Ar dalinimasis informacija – įgimtas?

Prisiminiau „login 2011“ ir jame skambėjusį A. Iškausko pranešimą. Pranešėjas ten pasakė, kad jo manymu, dalintis informacija – žmogui nėra natūralu. Taip pat ir kiti „autorių gynėjai“ dažnai aiškina, kad dalinimasis, o juo labiau informacija – žmogui nėra įgimta, nenatūralu. Todėl ir piratavimas – nenormalu, ir atsirado tik dėl interneto.

Aišku, visada yra žmonių, galvojančių priešingai. Aš – vienas iš jų. Ir, tiesą sakant, galiu argumentuot, kodėl dalinimasis informacija yra žmogui natūralus reiškinys.

Tarkime, kad „įgimtas instinktas“ yra toks, kurį žmogus atlieka be jokių auklėjimų nuo pačios vaikystės. Kas yra bendravę su mažais vaikais (turi jų patys, ar artimi žmonės jų turi), turbūt pastebėjo, kad vaikui didelis džiaugsmas yra gauti kažkokį daiktą. Tačiau labai dažnai vaikas tą patį daiktą su ne ką mažesniu džiaugsmu atiduoda kam nors kitam (aišku, su viltimi, kad vėl atgaus). Manau, kad tai parodo, jog dalinimasis yra natūralus veiksmas.

O dėl informacijos dalinimosi. Pažiūrėkim, kaip mielai vaikai bei suaugę žmonės skleidžia paskalas, gandus. Be jokios užmokesčio perspektyvos, tiesiog moralinis pasitenkinimas, kažkam perdavus žinią. Taip pat net neprašomi pasakoja įspūdžius. Ar paskalos, įspūdžiai – informacija? Tikrai taip. Ir žmonės ja dalinasi. Sunkiau yra ne skleisti, bet išsaugoti informaciją. Manau daugeliui yra tekę saugoti paslaptį, kurios niekam negalima atskleisti. Reikia tikrai nemažai pastangų, kad vienu ar kitu būdu kam nors neišplepėt.

Aišku, vaikams augant, jiems pradedama diegti, kad dalintis negalima, plepėt negalima, ir panašiai. Tai kas yra natūralu – kas vyksta savaime, ar ką įkala į galvą laikui bėgant?