Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Tolerancija vs. tolerastija

Aš save laikau tikrai tolerantišku žmogumi. Bet tai, kas vyksta paskutiniu metu, man jau kelia nebe juoką, bet pyktį… Apie ką aš čia?

Europos Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje bręsta reformos, susijusios su tolerancijos skatinimu. Tai viskas būtų lyg ir tvarkoj. Bet daug kur, mano manymu, perlenkiama lazda. Paskaitęs šį straipsnį šiek tiek daugiau sužinojau, ką žada mokyti vaikus. Galbūt ten ir per daug sutirštinamos spalvos(garantuotai kas nors taip teigs, nes juk bernardinai.lt – „davatkiškas“ portalas), bet kiek paskaitau visokias naujienas, tai nemanau, kad visa tai yra netiesa…

Prasidėjo viskas nuo „gender loops“ ir garsiai nuskambėjusios pasakos apie princą ir princą. Na, aš pritariu, kad vaikams nuo mažens reiktų duoti suprasti, kad vyras ir vyras – nėra blogai. Bet gal geriau tai daryti tada, kai jis pradeda klausinėti, o ne per prievartą kišti darželyje. Juk apie tai, iš kur vaikas atsirado, niekas nepasakoja vos tik jam pradėjus kalbėti. Palaukiama, kol pats paklaus. Dar jei apie pasakas kalbėt, tai čia juk yra pakankamai sudėtingas žanras. Tiesiog trumpa istorija, kaip susitiko du princai, įsimylėjo ir apsiženijo – nėra pasaka. Nuo vaikystės atsimenu, kaip dėl mylimųjų buvo daromi žygdarbiai, patiriami įvairūs nuotykiai… Darželyje vaikams turi būti aiškinama, kas bendrai yra gėris, blogis, meilė, neapykanta, o ne tai, su kuo miegoti yra gerai. Tai reiktų aiškinti vėliau. Aišku, pas mus tai dar nieko. Kaip supratau, Ispanijoje vaikams netgi stengiamasi nepriminti, kokios jie yra lyties, kad neatsirastų lytims būdingų stereotipų.

Anksčiau minėtame straipsnyje pastebėjau, kad moksleiviams bus siekiama paaiškinti, jog yra ne dvi lytys, o daugiau – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo(vyras, moteris, šuniukas…). Gaunasi, kad vaikams nuo mažų dienų bus aiškinama, kad tu esi tas, su kuo miegi, o ne kaip sysioji? Aš esu už vaikų lytinį švietimą. Bet tikrai ne nuo tokio amžiaus, kai jiems nei stovi, nei drėksta, ir iki to toli gražu.

Kitas marazmas – Europos Taryba siūlo apriboti žodžių „tevas“ ir „motina“ vartojimą ir abu vadinti „tėvais“, o vieną – „gimdytojas“. Bent jau taip būtų lietuvių kalboje. Šūdas kažkoks. Dar kokioj anglų kalboj „parent“ skamba pusė velnio, bet „gimdytojas“… Išeina, kad vaiko pirmieji žodžiai negalės būti „mama“ arba „tete“. Juk tai diskrimuojantys terminai, ir vaikas nuo pirmųjų žodžių gaus stereotipinę informaciją. Nesąmonė kažkokia… Taip – kai kurie stereotipai yra blogai, bet tam, kad gimdo moterys, jos ir pačios kažin ar prieštarauja. Kad ir kiek mokslas pažengęs, vyrai dar negimdo (ex moterys – nesiskaito). Tarp kitko – o kaip gėjų(lesbiečių) šeimoj „gimdytojai“ aiškins, iš kur jų vaikas atsirado, kai tas klausimas bus užduotas? Iki paauglystės bus kalbama apie gandrą?

Žiūrint dabartines tendencijas, tai galvoju, iki ko tolerastai toliau eis? Na, vienas iš žingsnių turėtų būti uždrausti ne tik vartoti „tėvas“ bei „motina“, bet netgi riboti žodžių „vyras“ ir „moteris“ vartojimą. Geriausiu atveju paliekant juos moksliniuose straipsniuose, kur reikia atskirti lytis. Ir išvis – vengti naudoti vyriškos ar moteriškos giminės daiktavardžius. Stengtis kalbėti neutralia gimine. Tokiu atveju lietuvių kalbos laukia sankcijos – pas mus yra tik vyriška ir moteriška giminės. Taip pat mūsų kalba yra nepolikorektiška dėl vieno paprasto žodžio „negerai“. Manau ne vienas yra girdėjęs, kaip tarpusavyje kalbantys lietuviai kokiam Londone gaudavo grasinimų nuo juodaodžių už įžeidinėjimą. Aišku, aš suprantu, kad jiems „nigger“ yra kažkoks įžeidus žodis, jei jis skamba iš kitos spalvos žmonių. Bet tai galėtų ir jie būt kažkiek supratingesni. Jei aš girdžiu nesuprantamą kalbą, bet vienas žodis skamba pažįstamai, tai labai tikėtina, kad nebūtinai jis reiškia tą patį. Kažkodėl žiūrint anime man neateina į galvą, kad ten dažnai vartojamas žodis, skambantis kaip „suka“ ir reiškia sukimo veiksmą arba kalę.

Dar vienas įdomus tolerastų bruožas yra tas, kad jie reikalauja toleruoti viską ir visus. Bet kai tik kalba pasisuka apie Bažnyčią, arba bet kokį prieštaravimą jų idėjom, tolerancija kažkur išgaruoja. Kartais atrodo, kad visi nusipelno turėti savo požiūrį, ir visoks jis yra geras. Tačiau jei tik turi kitokių minčių nei „vyras + moteris = nenatūralu“, esi atsilikęs nepilnaprotis…

Galbūt kai kuriems „tolerantiškiems“ pasirodys kad aš nekenčiu mažumų ir esu pilnas pykčio. Jei taip atrodo – duokit į teismą. Dabar juk madinga už kiekvieną pirstelėjimą teistis. Tačiau tokie teiginiai nebūtų teisingi. Mano manymu, visos mažumos turi turėti lygias teises, tačiau jų atstovai ir turi elgtis kaip lygūs. Dabar daug kur situacijose, kur į darbą priimant reikia rinktis tarp tradicinių pažiūrų baltaodžio vyro ir moters(gėjaus, juodaodžio, musulmono), pirmasis atmetamas, net jei ir yra objektyviai geresnis specialistas. Kitu atveju tai būtų diskriminacija. Taip pat esu girdėjęs, kad Britanijoje būna tokių situacijų, kai juodaodžiams liepus dirbti tiek pat kiek baltaodžiams, tai skaitoma rasiniu priekabiavimu. Kaip jau sakiau – aš už lygias teises, bet ne už išsidirbinėjimą…

Aš ir nepriklausomybė

Šią savaitę pastebėjau, kad Facebook’e daugelis dalinosi N. Oželytės video, kaip ji Seime kalbėjo mokiniams – tai jau virusiniu video tapo. Stipriai kalbėjo, bet teisingai – išsakė, kas susikaupę buvo. Ir susimąsčiau, koks gi buvo mano požiūris tada ir dabar į visus tuos įvykius, nepriklausomybę…

Aš, savaime aišku, gimiau dar Tarybų Lietuvoje, ir anksyvoji vaikystė prabėgo dar tais laikais. Nors tėvas ir buvo komunistų partijos narys, bei prie vadovaujančių kolūkyje, mane pakrikštijo bažnyčioj. Žinoma, tai tikrai kirtosi su kompartijos nuostatomis, bet buvo atlikta. Įdomus dalykas – ėjimas į bažnyčią tarybiniais laikais buvo persekiojimas vadžios organų, o dabar tai – smerktinas veiksmas iš įvairių tolerastų (atsiprašau už žodį, bet būtent taip norisi pavadinti asmenis, piktai šaukiančius ant tų, kurie nesutinka su gėjų santuokom ir panašiai) pusės, nors abiejų grupių tikslai – radikaliai priešingi.

Tai štai. Prasidėjus Atgimimui visa tai atrodė pakankamai įdomu, bet nei aš, nei mano tėvai tame nedalyvavo. Bent jau tėvas buvo skeptiškas dėl visų tų dalykų. O jei šeimos galva sako „nėra čia ko“, reiškia ir kiti seka šiuo požiūriu. Atsimenu, atsikėlęs 1990 metų kovo 12-ąją į mokyklą, gavau iš mamos klausimą „Na, ar gera gyvent laisvoj Lietuvoj?“ Ir tai nebuvo kažkoks didelis įvykis – šiaip ar taip, mes buvom nepriklausomybės skeptikai. Turėjom kaimynų, labai palaikiusių Sąjūdį. Su vienu net į vieną klasę ėjau. Būdavo nemažai apsižodžiavimų ir apsipykimų…

Ta pati Sausio 13-oji nebuvo kažkuo ypatinga diena. Kažką penktadienį popiet rodė per TV. Žmonės susirinkę, kažkas vyksta. Neįdomu. Kur multikai? Paskui sekmadienį ryte irgi atsimenu, kad vietoj kažkokių rytinių filmukų suko tuos pačius vaizdus su tankais. Minėtieji kaimynai tuo metu buvo nuvykę prie parlamento, o mūsų šeima vistiek skeptiškai žiūrėjo į visą tai, netgi piktai pajuokaudavo apie buvusius ten.

Viskam nurimus mūsų šeimoje jautėsi nuolatinis priešiškumas vadinamiems „sajūdistams“. Tai gal buvo labiau dėl asmeninių priežasčių, nei politinių. Dalinant kolūkį jie sugebėjo pasiimt žymiai daugiau, nei mūsų šeima, nors nebuvo aišku, už ką. Aišku, tuo metu šeimoje buvo kalbama, kad taip nutiko dėl to, kad nuo kolūkio valdžios „sajūdistai“ pareikalavo nušalinti „komunistus“, kad vyktų „teisingas“ dalinimas. Ir taip gavosi, kad „komunistai“ gavo mažiau, nors ir dirbo kolūkyje buvo ilgiau, bei užėmė aukštesnes pareigas. Dabar aš manau, kad tiesiog mano tėvui trūko įžūlumo. Be to – nebuvo mano šeima verslūs – vis dar gyveno socialistiniais principais, kai kaimynystėj jau siautė laukinis kapitalizmas.

Vėliau aš nors ir girdėdavau „kaip buvo gerai tarybiniais laikais“ ir panašių dalykų, negaliu pasakyt, kad labai norėjau, kad Lietuva grįžtų į TSRS. Nors kiti aplinkui gyveno geriau, bet negaliu pasakyti, kad labai visko trūko. Viskas ėjo sava vaga – niekada per daug nesureikšminau nei kovo 11, nei sausio 13. Man iš visų tų švenčių priimtiniausia buvo vasario 16. Tačiau ir joje atstumdavo tai, kad kaip ir kitos, ši šventė buvo minima, o ne švenčiama. Visada vienodai: prisimenant kritusius už laisvę, su eilėraščių deklamavimu, žvakėm ir kitokiais būtinais atributais…

Žinoma, gyvenant kaime, teko susidurti su to laukinio kapitalizmo ir aklo vakarų sekimo pasekmėm. Kadangi buvo pateikta statistika, kad Lietuvoje per didelis procentas žemdirbių, ir dėl to kenčia ekonomika, tai buvo kaip ir oficiali politika – sumažinti jų skaičių. Kai kurie visuomenės veikėjai tiesiai šviesiai sakė, kad kaimiečius reikia naikint. Dabar nuolat kalbama, kad tai, jog kaime žmonės daug geria – sovietmečio palikimas. Drįstu nesutikt. Taip – tais laikais žmonės vartojo alkoholį. Tačiau atėjus nepriklausomybei tas vartojimas buvo sumažėjęs. Vėl masiškai gerti kaimiečiai pradėjo tada, kai visur viešai buvo skelbiama, kad jie yra nereikalingi, ir jų per daug. Kaip jaustis žmogui, kai jam į akis pasakoma, kad jis yra nereikalingas? Kadangi populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas būdas nusiraminti – pasigerti, žmonės tai ir darė. O sovietmetis prie šito prisidėjo nebent tuo, kad žmonės nežinojo kitų efektyvių svaiginimosi bei linksminimosi būdų.

Praktiškai kol baigiau mokyklą, ir dar kažkiek laiko po to, į visą šią Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjau neutraliai: gerai, kad ji yra, bet ir be jos gal nebūtų blogai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad žmonės laimingi ne tik tada, kai turi sočiai pavalgyt. Žinoma, turėt pinigų kapitalizmo sąlygom reikia. Tačiau turėt laisvę važiuot kur nori, sakyt ką nori(na, dabar tai jau tikrai ne viską), irgi yra svarbu.

Dabar, kai pažiūriu į praeitį, tai suprantu, kad nesvarbu, kurie buvo valdžioje – „kairieji“ ar „dešinieji“, visi vykdė tokią pačią politiką, kurios pagrindinis tikslas – užsitikrinti savo gerovę. Nesuprantu, kodėl Lietuvos „kairieji“ taip vadinosi. Tik dėl to, kad jie – buvę komunistai? Juk jų vykdyta politika buvo visiškai kapitalistinė. Taip pat keldavo klausimų konservatoriai. Pagal pavadinimą, tai jie turėjo priešintis naujovėms, tačiau būtent jie inicijavo daugumą reformų. Kažkodėl bet kuri mūsų valdžia nuolat per daug žiūrėjo į JAV, kurios modelis mums visiškai netinka. Kodėl kai pavyzdys nebuvo paimta Švedija? Turbūt per daug išsigando žodžio „socializmas“ – tuo metu netgi į raudoną spalvą (net ne politiniam kontekste) buvo žvelgiama kreivai.

Dabar, praėjus 20 metų po visų tų įvykių, vertinu, ką anuomet padarė stovėję prie parlamento bei TV bokšto. Tačiau iki šiol negaliu pasakyt, kad tie įvykiai mane būtų itin sukrėtę. Ir nors mano pažiūros pasikeitė, jos netapo radikaliai priešingos, nei tada. Tiesiog tapau mažiau kritiškas ir labiau tolerantiškas…

Mano 2010-ieji

Vat imsiu, ir padarysiu trumpą apžvalgą, kas man nutiko per besibaigiančius metus. O nutiko visai nemažai…

Pirmiausia, tai 2010-iais du kartus pakeičiau darbą, ir sugebėjau kažkiek pabūt bedarbis. Kaip čia taip nutiko? Kadangi seniai žavėjausi atviru kodu, o metų pradžioje dar ir pamėginau Python pakrapštyt, tai netyčia pamatęs darbo skelbimą, kad ieškomas žmogus, darbui šia programavimo kalba, nutariau kandidatuot. Priėmė… Tik vat kažkaip nepateisino mano lūkesčių ta darbovietė. Galutinai supratau, kad darbas, tai ne vien atlyginimas, bet ir aplinka, kolegos, bendravimas, ir dar nemažai veiksnių. Nemažai iš tų faktorių ten buvo ne pagal mano poreikius… Galiausiai išėjau. Tuo metu jau dirbau prie parašykjiems.lt, todėl labai nenuliūdau, kad finansinė padėtis iškart suprastės. O štai nuo gruodžio pradžios dirbu su JAVA. Kol kas man dar ten tamsokas miškas, bet matosi prošvaistės 🙂

Kitas labai svarbus dalykas – pasipiršau savo mylimajai.  Tikrai ne iš reikalo. Vestuvės nusimato ateinančiais metais.

Taip pat eilinį kartą pakeičiau gyvenamąją vietą. Teko išsiskirti su ilgamečiais kambariokais. Bet dabartinė vieta mane tikrai tenkina. Juo labiau, kad gyvenu su sužadėtine.

Įsigijom katiną. Jis tikrai pateisina savo vardą. Bartas yra panašiai destruktyvus kaip ir jo animacinis Simpsonų šeimos prototipas. Kol kas jo padaryti nuostoliai: sudaužytas laikrodžio stikliukas, sumuštinių keptuvė, beveik sugadintas kompas (nuvertė, bet tik vaizdo plokštė pajudėjo iš vietos). Bet visas toks mielas, draugiškas, bendraujantis. Jis vertas atskiro įrašo 🙂

Buvo ir nemažai išlaidų. Gal net daugiau, nei leistų pajamos. Bet kol kas nelabai dėl jų gailiuosi.

Dar šiemet aktyviau prisidedu prie „piratų partijos“ judėjimo. Bent jau dalyvauju susitikimuose ir rašau į blogą.

Ir kodėl gi aš visa tai aprašinėju? Ko gero, esu online ekshibicionistas. Dabar tokie populiarūs 🙂

Garso vibracija, arba keičiam grotuvą

Ką dauguma naudojat, kai norisi paklausyti muzikos? Asmeniškai aš pasileidžiu Grooveshark grotuvą arba Rhythmbox. Žinoma, yra krūva kitų grotuvų Linux, bet aš tingiu eksperimentuot. Kažkada bandžiau AmaroK, Banshee… Nesu labai išrankus, todėl pasilieku prie to, ką siūlo OS.

Tik ne Windows… Windows Media Player man nepatinka dėl savo griozdiškumo ir nesusikalbėjimo su kitokais formatais. Todėl vienas pirmųjų dalykų, ką idiegiu, perinstaliavęs šią OS, tai papildomas grotuvas. Seniau muzikai tai būdavo Winamp. Panašu, kad šio grotuvo dienos jau seniai praėjo, nes jis vis didėja, griozdiškėja, o naudos iš to praktiškai nėra.

Ir štai, vienas mano ex-kolega laisvu nuo darbo laiku apsiėmė pasidaryti sau grotuvą. Ir prieš keletą mėnesių paleido į pasaulį viešą betą, pavadinęs jį Sound Vibe.

Aš, savaime aišku, panorau šį grotuvą išmėginti. Iš pirmo karto nepavyko, nes versijos Linux nėra, o Wine su šia programa nesusidorojo. Tačiau dabar, kai darbe tenka dirbt su Windows, turiu galimybę klausytis muzikos būtent šiuo grotuvu. Tai štai…

Programa neužima daug vietos – parsisiųst 12 MB šiais laikais – ne stebuklas, o turėt ~30 MB diske irgi vietos galima surast. Paleistas grotuvas „nesuvalgo“ RAM, kaip daugelis – daugiau 10 MB nebuvo pakilę, nors paleistas visą dieną.

Iš principo tai audio grotuvas, turintis visas pagrindines funkcijas, kurių galima tikėtis iš tokio tipo programos. Bet kuo jis išskirtinis? Pirmiausia, tai jis lituviškas 🙂 Kaip teigė pats autorius, jis naudoja aukštos kokybės garso bibliotekas, dėl ko garsas skamba tikrai maloniai. Žinoma, atpažįstama krūva formatų. Taip pat yra „skin’ai“. Kas ne visada būna grotuvuose – audio konverteris bei CD ripper’is. Albumų viršelių, tekstų, atlikėjo aprašymo paieška. Last.fm palaikymas. Vienu metu galima turėti keletą grojaraščių, sugrupuotų į „tab’us“. Visai patogi paieška bei filtras. Taip pat programa gali pastoviai stebėti, ar nurodytame kataloge neatsirado naujų failų. Ir dar daug ko, ko aš nepastebėjau, arba neišvardinau. Tikiu, kad autorius komentaruose apsireikš anksčiau ar vėliau 🙂

Ko pasigedau. Kai programa sumažinta į „system tray“, norėtųsi, kad galėčiau paspausti dešinį pelės klavišą, ir atlikti kokius nors veiksmus. To nėra, bet turėtų greit būt(nereikia pamiršt, kad čia vis dar beta). Taip pat norėtųsi ir daugiau veiksmų su failais dešinio pelės mygtuko pagalba, būnant grojaraščio lange. Autoriui dar pasiūliau ateityje padaryti kad ir jamendo palaikymą – jei norisi paklausyt o paskui gal ir nusipirkt muzikos. Sakė, pagalvos.

Žinoma, didžiausias trūkumas man – neveikia Linux sistemoje. Na, bet jei žmogus netingės, tai gal kokia 3.0 versija jau bus cross-platform 🙂

Taigi, apibendrinimas. Sound Vibe – tikrai neblogas, patogus ir kokybiškas grotuvas. Nors, dar telipantis iš vystyklų, bet manau, kad jo laukia didelė ateitis. Visiems siūlau pabandyti 🙂

Puikus naujas pasaulis 1984-aisiais

Perskaičiau dvi antiutopines knygas: G. Orwell’o „1984-ieji“, bei A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“(todėl ir toks įrašo pavadinimas). Štai, kokios mintys kilo…

Nemažai žmonių paskutiniu metu teigia, kad pasaulis panašėja į tokį, koks aprašytas „1984-uosiuose“, tačiau, ko gero, nedaugelis yra skaitę „puikų naują pasaulį“, kuriame pavaizduotas pasaulis yra gal net artimesnis tam, kas vyksta dabar…

Kas neskaitė, šiek tiek aprašysiu, kokie pasauliai vaizduojami abiejose knygose.

„1984“. Neilgai trukus po Antrojo Pasaulinio Karo pasaulyje susiformavo trys supervalstybės, kurias valdė praktiškai vienodi režimai. Ir nors šios šalys iš tiesų tokios pačios, bet jos nuolat tarpusavyje kariauja. Visada dvi kariauja prieš vieną. Tačiau jos yra per daug galingos, kad kuri nors viena būtų nugalėta. Todėl karas vyksta nuolat. Tačiau kariaujama ne tik tam, kad nugalėti priešą. Karas yra naudingas valdžiai. Tik nuolatinės išlaidos karinėms reikmėms pateisina pastovų skurdą. O skurdas reikalingas hierarchinės visuomenės palaikymui. Tik tada, kai yra vargstantys, turtingieji gali valdyti juos. Tačiau reikia nepamiršti, kad pagrindinės revoliucijos buvo sukeltos tų vargšų, nepakentusių turtuolių priespaudos. Tam, kad toks dalykas nepasikartotų, visose valstybėse (nors aprašoma tik viena) imamasi priemonių. Visi gyventojai nuolat stebimi (gyventojais skaitomi partijos nariai, yra ir kitų, bet jie per daug kvaili, kad sugalvotų sukilti): bet koks klaidingas žodis, veiksmas, mimika, gali išduoti, kad žmogus galvoja kažką negero. Vos tik kyla toks įtarimas, žmogus arba pašalinamas, arba „perprogramuojamas“ visiškai palaužiant jo dvasią. Praeitis nuolat perrašoma: Jei koks žmogus dingsta, ištrinama bet kokia informacija, įrodanti jo egzistavimą, jei asmuo praeityje buvo pagerbtas, bet tapo „išdaviku“, visa teigiama informacija priskiriama kitiems žmonėms. Jei kažkuriuo metu pasikeičia sąjungininkai, visur teigiama, kad jie buvo tokie nuo pat pradžių. Seksas dėl malonumo – netoleruotinas. Žmonės tuoktis gali tik tam, kad susilauktų vaikų. Jei kyla įtarimas, kad tie žmonės vienas kitam patinka, imamasi priemonių. Nuolat vykdoma agitacija, kurioje visi trūkumai pateikiami kaip privalumai. Mokslo pažanga netoleruotina, nes ji galėtų išspręsti daugelį problemų, o tai nenaudinga. Bet kokie religiniai įsitikinimai irgi uždrausti. Vienintelis Dievas – Partija. Partija kontroliuoja viską: praeitį, dabartį, ateitį, nes tai, kas buvo yra ir bus, egzistuoja žmonių galvose, o ne objektyviai. Jei Partija pasakys, kad 2+2=5, reiškia taip ir yra.

„Puikus naujas pasaulis“. Pasaulis – viena didelė valstybė, kurioje žmonės gyvena gerai ir laimingai. Vaikai ne gimsta, bet gaminami gamyklose, kur išskirstomi pagal kastas, todėl gyventojų skaičius nelabai keičiasi. Visiems nuo pat vaikystės miego metu įkalama, kad jie priklauso konkrečiai kastai, turi savo funkcijas, ir negali bei nenori būti kitokie. Nuolat skatinamas vartojimas: jei daiktas paseno, reikia išmesti ir pirkti naują, jei kažkuo galima džiaugtis bei mėgautis nemokamai, reikia įdiegti nuo vaikystės, kad tai yra negerai. Ligų praktiškai nėra. Moralės normos pasikeitusios: kiekvienas priklauso kiekvienam, būti su vienu partneriu ilgiau nei kelis mėnesius – blogo tono ženklas, o žnaibyti merginas į užpakaliukus – gero etiketo laikymasis. Žodžiai „motina“ bei „tėvas“ yra nepadorūs keiksmažodžiai. Ašaros, kančia, mirtis sukelia aplinkinių juoką. Nemažai knygų uždrausta, nes jos nebeturi prasmės naujajame pasaulyje. Tie, kas pradeda galvoti kitaip, nesilaiko etiketo, išsiunčiami į mažai apgyvendintas vietoves, kur nepadarytų didelės žalos visuomenei. Religija išgyvendinta iš žmonių sąmonės, nors iš tiesų ten yra garbinamas Fordas, kaip visos tos visuomenės pradininkas (juk jis – konvejerio išradėjas). Mokslo pažanga ribojama tam, kad visi visuomenės sluoksniai turėtų užsiėmimus ir darytų, kas jiems skirta.

Nelyginsiu, kuo šie pasauliai panašūs, kuo skiriasi. Manau, akivaizdu ir taip. Kitas reikalas – kiek šios vizijos panašios į mūsų šiandieną? Vieni žmonės sako, kad kuo toliau, tuo labiau gyvename kaip „1984-aisiais“, kiti gi teigia, kad pas mus jau beveik „puikiame naujame pasaulyje“.

Mano manymu, teisūs ir vieni, ir kiti. Partijos ar pasaulio valdovų vaidmenį šiuo metu atlieka ne vyriausybės, bet korporacijos. Būtent jos teigia žmonėms, kad viskas yra gerai, viskas nuostabu, gyvenimas gerėja, vis nauji nuostabūs dalykai atsiranda, be kurių niekas negalėtų išsiversti. Tuo pačiu metu nuolat stebi žmones, visaip stengiasi, kad jie nesinaudotų konkurentų produkcija. Bando prastumti įvairią cenzūrą ir apribojimus.

Visuomenė bei valstybių vadovai taip pat nesnaudžia. Karas – pelningas reikalas, taika – ne. Todėl vis kur nors vyksta kariniai veiksmai. Interneto cenzūra – kuo toliau, tuo jos daugiau. Religijų naikinimas – sėkmingai vykstantis procesas (kažkodėl paneigiant bet kokius įmanomus teigiamus religijų pasiekimus). Šeimos, kaip reikalingos visuomenei, vaidmuo nuolat menkinamas. Propaguojami vis laisvesni lytiniai santykiai. Ir dar daug kitų požymių, rodančių, kad anksčiau ar vėliau dabartinė civilizacija žlugs arba pasikeis.

Galiausiai turėsime korporacijų kartelius, pilnai kontroliuojančius žmonių gyvenimus, o per daug galvojantys, maištaujantys bus elementariai pašalinti iš gyvenimo. Juk ir dabar pakankamai paprasta būtų pašalinti žmogų – jeri jo neranda Google, pradedi abejoti, ar jis yra. O praėjus dar keliems dešimtmečiams, užaugs tokia žmonių karta, kuri nesugebės prisiminti realių susitikimų ir naudosis vien paieška. Nebereiks ir valstybių vadovybių – viską kontroliuos korporacijos…

Ir nemanau, kad kažkas ką nors reikšmingo dėl to padarys…

Apie lietuvišką muziką

Man rodos, nesu rašęs šia tema (neskaitant mano paties kūrinių pristatymų, arba tik užsiminęs kitose temose). Šiek tiek minčių prisikaupė, tai išdėstysiu.

Daugelis kalba, kad Lietuvoje nėra geros muzikos. Drįstu nesutikti. Jos yra, ir nemažai. Greičiausiai tie, kurie taip aiškina, klauso tik kokį „Radiocentrą“ ar „M-1“, bei žiūri LNK ir TV3. Nieko nuostabaus, kad keikia lietuvišką sceną, matydami tik tai, ką turim prasčiausio. Tačiau patys net nebando pasidomėti kažkuo daugiau…

O šiek tiek paieškojus galima pamatyt, kad tikrai yra ko paklausyti ir kuo didžiuotis. Turime puikių elektroninės muzikos atlikėjų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Leon Somov ir Jazzu, The Sneekers, Kondencuotas pienas(a.k.a. Spotless), Fusedmarc, Pieno Lazeriai, Mario Basanov, ir kiti. Mūsų džiazo projektai (Gloriuos Gershwin, BrassBastardz, L. Mockūnas ir Co) nuolat važinėja į užsienį koncertuot, o kai to nedaro, rengia puikius pasirodymus vietiniams savo fanams. Taip pat turime ir tokių žmonių, kurie, jei tik netingės, irgi išplauks į plačiuosius vandenis, nes tai, ką jie daro dabar, jau yra įspūdinga (Jing’a’Ling). Paklausęs šios muzikos, aš ramus – pas mus padėtis tikrai nėra prasta. Žmonės dirba, ir dirba gerai.

Tačiau yra ir visas tas šūdpopsis, kurį visiems kiša per komercines radijo ir TV stotis. Daugelis nusivylę juo (suprantu – yra už ką) ir jo klausytojais, kurių yra dauguma(nors tie „nusivylę“ irgi priklauso tokiems). Bet čia uždaras ratas: televizija kiša savo „žvaigždes“, jos populiarios, žmonės ateina į koncertus, nes „matė per teliką“, televizijos kiša jas dar labiau, populiarumas auga ir t.t. Nors nieko gero toje muzikoje nėra – vienodi tekstai, muzika, išvaizda. Suprantu, kai tokia muzika veža pasigėrus – tada viskas gerai, kas turi kažkokią melodiją. Bet būnant blaivios būsenos…

Daugiausia šūdpopsio fanų yra provincijoje. Suprantama, kodėl. Ten pagrindinis muzikos šaltinis – tie patys TV bei radija. Būna atvejų, kad žmogui parodžius geresnės muzikos klodus (internetas), jis supranta, kad iki šiol klausė beviltišką dalyką. Bet tokių – mažuma. Štai kodėl į provincijoje vykstančius renginius koncertuoti kviečiamos visokios „pupytės“(jei finansai leidžia) bei kiti panašaus lygio atlikėjai. O geri lieka nesuprasti. Atsimenu, prieš kelis metus mano gimtojo miestelio Obelių miesto šventėje koncertavo „Patruliai“, „Biplan“ bei dar keletas. Nors Biplanai grojo gyvai ir tikrai pasirodė puikiai (mano galva), niekas jų tinkamai neįvertino. O štai „patrulius“ visi sutiko džiaugsmingai ir kartu dainavo bei šoko pagal tas idiotiškas dainuškas. Bet tai čia provincijoje…

Krizė vienareikšmiškai atnešė naudos – labai apmažėjo „šūdpopsio“. Tai Mario Basanov žodžiai. Ir ne jis vienas taip kalba. Ne vienas Lietuvos atlikėjas, grojantis gerą bei kokybišką muziką, šiuo metu džiaugiasi, kad jų poreikis išaugo – kai žmonės turi rinktis, jie renkasi kokybišką dalyką. Na, aišku, dar gal ir tai sužaidžia, kad mažiau žinomiems atlikėjams ir mokėt mažiau reikia, tačiau jei žmonėms patinka geras produktas, tai jie ir toliau norės jo. Galbūt išauš diena, kai kokie nors Jing’a’Ling iš koncerto uždirbs daugiau nei kokia Yva.

Šiuo metu bent jau kaip grybai po lietaus nedygsta visokios muzikantų parodijos. Neatsiranda naujų minedų, „pupyčių“ klonai atsiranda itin atsargiai. Gaila tik, kad senoji šūdpopsio gvardija liko. Minėto straipsnio su M. Basanov komentaruose kažkos asmuo išreiškė mintį, kad M.B. – nieko savo nekuria, tik remiksuoja (nu LABA DIENA! Jis gi prodiuseris, o ne koks nors DJ), o vat DJ Dalgis – šaunuolis, nes savo kūrybą skleidžia. Teko man nelaimė išgirsti to dalgio pasirodymą… Pirma mintis, kuri šovė – reikia ant jo užsiundyt kedofilus, tada visiems būtų geriau. Prie ko čia jie? Nes pirma daina, kurią išgirdau, buvo „nepilnametę padariau“. Bet man atrodo, kad dauguma kedofilų patys šitą „DJ“ klauso ir mėgaujasi, nesuprasdami, kad ne kažkokie gėjai(niekaip nesuprantu, kodėl jie daugeliui lygūs pedofilams), o tokie vat „atlikėjai“ populiarina pedofiliją. Grįžtant prie minėto koncerto… Išgirdęs pirmą dainą, per antrą jau stengiausi pasišalinti iš tos vietos. Paskui girdėjau pasakojimų, kad pas jį į sceną veržėsi tos pačios nepilnametės…

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nereikia šaukti, kad Lietuvoje nėra geros muzikos, pirma nepasidomėjus. Žinoma, daug blogos, nemažai labai blogos, bet yra ir gerų dalykų mūsų padangėje. Tereikia atverti akis…

Kiečiausia superherojų komanda

Na, visiem aišku, kad kiečiausia komanda- Lietuvos krepšinio rinktinė 🙂 Bet šįkart ne apie ją. Vėl noriu sužinoti mano skaitytojų (gaila, robotai nebalsuoja – būtų bent tris kartus daugiau balsų) nuomonę, kuri iš žymiausių superherojų komandų yra kiečiausia.

X-Men

Viena žymiausių ir populiariausių superherojų komandų, suformuota Profesoriaus Charles’o Xavier tam, kad įrodyti, jog mutantai nėra žmonijos priešai. Jos sudėtis nuolat keičiasi, bet kai kurie nariai daugiau mažiau pastovūs arba nuolat grįžta „namo“.

Kuo jie kieti? Visi herojai yra su super galiom. Nors žmonės jų nemėgsta, X-Menai vistiek kovoja už jų gerovę. Turi nežemiškos įrangos kovoms bei treniruotėms.

Kuo jie lievi? Nuolat verkšlena, kad žmonės jų nemėgsta.

Justice League of America

Žymiausia ir didžiausia DC Comics superherojų komanda. Prie jos ištakų stovėjo netgi Supermenas bei Betmenas. O taip pat ten nuolat sukasi nemaža dalis DC visatos herojų. Ši komanda taip pat turi filialą Europoje.

Kuo jie kieti? Na, jie turi Betmeną… Taip pat yra didelė ir galinga komanda.

Kuo jie lievi? Tai išyra dėl kokių asmeninių priežasčių, tai vėl susibėga… Nepastovūs kažkokie…

Fantastic Four

Kai R. Richards’as sukonstravo raketą ir su savo chebra išskrido į kosmosą (Gagarinas vistiek juos aplenkė), kažkokie kosminiai spinduliai juos apšvitino, ir jie visi gavo ypatingų galių. Ši komanda buvo sukurta kaip atsakas į JLA sukūrimą – tai pirmoji superherojų komanda Marvel visatoje.

Kuo jie kieti? Ko gero pastoviausia komanda. Beveik visi nariai susiję giminystės ryšiais (Mr. Fantastic yra vedęs Invisible Woman, kuri yra Human Torch sesuo). Taip pat pas juos yra vienas protingiausių planetos žmonių – Reed Richards (Mr. Fantastic).

Kuo jie lievi? Nors jie ir giminės beveik visi, nesutarimų neišvengia. „Civilinio karo“ metu beveik visi išsilakstė, nes nepritarė R. Richards’ui, kuris buvo vienas iš pritariančių herojų registracijai.

Avengers

Šioje komandoje susirinkę galingiausi Marvel superherojai. Netgi iš X-Men’ų ten kai kas (Wolverine) dalyvauja. Sudėtis nuolat keičiasi, bet esmė išlieka – susirenka galinga chebra tam, kad susidorotų su jėga, per stipria pavieniams. Nors vat Galactus’ą nugalėjo Fantastic Four.

Kuo jie kieti? Pas juos visada būna galingiausi planetos herojai.

Kuo jie lievi? Šiuo metu apsileido. Jų vardą naudoja surinkta blogiukų komanda, kur kiekvienas narys yra ne tas, kuo apsimeta.

Teen Titans

Paauglių bei suaugusių herojų padėjėjų komanda. Keletą kartų susibėgo kad kažką primušt ir nutarė suformuoti komandą. Realiai tai yra paauglių JLA, nes, ko gero, niekas nepriima prie suaugusių.

Kuo jie kieti? Dar vaikai, o jau patys kovoja prieš blogiukus. Šaunuoliai!

Kuo jie lievi? Na, jie vis tik vaikai… Taigi, paauglystės problemos neišvengiamos…

Sorry, there are no polls available at the moment.

Po paskaitos apie copyright’ą

Buvau paskaitoje apie autorių teises, kurią organizavo Lietuvos Kultūros Ministerija. Pranešėjas buvo William W. Fisher. Nepasakyčiau, kad išgirdau kažką labai naujo ir radikalaus, bet taip pat negaliu sakyti, kad nepatiko. Neatsimenu visko, kas ten buvo kalbama (gal reikėjo užsirašinėt?), bet papasakosiu, kas labiausiai užstrigo.

Taigi – copyright’as (lietuviškai vadinama „autorių teisėm“, bet tai nėra visai tikslu), nors ir yra svarbus dalykas pramogų (ir ne tik) industrijai, šiuo metu turi keletą problemų.

Šios teisės galioja tikrai per ilgai. Daugelyje šalių tai yra autoriaus gyvenimas + 70 metų. Kam tiek reikia? Kokio nors dainininko ar rašytojo anūkams pramaitint? Kad dažniausiai vistiek visas teises į kūrinį turi ne autorius, bet kokia nors kompanija, kuriai tie „paveldėtojai“ yra giliai vienodai. Aišku, kompanijoms irgi reikia gyvent iš kažko, bet gal reiktų palikti mirusius ramybėj ir nedaryti iš jų pinigų? Teisių galiojimą tikrai reiktų sumažinti. Dabar, pasirodo, sunkiausia yra ne sutrumpinti tą laiką, bet bent jau pasiekti, kad jis nebūtų ilginamas. Būtent. Kažkas nori dar pailginti copyright’o galiojimo laiką. Panašu, kad kompanijos tikisi gyvuoti amžinai, ir visada gauti pinigus iš kūrinių, sukurtų prieš daugelį amžių.

Bet koks įamžintas kūrinys jau automatiškai apsaugotas copyright’u. Ne tik šitas mano įrašas jau automatiškai yra apsaugotas, bet ir kiekvienas el. paštas bei kiekviena sms. Taigi, už tuos eiliuotus linkėjimus, kuriuos visi siuntinėja per Kalėdas, realiai irgi reiktų kažkam susimokėti. Tačiau neretai tokių dalykų autoriai net nežino, kad jiems kažkas priklauso. Tam, kad kūrinys būtų apsaugotas, reikia kažkokios registracijos. Šitą dalyką techniškai įgyvendinti sunku, nes reikia tikrinti, ar tai nėra plagiatas ir panašiai. Bet tokiu atveju autorius pats nuspręstų, kaip su jo kūriniu bus elgiamasi.

Kūrinių teisių turėtojai turi per daug teisių. Kartais tai nueina iki absurdo. Pavyzdžiui, Australijos grupė „Men at Work“ buvo paduota į teismą, nes nuplagijavo seną vaikišką dainą. Kol neradau konkretaus palyginimo, tol niekaip neradau panašumo. Tuoj bus ateita iki to, kad už panašias natas bus keliamos bylos. Kitas pavyzdys. Džiazo muzikantai ilgai ginčijosi, kad galėtų be problemų atlikti kitų autorių kūrinius (taip vadinamus – standartus). Praktiškai visa džiazo kultūra paremta svetimų kūrinių atlikimu. Tačiau kai Snoop Dogg’as panaudojo Miles Davis semplą, buvo pakviestas į teismą. Visada galvojau, kad semplas yra nustatytos trukmės ištrauka, kurią galima panaudoti. Jei ir už juos bus pradedama nuolat į teismus duot, Hip Hopas ir šokių muzika turės labai didelių problemų.

Nors šie aspektai turėtų padėti autoriams, pati sistema yra per daug statiška ir susiduria su sunkumais, kai reikalai pasisuka link interneto ir failų mainų.

Profesorius teisingai pastebėjo, kad laikmenų apmokestinimas tam, kad autoriai gautų kompensaciją, yra netoliaregiškas. Jis siūlė apmokestinti patį Internetą – prie mokesčio pridėti keletą litų, kuriuos paskirstytų tos pačios LATGA ar AGATA pagal kūrinių populiarumą. Bet kaip sužinoti, kas iš tiesų yra populiaru – sunkesnis techninis klausimas. Šiuo metu radijo stotys siunčia LATGAI ir AGATAI sąrašus, kiek ir ko grojo. Ir pagal tai nusprendžiama, kas turi gaut pinigų, o kas – ne. Internete sunkiau. Šiuo atveju muzikos grotuvai turėtų automatiškai siųsti savo grojimo istoriją. Kai kam tai gali atrodyti kaip kišimasis į asmeninę erdvę. Ko gero… Bet žinant, kad jau dabar daugelis yra pakankamai dideli online ekshibicionistai… Bet jei vis tik daugelis sutiktų siųst savo grotuvų istoriją, manau greitai išaiškėtų, kas iš tiesų Lietuvoje populiariausi 🙂

Bet bendrai tai ši mintis man patiko – jei tikrai būtų sudaryta tokia sistemą, aš mielai už internetą mokėčiau keletu litų daugiau, bet jausčiausi ramus, žinodamas, kad muzikantai dėl mano kaltės nebadauja…

Kodėl pasirinkau Open Source?

Kažkaip pagalvojau, kodėl gi aš taip pasirinkau atvirą koda: naudoju Ubuntu bei kitas atviro kodo bei laisvas programas, palaikau Creative Commons ir panašiai.

Kad ir kaip bandyčiau save apgaudinėt, kad svarbiausia idėja bei nepasitenkinimas komerciniais dalykais, tačiau pagrindinė priežastis, kodėl aš ir toliau naudoju atvirą kodą – finansinė.

Žinoma, pradžioje buvo smalsumas, idėja, kad čia kažkas kito, kažkas įdomaus. Paskui atsirado požiūris „kam mokėt, jei yra gerų nemokamų dalykų“. Dabar gi tas „kam mokėt“ tapo vyraujančiu. Man komercinė programinė įranga yra sunkiai įperkama. Na, gal ne tiek sunkiai, bet kelių šimtų litų už operacinę sistemą tikrai gaila. Žinoma, galiu daryt kaip ir visi – parsisiųst visas reikalingas programas iš kokios linkomanijos ir vargo nejaust. Bet pats tas atviras kodas pakeitė mano mąstymą – jei galima gauti legaliai nemokamai, tai kam daryt kažką nelegaliai?

Dabar gi galvoju, kad jei gaučiau nemokamai arba kartu su kompiuteriu Windows ar MacOS – tikrai neištrinčiau. Žinoma, Ubuntu būtų šalia, bet ir kita OS liktų. Kodėl? Aš esu labiau vartotojas. Man tikrai vienodai, kas dedasi programų viduriuose – neturiu jokio noro lįst taisyt klaidas (nebent tai mano kurtos programos). Tokiu atveju tai, kad galima gaut kažkieno kodą, visiškai neturi prasmės. Svarbu, kad tai veiktų ir kuo tvarkingiau per daug nelendant į vidurius.

Linuksistai visada teigia, kad jų garbinama OS veikia žymiai stabiliau ir geriau nei visos kitos pasaulyje. Gal… Jei turi tik komandinę eilutę. Tačiau kitos posistemės kartas nuo karto užlūžta arba padaro tokių nesąmonių, kad tik perkrovimas padeda. DOS juk irgi veikdavo pakankamai stabiliai, kol nebuvo apvilktas langais 🙂 Kai kas pasakytų, kad viską galima susitvarkyt ir neperkrovus. Bet aš gi minėjau – esu vartotojas, ir tingiu kapstytis komandose, konfigūraciniuose failuose, kažką kompiliuot ir t.t.

Tačiau kadangi jau žinau, kaip reikia sau susitvarkyt sistemą, programas, tai jau galiu atlikti greitai ir neskausmingai. Bet faktas, kad problemų neišvengiu su jokia OS.

Tarp kitko. Linuksistai turi bėdą – jiems viską reikia susitvarkyt pagal save, todėl OS X arba Windows jiems netinka, nes per mažai konfigūravimo galimybių. Windowsistai atvirkščiai – jei langų mygtukai ne tose vietose, kur jiems įprasta – šaukia, kad sistema nieko verta. Abiejų šių įpročių atsikračiau, todėl patogiau jaučiuosi bet kurioje sistemoje ir su bet kuriom programom – visada suprantu, kad reikia pirma susipažint, o jau po to lįst dirbt…

Taigi, prie ko aš čia lenkiu. Nors ir esu atviro kodo gerbėjas bei vartotojas, nežadu spjaut ir į komercinę programinę įrangą. Didelę dalį šio pasirinkimo apsprendžia finansai.

Puslapiai:1...78910111213...18