Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

HTC Desire kankinimai

Jau kažkur pusantrų metų turiu HTC Desire telefoną. Iš pradžių viskas ten mane tenkino. Bet aš nebūčiau aš… Praktiškai visų mano turėtų telefonų buvo panašus likimas – prijungti prie kompiuterio, kažką sugadint, kažką pataisyt… Praėjus beveik metams nutariau, kad ir Desire nuo šito neišsisuks.

Išbandžiau keletą ROM’ų, ir noriu pasidalinti, kas patiko, kas – ne.

Yra nemažai ROM’ų, sukurtų naudojant tą pačia platformą, kuri jau įdiegta telefone. Pvz: LeeDrOiD, AuraxTSense. Kas gerai – gaunamas Sense UI, Google Apps’ai praktiškai visi HTC „widgetai“, dar papildomų funkcijų, ir „root’intas“ telefonas. Kodėl patiko Sense UI? Iš tiesų dėl vieno labai paprasto dalyko – atrakinus telefoną, per visą ekraną pasirodydavo animacija, priklausomai nuo oro, kurį rodo HTC Clock widget’as. Smulkmena, „eye candy“, bet malonu 🙂 Kas nepatiko šituose ROM’uose – jie mėgdavo kartas nuo karto užstabdyti. Taip pat naujausia Android versija ten atsiranda ne anksčiau, nei kai HTC išleidžia oficialų atnaujinimą.

CyanogenMod. Ko gero, vienas populiariausių mūsuose Android mod’ų. Išvaizdai pagerinti, kad nebūtų plikas Android, naudojamas ADWLauncher. O šiaip tai išvaizda pakankamai minimalistinė. Matyt, panaši į gryną Android (nežinau, kaip atrodo – negaliu tvirtinti). Dėl pykčių su Google, įdiegus CM, nėra nei gmail, nei gtalk programėlių. Bet ten pat šalia gali parsisiųsti Google App papildymą. Pabandęs CM6 greit perėjau prie CM7, bet… Buvo kažkoks programinis bug’as, neleidęs įsidiegti ar atsinaujinti didesnių programėlių (Angry birds, Google Maps…). Paieškojęs internete sprendimo neradau. Todėl nutariau, kad tai klaida, kurią vėliau ištaisys. Sekančios versijos laukti teko labai ilgai – beveik visą vasarą nebuvo naujos versijos. Tiesą sakant, naujausioj versijoj ta klaida vis dar buvo, bet buvo lengvai išsprendžiama. Atleiskit, bet dabar nepasakysiu kaip – pamiršau 🙂 Kuo CM geras, tai kad jis yra lietuviškai išverstas, ko nepasakyčiau apie kitus bandytus.

Kadangi CyanogenMod man šiek tiek pasišiukšlino, radau kitą populiarų MOD’ą – MIUI.us. Kiniečių darbas. Kad ir kaip atrodytų keista – gerai padarytas. Iš tiesų, tai gal vienas stabiliausių ir maloniausių akiai MOD’ų, kuriuos teko bandyti. Nuo kitų jis skiriasi pirmiausia tuo, kad programų sąrašas gaunamas ne paspaudus meniu, bet tiesiog „važiuojant“ į šoną – kaip kokiam iPhone. Prie to reikėjo priprasti. O ir šiaip – išvaizda ten jau labai mažai teprimena Android. MIUI, ko gero, vienintelis mano bandytas ROM’as, kuriame labai lengvai keičiasi išvaizda – temas galima parsisiųsti keliais paspaudimais. Tik dauguma pavadinimų – kinietiški 🙂 Taip pat maloni smulkmena – atnaujinimai ateina kiekvieną penktadienį. Ir netgi yra programėlė, kuri atsisiunčia atnaujinimą ir perkrauna telefoną diegimui. Aišku, vistiek reikia kažkokio Recovery, kad galima būtų užbaigti, kas pradėta.

Tik vat pas mane šiokie tokie nesklandumai buvo su ClockWork recovery. Gal versija (2.5.0.7 ) netiko, bet atnaujint automatiška nepavykdavo – reikėdavo „paleisti rankom“. Nors ROM Manager ir aiškino, kad versiją jau virš 5, bet užkrovus vistiek rodė tą pačią seną. O kaip tvarkingai atnaujinti – neradau (tiesą sakant – nelabai ir ieškojau).

Dabar gi aš vėl įsidėjęs CM7, nes galvojau, kad jį įsidiegus lieka daugiau vidinės atminties, nei MIUI. Pasirodo, dabar jau nebe. O padaryti, kad dalis atminties kortelės veiktų kaip vidine atmintis, niekaip nepavyksta. Kad ir kiek bandžiau pagal įvairias instrukcijas 🙁 Kodėl noriu daugiau vidinės atminties? Yra gi App2SD – kai programos perkeliamos į kortelę nieko nekankinant. Labai žemiška priežastis – widget’ai neveikia, jei juos tiekianti programa perkelta į kortelę… Panašu, kad vėl grįšiu prie MIUI. Patiko jis man 🙂

Kodėl Lietuvoje gyventi gera

Kai kas sakytų, kad antraštė visiškai neatitinkantis tiesos, nes Lietuvoje gyventi žymiau blogiau nei kokioje Zimbabvėje.

Perskaičiau straipsnelį, komentarus po juo, ir nutariau, kad visiem tiem pesimistam reikia užpakalius nutarkuot – bent jau tikrai būtų dėl ko burbėt 🙂 O šiaip tai pasakymai, kad pas mus viskas labai blogai, man panašūs į trydaliojimus, kad Lietuvoj nėra geros muzikos. Pastarąjį faktą jau ne kartą paneigiau.

Taigi, kodėl manau, kad Lietuvoj gyventi gerai?

<sarcasm>Pirmiausia – čia gyvenu AŠ, mano šeima, draugai (dauguma), o tai jau savaime kelia gyvenimo gerumo lygį :)</sarcasm>

Aišku, realios priežastys yra kiek kitos, nei mano buvimas valstybėje.

Pirmas dalykas, dėl kurio man gera Lietuvoje – gamta. Žinoma, pas mus nėra nuolat šilta, nėra kalnų. Bet man jų ir nereikia, kai yra miškai, ežerai. Daugeliui atrodo, kad kokie nors kalnai yra žyyyymiai geriau nei visi pasaulio miškai kartu sudėjus. Tačiau kodėl iš kitų šalių atvažiavę žmonės žavisi mūsų gamta? Ko gero yra dar ir toks dalykas, kad gražu atrodo tai, ko nėra šalia. Vistiek – Lietuvos gamta man tikrai yra graži. Netgi žiema yra gerai. Kas nematė storiausiu sniego sluoksniu padengto miško – daug neteko…

Visiem žinoma, kad Lietuvoje internetas – vienas greičiausių, kokybiškiausių bei pigiausių pasaulyje. Taip pat ir jo paplitimas – itin didelis. Bet, žinoma, pesimistai keikiasi, kad pas mus prasčiausias internetas ar mobilusis ryšys, kai atsiranda jo sutrikimų vienai valandai per metus. O ar jie bent įsivaizduoja, kad ir pačiam tam išsvajotam Londone žmonės džiaugiasi filmą parsisiuntę per parą. Užsiminus, kad laukt ilgiau nei valandą – daug, išsižioja. Šiaip tai drįsčiau teigti, kad Lietuvą galima būtų reklamuoti kaip „geek’ų rojų“ (apie tai – truputį vėliau).

Su kultūriniais renginiais pas mus irgi nėra labai prastai. Pilna festivalių, renginių „iš nieko“ (kultūros naktis, muzikos diena…). Žinoma, gali būti geriau, bet norintis „pasikultūrinti“, tikrai ras kur praleisti vakarą.

Aš verslo nesu steigęs (kol kas 😉 ), bet kiek tenka skaityti, tai objektyviai sąlygos pas mus yra tikrai neblogos. Mokesčiai mažesni nei daugelyje Europos šalių, steigimo procesas – paprastas, įvairios verslo skatinimo programos. Kas šitą rodiklį gadina, tai nebent dar nuo sovietinių laikų užsilikę valdininkai, į kiekvieną verslininką žiūrintys kaip į valstybės priešą. Kiek žinau, tai nėra taip, kad jie labai trukdytų steigti verslą, bet padėti irgi nesiteikia.

Mokslas. Pritariu, kad mūsų švietimo sistema – ydinga. Tačiau kažkodėl mūsų universitetai išaugina pakankamai žymius mokslininkus, mokinių išsimokslinimo lygis irgi neprastas.

Žinoma, visi dėl visų negandų kaltinama valdžia. Valdžia yra tik tai, ką žmonės išrinko, ir kilo jie iš tų pačių paprastų žmonių. Visada keista girdėti, kaip kažkas aiškina, kad „valdžia bloga, korumpuota“, o prieš tai (ar po to) džiaugiasi, kaip davė policininkui kyšį.  Taip pat jei kas pasvajoja, kaip ateitų į valdžią, tai dažniausiai pirmas dalykas, kurį tokie žmonės nori padaryti – aprūpinti save, o jau paskui GAL galvoti apie rinkėjus. Kad būtų gerai, reikia kad patys žmonės pradėtų keistis, o ne burnotų ant valdžios, tuo metu savo veiksmais visaip stengdamiesi blogint padėtį.

Paskutinis dalykas, dėl kurio man patinka Lietuva, gali nuskambėti keistai, bet tai – žmonės. Žinoma, labai daug yra burbeklių, kuriems viskas nepatinka, o ypač kiti lietuviai. Aiškinama, kad mūsų tauta – pikta, užsidepresavusi, tik ir džiaugiasi kitų nelaime. Kiek aš matau aplinkui save, tai įsitikinu, kad tai labiau mitas, nei tiesa. Nutikus bėdai žmonės retai kada į akis juokiasi, kaip kad turėtų būti pagal bendrą įvaizdį. Dažniau stengiasi padėti kaip nors.

Tai štai – mane tikrai sunku įtikinti, kad Lietuvoj – blogai. Reikia ne verkt, o patiems kurti geresnę valstybę, tai ir bus geriau. Nuo valdžios čia mažiausiai kas priklauso…

Aukščiau užsiminiau, kad Lietuvą galima reklamuoti turistams pasaulyje kaip „geek’ų rojų“. Kodėl? Savaime aišku – beveik greičiausias ir pigiausias internetas, kurio praktiškai visur pilna. Retoje kavinėje negalima rasti atviro prieigos taško, neskaitant dar bent vieno ar kelių uždarų. Aišku, yra, kur dar galima tobulėti (pvz. interneto prieigos bažnyčiose 😀 ), bet vistiek situacija tikrai nebloga. Žmonės, atvykę iš Maskvos ar Olandijos, stebisi tokiais dalykais. Ko dar trūksta, kad privilioti daugiau geek’ų? Pas mus prastai su „Star Wars“, „Star Trek“ ir įvairių komiksų fanais. Jei pas mus būtų daugiau šios kultūros pasekėjų, galima būtų organizuoti tarptautines konferencijas su „cosplay“ ir panašiai. Jau anime fanai kažką tokio turi, kaip japonų kultūros dienų dalį. Reiktų tai išplėsti, patobulinti… Juk ko reikia poilsiaujančiam „geek’ui“? Interneto, kompiuterinių žaidimų, paskaityt savo mėgiamus komiksus, pažiūrėt filmus, jei yra galimybė, gyvai pažiūrėt (ir nusifotkint) į panas, persirengusias kaip žaidimų ar komiksų herojės 🙂

Mano sapalionės apie iBalsavimą

Neseniai Seime vėl buvo svarstytas klausimas apie balsavimą internetu. Šįkart prieita prie išvados, kad toks dalykas galimai prieštarauja konstitucijai.

Aš, nors ir esu kažkiek skeptikas (jau rašiau anksčiau), bet nesu visiškai prieš internetinį balsavimą. Tačiau prieš tokį, koks siūlomas dabar. Prisipažinsiu, nelabai su tais sprendimai esu susipažinęs, bet kartais pagalvoju, kokią aš norėčiau matyti įgyvendintą internetinio balsavimo sistemą.

Pirmiausia, esu įsitikinęs, kad tokia sistema turi būti kuriama iš naujo, o ne imamas jau paruoštas produktas. Ir ji privalo būti atviro kodo. Kodėl kurti iš naujo? Nes esantys sprendimai neaišku kaip veikia, ir ko gero daryti „universaliai“, taigi, greičiausiai ne visai tinka mūsų valstybei. Dėl tos pačios priežasties sistema turėtų būti atviro kodo – jei koks nors poliriškai aktyvus programuotojas sugalvos pažiūrėti, kaip nueina jo balsas, jis turi galėti tai padaryti. Taip pat manau, kad tokią sistemą kurti turėtų pagrinde Lietuvos programuotojai. Dar geriau – ne konkreti įmonė, bet būtent šiam dalykui surinkta komanda, atstovaujanti jei ne politiškai neutraliems, tai bent jau skirtingoms partijoms atstovaujantys žmonės. Taip yra tikimybė, kad programuotojai nedarys, kad kažkuri viena partija įgautų pranašumą. Savaime aišku, kūrimo eigoje turi būti nuolatinis kodo tikrinimas „iš šalies“.

Autorizacija neturėtų būti itin paprasta (vartotojo vardas/slaptažodis). Reikalinga asmens tapatybės kortelė su elektroniniu parašu. Taip – tai kainuos balsuotojui. Bet niekas nesakė, kad tai turi būti paprasta. Na, dar galvoju apie kažkokį unikalų kodą ant kvietimo į rinkimus (lapelis ten toks) papildomai. Jau esu minėjęs (ir ne tik aš), kad bankai nenori turėti su šituo balsavimu nieko bendro. Juk kai kažkas bus blogai (laimės „ne tie“), kalti liks būtent jie, kadangi neužtikrino skaidraus balsavimo.

O kas vyktų prisijungus? Mano svaičiojimuose tai pagal kažkokią formulę turėtų būti sugeneruojamas unikalus kodas, galiojantis ne daugiau nei iki rinkimų pabaigos (po ko jis pašalinamas iš sistemos), ir juo reikia jungtis toliau. Kaip suprasti „toliau“? Aš manau, kad balsuotojas turi būti nukreipiamas į savo apygardos serverį. Galvoju, kad tai turi būti ne vieninga, bet pakankamai decentralizuota (pagal galimybes) sistema – kiekviena apygarda balsavimo metu naudoja atskirą serverį, atskirą duomenų bazę.

Kam ta decentralizacija? Kad kiekvienos apygardos atstovai tikrintų duomenis. Taigi – tokiu atveju tai jau bus ne 10-20 specialistų, atsakingų už visą sistemą, bet bent po keletą iš kiekvienos apygardos (gal net apylinkės). Toks tikrinimas turėtų būti nedaug kitoks, nei popieriniam balsavime. Taip pat keisti tie stebėtojai nieko nebegali. Tik patikrinus, ar nenutiko kokių nesusipratimų (nežinau, kaip galima būtų sugadinti elektroninį biuletenį), duomenys siunčiami į bendrą serverį. Į tą bendrą serverį duomenys gali ateiti jau kažkiek apdoroti.

Savaime aišku, viskas visur turi būti šifruota, saugu ir panašiai. Dar labiau advanced galėtų būti kokių nors p2p tinklų (pvz. FreeNet) panaudojimas. Bet apie tai galima daug kalbėti.

Mano šitie pamąstymai dar labai neišbaigti – nenumatyta, kaip galima būtų balsuoti pakartotinai, jei, tarkim, šefas liepė prie jo akių prabalsuoti už jo partiją, nors to net neplanavai. Gal kas daugiau kokių pasiūlymų turit? Žinoma, tai yra tik pamąstymai, ir abejoju, kad tai kada bus įgyvendinta. Bet pasvajoti apie internetinio balsavimo sistemą, kuri yra saugi, anoniminė bei neprieštarauja konstitucijai, galima juk 🙂

P.S. Kažkaip vis dažniau susimąstau, kad demokratija – nėra pati geriausia valdymo forma. Kažkas panašaus į technokratiją atrodo efektyviau 🙂

Mano muzikos TOP

Kažkurią dieną iš kompo skambėjo The Prodigy „Voodoo People“, ir žmonai pasakiau, kad šitas gabalas tikrai yra mano geriausių kūrinių penketuke. O tada susimąsčiau – o koks iš tiesų būtų mane labiausiai „vežančių“ muzikos kūrinių penketukas, dešimtukas?

Tai, žinoma, yra subjektyvi nuomonė, bet praktiškai kiekvieną šį kurinį girdėdamas, negaliu būti ramiai – ar norisi dainuoti kartu, ar kaip nors judėti. Mažų mažiausiai – pasigarsinti radiją.

1. Daft Punk – Around The World. Galiu be abejonės teigti, kad šitas kūrinys man yra pats geriausias be konkurencijos. O video irgi neblogas.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=s9MszVE7aR4[/youtube]

2. The Prodigy – Voodoo People. Čia įskaitau daugelį šito kūrinio remiksų. Nežinau, ką jis savyje turi, bet klausant visada „veža“.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=-Fz85FE0KtQ[/youtube]

3. Beastie Boys – (You Gotta) Fight For Your Right (To Party). Gabalas, nedaug už mane jaunesnis, bet turi tiek energijos, kad net mano katinas galva linguoja 🙂

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=eBShN8qT4lk[/youtube]

4. Eurythmics – Sweet Dreams. Dar viena tikra seniena. Tai, kad ši daina ne kartą perdainuota, byloja, kad ji tikrai nėra prasta. O šiaip tai mane nežmoniškai veža pati melodija.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=qeMFqkcPYcg&ob[/youtube]

5. Roni Size / Reprazent – Brown Paper Bag. Dėl šios vietos turėjau kelis kandidatus, bet kadangi šią melodija aš girdžiu kiekvieną kartą, kai man kas nors skambina, tai šį tą pasako.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=cwI0gbGEyuI&ob[/youtube]

Štai toks būtų mano „best ever“ penketukas. Kada kitą kartą reiks sudaryti dešimtuką tų, kas yra kiek žemiau nei šitas top’as 🙂

Piratai, patentai, ir kiti dalykai

Na ką – senokai jau berašiau apie tai, apie ką šiaip mėgstu rašinėti. Paskutiniai įrašai buvo iš serijos „kažkas nutiko mano gyvenime“ bei „patinka/nepatinka“. Nežinau, kam tai šiaip galėtų būti įdomu 🙂

Bet kadangi paskutiniu metu nutiko nemažai dalykų, susijusių su piratais, patentais ir kitais panašiais dalykais, tai nutariau kažkiek ir šia tema vėl pasireikšt pagaliau.

Pirmiausia – malonesni dalykai.

Vokietijoje vyko rinkimai į parlamentą, ir Piratų partija ten gavo apie 9% balsų. Negalima sakyt, kad labai daug, bet dešimtadalis… Kaip išsireiškė valdžios atstovai – „šituo laimėjimu džiaugtis neturi neturėtų niekas, išskyrus pačius laimėjusius“. Anot jų – ši partija siejasi su „Anonymous“, kurie dabartiniame pasaulyje trakuojami kaip teroristai. Aišku, kai partijos siekiai yra skaidrumas ir viešumas, nieko nuostabaus, kad tai nepatinka valdžioje sėdintiems. Bet aš tikiuosi, kad kad ir 9%, bet ką nors gero jie tikrai nuveiks…

Praeitą savaitę pradėjo veikti portalas „MyliuMuziką.lt“. Tai TEO sukurtas produktas, skirtas lietuviškos muzikos mylėtojams, kurio esmė – klausytis muzikos online, jos nesisiunčiant pas save. Kitaip sakant – muzikos transliavimo tarnyba. Pagirtinas dalykas. Bet kol dar ten „beta“, tai nieko mandro kaip ir nėra. Muzikos tikrai mažokai, naudojimasis nėra pats patogiausias. Tačiau tikiuosi, kad kol bus pasiekta pilna versija, tai bus žymiai labiau nupoliruota.

Praėjus keletui dienų po MyliuMuziką.lt atidarymo, Apple nutarė, kad jie nori nnors ir mažų, bet daugiau rinkų, ir paleidos savo iTunes parduotuvę praktiškai visoje Europoje. Na, dabar lietuvių piratams argumentas, kad nėra kur legaliai nusipirkti muzikos, nebegalioja. Aišku, vis dar galioja kainos argumentas. Nes sakykit ką norit, 1 euras už vieną dainą – tikrai nemažai. Bent jau mano kišenei. Taigi – esu garantuotas, kad Apple iš Lietuvos daug pajamų negaus. Bet tokiai didelei korporacijai tai lašas jūroje.

 O dabar – apie kiek mažiau gerus dalykus.

Ir čia Apple reiškiasi nemažai. Vokietijoje uždrausta prekiauti naujuoju Samsung Galaxy Tab’u. Ir kodėl gi? Nes dizainas, matote, labai panašus į iPad’o. Samsung, savo ruožtu, kelia ieškinius kitose šalyse, kad nebūtų galima prekiauti iPhone’u ar dar kažkuo. Dar šiek tiek, ir geodiskriminacija (dabar pasireiškianti kaip „This service/video is not available in your country“) pereis į fizinį lygmenį („atsiprašome, šios itin populiarios pasaulyje firmos gaminių savo šalyje įsigyti negalite ir negalėsite“). Ar man vienam atrodo, kad vartotojai nuo to tikrai nelaimės?

Microsoft, paskutiniu metu lyg ir pradėjusi atrodyti kaip ne tokia jau ir didelė blogio imperija(Apple vistiek pirmauja), taip pat pažėrė keletą perliukų patentų srityje. Jau seniai buvo susitarimai su HTC, TomTom, dar kažkuo, kad jei tie gamintojai nenori gaut šaukimo į teismą, jie turi mokėti po keletą dolerių nuo kiekvieno pagaminto prietaiso. Dabar prie šitos kompanijos prisijungė Casio bei Samsung. Būtų suprantama, jei tuose prietaisuose būtų diegiama Windows OS – susimokėti už licencijas. Tačiau ten šia OS net nekvepia – visur vienoks ar kitoks Linux’as. Vėlgi – pažeidžiami kažkokie patentai… Pradedu bijoti, kad ateis reikalas ir iki stalinių/nešiojamų kompiuterių OS. O tada arba Canonical užsilenks, neišsimokėdama už kiekvieną parsisiuntimą, arba Ubuntu taps mokama… Nors aš vis dar turiu vilties, kad programinės įrangos patentai Europoje ir toliau liks negaliojantys. Bet tai, kaip dabar elgiasi visokie lobistai, tai, manau, greitai bus prastumti ir tokie įstatymai. Copyright’o galiojimą jau pratesė…

Dar šiek tiek iš torrentfreak…

Miramax vadovas pasisakė, kad ne piratavimas yra didžiausia grėsmė menui.

Buvęs policijos pareigūnas/privatus seklys, dirbęs AFACT(Australiška antipiratinė organizacija) papasakojo, kaip antipiratai skaičiuoja savo nuostolius, ir „šviečia visuomenę“ apie piratavimo žalą.

Italijoje siūlomas „vieno kirčio“ įstatymas – apskųsti piratavimu gali BET kas (netgi piktas kaimynas), ir to užtenka, kad atjungti internetą ilgam.

O štai Vokietijoje politikas, siūlantis „dviejų kirčių“ įstatymą, pats labai šauniai pažeidinėja autorines teises. Po tokių įvykių prisimenu frazę iš filmo „Watchmen“ – „Kas stebės stebėtojus“ (kažkaip panašiai, o ir kilme ji iš kitur, o ne filmo, bet tai ne tiek svarbu šioj situacijoj)…

Taigi – kuo toliau, tuo daugiau nesąmonių. Bet, tikiuosi, kyla sąmoningų žmonių visame pasaulyje. Tik ar jie sugebės kažką pakeist, kai bet koks pasipriešinimas dideliems pinigams traktuojamas kaip terorizmas ar dar koks blogis…

Šeimos koncepcija

Nelabai aš seku diskusijas apie šį reikalą, bet iš nuogirdų, bei žmonos pasakojimų bandau susidaryti kažkokį vaizdą.

Taip suprantu – didžiausia problema ta, kad šeima laikomi tik oficialiai susituokę žmonės. Tie, kurie tik susimetę, tokiais nelaikomi. Bet tai pala… O kodėl tie, kurie tik kartu gyvena, ir niekur nėra nedeklaravę savo partnerystės, turėtų būti laikomi šeima? Gyvenimas kartu dar nieko nereiškia. Buvo laikas, kai aš gyvenau netgi su dviem merginom. Bet tikrai jokios šeimos nebuvo ir negalėjo būti – mes buvom tik kambariokai (gal tiksliau „bučiokai“ – gyvenom skirtinguose kambariuose).

Aš galiu pasirodyti senamadiškas, bet manau, kad jei žmonės save laiko šeima, jie tai turi kažkaip įregistruoti, tai turi nešto nors kokią atsakomybę. Nes nieko neregistravus visokių paramų iš valstybės reikalauti turi teisę ir tiesiog paprasti kambariokai. Nebūtina tuoktis bažnyčioj – užtektų poros parašų civilinės metrikacijos biure. Bet kažkaip tai turi būti oficialu.

Politiškai nekorektiškas įrašas

Šiaip tai aš esu žmogus geras. Nesiveliu į konfliktus, nerašau piktų komentarų delfyje, stengiuosi toleruoti visus kitokius, ir panašiai. Tačiau kartais ir man prisikaupia piktų minčių. Dažniausiai jas nustumu kažkur gilyn, bet būna, kad išsiveržia. Šitas įrašas nebus labai vientisas, tačiau išsakysiu daugelį dalykų, ką galvoju apie įvairių rūšių žmones… Savaime aišku, tai galioja tikrai ne visiems minimiems tipams, bet tie, kurie garsiausiai rėkia, sudaro įvaizdį apie visą grupę.

Ateistai

Ne paslaptis, kad laikau save praktikuojančiu kataliku. Kai kurie gal netgi apšauktų fanatiku, nes sekmadieniais einu į bažnyčią. Tačiau garsiausiai rėkiantys ateistai man atrodo žymiai didesni fanatikai. Kažkodėl jie dažnai save vaizduoja kaip protingus, taikius, nekonfliktiškus, tolerantiškus žmones. Kažkur visa jų tolerancija prapuola, kai pradedama kalbėti apie tą pačią religiją. Paskaičius įvairius komentarus internete, darosi panašu, kad ateistai krikščionių nekenčia labiau, nei Al Qaeda amerikiečių. Tuomet absoliučiai visi religingi žmonės tampa bukapročiais zombiais, aklai klausančiais besočių pedofilų kunigų, pasiruošusiais išžudyti visus kitaip galvojančius. Susidaro įspūdis, kad toleruoti galima viską, išskyrus krikščionių pasaulėžiūrą. Dar išlenda, kad jei jau žmogus – katalikas, tai jis beveik asmeniškai atsakingas už inkviziciją, kryžiaus karus ir kitas praeities klaidas. Bet kažkodėl, jei bandai priminti, kad būtent ateistai, valdę TSRS, buvo okupavę Lietuvą, trėmė mūsų tautiečius į Sibirą, bei juos žudė, tada jau pareiškiama, kad „negalima apie visus spręsti pagal kelis“. Taip pat Romos Katalikų Bažnyčia nuolat kaltinama godumu, prabangos siekimu bei konservatyvumu. Kodėl būtent katalikai tokie blogi? Pažiūrėkit aplinkui! Pas provoslavus viskas dar prabangiau, šventikai dar turtingesni, o apeigos nė kiek nesikeitė nuo viduramžių. Tačiau kažkodėl RKB vistiek šimtą kartų blogesnė…

Religiniai fanatikai

Yra ir kitas kraštutinumas, nei ateistai. Tai žmonės, per daug aršiai ginantys religiją. Štai čia išlenda kreacionizmas, „protingo sukūrimo“ teorija, įvairios fanatikų sektos, prieštaravimai „kitatikiams“ ir panašiai. Tai vėlgi gadina normalių katalikų įvaizdį. Tokių fanatų dėka visi galvoja, kad tikri katalikai nepripažįsta mokslo atradimų, o laikosi kreacionistų idėjų. Kas tikrai nėra tiesa. Netgi oficiali Bažnyčios pozicija yra bendradarbiauti su mokslininkais įvairiose srityse. O visokios fanatinės idėjos dažniausiai ateina iš Amerikos, kur tie patys katalikai nelabai paiso popiežiaus nurodymų. Ir nemažai tokių fanatikų sektų netgi nekatalikiškos(ta pati liūdnai garsėjanti Westboro babtistų bažnyčia katalikų nekenčia taip pat kaip ir musulmonų bei gėjų). Dar religiniai fanatai sudaro įvaizdį, kad visi tikintys nekenčia seksualinių mažumų su savo „God hates fags“. Tokių iš tikrųjų nėra daug, bet vėlgi – jie rėkia garsiausiai.

Seksualinės mažumos

Šiaip tai nei prieš gėjus, nei prieš kitas kokias seksualine mažumas nesu nusistatęs. Na, man nėra gražu, kai bučiuojasi du vyrai – kažkodėl pakankamai atstumiančiai atrodo. Aišku, besibučiuojančios moterys gražiau 🙂 Išvis – moterys yra gražiau (dažniausiai), nei vyrai 🙂 Tačiau kas iš tiesų man nepatinka seksualinių mažumų atstovų elgesyje, tai sugebėjimas visur įžvelgti diskriminaciją. Manau pasakymas, kad man nepatinka besibučiuojantys vyrai, kai kam tikrai pasirodys kaip homoseksualų diskriminacija.

Įvairių teisių gynėjai

Dar blogesnis vaizdelis, tai įvairių teisių gynėjai. Pavyzdžiui, tu pačių homoseksualų. Kai kurie tiek įsijaučia į vaidmenį, kad susidaro įspūdis, jog „vyras ir moteris“ yra nenormalus derinys, o jei nesi bet kuriuo momentu pasiryžęs užsiimti vienalyčiu seksu, esi homofobas. Dažnai tie teisių gynėjai tiek pasistengia, kad nemažai šalių galima užsiimti seksu su gyvūnais, ir tai nėra baudžiama. Aišku, klausimas, kieno čia dėka – ar zoofilų teisių gynėjų aktyvumo, ar gyvūnų saugotojų pasyvumo. Beje – o kaip pedofilų teisės? Juk, jei jau toleruojam viską, tai ir jie turi teisę tenkinti savo poreikius. Na, kai kuriose šalyse yra leidžiama ir nuo 12 metų seksu užsiimti. Bet čia jau ne tolerancijos išdava. O jei kalbėt apie gyvūnų globėjus, tai… Kad ir ką sakytų visokie „greenpeace“ atstovai, mėsa žmogui reikalinga, o su dirbtinio kailio drabužiais ne visuose pasaulio regionuose išgyventum. Tarp kitko – PETA, kuri itin seksualiai kovoja už gyvūnų teises, pati yra gyvūnų skerdimo aparatas. Bent jau taip sako šitas paveikslėlis. Na, ir, savaime aišku, yra autorių teisių gynėjai… Tiksliau autorinių teisių turėtojų gynėjai. Autoriai jiems rūpi galbūt šiek tiek daugiau, nei man Nigerijos vyriausybė. Apie juos aš jau ne kartą esu pasisakęs, ir dar ne kartą pasisakysiu, todėl išsiplėsti neverta.

Tautinės mažumos

Pradėkim nuo Lietuvos… Šiuo momentu pas mus skaudžiausia tema – Lietuvos lenkai. Aš tikrai neturiu nieko prieš juos. Netgi draugų turiu šios tautybės. Bet tai, kas dedasi paskutiniu metu, jau užkniso. Toks jausmas, kad Lietuvos lenkai nori daugiau teisių, nei lietuviai. Pritariu prezidentei, kuri teigia, kad mažumos turi paklusti valstybės, kurioje gyvena, įstatymams. O Lietuvoje yra tik viena valstybinė kalba – lietuvių. Ir man vistiek nesuprantama, kodėl mažumos turi turėti teisę nekalbėti valstybine kalba. Ir iš kur tie pareiškimai, kad pas mus drastiškai mažinamas lenkų mokyklų skaičius? Pas mus uždaroma viena kita, o Lenkijoj paliekama viena kita lietuviška mokykla. Bet ar priežastys tokios pat?

Šiaip tai man išvis kartais keista, pažiūrėjus ne tik į Lietuvą, kodėl dažnai šalių vyriausybės kelia didelį triukšmą, kaip jų emigrantai kažkur pas kaimynus engiami, nors pas pačius viduje vyksta ne visai geri dalykai. Prisiminus Estiją, ir skandalą su bronziniu kariu. Kokius Rusija kėlė vėjus… O Maskvoje tuo metu su žemėmis buvo tyliai sulygintos karių kapinės. Ir niekas nieko nesako – viskas tvarkoj…

Ir išvis – kuo toliau, tuo labiau į globalizaciją pradedu žvelgt atsargiau… Norvegijoj jau net policininkai mokosi arabiškai, nes ten atvažiavę kitataučiai „deda“ ant šalies įstatymų, bet nesupranta, kai policininkas jiems tai išaiškina. O kad nebūtų pažeidžiamos teisės suprasti, kokį nusikaltimą jie padarė, reikia išaiškinti gimtąja kalba…

Tiek visko prirašiau, bet tikrai ne viską išklojau… Dabar telieka sulaukt kvietimo į teismą už įvairių mažumų diskriminaciją, tautinės bei rasinės neapykantos kurstymą ir panašiai… Nors kažkaip nematau, kur tai galėtų būti, juk minėjau, kad tikrai tai, ką parašiau, galioja ne visiems. Čia labiau išskirtiniai atvejai, bet jie labiausiai ir užknisa…

P.S. Jei kam nors įdomu, kur čia „politinė nekorekcija“, tai galiu pasakyt taip: Mano galva „politiškai korektiškas“ tekstas tai toks, kuris niekuo nieko neįžeidžia. O šitą mano tekstuką perskaitę kai kas galėtų ir įsižeist. Aišku, nežinau, už ką, bet vistiek – ir ne tokių jautruolių pasitaiko.

Ispanija: kitos atostogos – kitur

Menka paslaptis, kad nelabai seniai vedžiau.

Ta proga „medaus savaitę“ buvom išvykę į Ispaniją pailsėt nuo viso ruošimosi ir kitų rūpesčių.

Kadangi taip toli keliavom praktiškai pirmą kartą, pasinaudojom kelionių agentūros paslaugomis. Daugelis sako, kad geriau yra pačiam nuskrist ir ten susidaryt maršrutą, kur keliaut ir kaip. Mes neturim tiek kelionių patirties, kad galėtumėm taip daryt, todėl nuėjom paprasčiausiu keliu.

Ką galiu pasakyt – graži šalis visai. Viduržemio jūra, nors ir sūresnė, nei Baltijos, bet ir šiltesnė (savaime suprantama – ten jau nuo seno visi masiškai šlapinasi). Augalai, kurie pas mus kambariniai (palmės, kaktusai ir pan.), ten auga visur. Ir šiaip – šilta, malonu (čia kai „vėsios“ dienos). Tačiau kol kas ten grįžt nenoriu. Jei jau atostogaut užsieny, tai dabar norėčiau kokioj kitoj šaly. Ir ne tik todėl, kad „Ispaniją jau mačiau“. Kiek aš ten jos mačiau – Miestą, keletą miestelių, jūrą, pora muziejų, dar kažką… Yra ir kitų priežasčių…

Man, kaip geek’ui, trūko interneto. Smulkiems dalykams: orų prognozei telefone atsinaujinti, susirasti, kur galime nukeliauti, ir pan. Pas mus daugumoj kavinių WiFi galima pasigauti laisvai ir nemokamai. Ten, jei ir pavyksta pasigauti kokį nors atvirą tinklą, tai norint juo pasinaudoti prašoma kažkokio vartotojo ir slaptažodžio (kaip pas mus teikiamos ZEBRA paslaugos). Buvom užėję į vieną interneto kavinę – turėjom 20 minučių pasinaudot internetu. Normaliai pavyko gal tik 10 minučių, kadangi didžiąją laiko dalį vienas kompiuteris krovė savo Windows XP, kurdamas naują vartotoją, o paskui kažko paklausęs ispaniškai, persikrovė. Teko persėsti prie kito. Ten pasikrovė nedaug greičiau. Taigi, kol sugebėjom paleist IE6 (nieko geriau nebuvo), nuo mūsų laiko jau buvo nuskaičiuota 10 minučių.

Aišku, nieko tokio, kad nebuvo interneto visą tą laiką – pailsėt labiau pavyko.

Barselona… Gražus miestas. Tačiau naktį tas grožis pasmirsta myžalais. Vieną naktį mes praleidome tame mieste, nes norėjome aplankyti džiazo klubą. Po koncerto teko visą naktį laukti, kol pradės važinėti traukiniai (vat traukinių sistema tai tikrai paliko teigiamą įspūdį) į mūsų kurortinį miestelį, tai šiek tiek pasivaikščiojom. Iki vidurnakčio ir visur verda kultūrinis gyvenimas: kas kokius šokius demonstruoja, kas paveikslus tapo aerozoliniais dažais… Tačiau apie kokią 2 val. nakties viskas jau ne taip gražu. Pilna indų, siūlančių alaus arba užkandos (pasirodžius policijai, jie savo prekes paslepia šiukšlių dėžėse, o po to pasiima). Tarpuose tarp indų – juodaodės (šviesesnės odos tokių nepastebėjom) mergaitės, siūlančios kitokio pobūdžio paslaugas. Ir, tiesą sakant, pakankamai įžūliai tai daro – netgi griebia potencialius klientus už alkūnių. Toliau – juodaodžiai vaikinai, siūlantys žolės. Jau nekalbu apie šiaip linksmintis atvykusius žmones, nesigėdijančius šlapintis vidury apšviestos miesto aikštės…

Kadangi mėgstam vandens parkus, tai nuvykom į vieną iš jų – „Water world“. Skambus šūkis skelbė, kad tai geriausias Europos vandens parkas. Na, kaip parkas, tai taip – jis tikrai gražus, prižiūrėtas, didelis, po atviru dangum. Tačiau kaip vandens parkas… Atrakcionų smagumu, modernumu ir patogumu koks Druskininkų akvaparkas tą „geriausią“ palieka kažkur toli už nugaros. Pirmiausia – visam „Water world“ yra tik keli dušai. Ir jie visi – po atviru dangum. Jei turi daiktų, kuriuos nori pasidėt, tenka išsinuomoti spintelę. Prisimenant atrakcionus… Buvo vienas, kuris mums paliko neblogą įspūdį tuose pačiuose Druskininkuose – čiuoži vamzdžiu, paskui tave išmeta į „kubilą“, kurio viduryje – skylė, į kurią, galiausiai, tenka žemyn galva įkrist. Radom ir „Water world“ tokį. Laukti teko apie pusvalandį, jei ne daugiau. Artėjant vis girdėjosi čiuožiančiųjų rėkavimai, kažkoks rusakalbis įlėkdamas pareiškė kažką panašaus į „blet, kurvaaaa“. Galvojom, bus tikrai baisu. Bet… Nuvažiavau pakankamai ramiai, o išlėkus į kubilą ir nusileidus į vandenį, norėjosi garsiai paklausti: „o tai kur ekstrymas?“

Dar šiek tiek užkliuvo patys ispanai. Aš žmogus mėgstantis ramybę ir tylą. Ir kai trys žmonės sugeba tiesiog šnekėdamiesi sukelti tokį triukšmą, kad atrodo, jog visas aukštas pilnas žmonių, tai man kažkaip nelabai…

Savaime aišku, tai tik keli neigiami dalykai. Buvo labai daug ir teigiamų. Tačiau bent jau kol kas tikrai sekantį kartą noriu nuvykti kažkur kitur…

Kaip aš vedžiau…

Taigi, praėjusį šeštadienį (2011-08-20) aš pagaliau „apsiženijau“. Pasidalinsiu įspūdžiais 🙂 Prasidėjo viskas prieš kiek daugiau nei metus, kai išdrįsau pasipiršti. Nieko ten nebuvo ypatingo, todėl pasakot neverta.

Po keleto mėnesių nutarėm susigalvot vestuvių datą. Pradėjom galvot keistai – pirma nutarėm pasirinkt vietą, o jau paskui žiūrėt, kaip ten bus su data. Aišku, tik susižadėję norėjom vestuves kelt klube „Roller“, bet jis, padla, užsidarė. Kadangi jau seniai žinojom, kad pas mus gros gyva grupė, o ne profesionalus muzikantas su „jonika“, tai ieškojom tam pritaikyto klubo. „Tamsta“ su mumis nelabai bendravo, tačiau kaip tik maždaug tom dienom atsidarė „Jazz Kablys“. Paėmėm. Jau ir data buvo maždaug nusistovėjusi – kažkur apie rugpjūčio 20.

Savaime aišku, mes, kaip besilankantys bažnyčioj, ten ir norėjom tuoktis. O „zagso“ mums nafig nereikia. O bažnyčioj norint susituokt reikia kursus praeit, su kunigu pakalbėt – ne taip viskas paprasta. Bet tie kursai visai neblogai buvo – įdomių dalykų sužinojom. Ir nebūtinai kažkokių visų nekenčiamų sapaliojimų, bet ir šiaip svarbių dalykų apie bažnytinę teisę. Pavyzdžiui – santuoka nelaikoma pilnai galiojančia, kol nebuvo atliktas dar ir lytinis aktas…

Mano sužadėtinė įniko į supermamų forumą. Pažiūrėt, ką kitos daro vestuvėm, gal kokių patarimų pasirinkt, padalint… Ir daugelį dalykų ji man papasakodavo. Sužinojau, kad krūtas muzikantas dabar jau nebe tas, kuris su sintezatorium groja užstalės dainas, bet tas, kuris vietoj sintezatoriaus turi kompiuterį ar CD su fonograma, ir dar sugeba padainuot angliškai. Taip pat išaiškėjo, kad vestuvinė suknelė ne iki žemės – kažkoks išsigimimas. Ir dar daug linksmų dalykų.

Buvo konfliktų su uošviais. Kadangi jie davė šventei liūto dalį, tai kažkuriuo momentu jautėsi galį nurodinėti, ką mes galim daryt, o ko – ne. Didžiausias konfliktas buvo dėl degtinės ir alaus. Mes sakėm, kad nereikia, nes bus vynas, brendis, šampanas, o štai uošvienė įrodinėjo, kad degtinė BŪTINA – tai yra nuostabus gėrimas, kurį geria visi rusai, ir nuo kurio niekada galvos neskauda. Jos turi būti kuo daugiau ir kuo pigesnės. Ir būtinai reikės viską akylai saugot, nes darbuotojai BŪTINAI viską išvogs ir svečiai liks neprisigėrę. Vis tik mes likom prie savo idėjos, ko pasekoje Velykos buvo sugadintos…

Laikui bėgant po truputį susitarėm su muzikantais, vedėju, fotografe. Viskas per pažįstamus, tai kai ką kažkiek pigiau gavom. Taip pat ėmėmės mokytis šokį. Kadangi vestuvių vakarėlio tema – Džiazas, tai šokti valsą netinka. Lindyhopas – kitas reikalas.

Artėjant lemtingai dienai brangioji pradėjo jaudintis dėl įvairių dalykų, kurie mūsų šventei kaip ir negaliojo. Pavyzdžiui – kokias gėles dėti ant stalų? Štai čia ji pagaliau susidūrė su mano susiraukusiu veidu. Kam tos gėlės? Mes darom vestuves sau, ar kad gražiai atrodytų svečiams? Kas gali sietis su džiazu, muzika? Senos vinilinės plokštelės! Padarėm paprastai – padėjom ant staliukų po plokštelę su mūsų nuotrauka.

Paskutinės kelios dienos prieš vestuves buvo įtemptos Laimai – ji pati nusprendė iškepti tortą bei sausainukus – suvenyrus. Tortas gal ir nesigavo uber gražus, bet tačiau tikrai įspūdingas ir skanus.

Ir štai – didžioji diena. Ryte man dar reikėjo nulėkti šen bei ten, kai ką sutvarkyti. Oras vis bjuro 🙁 Parvykęs namo su brangiosios giminėmis, radau ją jau puošiamą. Greit namai prisipildė dar keletu žmonių, ko rezultatas – katinas visas išsigandęs pasislėpė už skalbimo mašinos ir beveik nekvėpavo. Galiausiai Laima buvo papuošta. Mes turėjom dar apie dvi valandas iki ceremonijos. Kaip ir planuota. Taigi… Jaunoji su vestuvine suknele šoka į guminius batus ir mes išeinam „pasifotkint“. Tas „pasifotkint“ taip pat reiškė ir „mes į ceremonijos vietą atvažiuosim troleibusu“. Tik to garsiai beveik niekam nesakėm. Troleibuse sulaukėme įvairių reakcijų – nuo šypsenų iki surauktų antakių iš serijos „jie tyčiojasi iš vestuvių“. O mums kas? Mūsų šventė – kaip norim, taip tūsinamės. Todėl pakeliui link Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užėjom į VCUP’e esantį Hesburger’į, ir ten suvartojom po mėsainį su sūriu ir bulvytėm.

Ant Baltojo tilto sutikom dar keletą jaunavedžių. Vieni – panašūs į mus: jaunieji, liudininkai ir fotografas. Kiti gi – jaunoji su vos judėti leidžiančia suknia, krūva pajaunių, ir fotografų… Ir, panašu, eilinį kartą gadino tiltą – kabino spyną.

Bažnyčia – gražu, miela, asmeniška, kaip ir tikėjomės. Brolis Mindaugas nepavedė 🙂 Niekas per pamokslą neverkė, bet toks tikslas ir buvo. Tiesa, panašu, kad mes savo vaikščiojimais išvaikėm prieš tai buvusius vestuvininkus – trukdėm jiems kadrus 🙂

Po ceremonijos kaip ir pridera tarpdury mus sveikino visi, kas netingėjo. Atsirado keletas tokių, kurie šiek tiek pagadino nuotaiką. Keletas žmonių buvo kviesti jau seniai, tačiau tik prie bažnyčios pasakė, kad į balių neateis, nes… nuotaikos nėra, ar šiaip „v padlu“… Ruošėmės, stengėmes, balių rengėm. O čia…

Nuriję šiokią tokią nuoskaudą pasiėmėm laužtuvą ir nuėjom Baltojo tilto vaduot nuo spynų. Neišvadavom nė iš vienos, bet stengėmės 🙂 Taip pat įsiamžinom prie „Laisvės kelio“. Ir, tęsdami dienos tradiciją, sėdom į autobusą, vežantį arčiausiai link „Jazz kablio“. Gerai, kad turėjom skėčius, nes lijo tai kaip reikiant…

Atvykom į baliaus vietą… Ne paskutiniai, pasirodo… Bet kodėl vėlavo didelė dalis svečių – kita istorija 🙂

Kai pagaliau visi susirinko, standartiškai – sveikinimai, pramogos, maistas… Dėkui mūsų vedėjui Antanui – buvo tikrai gerai. Muzikantai (Ella Fitzgerald Tunes) atgrojo superinę programą, o lindyhopo šokių mokytojai pravedė puikią pamokėlę. Vakarėlis tikrai pavyko! Jei ne beveik ketvirtadalis svečių, nutarusių neatvykti, būtų buvę dar geriau 🙂

Nors (dabar jau) žmona buvo paruošusi sausainius-suvenyrus, išdalinti juos pamiršom, bet svečiai patys išeidami išgraibstė suvenyrus – plokšteles. Kas susirado „Technotronic“, kas – „Anties“…

Tik vat dabar jaučiu subjurusio oro pasekmes – tikras medaus mėnuo: guliu lovoj, valgau medų su citrina ir arbata…

P.S. Praėjus kuriam laikui po vestuvių sužinojau, kad, pasirodo, mūsų šventė buvo labai jau standartiška. Išaiškėjo, kad dabar daugelis važinėja troleibusais (nuomotais), samdo gyvus muzikantus, dar kaip nors „keistai“ padaro. Bet mums dzin – mes vistiek darėm unikaliai ir puikiai 😛

Beje – kitą šios dienos versiją galima rasti čia.

Dėl visko kalti socialiniai tinklai

Bent jau skaitant žiniasklaidą, tai dėl viso blogio, kas dabar vyksta pasaulyje, kalti Facebook ir Twitter.

Protestai Baltarusijoje – kaltas Twitter.

Revoliucijos arabų šalyse – kalti Twitter ir Facebook. Laisvės ir demokratijos „draugas“ N. Sarkozy netgi „padėkojo“ Zuckerman’ui už „Arabų pavasarį“.

Londone durniuoja visokie neturintys ką veikt – vėl kalti socialiniai tinklai.

Visada galvojau, kad tokių dalykų priežastys – šiek tiek kitokios, nei „chebra susitweet’ino ir dabar eina gatvių siaubt“. Kiek mokiausi istorijos, tai revoliucijos vykdavo dėl to, kad žmonės nebuvo patenkinti esama situacija. O priemones jie visada atrasdavo. Nei Leninui, nei Fideliui nereikėjo Facebook’o, kad padarytų perversmus. O riaušės vyko jau nuo neatmenamų laikų. Tai ko dabar visi kaltina socialinius tinklus, ir nori juos riboti?

Nes nebesugeba šiaip susitvarkyti. Bet tai prie ko čia internetas? Na gerai – gal socialiniai tinklai padeda žmonėms greičiau ir patogiau susiorganizuoti. Bet tai ar tame problema? Nebūtų priežasčių neramumams, jų ir nebūtų. Aišku, visada atsiras durnių, norinčių ką nors nusiaubti. Bet tai su tokiais ir kovot reikia jų metodais. Žmonių teisės? Kai maištautojai patys deda skersą ant kitų teisių, tai, manau, laisvai galima daryti tą patį jiems patiems. Jau per daug nueita su tolerancija. Viskam juk yra ribos.

O dėl revoliucijų arabų šalyse – diktatoriai ten sėdi jau n metų, ir kažkodėl „demokratiškieji vakarai“ nieko dėl to nedarė. Matyt, tie diktatoriai visai parankūs. Bet dabar štai žmonės susiorganizavo, sukilo, nuvertė. Ar tai blogai, kai diktatorių nuverčia? Panašu, kad negerai, kadangi vakarų šalims tos revoliucijos nelabai patinka…

Grįžkim į Lietuvą. Prieš metus ar du kažkoks paauglys nužudė kitą nepilnametę, su kuria susipažino Facebook’e. Ir vėl dėl visko kaltinamas tas socialinis tinklas. Sakytum iki jo žmogžudysčių bei prievartavimų nebūdavo. Jau seniai egzistuoja pažintys internete, o prieš jas skelbimai laikraščiuose. Ir ten visokių dalykų būdavo. Todėl dėl to, kas vyksta dabar, kaltint kažkokį konkretų puslapį – nelogiška.

Manau, kuo tikrai galima apkaltinti tiek Facebook, tiek Google, tai asmeninių duomenų rinkimu ir jų panaudojimu reklamai. Pvz man nuolat FB rodo reklamą apie vestuvinius žiedus… Na, jau nebe ilgam – tuoj, ko gero, siūlys kokias nors vaikų prekes 😀

Puslapiai:12345678910...18