Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Apie toleranciją

Po praeitos savaitės didžiojo įvykio, ir aš pakalbėsiu apie toleranciją. Tik gal ne visai taip, kaip įprasta paskutiniu metu…

Situacija, kokią dabar patiria įvairios mažumos, labai puikiai aprašoma X-Men komiksuose. Ten idėja labai aiški: žmonės nemėgsta ir bijo kitokių, nei jie. Šiek tiek smulkiau apie viską.

Komiksuose mutantai kovoja už savo teisę gyventi. Vieni tai daro taikiais metodais – mėgindami įrodyt, kad mutantai tai irgi žmonės, tik evoliucionavę. Tuo užsiima Charles’as Xavier (dar žinomas kaip Profesorius X). Jis su savo komanda įvairiais būdais stengiasi padėti žmonėms ir įrodyti, kad jie – nėra grėsmė visuomenei. Tai jam nelabai sekasi.

Kita stovykla – Magneto. Žydų kilmės vaikas patyrė koncentracijos stovyklos siaubą, todėl yra įsitikinęs, kad žmonės ir mutantai negali sugyventi, todėl turi nugalėti stipresnė rūšis. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad jie ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip nekenčia visų mutantų.

Tačiau, panašiai kaip ir Lietuvoje kalbant apie visokias mažumas, kalti ne tiek patys mutantai, kiek paprasti žmonės, pilni neapykantos ir nepagrįstos baimės. O tai iššaukia engiamųjų atgalinę reakciją.

Mutantų kontroliavimas netgi buvo įteisintas įstatymiškai – kiekvienas privalėjo registruotis. Taip pat buvo sukurti robotai, gebantys suvaldyti bent jau kažkurią dalį mutantų. Nuolat yra vykdoma kampanija, nukreipta prieš mutantus, pateikiant juos kaip grėsmę visuomenei. Nepaisant to, kad nemažai jų yra visuotinai pripažinti superherojai, kovojantys ne tik petys į petį su kitais ne mutantais, neapykanta jiems visada išlieka.

Dar šis tas apie pačią šios serijos publikavimo istoriją, kas kažkiek susiję su tolerancija bei mažumomis…

Nors pirmieji X-Menų komanda buvo vien baltaodžiai amerikiečiai, laikui bėgant komanda keitėsi, pildėsi naujais nariais. Ilgainiui ši komiksų serija tapo pačia daugiatautiškiausia. Čia galima rasti ne tik įvarių rasių, bet netgi ir daugelio atskirų šalių atstovų.

Būtent X-Men serija atvėrė kelią seksualinėms mažumoms komiksuose. Pirmasis superherojus, viešai pripažinęs, kad yra gėjus, buvo X-Menas Northstar. Viena iš pagrindinių „blogiukių“ Mystique, vaizduojama biseksualia. Taip pat Wolverine sūnus buvo pavaizduotas besibučiuojantis su vyru, bei taip pat palaikantis santykius moterimi.

Nors pati serija ir neparodo, ką reikia daryti, kad žmonių požiūris į kitokius pagerėtų, bet ji bent jau iškėlė šias (ne vien tai, ką aprašiau) problemas į viešumą. O tai jau yra nemažai…

Vis tik Microsoft man patinka

Spėju, už tokią frazę linuxistai ir kiti atviro kodo fanai mane pasmerks amžinoms pragaro kančioms dar net gyvam būnant. Ramiai! Paaiškinsiu, kodėl man kažkuo patinka dėdės Bilo įmonė.

Nors kai kas gali ir nesutikt, tačiau jei ne Windows, tai kažin, ar iki dabar būtų taip išpopuliarėję asmeniniai kompiuteriai. Žinoma, prieš juos jau buvo MacOS su patogesne grafine sąsaja. Bet Apple produkcija tuo metu buvo itin brangi, o pati OS priklausė nuo techninės įrangos. Tačiau į IBM architektūrą galima buvo diegti bet ką. Štai čia ir tiko DOS bei paskui Windows. Šis derinys vistiek buvo pigesnis nei pirkt Macintosh’ą. Ir tada prasidėjo pakankamai agresyvi firmos politika kišant visur savo langus. Ir jiems pavyko – beveik 100% pasaulio namų kompiuterių turi Windows. Tokiam marketingui galima tik paplot.

Ir buvo laikas, kai visi kalbėjo, koks Microsoft blogas, o kitos firmos daro gerai. Juk net galima teigt, kad ir Atviro Kodo bendruomenė išsiplėtė su mintimi „mes prieš M$“. Tačiau dabar, bent jau mano akyse, ši kompanija pradėjo po truputį reabilituotis. Kodėl? Gal todėl, kad kiti šios rinko žaidėjai pradėjo darytis agresyvesni, o patys MS atrodo atlaidesni, palyginus su jais.

Kuo gi tie kiti darosi blogesni? Pavyzdžiui Apple. Atviro kodo šalininkai anksčiau lyg ir neturėjo nieko prieš šią kompaniją. Juk naujoji MacOS naudojo FreeBSD elementus (bent jau toks gandas buvo). Tačiau tai, kas vyksta dabar, man labiau panašu į didelės arogancijos demonstravimą. Maždaug: mes su jūsų įrenginiais galėsim daryt ką norėsim; mes gaminam ką norim – jūs vistiek pirksit kaip išprotėję, nors to jums greičiausiai visai nereikia; ką ir kaip daryt – nurodysim mes, o ne jūsų norai bei galimybės; mums nepatinka kažkokia firma, todėl jos produktų mes šalinsim iš saviškių… Mačiau parašytą argumentą, kodėl Apple nenori palaikyt Adobe produktų. Pasirodo, vienas pagrindinių argumentų – flash technologija nėra atvira. Sakytum, jie patys labai atviri… Juo labiau, kad net patentuoja savo vartotojo sąsajos elementus.

Google, atrodo, tokia teisinga firma, net šūkį turi „don’t be evil“. Bet vistiek jos elgesy jaučiasi šis tas arogantiško. Daugelis dar atsimena įvykį su „Buzz“. Taip pat krūvos idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bus „uber awesome“, bet galiausiai lieka kažkur pakeliui… Taip pat jaučiama Google tendencija – perimt idėjas iš kitų ir pateikt kaip savo. Na, bet bent jau oficialiai teigia, kad remia atvirą kodą. Juk ir ChromeOS bei Android kuriami Linux pagrindu.

O ką tuo metu daro Microsoft? Taiso savo bug’us, leidžia naujus produktus, džiaugiasi, kokie jie populiarūs. Kartais bando suvaldyt piratines savo produktų versijas (gal nelabai sėkmingai), bet juk visi kažką dėl to daro. Kas man keisčiausia, tai kad pati korporacija dalyvauja kuriant konkurentų produktus. Jie remia Apache fondą, pateikia savo tvarkykles Linux’ui, teikia specifikacijas apie .NET Mono projektui. Ir netgi nutilo apie ketinimus paduot Linux kūrėjus į teismą dėl patentų. Taip pat bando kurt naujus dalykus, kuriuos paskui perima kiti 🙂 Savaime aišku, jie irgi iš kitų „pasiskolina“ idėjų…

Aišku, aš jokiu būdu nesakau, kad Microsoft pasidarė labai gera ir garbintina. Vis tik dar daro reklamines kampanijas iš serijos „Windows turi viską, kitos OS – nieko“. Tiesiog mano akimis žiūrint, ji tapo nebe tokia, kurios reikia labiausiai nekęst. Aišku, niekada ir nesakiau, kad nekenčiu Windows ar panašiai. Pats Ubuntu naudoju dėl labai paprastos priežasties – ji labiau atitinka mano poreikius. Ypač finansinius, kadangi noriu turėt legalų daiktą. O be to – pats neseniai įsigijau Xbox – irgi MS produktas, bet nežadu aš ten diegt jokio Linux ar kaip kitaip išsidirbinėt 🙂

Manau, kad tikriems „freetard’ams“ (asmenims, visur ir visada propaguojantiems TIK tai, kas turi GPL licenciją) reiktų šiek tiek apsiraminti su Microsoft nekentimu – yra dabar kitų veiksnių, trukdančių plėstis atviram kodui. Ir kartais vienas tu veiksnių – patys skleidėjai, persistengiantys ir atbaidantys paprastus žmones…

Tylus eteris

Nuo šeštadienio pasidarė liūdnoka… Patį efektą pajutau sekmadienį – kai važiuojant mašinoj, 18 val radijas nutilo. Kodėl? Nes mano pagrindinė klausoma radijo stotis buvo Opus3, kurios, kaip ir kitų LRT programų, transliacijos laiką drastiškai sutrumpino. Džiūgauja visuomenės dalis, vadinama „delfi komentatoriais“ ir kiti, „suprantantys, kas yra gerai“…

Kol kas transliacijas sutrumpino, bet sutrumpino iki tokio laiko, kad reitingai nenumaldomai kris dar žemiau, nei kad yra dabar. Juk dažniausiai klausyt radiją tenka prieš arba po darbo (darbo metu, jei kas turi galimybę, yra internetas, kur dar transliuojama pastoviai). Tačiau kai ryte arba vakare tenka perjungt kitą stotį, tikimybė, kad vėliau įsijungsi prieš tau buvusią, tikrai menka. O kai reitingai nukris dar žemiau, nei dabar, bus pretekstas ir visai išjungt šias programas (didžiausias pavojus kyla „Klasikai“ ir „Opus3“), atsiras dar daugiau besidžiaugiančių, tik abejoju, ar tai padės sutaupyt valstybės pinigų…

Bet vis tik kas būtų, jei uždarytų Opus3… Žinoma, tektų persimest prie kitų radijo stočių. Bet prie kokių? Iškart atmetu visokias stotis, kur tik žinios ar šiaip daug kalbų – man tokios netinka. Turi būt muzika. Bet tokios, kur vien tik muzika, irgi nelabai tinka – kartais norisi ir gyvo žmogaus balso. Kas lieka? Nežinau aš tų mažiau populiarių stočių, todėl pažiūrėsiu į žymesnes…

M-1, M-1 Plius, Radio Centras, Lietus, Kelyje, Pūkas – totalus popsas, ir dar nelabai naujas. Noriu kažko įdomesnio. Power Hit Radio – „šokių muzikos hitai“. Irgi popsas, tik gal kažkiek labiau orientuotas į jaunesnę auditoriją. Būtų nieko, jei ne keletas smulkmenų. Grojaraštyje kažin, ar pavyktų rasti dainų daugiau nei dviem valandoms, o tas pats per tą patį – greit nusibosta. Taip pat ta vakarinė laida, kai žmonės bando „susirasti meilę“. Kažkuo primena A2 su savo „sms maratonu“, o tai kažkaip labai pigiai atrodo. Beje – A2 klausyt net košmaruose nenoriu. Ko gero, artimiausia mano skoniui radijo stotis galėtų būti ZipFM: moderni, kokybiška muzika, „zip clubbing“ serija, kažkiek informacijos, bet… Aišku, aš neturiu nieko prieš linksmybes eteryje, tačiau kas per daug, tai per daug. Kai kurie vedėjai ten net nebekalba, o peza – kalba daug, nieko nepasako, o muzikos tada leidžia mažai. Taip pat nepatinka man tie skambučiai žmonėms su tikslu juos kažkaip „išdurt“ – vaikiška kažkaip, o ir šiaip – norisi vakare ir daugiau muzikos paklausyt, o ne vien nusišnekėjimus ir keiksmažodžius.

Ir išvis – dabar visi pergyvena dėl didėjančio bedarbių kiekio, tačiau jei kalba pasisuka apie LRT, tai didžioji dauguma šaukia, kad ten dirba PER DAUG žmonių, ir kad visus juos atleist reikia. Tai pala… Bedarbių kiekį reikia mažint ar didint? Jei nepavyksta sukurti darbo vietų, tai gal bent jau nereikia naikint esamų? Daugelis galbūt laikosi nuomonės, kad visose valstybinėse įstaigose dirba ne žmonės, o kažkokie siurbėlės ir parazitai. Drįstu paprieštaraut – ten dirba ŽMONĖS, kurie yra verti dirbti tai, ką jie moka. Gal kokie techniniai darbuotojai (IT skyrius, vairuotojai ir pan.) dar ir galėtų rast darbą kitose įstaigose, bet kūrybiniai praktiškai liktų be jokios deramos alternatyvos. Pavyzdžiui – kur daugiau gali eit dirbt koks muzikologas, jei ne į LRT? Na, nebent kokią kitą valstybinę įstaigą. Kažkaip nesu pastebėjęs kokiam CV.lt, ar panašiuose puslapiuose, kad kas ieškotų tokios profesijos atstovų. Galbūt kokiems Opus 3 ar LR1 darbuotojams ir lengviau – jų patirtis labiau vertinga kitose stotyse. O ką daryt „Klasikos“ atstovams?

Apie TV šįkart nekalbėsiu – man ji ne tiek aktuali…

P.S. O kodėl visokie „Russkoje Radio“ tokie populiarūs Lietuvoje?

Darbas ir poilsis

Šiandien išgirdau žinią, kad ruošiamasi priimt darbo kodekso pataisas, kurios palengvintų darbdavių dalią: leistų paprasčiau atleist darbuotojus, pailgintų darbo savaitę ir panašiai…

Man užkliuvo tas darbo laiko prailginimas. Norima panaikinti 8 darbo valandų dieną, ir padaryti 48 valandų darbo savaitę(bent jau tai girdėjau). Savaime aišku, gal tai ir nebūtų privaloma, bet dauguma darbdavių tikrai tuo pasinaudotų. Gautųsi kaip – arba dirbt reiktų po 8 val 6 dienas per savaitę, arba 5 dienas beveik po 10 valandų. Nei vienas, nei kitas variantas manęs nedžiugina. Aukot šeštadienį darbui – vienos poilsio dienos per savaitę tikrai maža. Dirbt 10 val. per parą? Paskaičiavus: dar valanda į darbą ir atgal (čia jei pasiseka), 7 valandos – miego(galima teigti, kad miegas – nesvarbu, bet per mažai miegot – kenksminga). Lieka 6 valandos. Iš jų bent 2 tenka valgymui(įskaitant produktų pirkimą ir paruošimą). Geriausiu atveju lieka 4 valandos, iš kurių dažniausiai viena praleidžiama darbe kaip pietūs. Gaunasi – sau gali skirt 3 valandas per parą. Laiko kažkam kitkam praktiškai nebelieka… Kam tada uždirbinėt pinigus, jei nėra kada jų išleist? Taip pat, savaime aišku, už tai, kad dirbsi ilgiau, daugiau mokėt niekas nesiruošia.

Dar valdžios atstovai skundžiasi, kad Lietuvoj per daug išeiginių dienų. Sako, kad dėl jų šalis patiria daug nuostolių. Nemanau, kad dėl kelių papildomų darbo dienų žymiai pagerėtų mūsų ekonomika. O žmonėms tai galėtų išeit į naudą. Tik reikia ilsėtis išmokt, o ne eilinį kartą prisigert…

Galima vadint mane tinginiu bei veltėdžiu, bet aš manau, kad poilsis bei pramogos žmogui yra svarbūs. Vien tik dirbdamas tą patį monotonišką darbą žmogus sustabarėja, atbunka. Todėl reikia domėtis šiuo bei tuo daugiau. Netgi geriau domėtis tuo, kas nesusiję su darbu. Pavyzdžiui – visada yra smagu bei naudinga nueit į kokį koncertą, spektaklį, filmą. Galų gale – susitikti su draugais, pasportuot, ar elementariai bent jau pažaist kokį nors žaidimą. O vien tik dirbant, laiko tokiai veiklai skirti nebeišeina.

Kai kas galvoja, kad daug dirbdami, užsidirbs, prikaups daug pinigų ir tada galės daryt, ką nori. Ypač toks maksimalizmas pastebimas pas jaunus žmones. Bet ar nebebus per vėlu gyvent, kai jau sau tai leisi? Gal geriau gyvent labiau šia diena? Juo labiau daug dirbant galima susigadint sveikatą. Mano atvejis – nuolatinis sėdimas darbas, nereguliarus ir netinkamas maistas bei stresas privertė skrandį streikuoti. Tikiuosi, opa neišsivystys…

Man tikrai mieliau po darbo nueit į koncertą, pašokt lindyhopą ar dar kur nors, nei pasilikt ir dar atlikt kažką, už ką vistiek niekas papildomai nemokės. Kodėl? Tokie kultūriniai dalykai mane praturtina, aš atsipalaiduoju ir pamatau kažką, į ką gal nebūčiau atkreipęs dėmesio. Be to – aš tikrai mėgstu muziką. Ir joks grotuvas, kad ir su idealiai atkuriamu garsu, niekada neatstos gyvo koncerto.

Taip pat mane vis dar trikdo daugumos požiūris, kad „suaugęs privalo elgtis rimtai“. Kas iš to rimtumo? Pastebiu, kad „rimti“ žmonės pramogauja praktiškai vienu būdu – vartodami alkoholį. O „vaikams“ paliekama tai, kas smagiausia: komiksai, žaidimai (kompiuteriniai, ir ne tik), netgi muzikavimas kai kam atrodo nerimtų žmonių užsiėmimas. Tokiu atveju aš esu visiškas vaikas: skaitau komiksus, mėgstu pažaist xbox’u, pažiūrėt animacinius filmus ir šiaip papramogaut… Tarp kitko, kalbant apie žaidėjus – kiek man žinoma, tai vidutinis žaidėjų amžius – apie 30 metų…

Žodžiu, mano požiūris toks – geriau jau aš būsiu laikomas nesubrendėliu, „suaugusiu vaiku“ bei tinginiu, bet gyvensiu taip, kaip man labiau patinka, o ne taip, kaip kažkas tikisi, kad turėčiau…

Keletas faktų apie Betmeną

Betmenas – žmogus šikšnosparnis. Ko gero vienas ryškiausių paskutinio meto komiksų veikėjų. Viskas, kas su juo susiję – populiaru ir traukia dėmesį. Pateiksiu keletą faktų apie šią asmenybę, bei jo istoriją. Manau daugeliui tai bus žinoma, o gal kai kas atras ir ką naujo…

Pirmas Betmeno pasirodymas – 1939 metų „Detective Comics“. Iš pradžių buvo norėta sukurti kažką panašaus į ne per seniausiai pasirodžiusį Supermeną, bet išėmė raudoną spalvą, apsiaustą padarė panašų į šikšnosparnio sparnus. Nuo pat pradžių herojus užsirekomendavo kaip puikus detektyvas. Jam netgi lipdoma „geriausio pasaulio detektyvo“ etiketė.

Pirmuosiuose komiksuose Žmogus Šikšnosparnis nevengė žudyti nusikaltėlių, tačiau praėjus kuriam laikui, kūrėjai nutarė, kad jis nežudys. Nuo to laiko Betmenas stengiasi nežudyti jokio žmogaus. Jis gali kažkam leisti neišgyventi, bet kad pats tyčia žudytų – ne. Nors neretai jis muša niekšus net jei tam ir nėra reikalo – panašu, kad jam tai patinka.

Savo arsenale Betmenas turi gausybę visokių prietaisų(kuriuos jis pats gaminasi). Nuo dūmų granatos savo dirže iki raketų betmobilyje. Tačiau jo arsenale nėra šaunamųjų ginklų.

Briusas Veinas (herojaus tirkasis vardas) yra paprastas žmogus – be jokių super galių. Vieninteliai jo sugebėjimai – iki maksimumo ištreniruotas kūnas bei genialus protas. Na, galbūt dar tai, kad jis – milijonierius 🙂

Vienas pagrindinių Žmogaus Šikšnosparnio priešų – Džokeris, darantis nusikaltimus pagrinde dėl linksmumo. Nuo pat pradžių jis stengiasi varžytis su Tamsiuoju Riteriu. Manoma, kad Džokeris turi daugybę įvairių prietaisų savo arsenale. Dauguma jų savo išmone panašūs į Betmeno, tačiau dažniausiai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip linksmi žaislai. Pavyzdžiui – gėlė švarke, purškianti ne vandenį, bet rūgštį.

Moteris – Katė. Taip pat viena iš seniausių nusikaltėlių, kurią gaudo Žmogus Šikšnosparnis. Tačiau jų santykiai – komplikuoti. Nors viena – nusikaltėlė, o kitas – teisingumo vykdytojas, bet vienas kitam jie akivaizdžiai jaučia simpatiją. Pagal vieną versiją jie net kartu susilaukia dukters, nors tai oficialiai nepatvirtinta.

Betmenas turi sūnų – Damianą Veiną. Jis yra Briuso Veino ir vieno didžiausių jo priešų – Ra’s al Ghul dukters Talios sūnus.

Buvo nemažai spekuliacijų, kad iš tikrųjų Betmenas yra gėjus. Ir galbūt netgi pedofilas. Šią idėją skatino tai, kad ilgą laiką jo akiratyje nebuvo jokios moters. Jis gyveno vienas dideliame name tik su senu tarnu bei nepilnamečiu padėjėju (Robinu), su kuriuo dar ir miegodavo vienoje lovoje. Po tokių pareiškimų (maždaug 1954 metais) Betmeno komiksų pardavimai stipriai krito. Kad kažkaip reabilituot šį veikėją, greitai atsirado ir Šuo Šikšnosparnis, po jo sekė Moteris Šikšnosparnis ir netgi Mergina Šikšnosparnis, kurios akivaizdžiai „kabino“ pagrindinius veikėjus – vyrus. Visa ši kompanija tapo panaši ne į superherojų komandą, bet į šeimą, vaizduojamą kokiame nors komiškame seriale.

Kai kuriose versijose Betmenas yra vienas iš JLA (Justice League of America) įkūrėjų bei lyderių. Tačiau jis nėra ten dažnas svečias, kadangi dažniausiai mėgsta dirbti vienas.

Šiuo metu Briusas Veinas savo pasauliui yra miręs. Betmeno kaukę užsidėjo ilgametis padėjėjas Robinas, o pastarojo rolę perėmė kitas Veinas – Damianas, Briuso sūnus. Tačiau komiksuose niekas nelieka negyvas ilgam. Tai, kas kažkada turėjo nužudyt Tamsujį Riterį, iš tiesų tik nusiuntė jo sąmonę į paralelinį pasaulį. Kalbama, kad greit Briusas Veinas grįš į savo pasaulį. Šiaip ar taip – jei Betmenas nėra Briusas Veinas, tai nėra tikrasis Betmenas.

Kol kas tiek. Jei kam įdomu – galit paklaust. Gal dar ką nors papasakosiu 😉

Buvau džiazo festivalyje

Praeitą savaitgalį buvau Birštono Džiazo festivalyje. Nesu didelis džiazo fanas, bet tai, kas buvo ten, paliko tikrai malonų įspūdį ir nuotaika po to buvo gera kelias dienas.

Kadangi buvau su spaudos atstove, tai ir pats turėjau ten nemokamą praėjimą visas tris dienas. Mokėt už kiekvieną koncertą būtų buvę brangoka…

Penktadienį atvažiavom ne visai į pradžią – kaip tik baigė koncertuoti viena grupė, bet spėjom į dar keturių projektų pasirodymus. Asmeniškai man labiausiai patiko bigbendai – jautėsi iš jų besiliejanti energija. Tiesa, Šiaulių bigbendas tai šiek tiek sutrikdė – nemaža dalis ten grojusių buvo iš kitų miestų. Bet grojimo kokybei tai tikrai nesutrukdė.

Į jam’ą nėjom – buvom pavargę, todėl nukeliavom miegot į mums parūpintą namuką. Man nepatiko ten tai, kad nors už lango ir pavasaris, radiatoriai pleškino kaip prie -20 laipsnių šalčio – miegojom su pravertu langu…

Šeštadienio ryte pasivaikščiojom po Birštoną – gražus miestelis. Po to laukė net trys koncertai po keletą pasirodymų. Iš pradžių – bendras lietuvių ir škotų projektas. Buvo sekama kažkokia pasaka – nesvarbu apie ką. Visą ją žiūrėjom iš apšvietėjo būdelės – ne dažnai tenka iš arti stebėti, kaip dirba techninis personalas koncerto metu. Po to sekė vieno būgnininko pasirodymas – galvojau, kad tokie dalykai daromi pagrinde kompiuteriu… Daugiau kažko dieną jau ir nebeatsimenu.

O štai vakare… Buvo kažkokie estai – visai gražiai pagrojo, mergina padainavo. Po pertraukos sekė viso festivalio hitas – žmonių buvo tiek, kad net ant žemės nebuvo kaip atsisėst. Tačiau buvo verta – energija liejosi per kraštus į publiką.

Vakare nukeliavom į jam’ą, bet greit grįžom, nes buvo vėsoka ir vėlgi jautėmes pavargę.

Sekmadienį ryte pamėginom nukeliaut į bažnyčią – šiaip ar taip – verbų sekmadienis. Bet prasidėjus procesijai pasišalinom – per didelis žmonių tankis atbaidė, o ir šiaip aš jaučiausi kažkaip ne visai gerai – galvą pradėjo skaudėt, truputį gerklę. Todėl pasiklausęs Kauno bigbendo nutariau praleist kas ten liko ir nuėjau į namuką pasnaust – po poros valandų jaučiausi kaip naujas 🙂

Bet ilgai nebeužtrukom – kam reikėjo, tas paėmė visus interviu, pasikalbėjo su kuo reikia, o įvertinę laukiančius koncertus pagalvojom, kad beveik viską arba esam girdėję arba dar išgirsim. Net nesulaukėm, kas gaus festivalio Gran Prix…

Tačiau bendrai įvertinus visą festivalį, supratau, kad po poros metų vėl ten apsilankysiu. Net ne tiek dėl muzikos(dėl kurios irgi verta nuvykt), bet ir dėl atmosferos, kuri tvyro viso renginio metu… Ten jautiesi savas, savo vietoj ir tau nerūpi tai, kas likę kažkur namie, toli… O to tikrai kartais reikia 🙂

Atviras kodas=Piratavimas

Šita naujiena jau nebe labai nauja, bet aš tik dabar radau laiko ir sudėliojau mintis, kad apie tai parašyt. Taigi…

Yra Amerikoj tokia organizacija IIPA, kuri apjungia RIAA, MPAA ir panašias organizacijas bei kovoja su įvairiais autorinių teisių pažeidimais. Gal idėja būtų ir nieko, bet…

Ši organizacija pateikia Jungtinių Valstijų valdžiai savo sudarytą Special 301 sąrašą. Kaip suprantu, tai šiame sąraše esančias šalis rekomenduojama stebėti ir turėti kuo mažiau komercinių reikalų.

Tai, kad ten patenka kai kurios valstybės – nenuostabu, bet kai kada patekimo priežastys trikdo. Daugeliui šįkart užstrigo tai, kodėl į sąrašą pakliuvo Indonezija. Pasirodo, šios (ir ne vien šios) šalies valdžia propaguoja atviro kodo naudojimą valstybinėse ir valstybės kontroliuojamose įstaigose. Ir tai prilyginama piratavimui visos šalies mastu. Pasirodo, jei valstybė pereina prie atviro kodo programinės įrangos, ji išdarko rinką, neleidžia žmonėms rinktis „geriausio produkto“. Gaunasi, kad VIENINTELIS būdas kažką gaut legaliai – PIRKT brangiai kainuojantį dalyką. O nemokama alternatyva – tas pats, kas piratavimas. Čia vėl pasireiškia taip mėgstamas negauto pelno skaičiavimas, kuriuo naudojasi įrašų kompanijos (parsisiųstas albumas=nenupirktas albumas), tik čia gaunasi „įdiegtas į kompiuterį Linux=nenupirkta Windows licenzija“. Ne per daug seniai minėjau, kad ateis laikas, kai atviro kodo naudojimas bus paskelbtas už įstatymo ribų. Panašu, kad žingsnis link to žengtas…

Nesistebiu, kodėl toje pačioje Lietuvoje atviras kodas valstybinėse įstaigose praktiškai neprasiskverbia. Ko gero, jau seniai kokie nors M$ atstovai yra perspėję, kad jei valstybinėse įstaigose bus sėkmingai einama prie Linux, gali kilt problemų norint palaikyt bet kokius komercinius santykius su JAV.

Todėl ir privalo daugelis rinktis ne tai, kas jiems geriausia kainos ir kokybės atžvilgiu, bet turi mokėt už „geriausią produktą rinkoje“.

Metai

Jaučiau, kad artėja šis laikas, todėl specialiai pasitikrinau. Ir taip ir yra – šiandien sueina metai, kaip aš rašau savo blogą. Kas gi nutiko per tuos metus?

Pradėjau po blogr.lt sparneliu kaip eksperimentą. Kažkaip užsivedžiau 🙂 Po to, kai pavyko pakurt rokiskiotautodaile.lt puslapį ir ten dar hostinge liko vietos, nutariau permest ten ir savo puslapį. Tiesiog šiaip – jei kartais to 100 MB neužtektų. O ir norėjosi daugiau ko išmėgint – temų, įskiepių ir pan… Ir, savaime aišku, įsigijau sau tinkantį domeną 🙂

Kas dar nutiko geresnio – sirex mano rašinius apie atvirą kodą prijungė prie akl.lt blogerių. Tas, savaime aišku, kažkiek pakelia populiarumą, bet ne visada 🙂 Taip pat gal porą kartų papuoliau į vienotokio „Blogoramą“. Nieko didelio, bet vis malonu…

Man pačiam patinka šie įrašai (jie pareikalavo daugiausiai kūrybos):

Lietuva nuo pradžių (visą tą blevyzgą pats sėdėjau ir galvojau)

Jei OS būtų oro linijos (kažkur perskaičiau ir išverčiau)

Rezistencinė Linux kova (šiokia tokia metafora)

Diena be atviro kodo (idėja irgi pasisavinta, bet perdaryta pagal save)

Daugiausiai komentarų sulaukė įrašas apie tai, kaip pas vieną kolegą Ubuntu truputį pasišiukšlino. Suprantama – užtenka tik apie Linux blogai atsiliept, iškart atsiras šimtai ginančių. Nemanau, kad tai labai blogai 🙂 Taip pat nemažai atgarsių susilaukė pamąstymai apie tai, kaip įmonės galėtų pereit prie atviro kodo.

Štai ir baigiau šiokią tokią ataskaitą. Nežinau, kam ją dariau, bet kažką metinių proga norėjosi parašyt 🙂

Pokyčiai (ir vėl)

Ir vėl senokai berašiau čia. Neradau laiko ir minčių…

Buvo kelios labai paprastos, bet, manyčiau, pateisinamos priežastys.

Pirma. Pakeičiau darbovietę. Kažkaip susišvietė, kad senasis darbas pabodo, norisi pokyčių, ir tiesiog nuėjau dirbt kitur. Žinoma, pokyčiai ne radikalūs – nenuėjau į statybas ar kur kitur – vis dar programuoju. Tiesiog dabar jau dirbu su Python, OpenERP ir Linux. Žodžiu – atviras kodas paviliojo. Kol kas nežinau, ar labai patinka – dar tik 2 savaites dirbu – mokausi. Ir, tarp kitko, nelabai patogiai sėdžiu 🙁 Bet čia laikinai (tikiuosi) Žinoma, ir kolegos pasikeitė, ir darbo tempas ir visa kita. Ir kažkaip negalvojau, kad praktiškai nebesusidurdamas su Windows, jų kažkiek net pasiilgsiu 🙂

Sekantis pokytis – gyvenamosios vietos pakeitimas. Būtent tai paskutinę savaitę ir užėmė visą laiką ir neprastai mane išsunkė… O dar kiek prieš tai paieškos suėdė nervų… Na, bet dabar gyvenu visai gražiam bute su visais patogumais, kokių man tik reikia (ir nereikia – bijau, kad TV neįprasčiau žiūrėt, kai jis yra) 🙂

Bet vat dabar, kai jau viskas daugiau mažiau ussidėliojo į vietas, tai gal ir daugiau parašysiu apie ką nors. Pradedu galvot, kad intensyviau rašysiu apie vieną savo pomėgių – komiksus. VIenas įrašas jau yra, bus ir daugiau 🙂 Gal kas kokių pageidavimų turi? 😉

Apie komiksus

Tie, kas mane pažįsta asmeniškai, žino, kad nevengiu paskaityt ir šiaip domėtis komiksais. Pirmenybę teikiu superherojams.

Daugeliui komiksai vis dar atrodo skirti tik vaikams. Drįsčiau nesutikt. Net Lietuvoje kažkada leistame „Žmogus-voras“ buvo scenų, kurios pretenduoja mažų mažiausiai į N-7 kategoriją (nors labiau tikėtina, kad į N-14) Tačiau ne vien tai daro komiksus įdomiais suaugusiems.

Kokioje nors JAV, kur superherojai jau seniai žinomi, komiksams skiriama didesnė reikšmė, nei pas mus, kur nebent Betmenas žmonėms sukelia kažkokių minčių. Reikalas tame, kad Lietuva atsiliko nuo šių tendencijų tarybiniais metais. Negalima sakyt, kad tais laikais visai nebuvo komiksų. Aš net pats atsimenu tokius veikėjus kaip Paršiukas Čiukas, Micius ir Pykštukas bei Murzilka. Bet su superherojais tai neturi nieko bendro. O juk galėjo tarybinė valdžia leist komiksus, kuriuose kokie nors herojai kovoja su komunizmo priešais. Tačiau kažkodėl buvo tik tie „nekalti“. Be to – visi tie vaikiški veikėjai buvo piešiami karikatūriškai, o mano aptariamiems komiksams reikia realistiškesnio vaizdavimo…

Tai kuo gi man įdomūs komiksai? Nes tai ne tik vieno numerio istorija. Daugelis nesutinka, kad tai būtų vadinama literatūra, nes tai „nerimta“. Kai kada ir ta „tikroji“ literatūra būna daug paviršutiniškesnė ir lėkštesnė, nei tie patys komiksai. Žinoma, tai pateikta žymiai lengvesne forma, tačiau dažnai ten yra turinys, kuris nėra tik tai, kas pavaizduota vieno žurnalo puslapiuose. Neretai tenka žinot tai, kas vyko prieš tai. Ir nebūtinai keletą numerių atgal. Gali tekt grįžt į pačią pradžią arba ieškot kažko daugiau, suprast, kodėl vieni veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip…

Pateiksiu keletą žymesnių pavyzdžių.

Žmogus-voras(Spider-man). Ko gero – vienas labiausiai savo tikrąjį vardą saugančių superherojų. Tai jis daro dėl akivaizdžių priežasčių – bijo, kad žinodami tikrąją asmenybę, nusikaltėliai puls jo artimuosius. Ir jis teisus. Po to, kai „civilinio karo“ metu jam tenka viešai atskleisti savo vardą, taikiniu tampa būtent ne jis, bet jo žmona bei teta…

Geležinis žmogus(Iron-man). Neretai komiksuose minima, kad Tonis Starkas(tikrasis Geležinio žmogaus vardas) turi alkoholizmo problemų.

Ernis(Wolverine). Jo šūkis „Aš geriausias tame, ką darau. Bet tai, ką aš darau – nėra labai gražu“ Tai, ką jis daro – žudymas. Tačiau skirtingai, nei kai kuriems jo priešams, žudymas Loganui neteikia pasitenkinimo – jam tai nepatinka.

Halkas. Iš tiesų, šio veikėjo istorija pasakoja ne apie žalią galiūną, bet apie atstumtą, nesuprastą žmogų. Visi nori jį arba sunaikinti (kas praktiškai neįmanoma), arba suvaldyti (tas tikrai neįmanoma). O ir pats Briusas Baneris nenori turėti artimų draugų, nes nežino, kaip elgsis, kai taps žaliu monstru – jis tada savęs nekontroliuoja.

X-Menai. Iš tiesų tai apie juos gali būt visai atskiras įrašas. Tačiau jei trumpai, tai šis komiksas ne tiek apie mutantus, kiek apie toleranciją ir jos stoką. Esmė tokia, kad žmonės atsisako priimti kitokius į savo tarpą ir kaltina juos visom pasaulio blogybėm. Profesorius X tiki, kad žmonės ir mutantai gali sugyventi. Magnetas, patyręs holokausto siaubus, mato kitą realybę, todėl siekia išsaugoti savo rūšį grubesniais metodais.

Tai tik keli, ir gal ne visai pavykę pavyzdžiai. Manau, vėliau kada parašysiu daugiau ir smulkiau. Dabar skaitau knygą „Psychology of superheroes“, o po jos laukia „Superheroes and philosophy“. Taip, kad…