Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Ir vėl ta pati dainelė…

Galvojau, tik Facebook’e pasiskųsiu, bet čia gavosi daug teksto ir padrikų minčių.

Kaip žinia, kaip ir beveik visa Lietuva, nesu nekaltas – kartais kokį filmą parsisiunčiu, kai noriu pažiūrėti, bet nespėju nueiti į kino teatrą, arba visokie transliavimo servisai neturi, arba turi netinkamą versiją (pvz vaikiškas filmukas tik angliškai). Su serialais irgi panašiai – tuos, kuriuos noriu pažiūrėti, arba transliuoja tik JAV, arba Netflix (iš kurio po truputį traukiasi turinys, tarp kitko) atsiranda po keleto sezonų. Su muzika paprasčiau – mano poreikį praktiškai patenkina Spotify ir LRT Opus. Nesididžiuoju tuo, bet tokios jau aplinkybės.

Kita vertus – pažįstu ir kūrėjų kažkiek, todėl galiu suprasti ir jų nerimą, kad jų pajamos dėl piratų potencialiai krenta. Ir taip pat gerbiu jų pasirinkimą, kaip jie nori leisti savo kūrybą. Ir jei jie norės išleisti savo albumą TIK kompaktiniame diske, kasetėje(nors ir nelabai logiškas sprendimas interneto laikais), ar toje pačioje Linkomanijoje – tai jų pasirinkimas.

Bet pastarieji kovotojų prieš piratus pareiškimai apie 2 milijardų metinę žalą visiškai prasilenkia su sveiku protu. Ir šiaip ten daug nesąmonių. Akivaizdu, kad jie skaičiuoja, kad kiekvienas parsisiuntimas, tai nenupirktas albumas, nenusipirktas bilietas į kino teatrą. Manęs, žinoma, niekas neklausys, bet taip tikrai nėra. Jei nebūtų piratavimo, dauguma, kas siuntėsi, tiesiog to kūrinio nepamatytų/neišgirstų.

Pavyzdžiui, imkim filmus. Tai, kad koks nors Zero 2 buvo parsiųstas kokius 500 000 kartų (skaičius iš oro), visai nereiškia, kad buvo nenupirkti 500 000 bilietų į kiną po 6 EUR. Pirmiausia, reikia atmesti žmones, kurie realiai neturi galimybių pažiūrėti tą filmą. Jei filmas turi amžiaus cenzą, tai garantuotai vaikai, kuriems negalima ten eiti, jį siųsis. O vaikų piratų – tikrai nemažai. Toliau – žmonės iš provincijos. Jiems bilietas į kiną kainuoja ne 6 EUR – prisideda kelionė į miestą, kuriame yra kino teatras, ir atgal (drąsiai galima pridėti 20 EUR ir daugiau). Žinant žmonių provincijoje pajamas, tai jau nemaži pinigai. Dar reikia atmesti tuos, kuriems iš tiesų tokie filmai net neįdomūs – jie siunčiasi, kad tik siųstis. Niekada tokių nesupratau, šiaip, bet jų yra. Dar yra kategorija – tie, kurie jau pažiūrėjo filmą legaliai, bet nori dar kartą pažiūrėt patogiai(DVD nėra patogus būdas). Jie jaučiasi jau sumokėję, ir nemato reikalo dar kartą mokėti už tą patį. Panašiai, beje, galvoja kai kurie žmonės, pirštu rodydami į tuščios laikmenos mokestį. Ir dar lieka tie, kuriems sumokėti už internetą kartą per mėnesį yra suprantamos išlaidos, tačiau kad ir pora seansų per mėnesį kine jau yra nemenkos išlaidos asmeniniame biudžete. Taigi, atmetus šitas grupes, tų, kurie vietoje siuntimosi būtų pažiūrėję legaliai, kažin, ar liktų 10%.

Su muzikiniais kūriniais grupės kiek skiriasi, bet ne itin daug. Tikrai nedidelė dalis tų, kurie siunčiasi, įsigytų legaliai. Taigi, realūs nuostoliai yra tikrai ne milijardai. Milijonai – labiau tikėtina.

Beje, jei tie 2 milijardai tik lietuvių autorių nuostoliai, tai gautųsi, kad jei nebūtų nuostolių, kiekvienas kūrėjas būtų beveik milijonierius. Kas, pripažinkim, nėra įmanoma Lietuvos rinkoje. Jei šitie nuostoliai skaičiuojami ir su užsienio kūrėjais, tai tada lietuvių atlikėjams iš tiesų liktų mizeris.

Tarp kitko, yra tyrimų, kurie parodo, kad pirataujantys vartotojai galiausiai yra tie, kurie iš tiesų galiausiai labiau perka. Tai suprantama – kai pažįsti daugiau muzikos, išsiugdai skonį. Taip pat yra tyrimų, parodančių, kad iš tiesų piratavimas kenkia ne tiek baisiai, kaip skelbia piratų gaudytojai. Bet apie tai nesiplėsiu.

Kas toliau…

Piratų medžiotojai siekia blokuoti torentų puslapius. Ir aiškina, kad tai nesusiję su cenzūra. Teks juos nuvilti – tai yra cenzūra. Blokavus vieną, paskui reiks kitą, tada išaiškės, kad ir Google galima rasti piratinių nuorodų, ir panašiai… Teks blokuot pusę Interneto, o piratiniai puslapiai greičiausiai vis tiek veiks. Užtenka pažiūrėt į Rusiją, ir jų kovą su Telegram.

Iš tiesų piratavimo mastai sumažės tik tada, kai bus kokybiškos alternatyvos už tokią kainą, kuri vidutiniam Lietuvos piliečiui nebus per daug juntama. Dabar gi daugumos algos iš tiesų dar tokios, kad papildomi 10-20 EUR per mėnesį yra juntama suma. O ir tos alternatyvos… Pavyzdžiui iš Netflix greitu metu pabėgs WB bei Disney (Marvel included) turinys – kuriami jų nuosavi transliavimo servisai. Ką tai reiškia? Dar po 10$ už kiekvieną. Galiausiai turėt kabelinę TV su visais įmanomais kanalais bus pigiau, nei prenumeruot visus servisus, kad pažiūrėt 3 serialus. Bet mes dėl čia galim dėl to nesijaudint – bus įjungta geodiskriminacija, ir špygą mes čia legaliai žiūrėsim.

Jau kurį laiką girdžiu radijuje reklamą, kurioje moralizuojama iš kūrėjų pusės, kad kaip blogai yra piratauti, ir reikia nustoti tai daryti. Gale liepiama pradėti nuo savęs, leidžiant suprasti, kad piratai turi pradėti nuo savęs. Em… Šiaip, kai sakoma „reikia pradėti nuo savęs“, tai turima omenyje, kad vat tas, kuris taip sako, pirmas ima ir pradeda elgtis teisingai. Bet reklamoje leidžiama suprasti, kad štai kūrėjai niekada gyvenime nėra nieko nupiratavę, visi balti ir pūkuoti. Ir tada prisimenu, kaip viena dainininkė klausinėjo torentų puslapių rekomendacijų (gavo iš manęs kvietimą į vieną), kaip vienas žymus režisierius ieškojo crack’o video apdorojimo programai, ar kaip vienas muzikantas skundėsi, kad jis atnešė daug gigų koncertų įrašų, o baro darbuotojai per projektorių leidžia kažką visai kito. Ir kaip dar visai neseniai buvo norma natų internete nepirkti, o tik parsisiųsti. Taip, mielieji kūrėjai – pradėti reikia nuo savęs, todėl rodykite savo geru pavyzdžiu, kad galima elgtis ir kitaip. Geras pavyzdys užkrečia labiau, nei dviveidiškumas.

Na, ir paskutinis dalykas. Jūs, kūrėjai bei atlikėjai, suprantate, kad kovai prieš vartotojus (anot paskelbtos informacijos – 9 iš 10 vartotojų – vagys, todėl tai praktiškai kova prieš visus Lietuvos Interneto vartotojus) atstovauja, ir labiausiai matomas yra už narkotikų prekybą sėdėjęs asmuo? Ne už suktinės laikymą asmeniniais tikslais, bet būtent už prekybą. Moralizuokite, kiek norite, tačiau kol bendradarbiausite su „megztuku“, šita kova atrodys labai hipokritiška, ir Interneto liaudis į tai nuolat baksnos pirštais.

Lietuviškas super piktadarys

Pirmojoje ComicCon Baltics konferencijoje buvo keletas „lietuviškų“ herojų: Kapitonas Lietuva (Captain America rip-off’as) ir Žemaitė (iš A. Tapino „Maro dienos“). Po to renginio organizatoriai prašė jiems pasiūlyti naujų lietuviškų superherojų. Mačiau, kad jau yra pasiūlymų, ir šiek tiek išplėtotų veikėjų. Aš pagalvojau, kad gal verta pradėti nuo kitos pusės – sukurti „blogiuką“. Gal po to jam bus ir herojus sugalvotas.

Kokie kriterijai? Nesinori tiesiog nukopijuoti jau kažkokį žinomą ir pritaikyt Lietuvai(pvz paimti Joker’į, ir pavadinti jį Juokdariu). Žinoma, panašumų tikrai su kažkuo bus. Bet geriau tegu būna panašus ne su vienu, bet su keliais. Nesinori imti kažkokių dabar aktualių žmonių, ir iš jų daryti veikėjų(ne, Karbauskis nebus personažu). Neverta knaisiotis po mitologiją ar istoriją, kažką su „protėvių dvasiom“ sieti – tokių pasiūlymų ir taip mačiau (tik jie labiau herojams buvo taikyti). Ir dar nesinori imti kažkokios globalios grėsmės, ar problemos ir ją suasmeninti (piktas kaimynas Vasia, arba panelė Depresūcha čia netinka). Ar turi turėti personažas super galių? Žinoma! Bet kaip čia nepaimt per prastų, arba per daug nuvalkiotų… Taigi, bandau…

Vardas

Kadangi personažas nėra nei išskirtinės išvaizdos, nei ypatingos kilmės, tačiau yra didelis cinikas, jis nutarė pasivadinti „paprastu žmogumi“. Labiausiai dėl to, kad kai nuveikia kažką tikrai didelio, visur rašytų „matot, ką paprastas žmogus padarė?“ Žinant, kaip Lietuvoje mėgiama skųstis, kad „paprastas žmogus nieko negali“, tai skambėtų beveik padrąsinančiai, jei tai būtų geri darbai. Tirkasis jo vardas yra Airidas Šataras.

Kilmė

„Paprastas žmogus“ gimė besibaigiant sovietmečiui, užaugo Šiauliuose. Augant jį supo požiūris „nesisuksi – negyvensi“, o vyresni dar atsiminė, kad jei dirbi, pavyzdžiui, gamykloje, tai iš ten reikia nešt produkciją namo. Paauglystėje, stovėdamas turguje, su tėvais pardavinėdamas drabužius, pastebėjo, kad jei jis pasako, kad „čia tikrai originalus Adidas“, žmonės tuo nedvejoja, net jei ant etiketės užrašyta „adidanas“. Tėvai į tai nekreipė dėmesio, nes patys prekiavo, ir kitų reikalų turėjo. Šeima nebuvo kažkokia bloga, bet ir ne pavyzdinga. O jaunasis verslininkas pradėjo gilintis į savo galias, su jomis eksperimentuoti. Mokykloje jis buvo tarp tų, kurie turi kiek daugiau pinigų, nei „žemiausias luomas“, tačiau nebuvo ir prie „elito“. Panaudojęs savo galias, jis sugebėjo įtikinti „elitinius“ klasiokus, kad yra jų lygio. Supratęs, kokią turi galią, įvertino, kad jei tai išaiškės, gali kilti problemų, todėl stengėsi galiomis naudotis taip, kad pasiektų savo tikslų, bet ne per daug akivaizdžiai. Galiausiai, jau baigdamas studijas, išmoko taip manipuliuoti žmonėmis, kad jie patys nesuprasdavo net po fakto, kad jais buvo manipuliuojama. O kadangi „nesisuksi – negyvensi“ liko įskiepytas visam gyvenimui, tai pradėjo suktis…

Tikslai

Kadangi jis yra „paprastas žmogus“, jo ir tikslai paprasti – gyventi kuo geriau, turėti pinigų, daiktų bei pavaldinių, bet jam visiškai nesvarbi kitų žmonių gerovė. Jis pasinaudos kitais žmonėmis, paliks juos be nieko, ir jie net neprisimins, kodėl jiems dabar taip blogai.

Galios

„Paprastas žmogus“ gali priversti kitą asmenį matyti ir girdėti tai, ką jis tuo metu nori. Aukai gali atrodyti, kad jam artimas žmogus prašo pagalbos, o iš tiesų tai „paprastas žmogus“. Tuo pat metu jis yra šalto proto, viską idealiai apskaičiuojantis ir planuojantis bent 3 žingsnius į priekį.

Pasiekimai

Šiuo metu „paprastas žmogus“ gyvena sostinėje, prestižiniame rajone. Turi prabangų namą, kuris pagal įstatymus neturėtų ten toks būti. Taip pat turi keletą verslų: statybos bendrovę, kuri dažnai laimi valstybinius užsakymus, maitinimo įstaigų tinklą ir programavimo įmonę.

Ideali partija: idėjos

Prieš beveik metus paskelbiau, kokia, mano manymu, turėtų būti partija XXI-ajame amžiuje. Tą kartą rašiau apie struktūrą, nesiveldamas į ideologijas, nes manau, kad tokią(ar panašią) struktūrą gali prisitaikyti bet kuri politinė jėga, norinti veikti efektyviai šiais laikais. Beveik metus gryninau mintis, o kokios gi galėtų būti idėjos partijos, už kurią aš norėčiau balsuoti, ir kuriai nebūtų gėda netgi priklausyti. Kas gavosi, tas. Galbūt, jei atsirastų pakankamai bendraminčių, tai taptų realia politine jėga, neliktų tik svajonėmis. Kodinis partijos pavadinimas (reikia, kad kažkaip vadint rašinio eigoj) – „technodemokratų partija“.

Vertybės ir idėjos

(sąrašas pateiktas atsitiktine tvarka)

Partija pasisako už mokslo bei technologijų naudojimą visuose įmanomuose valstybės sektoriuose, taip pat specialistų bei dirbtinio intelekto įtaką ir naudą valstybės valdyme.

Nors partija yra itin moderni ir novatoriška, bet progresas dėl progreso, be pamatuotos naudos nėra tikslas. Tikslas yra valstybės resursų (tiek žmogiškųjų, tiek ne) optimizavimas.

Mokslą ir kultūrą iškėlus į valstybės prioritetus, daug dabar egzistuojančių visuomenės problemų galima būtų eliminuoti savaime.

Visiškai keisti santvarką valstybėje neverta, tačiau optimizuoti tai, kas dabar yra negerai – įmanoma ir būtina.

Didelė biurokratija – pažangos ir visuomenės gerovės stabdis.

Atstovauti žmones turi tie, kurie yra tam pasirengę ir paruošti. Bet kuri virėja valdyti valstybės negali.

Skaidrumas valstybiniame sektoriuje – privalomas. Skaidrumas privačiame sektoriuje – rekomenduotinas.

Valstybė turi kuo mažiau kištis į asmens gyvenimą ir trukdyti jam pasirūpinti savimi bei artimaisiais.

Įstatymai ir kiti svarbūs sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į mokslinius tyrimus, faktus ir statistiką. Viską apibendrinus ir padarius objektyvias išvadas. Sprendimai, paremti emocijomis, ir populizmu – nepriimtini.

Dirbtinis intelektas gali būti pagalbininkas kuriant įstatymus bei analizuojant situaciją valstybėje.

Užsienio politikoje dialogas su valstybėmis galimas tada, kai dialogo nori abi pusės. Kai viena pusė tiesiog reikalauja, neatsižvelgdama į kitą – nieko nebus.

Lietuva – tarptautinių organizacijų narė, tačiau vis tiek yra atskira valstybė.

Energija – iš atsinaujinančių šaltinių.

Žmogus vertinamas ne pagal tai, kuo jis gimė, bet pagal savo veiksmus ir darbus.

Korupcija – ne tik valdžios, bet ir visuomenės problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai ir griežtai.

Žodžio laisvė turi būti saugoma, tačiau šmeižtas, melas, smurto skatinimas – ne žodžio laisvė.

Žmonės, gyvenantys provincijoje, turi turėti tokias pat galimybes, kaip ir gyvenantys didžiuosiuose miestuose.

Vidinės taisyklės

Partijos nariais negali būti asmenys, nepritariantys bent 80% aukščiau išsakytų idėjų. Todėl turi vykti atranka. Svarbu ne narių kiekybė, bet kokybė.

Partijos nariai turi arba neturėti jokių neaiškių sandėrių, arba galėti juos paaiškinti viešai, neprarandant visuomenės pasitikėjimo.

Nepotizmas – nepriimtinas. Giminės ir draugai yra lygūs su kitais kandidatais į įvairius postus.

Nario, įtariamo korupcija, narystė automatiškai suspenduojama, kol vyksta tyrimas. Įrodžius kaltę, narys iškart šalinamas iš partijos. Įrodžius nekaltumą – narystė tęsiama.

Pagrindiniai partijos finansai yra iš narių mokesčio bei rėmėjų, kol tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Partijos valdymo mechanizmas aprašytas anksčiau ir yra svarbus egzistavimo požymis. Pakeitus valdymo mechanizmą, partija nustoja egzistuoti ir privalo būti išregistruota.

Partijai pasiekus įstatuose apibrėžtus konkrečius tikslus, ji nustoja egzistavusi ir privalo būti išregistruota.

Kandidatuoti į Seimą gali tik asmenys, turintys ne žemesnį, nei magistro išsilavinimą, arba jam prilygstančią patirtį.

Prieš rinkimus kiekvienas kandidatas privalo žinoti partijos programą. Jei reikia, galima naudoti ryšio priemones, „suflerius“, bet žurnalistams paklausus, atsakyti privaloma.

Su žiniasklaida reikia bendrauti ir nesislapstyti, net jei ji užduoda nepatogius ir provokuojančius klausimus.

 

Kol kas tiek. Daugiau gal ką nors prirašysiu vėliau.

Kaip žmonės nesuvokia dalykų

Kažkaip retokai beparašau čia, bet reikia bent kartą per metus papildyti.

Aš, galbūt, būsiu captain obvious, bet vis dažniau pastebiu, kad žmonės labai klaidingai suvokia keletą svarbių dalykų, ko pasekoje atsiranda visokių kvailų tvirtinimų.

Laikas.

Žmonėms sunku suvokti, kaip iš tiesų laikas eina. Ypač kalbant apie milijonus metų. Jiems atrodo, kad žmogus tai jau čia ilgai viešpatauja. Realybė yra ta, kad dinozaurai gyveno žemėje daug kartų ilgiau, nei mes išvis egzistuojam. Tik kad jie nenaikino planetos. Ir gal kai kam atrodo, kad visi dinozaurai gyveno vienu metu, kai iš tiesų buvo tokių, kurių egzistavimą skyrė milijonai metų. Nebuvo taip, kad vat gyveno dinozaurai, meteoritas BUM!, viskas išnyko, ir iškart žmonės atsirado. Paskui visokie evoliucijos priešininkai argumentuoja, kad vat naujų rūšių neatsiranda, tai kokia dar nafig evoliucija. Jie nesuvokia, kad tos rūšys atsiranda, tik mes to nepajėgūs įvertinti, kadangi per trumpai viską stebim. Visai nauja gyvūnų rūšis neatsiras per 50-100 metų. Tam reikia žymiai daugiau laiko…

Erdvė

Čia, iš tiesų galima kaltinti ir mokslinę literatūrą. Tiksliau mokslo populiarinimo. Ten mūsų sistemos planetos vaizduojamos beveik viena šalia kitos, kai iš tiesų jas skiria žmogui neįsivaizduojami atstumai. Pavyzdžiui mėnulis iš žemės žiūrint atrodo visai šalia, nors iš tiesų jis taip toli, kad į tarpą tarp jo ir Žemės galima sutalpinti visas planetas. O kai kurios iš jų keliasdešimt kartų didesnės už Žemę. Dėl tokių nesusipratimų ir plokščios žemės teorijos randa daugiau palaikytojų. Nes juk jei žemė apvali, tai kodėl nesimato išlinkimo? Iš tiesų tai žmogus Žemėje toks mažas, kaip mikrobas ant didelio pripūsto baliono. Netgi mažesnis. Ir kai esi toks mažas, viskas aplinkui atrodo lygu.

Kitų žmonių darbas

Šitą ypač pastebėjau dabar kai valstiečiai pradėjo klibint LRT. Ir pilna aiškinančių, kad žurnalistai gauna kelis šimtus eurų už 10 minučių paplepėjimą. Ir nesuvokia, kad tam, jog pašnekėtum 10 minučių, reikia tam ruoštis gal net daugiau nei 8 valandas, kurias paprastas darbo žmogus praleidžia gamykloj prie staklių. To, tiesą sakant, dažnai net kiti, panašų darbą dirbantys, nesupranta. Dainininkų darbas kažkam atrodo lengvas, už ką jiems tiek mokėt – prie butelio ir geriau gi padainuoja. Bet tik tol, kol nesusiduri su muzikantais, ir nepamatai, kiek jie dirba, kad tą vieną dainą atliktų. Kažkaip dar IT specialistams pasisekė. Irgi, atrodo, visą dieną prie kompiuterio tik sėdėt. Tik kai „darbo žmogus“ nesupranta, kaip tie kompiuteriai veikia, tai atrodo kad kažkokia magija tie ITšnikai užsiima.

Ideali partija. Struktūra

Pasaulis eina iš proto. Tuo pastaruoju metu įsitikinom net keletą kartų. Nuo Brexit, Trumpo, iki valstiečių pas mus. Žmonės vis nusivilia tradicinėm partijom. Ne tokiom tradicinėm, tiesą sakant, irgi. Nes tos „nesisteminės“ tik kalba, kad yra kitokios. Iš tiesų viską daro taip pat. Ir jau kurį laiką kirba mintys apie iš tiesų naujos kartos politinį judėjimą…

Pirmiausia, kuo tokia partija skirtųsi nuo kitų, tai savo struktūra. Tai būtų panašu į startuolį – viskas orientuota į efektyvumą.

Veiklai vykdyti turi būti nedidelės (kai veiklą vykdyti yra efektyvu) komandos, veikiančios daugmaž nepriklausomai, tačiau sekančios partijos ideologiją (apie tai – vėliau). Komandos, pageidautina, turėtų matytis gyvai, tačiau veiklai koordinuoti galima puikiai naudoti įvairius programinius įrankius. Dėl įrankių naudojimo visi veiksmai bent jau partijos viduje turėtų būti atviri, kad vyktų savikontrolė. Juk gali gi kas nors sugalvoti kažką, kas prieštaraus partijos ideologijai. O kadangi duomenys atviri, tokiems nesusipratimams užkirsti kelią galima dar ankstyvoje stadijoje.

Kitas svarbus dalykas – nariai. Partija neturėtų būti tokia, kuri siekia turėti kuo daugiau narių. Žinoma, reikia minimumo, kad partiją įkurt, bet geriau užsitikrinti kokybę, o ne kiekybę. Todėl turėtų būti pakankamai griežtas atrankos procesas – beveik kaip į darbą. Reikia įsitikinti, kad žmogaus pažiūros bei veikla nesiskirs su partijos deklaruojamomis vertybėmis ir tikslais.

Kadangi darbas vyktų mažomis grupėmis, pakankamai nepriklausomai, bausti prasižengusius narius taip pat būtų įmanoma pakankamai efektyviai. Bausmės gali būti tiek piniginės, tiek šalinimas iš partijos. O šalinti reiktų už, rodos, pakankamai nedidelius dalykus, į kuriuos tradicinės partijos net dėmesio nelabai kreipia, tačiau kurie kenkia reputacijai: korupcija, įvairūs neaiškūs susitarimai, nusižengimai įstatymams… Aišku, jei partija savo ideologijoje pažymėjo, kad šitie dalykai jai yra priimtini, tada jau kitas reikalas.

Kas tikrai svarbu – turi būti kuriama reputacija partijos, kuri atsako už savo žodžius, ir niekas nėra saugus. Net partijos vadai, pagauti (ar net įtariami) nusižengiant, arba patys pasišalina iš partijos, arba juos kiti išmeta itin greitai. Na, jei įtarimai nepagrįsti, galima tik sustabdyti narystę, kol neišaiškės tiesa.

Kiekvienos partijos tikslas – parlamentas. Bet iki rinkimų reikia „užsiauginti“ reputaciją. Manau, galima laikytis principo, kad pradėti reikia nuo mažų dalykų, o tada plėstis. Pavyzdžiui, imti kažkokias nedideles provincijos bendruomenes, ten nuveikti svarbių dalykų, užsirekomenduoti. Tada savivaldybių rinkimai. Jei pirmas etapas įvykdytas sėkmingai, turėtų pasisekt. Ir vėl – padaryti gerų dalykų savivaldybėje, kad atsirastų balsuojančių parlamento rinkimuose. Įvykdžius ir šį etapą sėkmingai, kažkiek vietų Seime gaut įmanoma.

Kandidatai į parlamentą turi būti atrenkami dar griežčiau, nei į partiją. Turi būti išsilavinimo, reputacijos, praeities švarumo cenzai. Ir kiekvienas kandidatas privalo žinoti savo partijos programą. Jei sunku – tegu pasitelkia technologijas, turi suflerį, bet situacijų, kai žurnalistai paklausia kažko iš programos, ir kandidatai nežino, turi būti kuo mažiau. Kiekvienas kandidatas turi suprasti, kad pirmiausiai jis atstovauja visuomenės interesus, suderintus su partijos programa.

Kai jau partijos nariai patenka į parlamentą, darbas nesbaigia. Pagrindinis tikslas – įgyvendinti rinkiminės programos nuostatas. Žinoma, negavus absoliučios daugumos, teiktų daryti koalicijas, eiti į kompromisus, bet kažką pagal programą įgyvendinti tikrai bus įmanoma.

Ir paskutinis punktas, kuris tokią partiją padarytų dar patrauklesnę visuomenės, nusivylusios partijomis, akyse. Susinaikinimo mechanizmas. Įkūrus partiją, nustatoma, kada partija nustoja vykdyti veiklą. Tai gali būti atitinkamas kadencijų skaičius parlamente, arba kai įgyvendinami kažkurie konkretūs partijos viešai paskelbti tikslai, ar kažkuri jų dalis.

Maždaug tokią įsivaizduoju partiją, kuri keltų man pasitikėjimą.

Už ką (ne)balsuoti, 2016

Nebūsiu hipsteris, pasiduosiu mainstreamui, pasisakysiu ir aš, už ką (ne)balsuot.
Kadangi technokratų partijos Lietuvoj (vis dar) nėra, tenka rinktis iš to, ką turim.
Aš pats taikau eliminavimo metodą – atrenku neatitinkančius mano kriteijų, ir dažniausiai lieka lengvas pasirinkimas.
Tai štai – yra 14 sąrašų, iš kurių pirmiausia atmetu smulkmę, kuri, mano manymu, nelabai turi šansų:
Lietuvos sąrašas – kas jie tokie?
Lietuvos žaliųjų partija – yra gerų idėjų, bet „žalieji“ lietuviams yra valstiečiai. Kas nėra gerai, nes tai skirtingi dalykai.
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) – jei neklystu, per praeitus rinkimus už Zuoko partiją balsavo mažiau žmonių, nei partijoj narių. Ar šiemet bus kitaip? Nežinau, bet vieno asmens partijos man pasitikėjimo visai nekelia.
Toliau – iniciatyvūs durniai:
Lietuvos liaudies partija – svaičioja apie draugystę su Moskovija, reklamoje net Putino nuotrauką naudoja, ir šiaip – tokie „nacionalistai“, kad net komunistai.
Drąsos kelias – aš jau galvojau, kad jų nebėra, o jie vis dar mergaitę saugo…
S. Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ – tautininkai, jie gi nacionalistai, kas visai šalia nacistų. O tai niekada prie gero nepriveda…
Jau liko tik 8…
Atmesti reikia populistus:
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ar man atrodo, ar lenkai pieš kiekvienus rinkimus su kažkuo kitu koaliciją daro? O šiaip tai pažadai apmokęstinti tai, kas jau apmokęstinta, bei didinti visas išmokas, nesakant, iš kur realiai tie pinigai bus paimti, visada yra populizmas, ir praktiškai niekada nebūna įgyvendinama.
Puteikio ir Krivicko antikorupcinė koalicija – išnaikins korupciją ir prasidės rojus žemėje vien dėl to, kad laisvų pinigų atsiras? Aha…
Liko 6.
Jau galima prieit prie stambesnių, kurie pasižymi ne tik populizmu, bet ir nekompetencija(tai galima pastebėti, nes jie dabar valdžioje):
Darbo partija – sieks algų didinimo(ką – verslui lieps tiesiog didint algas, net jei pajamų tiek nėra?), didins pensijas, minimalią algą, ir t.t. Jei partijos pirmininkas net nesukrapšto dolerio Laisvės TV paremt(valstiečiai galiausiai „užmetė“), tai ką jau kalbėt apie rimtesnius dalykus? O ir šiaip – tiek nekompetencijos pastaruoju metu iš jų išlindo, kad net sakinio nesurezgu apibūdint.
Tvarka ir Teisingumas – per visą kadenciją iš jų atsimenu nebent tai, kad Mazuronis buvo pakenčiamas aplinkos ministras, ir kas paskui iš jų išėjo. Na, dar kad Paksas europarlamente antieuropietiškai mėgsta pasisakyt. Man rodos, kad žmonės už TT balsuoja grynai iš gailesčio Paksui.
LSDP – jei jau net mano tėvas, kuris visą gyvenimą už juos balsavo, ir, atrodė, net jei jie asmeniškai ateitų kas mėnesį ir iš jo pensiją atimtų, vistiek už juos balsuotų, šiemet to nežada daryt, tai jau kažką sako… Visi tie savų dangstymai, prieštaravimai prezidentei, nuomonių kaitaliojimai davė savo. Žinoma, padarė keletą ir teisingų darbų, bet tai ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. Ai – dar turėjo, ko gero, geriausią užsienio reikalų ministrą. Sakytum jis ne socialdemokratas visai. Jei valdžią paims kiti, aš jų vietoj Linkevičių pasiimčiau į tą patį postą.
Taigi, lieka 3 partijos, iš kurių galima jau kažką gal rinktis.
Valstiečiai – be Prunskienės lyg ir ne tokie atgrasūs dabar, bet jų retorika pastaruoju metu tokia šiek tiek populistiškai konservatyvi. Kita vertus – jų sąrašo lyderis Skvernelis kalba visai priešingai, nei partijos pirmininkas Karbauskis. Tai šiek tiek trikdo… Kas gerai – nematau pažaduose kažkokių populistinių nesąmonių kaip „didinsim pinigus visiems“ ar „mažinsim seimo narių skaičių“. Viskas pakankamai abstrakčiai. Bet vistiek jie nėra mano favoritai.
Konservatoriai – turi galimybes sutvarkyt ekonomiką, švietimo sistemą (manau, jei Gabrielius, turėdamas galimybę, šitos srities nesiims, šeimoj gali kilt problemų). Kas šiek tiek atbaido, tai jų davatkiškumas, ateinantis iš vyresnių partijos narių. Kita vertus, jei jie pasidarytų liberalesni, tai jau nebebūtų konservatoriai, nei krikdemai. Jie, tiesą sakant, būtų mano antras pasirinkimas.
Liberalų sąjūdis – su ekonomika susitvarkytų kaip ir konservatoriai, kultūros veikėjai svajoja apie ministrą Gelūną, o ir nėra tokia jau konservatyvūs kitais atžvilgiais: ir dėl partnerystės, ir dėl dirbtinio apvaisinimo bei abortų su jais galima rast sprendimus. Ir, kas man labiausiai patinka – žada nesikišti į asmeninį žmogaus gyvenimą. Žinoma, Masiulis su savo „paskola“ jiems labai sudirbo reikalus. Kita vertus – jis, ko gero, vienintelis šiame Seime pasielgė taip, kaip turėjo pasielgt seimūnas tokioj situacijoj – paliko postą ir partiją. Kiti kaltinamieji gi laikėsi postų įsikibę dantim ir nagais. Na, bet skandalas iškilo, partija truputį apsivalė. Kas man iš tiesų visada kliūna pas liberalus, tai jų svajonės apie internetinį balsavimą. Čia grynas populizmas, tiesą sakant. Gerai dar, kad atsiranda jų gretose žmonių, kurie supranta problemą, ir patys yra prieš. Tik jie nėra aukštai sąraše. Dėl to Skirmantą Tumelį būtina reitinguot. Išvis – pas juos sąraše pirmos vietos skirtos labiau tam, kad juos rinktų, o ne kad geri žmonės papultų, todėl pasirinkus šią partiją reitinguot BŪTINA. Kiti, kuriuos aš tikrai žadu įrašyt: Aušrinė Armonaitė, Romas Sadauskas, Marius Gorochovskis.
Štai toks mano sąrašas, už ką (ne)balsuoti šiemet. Jei padėjo – džiugu. Jei ne – apgailestauju dėl sugaišto laiko. Bet kas iš tiesų svarbiausia, tai eiti balsuoti. Jei nieko neišsirenkat – tai bent jau biuletenį sugadinkit, bet geriau išsirinkit ką nors verto. Ne debilus, nustumsiančius mus į visišką užpakalį.Nes juk rya pavienių kandidatų, kurie atvirai kalba, kad sieks Lietuvos prisijungimo prie Rusijos… How about NO?

Alkoholis, ir kitos problemos

Kas girdisi po to tragiško įvykio, kai vyras vaikus nužudė? Kadangi iš pradžių nesigirdėjo, kad jis nusikaltimo metu buvo blaivas, tai bendrame sraute išlindo ir alkoholio kaltės motyvas. Beje, kad nusikaltimą padarė blaivas, visiškai nereiškia, kad alkoholis čia ne prie ko. Esat girdėję apie „baltąją karštinę“. Tai štai – ji nutinka SUSTOJUS gerti.
O srautas daugmaž tas pats, kaip ir visada: vieni siūlo grąžint mirties bausmę, kiti dėl bėdos kaltina alkoholį, ir siūlo jį visiškai uždraust, o treti alkoholio įtaką visiškai ignoruoja, ir kaltina tik tą asmenį. Nė viena grupė nėra visiškai teisi.
Siūlot grąžinti mirties bausmę? Nieko tai neišspręs. Galvojat kas nors, darydamas žiaurų nusikaltimą, galvoja „vat užmušiu savo porą vaikų, atsėdėsiu 10 metelių, po to gal ir gyvenimas susiklostys“? Ne. Labiau „na, užmušiau, kaip čia dabar padaryt, kad niekas nesužinotų“.
Reikalaujat sauso įstatymo? Nieko nebus – kol kas dar niekur jis nesuveikė. Žmonės vistiek ras būdų, kaip prisigert. Juo labiau, juk pas mus senos ne tik alkoholio vartojimo, bet ir gaminimo bei kontrabandos tradicijos.
Na, ir dar lieka tie, kurie aiškina, kad „alkoholis čia ne prie ko – tas žmogus ir šiaip agresyvu“. Nuliūdinsiu – alkoholis čia netgi labai prie ko. Tie, kurie išgeria kartą ar du per savaitę, ar po 50 gramų kasdien, pasigeria keletą kartų per metus, nesuvokia, kad yra toks visuomenės sluoksnis, kuris būna girtas kasdien. Jiems nebūna pagirių – organizmas į alkoholį reaguoja, kaip į vandenį. Sąvoka „atsigerti“ jiems reiškia ne „numalšinti troškulį“, bet „išgerti bent jau alaus“. Ir jei kažkam atrodo, kad vartojant alkoholį tokiais kiekiais, smegenys nebūna paveiktos, gyvena per daug rožiniam pasaulyje. Bet ir mažiau vartojantiems, alkoholis daro įvairią įtaką. Kai kas tiesiog negali nesėsti už vairo – jis atkovos kelią iki mašinos, ir paskui ją, tikėtina, sudaužys. Kai kas lenda muštis, kai kas – prievartaut. Kai kas eina miegoti. Bet galiu pasakyti, kad kartais ir toks „ramus“ alkoholikas gali su kirviu po namus lakstyt. Nors, ir nuėjus miegot, nebūtinai baigiasi gerai. Šiąnakt viename Lietuvos provincijos kaime mirtinai sušalo girta moteris. Per Naujuosius girtų rankų kreivai pastatytas fejerverkas sukėlė gaisrą (įtariu, ne vieną). Alkoholis čia ne prie ko? Yeah, right…
Iš tiesų problema, kad visuomenė nemato, jog per daug tautiečių per dažnai vartoja alkoholį. Tiksliau mato, bet neįžvelgia tame nieko blogo. Juk „tradicijos“, „taip reikia“, „kaip kitaip pasilinksmint/atsipalaiduot?“ ir t.t. Kai buvo paskelbta statistika, kur parodoma, kad LEGALAUS alkoholio lietuviai suvartoja daugiausiai pasaulyje, kritikai aiškino, kad tai nesąmonė, nes dar labai daug nelegalaus yra. Kitaip sakant – realus lietuvių pijokavimo lygis yra ženkliai didesnis. Gaunasi, kad tokie kritikai piktinosi ne tuo, kad mes pirmi tokioj kraupioj statistikoj, bet kad mes neatsiplėšę nuo antros vietos dar bent dvigubai daugiau.
Ne paslaptis, kad aš niekada nesu buvęs girtas(nesakau, kad nė kiek alkoholio neragavau, bet iki girtumo – niekada), bet augau kaime, kur klasiokai girtuokliaut pradėjo gal nuo 7 klasės. Todėl į alkoholikus žiūriu iš šono jau pakankamai seniai. Visokių buvo situacijų ir man pačiam: kai kas žadėjo piniginį prizą tam, kas mane nugirdys, kai kas nesuvokia, kaip taip įmanoma – nepasigert nė karto, ir panašiai… Visa tai man žymiai geriau padeda suvokti situacijos tragiškumą. Pas mus blaivas, ir to neslepiantis asmuo – tiesiog nenormalu. O štai pora butelių alaus kas vakarą, baliai iki sąmonės netekimo – čia viskas tvarkoj, taip ir turi būti.
Sprendimų šiai problemai nežinau. Draudimai – ne išeitis, bet palikti visko sava eiga irgi negalima. Reikalingas visuomenės sąmoningumas. Galbūt pradžia bus, kai įrodysim, kad girtiems ne vieta kelyje. Vėliau ir girtas gatvėje sulauks daugiau smerkiančių, nei susižavėjusių žvilgsnių.
Grįžtant prie tragedijos su vaikais šulinyje, tai teisiausi, ko gero, tie, kurie reikalauja norvegiško vaikų apsaugos tarnybų veiklos modelio. Su vaikų atiminėjimais už menkiausius įtarimus. Vaikai gal būtų buvę apsaugoti, bet dėl kitų suaugusių – ne faktas…

Blogerių savireklamos savaitė

Jo didenybė Visatos Valdovas Rokiškis Rabinovičius paskelbė Blogerių savireklamos savaitę. Aišku, nekoks iš manęs blogeris, bet nutariau, kad reiktų nors kartą sudalyvaut kažkokioje tokioje blogerių akcijoje. Prisipažinsiu, ne visus paminėtuose bloguose esančius įrašus skaitau sąžiningai. Kai kuriuos tik retkarčiais, bet manau, kad jie įdomūs ir paieškos robotai (mano pagrindiniai skaitytojai) turėtų apie juos žinoti dar daugiau.

Rokiškis Rabinovičius – ar reikia jį dar pristatyti? Jei jo neskaitot, su jumis kažkas negerai.

Trimegistos – manau, kad tai yra vienas geriausių dalykų Lietuvos mokslui, nutikęs nuo… VU įsteigimo gal. Apie mokslą rašo žmonėms suprantama kalba.

Buržujus – irgi neverta pristatinėt. Priminsiu tik, kad kartais penktadieniais jo dėka dirbt būma neįmanoma.

Skirmantas Tumelis – rašo daug apie ką, bet aš pagrinde KPŠ laukiu.

Įdomioji istorija – kartais tokių faktų parašo, kad kitaip pradedi žiūrėt į dalykus.

Ingrida Šimonytė – kai deda apie ekonomiką, nevyniodama žodžių į vatą, kitiems ekspertams geriau slėptis po lapais.

Common sense – apie verslą daugiausiai, bet įdomiai parašo.

Vyshez – pažįstamas gykas pradėjo rašyt. Kol kas nedaug, bet kai baigs Witcher’į lošt, turėtų parašyt daugiau.

Geležinė lapė – kaip gi be pamokymų apie gyvenimą?

Remigijus Jarmalavičius – kai reikia kažko, susijusio su programavimu, python, tai pas jį galima naudingų dalykų atrast.

Atviro Kodo Mokymo Centras – atviro kodo naujienos ir pamokos.

Yolka in winter – kaip gi šeimos nepareklamuot? Dabar kiek apstojus rašyt(dėl suprantamų priežasčių), bet žada grįžt.

Tam kartui tiek. Tikiuosi, paieškos varikliai mano indėlį įvertins teigiamai.

Kaip gauti darbo praktikos IT srityje

Susidūriau čia su tokia situacija: žmogus, baigęs programavimą, po to 10 metų programuotoju nedirbęs, ieško darbo pagal specialybę. Savaime aišku, jo niekas nepriima, nes praktikos trūksta. Ir tada prasideda „kaip gauti praktikos, jei niekas dirbt nepriima?“. Net girdėjau atvejį, kai asmuo 2 metus ieškojo programuotojo darbo. Nerado. Įsidarbino kažkur kitur.

Yra gal sričių, kur tai problema. Yra sričių, kur ir diplomas svarbiau, nei praktika. IT – ne iš tų sričių.

Tada prisiminiau kažkada gerbiamo visatos valdovo Rokiškio Rabinovičiaus įrašą apie darbo praktiką. Aš pateiksiu receptą, kaip tos praktikos prisirinkti, iš savo srities – konkrečiai programavimo.

Žinoma, pirmas dalykas – reikia turėti kažkiek laisvo laiko. Taigi, jei esi bedarbis, to laiko tikrai yra(nebent tą laiką išnaudoji „pasisėdėjimams su draugais prie alaus“ ir nuolatinėms pagirioms). Moksleiviams ar studentams – kažkiek sunkiau, bet irgi galima rast.

Toliau – reikia suprasti, kokiomis technologijomis, kokia kalba norisi praktikuotis. Galiu pasakyti, kad web ir mobilios technologijos dabar labai ant bangos. „Desktop“ aplikacijos vis labiau praranda reikšmę, kadangi viskas keliasi „į debesis“, o be to – nuolat populiarėja alternatyvios operacinės sistemos(tas pats Linux, jau nekalbant apie MacOS). Taigi kuriant desktop programą, gali tekti daryti taip, kad programa veiktų keletoje sistemų. Su web – truputį paprasčiau. Backend’ui nerūpi operacinė sistema, su kuria dirba vartotojas. Frontend’ui įtakos turi nebent naršyklė.

Pasirinkus technologiją, galima rinktis kalbą. Iš tiesų tai nėra taip reikšminga – žinant pagrindus, pereit prie kitų kalbų nėra sudėtinga. Aišku, kiekviena iš jų turi savo pliusų ir minusų. Žemesnio lygio kalbos (C, C++, Pascal) optimaliau išnaudoja kompiuterio resursus. Itin aukšto lygio kalbos (JAVA, Ruby, Python, PHP, C#) lengviau perprantamos, tačiau joms reikia įdiegto interpretatoriaus, kas neretai reiškia saugumo skyles bei resursų panaudojimo neoptimalumą. Vis tik šiuo metu daugiau darbo pasiūlymų yra pastarosioms kalboms (na, dar C/C++).

Galima rinktis žemesnio lygio kalbą, programuoti kokius paprastus žaidimus (jie dabar „ant bangos“). Ir, tiesą sakant, jei yra minčių, tai ir reiktų daryti.

Kitas kelias – iškart apsiimti dirbti su web technologijomis(šiaip ar taip, vistiek teks su jomis susidurti – visokie API, ir panašūs dalykai). Galima lokaliai pasikurti serverį, ir ten kažką programuoti jau iškart kuriant rimtesnes sistemas, bet jei neturi planų tokią sistemą paleist į pasaulį, nelabai galėsi kam įrodyt, kad turi rimtos praktikos. Tokiu atveju bent jau kodą reikia laikyti kokiam github ar bitbucket. Bet galima pradėt ir nuo to, kad kur nors nemokamam (jei neturi pinigų) hostinge pasidaryti savo asmeninį puslapį, kad ir pasinaudojus kokia TVS (turinio valdymo sistema). Svarbu, kad jis būtų ne tiesiog paprastas šablonas uždėtas, bet figūruotų kažkokia informacija, kažkokie patobulinimai (puiki pažintis su HTML, CSS, JavaScript). Realiai to reikia savęs pristatymui, bet kažką pačiam pridarant, tai jau yra praktika. Sekantis žingsnis – pažįstami, kuriems reikia kažkokio paprasto puslapio. Manau, kiekvienas IT srities žmogus turi pažįstamų, sakančių „tu programuotojas – padaryk man <kažką>“. Tai vat tokiems galima net ir nemokamai kažką padaryti – nebent jis turėtų iš savo kišenės sumokėti už hostingą, domeną (jei jam to reikia), ar dar ką tokio. Ir vat šituos dalykus jau galima priskirti praktikai. O jei padarysi neblogai, kažkas tave rekomenduos pažįstamiems, ir taip toliau… Žinoma, jei nepatinka php (kas visai tikėtina, bet ji pagrindinė palaikoma kalba daugelyje hostingų), visada galima mokytis kitų kalbų. Problema ta, kad paprastuose hostinguose paleist python, ar ruby aplikaciją yra problematiška. Bet jei skelbsi savo kodą, įrodysi, kad moki ir daugiau.

Per keletą mėnesių gali visai nemažai tos praktikos prisirinkti. Svarbiausia – to laikotarpio, kai tu taip mokaisi, savo CV neįrašyti kaip bedarbystės. Nes juk tu nesi bedarbis, jei darai sau, ar kažkam kitam. Šiuo atveju tu laisvai samdomas darbuotojas (populiariai žinomas kaip freelancer’is), taip ir reiktų įrašyti.

Didžiausias šito būdo trūkumas – motyvacijos stoka. Bet jei tau nėra motyvacijos išmokti programuoti, tai gal neverta ir programuoti?

Kariuomenė, karas, ir kiti dalykai

Aš kaip visada – pavėluotai.

Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.

Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.

Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.

O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…

Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.

Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.

Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.

Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.

Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.

Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.

Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).

Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.

Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.

Puslapiai:1234567891011