji „pasisėdėjimams su draugais prie alaus“ ir nuolatinėms pagirioms). Moksleiviams ar studentams – kažkiek sunkiau, bet irgi galima rast.

Toliau – reikia suprasti, kokiomis technologijomis, kokia kalba norisi praktikuotis. Galiu pasakyti, kad web ir mobilios technologijos dabar labai ant bangos. „Desktop“ aplikacijos vis labiau praranda reikšmę, kadangi viskas keliasi „į debesis“, o be to – nuolat populiarėja alternatyvios operacinės sistemos(tas pats Linux, jau nekalbant apie MacOS). Taigi kuriant desktop programą, gali tekti daryti taip, kad programa veiktų keletoje sistemų. Su web – truputį paprasčiau. Backend’ui nerūpi operacinė sistema, su kuria dirba vartotojas. Frontend’ui įtakos turi nebent naršyklė.

Pasirinkus technologiją, galima rinktis kalbą. Iš tiesų tai nėra taip reikšminga – žinant pagrindus, pereit prie kitų kalbų nėra sudėtinga. Aišku, kiekviena iš jų turi savo pliusų ir minusų. Žemesnio lygio kalbos (C, C++, Pascal) optimaliau išnaudoja kompiuterio resursus. Itin aukšto lygio kalbos (JAVA, Ruby, Python, PHP, C#) lengviau perprantamos, tačiau joms reikia įdiegto interpretatoriaus, kas neretai reiškia saugumo skyles bei resursų panaudojimo neoptimalumą. Vis tik šiuo metu daugiau darbo pasiūlymų yra pastarosioms kalboms (na, dar C/C++).

Galima rinktis žemesnio lygio kalbą, programuoti kokius paprastus žaidimus (jie dabar „ant bangos“). Ir, tiesą sakant, jei yra minčių, tai ir reiktų daryti.

Kitas kelias – iškart apsiimti dirbti su web technologijomis(šiaip ar taip, vistiek teks su jomis susidurti – visokie API, ir panašūs dalykai). Galima lokaliai pasikurti serverį, ir ten kažką programuoti jau iškart kuriant rimtesnes sistemas, bet jei neturi planų tokią sistemą paleist į pasaulį, nelabai galėsi kam įrodyt, kad turi rimtos praktikos. Tokiu atveju bent jau kodą reikia laikyti kokiam github ar bitbucket. Bet galima pradėt ir nuo to, kad kur nors nemokamam (jei neturi pinigų) hostinge pasidaryti savo asmeninį puslapį, kad ir pasinaudojus kokia TVS (turinio valdymo sistema). Svarbu, kad jis būtų ne tiesiog paprastas šablonas uždėtas, bet figūruotų kažkokia informacija, kažkokie patobulinimai (puiki pažintis su HTML, CSS, JavaScript). Realiai to reikia savęs pristatymui, bet kažką pačiam pridarant, tai jau yra praktika. Sekantis žingsnis – pažįstami, kuriems reikia kažkokio paprasto puslapio. Manau, kiekvienas IT srities žmogus turi pažįstamų, sakančių „tu programuotojas – padaryk man <kažką>“. Tai vat tokiems galima net ir nemokamai kažką padaryti – nebent jis turėtų iš savo kišenės sumokėti už hostingą, domeną (jei jam to reikia), ar dar ką tokio. Ir vat šituos dalykus jau galima priskirti praktikai. O jei padarysi neblogai, kažkas tave rekomenduos pažįstamiems, ir taip toliau… Žinoma, jei nepatinka php (kas visai tikėtina, bet ji pagrindinė palaikoma kalba daugelyje hostingų), visada galima mokytis kitų kalbų. Problema ta, kad paprastuose hostinguose paleist python, ar ruby aplikaciją yra problematiška. Bet jei skelbsi savo kodą, įrodysi, kad moki ir daugiau.

Per keletą mėnesių gali visai nemažai tos praktikos prisirinkti. Svarbiausia – to laikotarpio, kai tu taip mokaisi, savo CV neįrašyti kaip bedarbystės. Nes juk tu nesi bedarbis, jei darai sau, ar kažkam kitam. Šiuo atveju tu laisvai samdomas darbuotojas (populiariai žinomas kaip freelancer’is), taip ir reiktų įrašyti.

Didžiausias šito būdo trūkumas – motyvacijos stoka. Bet jei tau nėra motyvacijos išmokti programuoti, tai gal neverta ir programuoti?

Kas tie Keršytojai?

Attention! Spoilers ahead! (Na, greičiausiai tai nelabai)

Kadangi artėja antrasis „Avengers“ filmas, pagalvojau, kad vertėtų kažkiek supažindinti su veikėjais, kurie bus matomi filme. Tik su tom versijom, kurios gyvena komiksuose.

Keršytojai (Avengers).

Galingiausi pasaulio herojai. Skirtingai nei filme, ši komanda nebuvo suformuota S.H.I.E.L.D. pastangomis – patys beveik netyčia susirinko. Iš tos sudėties, kuri buvo pirmajame filme, buvo tik Geležinis žmogus(Iron Man), Toras(Thor) ir Halkas(Hulk). Likę nariai buvo Žmogus-skruzdė(Ant-man) ir Vapsva(Wasp). Pastaroji, beje, ir sugalvojo komandai pavadinimą. Greitai iš komandos pasišalino Halkas, nes suvokė, kad yra nekontroliuojamas, ir kelia pavojų kitiems. Bet greitai tie patys Keršytojai atrado užšalusį Kapitoną Ameriką(Captain America), ir jis prisijungė.

Iš tiesų, Keršytojų komanda nuolat plėtėsi, nariai keitėsi, skilo į keletą mažesnių komandų… Tačiau visada išliko galingiausių Žemės herojų sambūriu. O štai kiekvienas iš filme esančių narių, turi savo istoriją komandoje.

Geležinis žmogus(Iron Man)

Vienas protingiausių žmonių Žemėje, milijardierius, filantropas, futiristas, bei arogantiškas, savimyla alkoholikas. Nors pagrindinis Keršytojų lyderis būna Kapitonas Amerika, Geležinis Žmogus yra mažiausiai antras pagal svarbą. Neretai ir pagrindinis. Jis buvo iš tų, kurie suformavo komandą, padėję Torui nugalėti Lokį.

Kapitonas Amerika(Captain America)

Filme jį užšalusį lede atranda S.H.I.E.L.D. Komiksuose gi – tie patys keršytojai. Savaime aišku, jis prie jų prisijungia, o vėliau, kai visi įkūrėjai pasitraukia, tampa lyderiu.

Toras(Thor)

Komiksuose šis griaustinio dievas turi alter ego – daktaras Donaldas Bleikas(Dr. Donald Blake – šis vardas, beje, buvo paminėtas pirmame filme apie Torą). Iš pradžių jis nežino, kad yra Toras, bet pirmą kartą palietęs Mjolnirą(savo kūjį), pasikeičia. Pasirodo, jo tėvas Odinas už bausmę buvo nusiuntęs jį į žemę. Tik, skirtingai, nei filme, atėmė ne tik galias, bet ir atmintį.

Halkas(Hulk)

Kai daktaras Briusas Baneris tapo Halku, iš pradžių jo galios pasireikšdavo ne supykus, bet tiesiog naktį. Pyktis, kaip Halko priežastis, atsirado vėliau. Kai tik susikūrė Keršytojai, jis greit paliko komandą, nes suvokė, kad kelia grėsmę visiems, nes savęs nekontroliuoja. Ilgą laiką komandos vienas tikslų buvo – susigrąžinti Halką.

Sakalo akis(Hawkeye)

Šis veikėjas iš pradžių buvo neigiamas. Jis dirbo cirke, bet norėjo daugiau. Juodosios našlės padedamas, jis buvo infiltruotas į Keršytojus, bet planas nepavyko, o Sakalo akis tapo tikru keršytoju.

Juodoji našlė(Black widow)

Ši veikėja pradžioje buvo sovietų šnipė. Tikrasis vardas – Natalija Romanova(filme – Nataša Romanof). Ji bandė sunaikinti Keršytojus. Nepavyko. Po kurio laiko ji išdavė savo šalį, ir tapo JAV agente.

(Kol kas)ne Keršytojai

Kiek parodyta treilerių, filme bus keletas naujų veikėjų, kurie turėtų prisijungti prie Keršytojų, bet pradžioje jie bus kitoje barikadų pusėje.

Gyvsidabris(Quicksilver – Pietro Maximoff) ir Raudonoji ragana(Scarlet Witch – Wanda Maximoff)

Komiksuose šie du veikėjai yra dvyniai, mutantai, Magneto vaikai. Žinant, kad X-Men teisės priklauso FOX, keista, kad nesigirdėjo jokių kalbų ir derybų, kaip kad buvo su Žmogumi-voru. Juo labiau – paskutiniame X-Men serijos filme (Days of future past) šie veikėjai pasirodė. Tiesa, ne kaip dvyniai. Gali būti, kad naujajame filme jų kilmės istorija bus kitokia.

Vizija(Vision)

Šis personažas yra Ultrono sukurtas androidas, turėjęs pagelbėti sunaikinti Keršytojus. Bet galiausiai jis perbėga į priešininkų stovyklą. Komiksuose taip nutinka, nes sugedusį robotą sutaiso tie patys Keršytojai, asmenybę suteikdami panaudodami vieno iš buvusių narių smegenų bangas. Neaišku, kaip nutiks filme. Kas įdomu, tai kad treileriuose šio veikėjo nematome. Jis figūruoja tik nuotraukose, plakatuose.

Ultronas

Šio filmo pagrindinis blogis. Super protingas robotas, logiškai išmąstęs, kad vienintelis normalus būdas egzistuoti – sunaikinus žmoniją. Tai pasiekti jam trukdo Keršytojai. Skirtingai nei filme, komiksuose Ultroną sukurė ne Tonis Starkas, bet Henkas Pymas(Hank Pym – Ant-man), ir Ultrono protas paremtas jo smegenų bangomis. Komiksuose Ultronas yra viena didžiausių grėsmių Keršytojams. Ir nors jie visada jį nugali, robotas randa būdų, kaip vėl save atstatyti, atnaujinti, patobulinti.

Šiam kartuo tiek. Norėjau plačiau, įdomiau, bet gavosi kaip gavosi…

Kariuomenė, karas, ir kiti dalykai

Aš kaip visada – pavėluotai.

Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.

Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.

Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.

O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…

Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.

Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.

Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.

Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.

Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.

Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.

Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).

Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.

Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.

Kodėl Lietuvoje nėra piratų partijos

Kai Lietuvoje bandė galvą kelt piratų partija, buvau praktiškai nuo užuomazgų. Mačiau, kaip viskas vyko, kur linko, ir kur nulinko. Ir padariau šiokias tokias asmenines išvadas.

Pradžioj buvo puslapis, forumas, kažkas vyko. Paskui bendravimas persikėlė į google el. pašto grupę, nes kažkas ją padarė. Nuo to karto vis būdavo bandymų atgaivint puslapį, perkelt bendravimą ten, bet niekada nieko nesigavo. Na, ir vis kartas nuo karto gyvi susitikimai vykdavo. Bebendraujant toj grupėj ir išryškėjo, kad iš tiesų partijos veiklą gal net nesąmoningai stabdo keli asmenys.

Pirmas, kuris užkliuvo bent jau man, tai buvo „linkomanas“. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad žmogus stipriai arogantiškas, ir jam partija reikalinga tam, kad pakliuvęs į Seimą, gautų neliečiamybę, nes tuo metu grėsė jei ne grotos, tai bauda tikrai… Aišku, tikrovėj buvo kiek kitaip, bet pirmas įspūdis dažniausiai lieka ilgam.

Vėliau, kai jau galvojom, kad baigiam šitą reikalą, atsirado Originalas. Nelabai mandagus, arogantiškas, žiūrintis daugiausia savo interesų. Jis net neslėpė, kad jo tikslas, pasiekti, kad autorių teisių gynėjai neknistų jo verslo. Be to, kai visi grupėje jam pareiškė kritiką, prasidėjo psichavimai, kaltinimai autorinių teisių pažeidimais(tikras piratas) ir t.t.

Vėliau buvo vienas asmuo, užsakęs dar vieną domeną, rodantį, kad čia piratų partija(gal 3 jau buvo tuo metu), pabandęs pakurti forumą, ir perkelti bendravimą ten. Kai jo paklausė, ar ten legalu viskas, nes ta platforma mokama, jis atšovė, kad jei autoriai nepasirūpina tinkama apsauga, tai jau jų bėdos. Na, šitas tiek įtakos gal neturėjo, tiesiog prisiminiau.

Labiausiai bent jau mane atbaidęs asmuo buvo Ragelskis. Jis ten sukiojosi nuo pradžios, buvo vienas iniciatorių. Bet kai link pabaigos jis pradėjo ir grupėje, ir savo puslapyje rašyti komunizmą, Staliną ir Putiną garbinančius tekstus, tai pasidarė ne itin patogu. O kai dar kai kuriuos savo pareiškimus jis pristatydavo vos ne kaip „piratų poziciją“, tai nuo tokio asmens norėjosi atsiriboti kuo toliau.

Dar buvo Justas. Jis hardcore žaliasis, griežtai prieš dujas, naftą, automobilius, ir atominę energetiką, už atvirą kodą visur – reikia to, ar nereikia. Jis, bent jau man, atrodė mažiausiai pakenkęs, bet gal kai kam galėjo pasirodyti kitaip. Tie patys lozungai kažkaip nusibosta. Bet jis buvo vienas tų, kurie kažkie stūmė judėjimą į priekį. Akivaizdu, nepastūmė…

Nuolat atsirasdavo visokių „tai ko nieko nedarot?“ ir panašiai. Na, nedarėm. Žmonės dirbantys visi, laiko nėra tokiems dalykams. Ir dar kai atsidarius grupę matai kažkieno asmenines nuoskaudas virstančias globaliniu konfliktu, kažkieno bandymus judėjimą paverst komunistų partijos filialu, noras ten dalyvauti praeina. Taip buvo man, taip, tikiu, nutiko ir dar daliai asmenų. Nuėjom dirbti tai, kas iš tiesų duoda naudos. Ir gerai. Su kai kuriais garsiai rėkiančiais asmenimis būtume tik dar vienas „Frontas“.

Metai (su trupučiu) tėvystės: padrikos mintys

Kiek daugiau nei prieš metus šeimoje susilaukėm pirmagimio. Jau kalbėjau apie vardo pasirinkimą. Praėjo metai, ir jau šiek tiek galiu papasakot apie tėvystę, džiaugsmus, vargus, ir visa kita.

Tavo laukiamo vaiko gimimas – nuostabus dalykas. Kai tai nutiko, negalėjau sulaikyt džiaugsmo ašarų. Atrodytų, ko čia taip? Juk suvoki, kad nuo dabar rūpesčių tik daugės, gyvenimas jau nebebus kaip seniau, bet kažkodėl vistiek tas nuostabus jausmas perima viską.

Nuo pat pradžių kūdikį auginom neteisingai (anot visokių vyresnių „žinovų“): valgyti jis gaudavo tada, kada norėdavo, ant rankų buvo imamas po vieno ar dviejų „A!“, miegojo kartu su mumis, praktiškai nė minutės nebūdavo vienas. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mes pakankamai gerai išmiegam visą naktį, kažkokių dieglių beveik nebuvo, o tai, ką mes vadinam „irzlus vaikas“ kiti laikytų visai normaliu elgesiu.

Perskaitę knygą „Išmintinga meilė“ nutarėme, kad nebandysim vaiko auginti jį skaudindami, kažką versdami daryti, kaip kad daugelis pataria. Ir kol kas tikrai nesigailim šio sprendimo. Mums sakė, kad jei neversim, jis nedarys to ar ano. Nesąmonė – jis puikiausiai valgo, vaikšto, bendrauja (dar be konkrečių žodžių) ir, svarbiausia, daug ir beveik visiems šypsosi.

Iš tiesų nuostabus jausmas, kai grįžus namo po darbo, atidaręs duris išgirstu džiaugsmo šūksnį, o paskui ir pamatau iki ausų išsišiepusį vaiką, besidžiaugiantį MANO grįžimu. Nežinau kodėl taip, bet jis dar iki šiol džiaugiasi, kai aš namo pareinu, o pradėjo gal pusmečio – kai tik normaliau emocijas išreikšt išmoko.

Kas nors pasako, kad mūsų vaikas – hiperaktyvus, nes tiesiog daug juda. Tokiems pasakom, kad hiperaktyvumas – diagnozė, kurią turi nustatyti gydytojas, o mūsų vaikas kaip tik yra sveikai aktyvus vaikas. Taip – jis juda daug, tačiau jam to ir reikia. Kaip tik – mažai judantis vaikas yra blogai. Be to – kai nori, jis gali pabūt ir susikaupęs, galvot apie savo reikalus.

Buvo keletas straipsnių, ir šiaip pasisakymų, apie tai, kad vaikai viešumoje yra didelė problema, kad tėvai – kažkokie silpnapročiai, kad jų pasidaro. Ir neretu atveju taip kalba žmonės, patys turintys vaikų. Nežinau… Greičiausiai pasijausčiau nepatogiai, kai vaikas manęs paklaustų, kodėl aš jam esu tik kažkokia „skola visuomenei“ ir šiaip kančia, o ne kažkas daugiau.

Prieš kurį moterys facebook’e dalinosi vyro skundu, kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, sėdėti namuose prie puodų. Jis tai patyrė, daugiau to nenorėtų. Aš galvojau, kad vyrai, galvojantys, jog moters darbas namuose prie puodų ir vaikų priežiūros, yra lengvas, nyksta. Klydau. Aišku, kadangi man pačiam niekada neatrodė, kad prižiūrėti namus, auginti vaikus yra kažkas bent iš toli lengvo, tai tikėjausi, kad tokių daugiau. Na, bet, panašu, atsiranda jau.

Visokie straipsniai, kur aiškinama, kaip reikia teisingai augint vaiką, dažniau tik sustiprina tikėjimą, kad tikrai viską darai blogai. Ten dažniausiai aiškinama, kad jei nedarysi taip ar anaip, tai garantuotai baigsis blogai. Ir daryt reikia TIK taip, kaip parašyta straipsnyje. Smagiausia, žinoma, kad dažnai po keleto metų kiti straipsniai jau rašo priešingus dalykus.

Tradicijos tik dėl tradicijų

Neseniai facebook’e perskaičiau vienos merginos aiškinimus, kokios tragiškos yra tradicinės lietuviškos vestuvės. Skaičiau ir linksėjau galva – tiek daug tiesos pasakyta. Pasidalinau, tai po tuo šiokia tokia „diskusija“ buvo apie tai, kad tokios tradicinės vestuvės (su daug alkoholio, kvailais žaidimais) yra nerealiai gerai.

Po to šiaip susimąsčiau apie visokias tokias tradicijas bei jų laikymąsi. Tiesą sakant, man atrodo, kad kartais tas laikymasis ne tik kad gero neduoda, bet kartais nuo jų būna tik blogiau.

Imkim tas pačias vestuves. Iš tiesų vienintelis dalykas, privalomas per vestuves – santuokos sudarymas. Bažnyčioj ar „zagse“ – nesvarbu. Visa kita yra tik papildomi neesminiai dalykai. Todėl visi tie stalo užsėdimai, jaunosios pagrobimai, „bromai“ – tiesiog svečių išsigalvojimai, kad būtų galima išprašyt eilinį degtinės butelį/saldainį/torto gabaliuką. O visokie dainavimai, stalų komendantai ir kitoks š… skirtas tam, kad svečiai kuo greičiau nusilaktų ir muzikantai patys pasigėrę galėtų eit miegot.

Dar prie vestuvinių tradicijų galima priskirti alkoholio vartojimą. Kai ruošiamasi, įprasta skaičiuoti LITRAIS vienam žmogui. Kad, neduok Dieve, kas nors liks blaivas.

Išvis – pas mus netgi pasigerti yra tradicija. Jei negeri, reiškia tu ne prie kompanijos, tau nebus linksma ir išvis – negerbi visų baliuj esančių. Geriama visur ir visada. Džiaugsmas reiškiamas alkoholiu, gedulas – taip pat. Net vaikai nuo mažumės mokomi gerti „šampaną“ – limonadą „kietame“ butelyje. Ir po to dar kas nors stebisi statistika, rodančia, kad esam viena daugiausiai geriančių valstybių pasaulyje? Nesistebiu, kad ir visokios sąmokslo teorijos pas mus kelią lengvai skinasi – pragertos smegenys imlesnės nesąmonėms, nes kritiškai nemąsto.

Pilna kitų tradicijų, kurių laikomasi tik dėl to, kad „visi taip daro“. Pavyzdžiui vaikų krikštynos. Man visada yra labai keista, kai žmogus, kuris praktiškai atvirai nekenčia Bažnyčios, kunigų, pačio tikėjimo, laiko tikinčiuosius silpnapročiais, neša savo kūdikį krikštyti. Kodėl? Vaikas, augdamas tokioje šeimoje, vistiek nebus tikintis, o užaugęs gal net ieškos, kaip atsiskirti nuo Bažnyčios. Kam jam gyvenimą apsunkinti?

Dar yra tradicija, kuri dabar, kai žmonės išsibarstę po pasaulį, rečiau sutinkama – giminių susitikimas. Iš vienos pusės – visai smagu sutikti žmones, kuriuos retai matai, pasikalbėti, sužinoti, kas naujo, su kai kuriais ir susipažinti. Bet juk XXI amžius – naujausius gandus sužinoti gali internetu, ar telefonu, nuvažiuot – praktiškai kiekviena šeima turi automobilį. Tad toks susitikimas dažniausiai – tik dar viena proga pasigerti.

Šiaip tai tradicijos, kaip tokios, nėra blogai. Tačiau jų laikytis verta tik tada, jei TAU PAČIAM tai svarbu. Nepatinka mintis, kad per vestuves, atėjus švęsti, rasi savo vietą užimtą kažkokių transvestitų – daryk švedišką stalą. Nepatinka muzikantai su sintezatoriais, grojantys tas pačias nuvalkiotas dainas – nusamdyk DJ, arba kokią nors įdomesnę grupę. Manai, kad krikštas yra itin svarbus įvykis vaiko gyvenime – pakrikštyk jį (dar geriau – paklausk, ar jis pats nori). Nori susitikt su giminėmis – organizuok, važiuok į susitikimą. Manai, kad su dauguma iš tų žmonių bendraut nenori – nevažiuok. Manai, kad jei tu išgersi degtinės „į velionio sveikatą“, jam nuo to bus geriau – gerk, bet geriau, nei tuo metu, jis nepasijaus (blogiau – irgi).

Pasikartosiu – tradicijos reikalingos tik tada, jei jos tau pačiam yra nors kiek svarbios. Tada jų laikymasis netgi prideda žavesio. Bet laikytis jų tik todėl, kad taip daro visi – nebe šių laikų argumentas.

Gyventi Lietuvoje blogai?

Neseniai nutiko taip, kad turėjau progą kažkuriam laikui išvykti į užsienį – pasiūlė neblogą darbą UK. Bet su šeima pasiklausinėję kitų nuomonės, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, paskaičiavę, nutarėme pasilikti Lietuvoj. Iš tiesų, tai aš niekada neieškojau progos emigruoti – man čia labai gerai, tačiau pasiūlymas buvo labai patrauklus.

Po viso šito, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad gero gyvenimo suvokimas labai priklauso nuo žmogaus požiūrio ir įsitikinimų. Aš esu įsitikinęs, kad gyvenu gerai. Taip ir gyvenu – dirbu mėgstamą darbą (kartais dėl kai ko pamurmu, bet bendrai – man patinka), gaunu algą, kurios pilnai užtenka mano poreikiams patenkinti. Kai kas gali bandyti aiškinti, kad aš programuotojas, tai čia visai kita kalba – kitų profesijų žmonės tik minimumą gauna. Buvo laikas, kai ir aš uždirbau ne daug daugiau už tą patį minimumą. Bet jei ką ir kaltinau, tai nebent save, kad nesugebu daugiau, o ne darbdavius ar valdžią.

Paskaičius internete, susidaro įspūdis, kad beveik visi Lietuvoj gyvena žemiau skurdo ribos, ir tik keli (sėdintys valdžioj, arba vagys verslininkai) gauna nežmoniškas algas. Nereikia painioti su Rusija. Ten – arba bomžas, arba oligarchas. Pas mus kitaip. Pas mus tik skųstis mėgstama. Ar galima sakyti, kad žmonės gyvena blogai, jei skundžiasi savo blogu gyvenimu iš savo asmeninių kompiuterių, internetu (kuris irgi nėra nemokamas), neretai iš savo nuosavų gyvenimo plotų. Na taip – neretai tai įsigyta už paskolas. Bet juk bet kam paskolos dabar niekas neduoda. Žinau žmonių, kurie turi nuosavą namą, keletą mašinų, tačiau kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kaip Lietuvoj visiem blogai, ir kad reikia varyt į užsienį, kai tik atsiranda proga. Ir manęs niekad nesupranta, kai pasakau, kad man čia labai gera gyvent.

Sakau – man tai atrodo požiūrio problema. Tie, kurie mėgsta tik skųstis, kaip čia blogai, sau tai įsikalbėję, ir net vairuodami naują BMW būtų tuo nepatenkinti (kodėl ne Porsche?). O jei viskas blogai, tai kaltint galima tik valdžią, darbdavį, Kubilių – visus, išskyrus save. Ir tokiam žmogui neįrodysi priešingai. Jo pasaulis tada griūtų, nes išaiškėtų, kad nėra ant ko suversti visų bėdų – dingtų paskutinis gyvenimo malonumas. Kažkada nuo panašios bėdos kentėjau ir aš. Užaugau kaime, mano tėvai nebuvo nei ūkininkai, nei verslininkai, nei vadovai, tad kažkokių didesnių pajamų ir nebuvo. Todėl man buvo kalama į galvą, kad aš neturiu teisės gyventi gerai – tai vos ne genetiškai nulemta. Bet aš šitą mitą sugrioviau, ir toliau tai darau.

„Geras gyvenimas“, tai ne pinigų kiekis, tai gebėjimas su turimais ištekliais patenkinti savo poreikius. Gal tu ne per mažai uždirbi, bet per daug nori? Nereikia savęs lyginti su geriau gyvenančiais. Kodėl lietuviai save lygina su vakarų Europos gyventojais? Mes Europoj dar tik nepilną ketvirtį amžiaus, o savo gerovę kitos šalys kūrė daugelį metų. Mes galėtume save lyginti su buvusios TSRS valstybėmis. O pagal daugelį rodiklių – mes prieš jas gerai pirmaujam. Bet jei vis tik nesiseka Lietuvoj – sienos su ES atviros, galima migruoti, kur nori.

Taigi – gana inkšti. Pažiūrėkit į veidrodį, susiimkit, ir gyvenkit gerai.

Apie propagandą, ir kitokį briedą

Jaučiu, kad už šiame įraše esančias mintis manęs ir tėvai atsisakys, uošvienė iš Maskvos lauktuvių nebeatveš, o galbūt kai kurie skaitytojai ir iš pykčio apsiputos. Nors ne – paieškos varikliai to nedaro 🙂

Rusofilai ir Rusijos propaganda.

Tik visiškai aplinkoje nesiorientuojantis žmogus gali teigt, kad Rusija neskleidžia pas mus savo propagandos. Tai pasireiškia tiek visokių žemo lygio tv programų rodymu, tiek komentarais po straipsniais, tiek diskusijomis (tiksliau – srutų pylimu) pačiuose rusiškuose interneto forumuose.

Apie TV – kartais, eidamas per kanalus televizoriuj, užtaikau ant „Pervyj Baltiskyj kanal“. Ir kol kas ten dar neteko matyti ne rusiškos programos. Nors žinau, kad originaliame „Pervyj kanal“ tikrai yra filmų ir programų iš vakarų (Pvz „Šerlokas“). Aišku, tai žino ne visi, todėl Lietuvos žiūrovams bandoma sudaryti įspūdį, kad štai kokia Rusija kultūringa – jie gali apsieiti be to vakarietiško šlamšto, ir duoti savo gyventojams tik savo turinį. Aišku, tas turinys irgi „geras“ – arba visoks srutų pylimas ant „priešų“ (JAV, Europa, Baltijos šalys), arba totaliai bukinančios programos. Vien ko verti „ekstrasensų mūšiai“, kurie pristatomi kaip rimta laida. Kažkur gerą pastabą perskaičiau: „ekstrasensų mūšio“ pabaigoje vedėjas tiesiog iškelia neatplėštą voką, ir pralaimėję tiesiog išeina. Tada dar galima būtų įtarti, kad ten kažkas antgamtiško, o ne eilinis briedas. Toliau – serialai. Žinau žmonių, kurie jais žavisi – juk ten apie gyvenimą, istoriją, milicininkus… Nors teko su kažkuo rusiškai kalbančiu pabendraut, tai man tiesiai pasakė – „Rusijoj serialų filmuot nemoka“. O pas mus juos kai kas vertina kaip „aukšto meninio lygio“ kūrinius. Nesąmonė. Tiesą sakant, tokios laidos skirtos ne tiek propagandai, kiek žiūrovų bukinimui – ne tik „durnų vakariečių“, bet ir pačių rusų.

Atskiro paminėjimo verta muzika. Ar gali žmogus, turintis nors kokią klausą ir minimalų muzikinį skonį, klausyt to pigaus šūdpopsio, kurį pas mus atveža, ar rodo per TV? Panašu, kad tokių daug – lietuviški kanalai masiškai perka visokius „Slavianskyj bazar“ bei kitokį šūdą, ir rodo tai geriausiu laiku – reiškia yra žiūrinčių. O kai atvažiuoja koks Kirkorovas (praktiškai neturintis originalių dainų) ar Gazmanovas (vien tik apie armiją bei Rusijos/SSRS galybę dainuojantis) – prirenka pilnas arenas. Dar labai „maloniai“ nuteikia, kad tokių „gviazdų“ koncertai būna per kokias nors svarbias Lietuvai datas. Man tai neatrodo gražu, kai sausio 13, vasario 16, ar kovo 11 skamba dainos, šlovinančios okupantus. Bet kai kam tos dienos nieko nereiškia – kuo toliau, tuo labiau…

Komentatoriai ir forumų dalyviai – čia išvis unikalios pajėgos. Po visokiais straipsniais nuolat komentuojama, kad Lietuvoj viskas blogai, valdžia vagys, ES pas mus čia visokių mažumų priveisė, pinigus atėmė, ir t.t. Štai vat Rusija turi resursų, krūvas pinigų, teisingą valdžią, ir visa kita. Praktiškai užtenka ten nuvažiuoti, ir iškart gausi nuostabų darbą, su kelių tūkstančių dolerių alga, butą Maskvos centre, o jei neturi, tai ir šeimą sukurt padės. Tačiau užtenka tokiam garbintojui pasakyt, kad jei taip gerai, tai ko pats nevažiuoji, prasideda atsikalbinėjimai, kad nėra taip paprasta – čia jau šaknys įleistos, o ten reikia darbą bei plotą susirast…

Kitas smagus propagandos teiginių rinkinys – apie tai, kad lietuviai ir rusai – viena tauta, viena kalba, viena kultūra. Baltai – tai išsigalvota nesąmonė, čia visada buvo tik slavai. Kartais galima susidaryt įspūdį, kad ir lietuvių kalba – tai sėkmingas Mažvydo projektas. Iki tol visi čia kalbėjo rusiškai. Lenkai viską sugadino, okupuodami mus, įkišdami katalikybę, ir prijungdami prie savo valstybės. Ir išvis – lietuviams per visą istoriją geriausia buvo tik vienu laikotarpiu – sovietmečiu, o konkrečiau – prie Stalino. Tada patriotiškai nusiteikę lietuviai pirmos klasės traukiniais važiavo į Sibirą geresnio gyvenimo ieškoti, o likę čia džiaugėsi puoselėjama kalba, tautiškumu, bei socialiai teisingu gyvenimu. O paskui atėjo Landsbergis, ir sugriovė visą tą nuostabybę.

Tačiau nors ir buvome „viena tauta“, kažkodėl rusai visada atskiria „pribaltus“ nuo „slavų“. Ir nors jie mus labai myli, nekenkia, daro viską mūsų labui, tačiau neapykanta „pribaltams“ dažnai sunkiasi pro kraštus. Mus ir iššaudyt reikia, ir dar kaip kitaip nubaust. Mes ir visokios seksualinės mažumos, ir protiškai atsilikę, ir smegenim praplautais, ir teroristai, ir panašiai. Svarbiausia – mes per visą istoriją buvom, esam ir būsim nevykėliai. Skirtingai, nei didinga rusų tauta.

Rusijoj nepraleidžia progų mus vadinti fašistais. Ar nacionalistai pražygiuoja kovo 11-ąją, ar komunizmo nusikaltimus prilyginam nacistų, ar tiesiog kas nors pasako, kad myli savo tėvynę – visada mes fašistai, siekiantys blogų santykių su kaimynėmis, o ypač ta didžiąja. Bet ką irgi pastebiu įvairaus plauko puslapiuose, tai jei kažkas ieško pažinčių, tai dažnai tarp reikalavimų būna „tik slaviškos išvaizdos“. Taip pat juodaodžius be užuolankų vadina beždžionėmis. Visokius kaukaziečius (čėčėnus, gruzinus ir t.t.) jie išvis žvėrimis, o ne žmonėmis vadina. Kai prieš kelis mėnesius Maskvoje kažkoks kaukazietis nužudė kažkokį rusą, stebėjau tokius pykčius – atrodė, kad jie pasiruošę išpjaut visus, kurie nėra „slaviškos išvaizdos“. Ir nesvarbu, kad tų „čiurkų“ pačioj Rusijoj dauguma. O paskaičius paskutinio meto komentarus apie ukrainiečius, tai irgi nespinduliuoja jie ta meile savo „broliams“. Aš jau nekalbu apie atvirą ir nebaudžiamą neapykantą seksualinėms mažumoms. Ir po viso šito MES – fašistai, o JIE – draugiški bei tolerantiški žmonės, vieni nugalėję fašismą visame pasaulyje.

Kalbant apie fašistus…

Fašistai, nacistai, pseudopagonys, tautininkai ir kitokie kenkėjai.

Faktas, kad pas mus tokių yra. Bet, tiesą sakant, tokių dabar jau kiekvienoje šalyje atsiranda vis daugiau. Tačiau mūsų „patriotų“ bėda ta, kad jie, prisidengdami skambiais lozungais, gina ne Lietuvos interesus.

Nacionalistai save vadina patriotais, bando aukštinti lietuvių tautą, aiškina, kad saugo ją. Tačiau jų lyderiui vienodai, kad Lietuvą dergia samdyti didžiosios kaimynės komentatoriai, politikai bei žurnalistai. Svarbiau, kad Lietuvoj gėjų, žydų ir tamsiaodžių nebūtų.

Kodėl čia įkišau pagonis, ir kodėl aš juos vadinu pseudopagonimis? Nes mano žiniomis tai, ką jie vadina senąja lietuvių religija, su senove turi nedaug bendro. Tais laikais, kai lietuviai praktikavo savo dievus, pas mus nebuvo paplitęs raštas. Nebuvo rašto – nebuvo, kas įamžintų autentiškus pasakojimus apie dievus. Tik 19-ame ir 20-ame amžiuose kažkokie žmonės (gal istorikai, gal rašytojai) apsiėmė tirti tą religiją, aprašinėti padavimus, atrinkti dievus. Kai ką atkapstė, kai ką prigalvojo… Beje – esu kažkur skaitęs, jog krikščionių metraštininkai rašė, maždaug kad „šitų atversti nereikia, nes jie tiki vieną Dievą“. Reikia suprasti – pas mus buvo monoteistinė religija. Na, bet aš nesu specialistas, tai į šitą klausimą nesigilinsiu. Šiaip tai nereikia suprast manęs neteisingai – man žmonių praktikuojama religija, kuri skiriasi nuo manosios, nekliudo (kol jie nekliudo manęs). Labiau kliūna tai, kad paskaičius kai kurių, save pagonimis laikančių žmonių, pasisakymus, susidaro įspūdis, kad lietuviams gerai buvo tik vienu laikotarpiu – SSRS, o dar tiksliau – valdant Stalinui. Tada ir lietuvybė buvo saugoma, ir tautos niekas nesistengė naikint, kaip kad dabar, ir taip toliau. Senieji kunigaikščiai buvo blogi – naikino lietuvius, bandė juos padaryt slavais. Dabartinė valdžia su ES gi bando visus gėjais padaryt. Visi blogi, tik jie vieni – balti ir pūkuoti.

Visokie žemės saugotojai, violetinė armija, ir kiti panašūs, panašu, turi dviženklį IQ. Kai kurie gal ir neigiamą. Dažnam galima pirštu baksnoti į faktus, argumentus, jie vistiek liks prie savo lozungų: „valdžia – vagys“, „mus nori sunaikinti“ ir, žinoma, klasikinis „prie ruso buvo geriau“. Toks jausmas, kad jiems dažniausiai atrodo, jog Lietuva išliks tik tuo atveju, jei atsiribos nuo pasaulio, uždraus užsieniečiams čia rodytis, draugaus tik su viena kaimynine šalimi (o gal net taps jos dalimi). Dar jie aiškina, kad TAUTA geriau žino, kaip tvarkyti valstybės finansus, teisę, politiką. Matant tokius asmenis, pradedu rimčiau įsitikint, kad jei tokiems patikėti priimti svarbesnius sprendimus, mums greitai būtų visiška šikna.

Dar, kalbant apie tuos, kam prie ruso buvo geriau. Dažnas iš jų mėgsta pasakyti, kad Sovietų Sąjungos buvo geriau, arba dar abstrakčiau – prie socializmo buvo geriau. Tokiems galiu pasakyt naujieną – Europos Sąjungoj dabar socializmo yra daugiau, nei kad jo buvo SSRS. Būtent tikrojo socializmo – žmonių teisės, lygybė, įvairūs reguliavimai. Būtent tai yra labiau socializmas, o ne sovietinis kontroliavimas, ir visokių nepritampančių eliminavimas.

Visus šituos apibendrinus galima gauti tokį pilietį, kuris įsitikinęs, kad SSRS buvo geriausias laikas lietuviams ir Lietuvai, dabar gi vakarai, politikų pagalba, mus tiesiog išnaudoja ir atvirai vykdo genocidą. Vienintelis tautos išsigelbėjimas – visiškai užsidaryt nuo išorinio pasaulio, neįleist čia visokių nenormalių, visokias nesąmones skleidžiančių, daugintis tik su savais. Tik taip tauta ir kultūra išliks. Idealus pavyzdys – Šiaurės Korėja. Tai klestinti šalis, kuri slepiasi nuo pasaulio, o vakarai dėl to skleidžia visokias propagandas, kad vadovai ten kažkokie žiaurūs.

Tik štai kodėl tokie žmonės savo idėjoms skleisti naudoja informatikos mokslo, kurio vienas pradininkų buvo britas gėjus (Alanas Tiuringas), padarinius – kompiuterius ir internetą? Kurie ir sukurti tuose supuvusiuose vakaruose.

P.S. Daug gavosi kažkaip. Ir tai dar ne viskas, ką norėjau sudėt.

Puslapiai:1234567...18