Kol mes čia visi bėdavojom, streikavom prieš PIPA ir SOPA, kažkaip buvo praleista, kad ACTA praėjo pro visas užkardas ir daugelis šalių ją pasirašė. Muzikos, filmų ir kita industrija, daugiausiai besipelnanti ne iš kūrybos bei gamybos, o iš teismų procesų, pasinaudodama visu tuo šurmuliu, vykusiu Amerikoj, Europoj prakišo tą susitarimą.
Kas nemaloniausia – šitą dalyką prastūmė per praktiškai visiškai nesusijusį su internetu bei autorių teisėmis, komitetą – žemės ūkio. Tai jau ne pirmas toks Amerikos korporacijų bandymas. Ne kartą per šį komitetą buvo mėginta įteisinti programinės įrangos patentus Europoje. Ačiū Dievui, kažkam ten dar užteko proto skaityt, kas pakišama. Tačiau ACTAi pavyko… Jei ten kas ir skaitė, tai nesuprato, kad visiškai ne jų srity reikalas sukasi.
Aš ne teisininkas – tokius dokumentus man skaityt sunku. Dažniausiai, kas ten yra sakoma, tai maždaug kad „beveik jokių pokyčių šalių teisėje nereiks“. Falkvinge gerai parašė, tai aš pats nekartosiu.
Bet štai kas man pačiam užkliuvo dokumente. Ten, panašu, nenumatyta, kad teisių turėtojas gali būti ir privatus asmuo. Minima tik federacija arba asociacija. Darosi akivaizdu, kad niekam ten nerūpi autoriai, smulkieji verslininkai – tai korporacijų interesų gynimo dokumentas.
Užsiminta ten apie DRM… Įvardinta kaip „efektyvios techninės apsaugos priemonės“, ir kad jas apeiti yra blogai. Na taip – suprantama. Nulaužti apsaugą – blogai. Tačiau sąvoka „efektyvus“ čia visai ne vietoj. Na, nebent efektyvumu laikomi trukdžiai normaliai pagroti legaliai įsigytą filmą ar muzikos kūrinį, pažaisti tvarkingai nusipirktą žaidimą. Kiek teko skaityt, tai su DRM daugiau problemų turi būtent legalūs vartotojai, o ne piratai. Pvz. Linux vartotojai beveik neturi galimybių pagroti kai kuriom labai kreivom apsaugom apsaugotų failų.
Na, dar tik pasirašyta buvo. Ar bus priimta galutinai – pažiūrėsim…