Kai pradėjau kažkada rašyti šitą savo blogą, tikėjausi turėti kažkokią auditoriją, kad kažkas skaitys mano nesąmones, būsiu kažkiek žinomas, ir t.t… Kažkuriuo momentu beveik taip ir buvo – čia lankydavosi ne tik paieškos varikliai. Bet paskui pradėjau daugiau dirbti, mažiau rašyti, ir be manęs čia tarp lankytojų tik google, yandex ir kiti panašūs „asmenys“…
Iš pradžių nebuvau tokia situacija patenkintas. Paskui supratau, jog pats kaltas, kad neteikiu gero turinio. O po to dar ir radau privalumų, kodėl turėt nepopuliarų tinklaraštį, ir šiaip – nebūt populiariu, yra gerai.
Kai nesi populiarus – tavo nuomonė niekam nerūpi. Tačiau tos nuomonės nepastebi ir tokie pikčiurnos kaip Užkalnis ar Račas. Todėl mažėja tikimybė būti įtrauktam į sąračą, išvadintam dibilu ar dunduku, vien dėl to, kad mano nuomonė skiriasi nuo jų.
Kai tavo tinklaraščio niekas neskaito, gali nesilaikyt kažkokios kokybės kartelės. Neprivalai rinkt žodžių, laikytis kažkokio stiliaus. Netgi gramatinės klaidos gali praslyst nepastebėtos, mintys gali likt padrikos. O jau man, visiškai tekstų rašymu neužsiimančiam, išlaikyt normalų literatūriškai tvarkingą stilių – problematiška. Taip pat gali rašyt visiškai nereguliariai – kelis mėnesius tylėt, o po to iškart bent keletą įrašų mestelt. Arba ne 🙂
Šitas įrašas daug kam pasirodys kaip dėmesio ieškojimas, tipo: „paverksiu, tai gal kas daugiau pradės skaityt“. Gal… Bet šiaip tai to nesiekiu. Bandau pats save pateisint, kad neberašau, nebeturiu auditorijos (aišku, niekada jos ir neturėjau, bet net tiek nebėra).
Ir paskutinis klausimas. Jei taip gerai, kad niekas neskaito, ir taip nedaug rašau, tai kodėl išvis apsiimt rašyt? Sunku pasakyt. Vis tik turiu poreikį išsakyt savo mintis. Twitter’y kartais simbolių neužtenka, Facebook’e kažkaip kitokia auditorija. O kadangi turiu savo domeną, tai kol nesugalvojau, kam geriau jį panaudot, rašysiu tinklaraštį. Gal gi kada nors pavyks susiimt ir daugiau rašyt apie komiksus…
Tai kad beveik visų tinklaraščių auditorijos santykinai tokios niekingai mažos, kad net nėra ką skirstyt. Ar ten 50, ar 500 skaito. Vis tiek smulkmė.
Yra gal ant Lietuvos keletas populiaresnių tinklaraščių. Bet man jie nėra labai simpatiški – labai įvairiais kūnų skysčiais, ir šiaip išskyrom kvepia…
Supermamos valgiadarės ir Užkalnis su Raču. Nors ir tai neaišku, kiek ten juos skaito, gal tiesiog tie patys troliai ten be perstojo rašinėja ir tiek.
Tie du tai… Beveik garantuotai galima nuotaiką susigadint užsukus… Dar nereikia pamiršti Klecko – tas pakankamai populiarus, ir ne taip smirda 🙂
O ko ten gadintis, komentarus aš jų labai retai paskaitau, bet nuotaikos negadina, kaip tik pakelia, bent man.
Kleckas, radiocool – pagal loger.lt nė 2000 neturi skaitytojų. AIšku, soc.tinkluose bent kleckas save gerai paskleidžia, tai sunku sakyt. Bet vis tiek Lietuvos mastu neturėtų būti nieko įspūdingo.
Na, kadangi man žmonės, visur matantys tik negatyvą(ir jį dar skleidžiantys), nekelia labai malonių jausmų, tai ir genda ta nuotaika. O žiūrėt tik ironiškai į visokius tokius rašinėlius, nesugebu 🙂
Sutinku 100%. Kai auga auditorija, pradedi rašyti jai, o ne sau. O jei anksčiau rašei sau, tai toks rašymo stilius gali greit atsibosti.
Aišku, aš neturėjau didelės auditorijos, bet būtent dėl šios priežasties buvo pabodę rašyt. Dabar vėl bandau atgimt, nes jaučiu kažkokį malonumą 🙂
Aš irgi visai nerašyt negaliu. Bet pradedu galvot, kad reikia pagaliau susiimt ir pradėt komiksus normaliai skaityt. Tada bus apie ką aprašyt 🙂 Nes apie kitus dalykus aš nelabai ką ir galiu pasakyt padoraus 🙂
Tai sakyk kažką nepadoraus 🙂