Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Programuotojai

Neseniai perskaičiau, kaip kažkas pavadino programuojančius python’u „gyvačių kerėtojais“. Susimąsčiau, kaip gi kitus programuotojus galima pravardžiuot? Pateiksiu trumpą sąrašėlį su viltim, kad kas nors pasiūlys ir daugiau… Kaip visada – nereikia įsižeisti, o geriau pažiūrėt į tai su šypsena. Pavardinsiu ne tik programavimo kalbas, bet ir technologijas, bendras ideologijas.

Python – gyvačių kerėtojai.

JAVA – motociklininkai, baikeriai (tikiuosi, atsimena žmonės motociklus „JAWA“).

Delphi – delfinų dresuotojai.

Ruby – geologai, deimantų kasėjai.

PHP – pochuistai.

C – vienos natos muzikantai.

C# – vienos natos muzikantai (tik truputį aukščiau).

C++ – vienos natos muzikantai (dvigubai gerai tą natą mokantys).

ASM – surinkėjai.

.NET – taškiniai.

Qt – fainulkos (Qt tariasi kaip „cute“).

GNU – antilopės.

Open Source – išversti viduriai.

Jei kas sugalvoja daugiau, ką galima pridėt, pataisyt, būtų visai malonu, kad prisidėtų. Norisi įdomesnio sąrašo 🙂

Tolerancija vs. tolerastija

Aš save laikau tikrai tolerantišku žmogumi. Bet tai, kas vyksta paskutiniu metu, man jau kelia nebe juoką, bet pyktį… Apie ką aš čia?

Europos Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje bręsta reformos, susijusios su tolerancijos skatinimu. Tai viskas būtų lyg ir tvarkoj. Bet daug kur, mano manymu, perlenkiama lazda. Paskaitęs šį straipsnį šiek tiek daugiau sužinojau, ką žada mokyti vaikus. Galbūt ten ir per daug sutirštinamos spalvos(garantuotai kas nors taip teigs, nes juk bernardinai.lt – „davatkiškas“ portalas), bet kiek paskaitau visokias naujienas, tai nemanau, kad visa tai yra netiesa…

Prasidėjo viskas nuo „gender loops“ ir garsiai nuskambėjusios pasakos apie princą ir princą. Na, aš pritariu, kad vaikams nuo mažens reiktų duoti suprasti, kad vyras ir vyras – nėra blogai. Bet gal geriau tai daryti tada, kai jis pradeda klausinėti, o ne per prievartą kišti darželyje. Juk apie tai, iš kur vaikas atsirado, niekas nepasakoja vos tik jam pradėjus kalbėti. Palaukiama, kol pats paklaus. Dar jei apie pasakas kalbėt, tai čia juk yra pakankamai sudėtingas žanras. Tiesiog trumpa istorija, kaip susitiko du princai, įsimylėjo ir apsiženijo – nėra pasaka. Nuo vaikystės atsimenu, kaip dėl mylimųjų buvo daromi žygdarbiai, patiriami įvairūs nuotykiai… Darželyje vaikams turi būti aiškinama, kas bendrai yra gėris, blogis, meilė, neapykanta, o ne tai, su kuo miegoti yra gerai. Tai reiktų aiškinti vėliau. Aišku, pas mus tai dar nieko. Kaip supratau, Ispanijoje vaikams netgi stengiamasi nepriminti, kokios jie yra lyties, kad neatsirastų lytims būdingų stereotipų.

Anksčiau minėtame straipsnyje pastebėjau, kad moksleiviams bus siekiama paaiškinti, jog yra ne dvi lytys, o daugiau – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo(vyras, moteris, šuniukas…). Gaunasi, kad vaikams nuo mažų dienų bus aiškinama, kad tu esi tas, su kuo miegi, o ne kaip sysioji? Aš esu už vaikų lytinį švietimą. Bet tikrai ne nuo tokio amžiaus, kai jiems nei stovi, nei drėksta, ir iki to toli gražu.

Kitas marazmas – Europos Taryba siūlo apriboti žodžių „tevas“ ir „motina“ vartojimą ir abu vadinti „tėvais“, o vieną – „gimdytojas“. Bent jau taip būtų lietuvių kalboje. Šūdas kažkoks. Dar kokioj anglų kalboj „parent“ skamba pusė velnio, bet „gimdytojas“… Išeina, kad vaiko pirmieji žodžiai negalės būti „mama“ arba „tete“. Juk tai diskrimuojantys terminai, ir vaikas nuo pirmųjų žodžių gaus stereotipinę informaciją. Nesąmonė kažkokia… Taip – kai kurie stereotipai yra blogai, bet tam, kad gimdo moterys, jos ir pačios kažin ar prieštarauja. Kad ir kiek mokslas pažengęs, vyrai dar negimdo (ex moterys – nesiskaito). Tarp kitko – o kaip gėjų(lesbiečių) šeimoj „gimdytojai“ aiškins, iš kur jų vaikas atsirado, kai tas klausimas bus užduotas? Iki paauglystės bus kalbama apie gandrą?

Žiūrint dabartines tendencijas, tai galvoju, iki ko tolerastai toliau eis? Na, vienas iš žingsnių turėtų būti uždrausti ne tik vartoti „tėvas“ bei „motina“, bet netgi riboti žodžių „vyras“ ir „moteris“ vartojimą. Geriausiu atveju paliekant juos moksliniuose straipsniuose, kur reikia atskirti lytis. Ir išvis – vengti naudoti vyriškos ar moteriškos giminės daiktavardžius. Stengtis kalbėti neutralia gimine. Tokiu atveju lietuvių kalbos laukia sankcijos – pas mus yra tik vyriška ir moteriška giminės. Taip pat mūsų kalba yra nepolikorektiška dėl vieno paprasto žodžio „negerai“. Manau ne vienas yra girdėjęs, kaip tarpusavyje kalbantys lietuviai kokiam Londone gaudavo grasinimų nuo juodaodžių už įžeidinėjimą. Aišku, aš suprantu, kad jiems „nigger“ yra kažkoks įžeidus žodis, jei jis skamba iš kitos spalvos žmonių. Bet tai galėtų ir jie būt kažkiek supratingesni. Jei aš girdžiu nesuprantamą kalbą, bet vienas žodis skamba pažįstamai, tai labai tikėtina, kad nebūtinai jis reiškia tą patį. Kažkodėl žiūrint anime man neateina į galvą, kad ten dažnai vartojamas žodis, skambantis kaip „suka“ ir reiškia sukimo veiksmą arba kalę.

Dar vienas įdomus tolerastų bruožas yra tas, kad jie reikalauja toleruoti viską ir visus. Bet kai tik kalba pasisuka apie Bažnyčią, arba bet kokį prieštaravimą jų idėjom, tolerancija kažkur išgaruoja. Kartais atrodo, kad visi nusipelno turėti savo požiūrį, ir visoks jis yra geras. Tačiau jei tik turi kitokių minčių nei „vyras + moteris = nenatūralu“, esi atsilikęs nepilnaprotis…

Galbūt kai kuriems „tolerantiškiems“ pasirodys kad aš nekenčiu mažumų ir esu pilnas pykčio. Jei taip atrodo – duokit į teismą. Dabar juk madinga už kiekvieną pirstelėjimą teistis. Tačiau tokie teiginiai nebūtų teisingi. Mano manymu, visos mažumos turi turėti lygias teises, tačiau jų atstovai ir turi elgtis kaip lygūs. Dabar daug kur situacijose, kur į darbą priimant reikia rinktis tarp tradicinių pažiūrų baltaodžio vyro ir moters(gėjaus, juodaodžio, musulmono), pirmasis atmetamas, net jei ir yra objektyviai geresnis specialistas. Kitu atveju tai būtų diskriminacija. Taip pat esu girdėjęs, kad Britanijoje būna tokių situacijų, kai juodaodžiams liepus dirbti tiek pat kiek baltaodžiams, tai skaitoma rasiniu priekabiavimu. Kaip jau sakiau – aš už lygias teises, bet ne už išsidirbinėjimą…

Aš ir nepriklausomybė

Šią savaitę pastebėjau, kad Facebook’e daugelis dalinosi N. Oželytės video, kaip ji Seime kalbėjo mokiniams – tai jau virusiniu video tapo. Stipriai kalbėjo, bet teisingai – išsakė, kas susikaupę buvo. Ir susimąsčiau, koks gi buvo mano požiūris tada ir dabar į visus tuos įvykius, nepriklausomybę…

Aš, savaime aišku, gimiau dar Tarybų Lietuvoje, ir anksyvoji vaikystė prabėgo dar tais laikais. Nors tėvas ir buvo komunistų partijos narys, bei prie vadovaujančių kolūkyje, mane pakrikštijo bažnyčioj. Žinoma, tai tikrai kirtosi su kompartijos nuostatomis, bet buvo atlikta. Įdomus dalykas – ėjimas į bažnyčią tarybiniais laikais buvo persekiojimas vadžios organų, o dabar tai – smerktinas veiksmas iš įvairių tolerastų (atsiprašau už žodį, bet būtent taip norisi pavadinti asmenis, piktai šaukiančius ant tų, kurie nesutinka su gėjų santuokom ir panašiai) pusės, nors abiejų grupių tikslai – radikaliai priešingi.

Tai štai. Prasidėjus Atgimimui visa tai atrodė pakankamai įdomu, bet nei aš, nei mano tėvai tame nedalyvavo. Bent jau tėvas buvo skeptiškas dėl visų tų dalykų. O jei šeimos galva sako „nėra čia ko“, reiškia ir kiti seka šiuo požiūriu. Atsimenu, atsikėlęs 1990 metų kovo 12-ąją į mokyklą, gavau iš mamos klausimą „Na, ar gera gyvent laisvoj Lietuvoj?“ Ir tai nebuvo kažkoks didelis įvykis – šiaip ar taip, mes buvom nepriklausomybės skeptikai. Turėjom kaimynų, labai palaikiusių Sąjūdį. Su vienu net į vieną klasę ėjau. Būdavo nemažai apsižodžiavimų ir apsipykimų…

Ta pati Sausio 13-oji nebuvo kažkuo ypatinga diena. Kažką penktadienį popiet rodė per TV. Žmonės susirinkę, kažkas vyksta. Neįdomu. Kur multikai? Paskui sekmadienį ryte irgi atsimenu, kad vietoj kažkokių rytinių filmukų suko tuos pačius vaizdus su tankais. Minėtieji kaimynai tuo metu buvo nuvykę prie parlamento, o mūsų šeima vistiek skeptiškai žiūrėjo į visą tai, netgi piktai pajuokaudavo apie buvusius ten.

Viskam nurimus mūsų šeimoje jautėsi nuolatinis priešiškumas vadinamiems „sajūdistams“. Tai gal buvo labiau dėl asmeninių priežasčių, nei politinių. Dalinant kolūkį jie sugebėjo pasiimt žymiai daugiau, nei mūsų šeima, nors nebuvo aišku, už ką. Aišku, tuo metu šeimoje buvo kalbama, kad taip nutiko dėl to, kad nuo kolūkio valdžios „sajūdistai“ pareikalavo nušalinti „komunistus“, kad vyktų „teisingas“ dalinimas. Ir taip gavosi, kad „komunistai“ gavo mažiau, nors ir dirbo kolūkyje buvo ilgiau, bei užėmė aukštesnes pareigas. Dabar aš manau, kad tiesiog mano tėvui trūko įžūlumo. Be to – nebuvo mano šeima verslūs – vis dar gyveno socialistiniais principais, kai kaimynystėj jau siautė laukinis kapitalizmas.

Vėliau aš nors ir girdėdavau „kaip buvo gerai tarybiniais laikais“ ir panašių dalykų, negaliu pasakyt, kad labai norėjau, kad Lietuva grįžtų į TSRS. Nors kiti aplinkui gyveno geriau, bet negaliu pasakyti, kad labai visko trūko. Viskas ėjo sava vaga – niekada per daug nesureikšminau nei kovo 11, nei sausio 13. Man iš visų tų švenčių priimtiniausia buvo vasario 16. Tačiau ir joje atstumdavo tai, kad kaip ir kitos, ši šventė buvo minima, o ne švenčiama. Visada vienodai: prisimenant kritusius už laisvę, su eilėraščių deklamavimu, žvakėm ir kitokiais būtinais atributais…

Žinoma, gyvenant kaime, teko susidurti su to laukinio kapitalizmo ir aklo vakarų sekimo pasekmėm. Kadangi buvo pateikta statistika, kad Lietuvoje per didelis procentas žemdirbių, ir dėl to kenčia ekonomika, tai buvo kaip ir oficiali politika – sumažinti jų skaičių. Kai kurie visuomenės veikėjai tiesiai šviesiai sakė, kad kaimiečius reikia naikint. Dabar nuolat kalbama, kad tai, jog kaime žmonės daug geria – sovietmečio palikimas. Drįstu nesutikt. Taip – tais laikais žmonės vartojo alkoholį. Tačiau atėjus nepriklausomybei tas vartojimas buvo sumažėjęs. Vėl masiškai gerti kaimiečiai pradėjo tada, kai visur viešai buvo skelbiama, kad jie yra nereikalingi, ir jų per daug. Kaip jaustis žmogui, kai jam į akis pasakoma, kad jis yra nereikalingas? Kadangi populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas būdas nusiraminti – pasigerti, žmonės tai ir darė. O sovietmetis prie šito prisidėjo nebent tuo, kad žmonės nežinojo kitų efektyvių svaiginimosi bei linksminimosi būdų.

Praktiškai kol baigiau mokyklą, ir dar kažkiek laiko po to, į visą šią Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjau neutraliai: gerai, kad ji yra, bet ir be jos gal nebūtų blogai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad žmonės laimingi ne tik tada, kai turi sočiai pavalgyt. Žinoma, turėt pinigų kapitalizmo sąlygom reikia. Tačiau turėt laisvę važiuot kur nori, sakyt ką nori(na, dabar tai jau tikrai ne viską), irgi yra svarbu.

Dabar, kai pažiūriu į praeitį, tai suprantu, kad nesvarbu, kurie buvo valdžioje – „kairieji“ ar „dešinieji“, visi vykdė tokią pačią politiką, kurios pagrindinis tikslas – užsitikrinti savo gerovę. Nesuprantu, kodėl Lietuvos „kairieji“ taip vadinosi. Tik dėl to, kad jie – buvę komunistai? Juk jų vykdyta politika buvo visiškai kapitalistinė. Taip pat keldavo klausimų konservatoriai. Pagal pavadinimą, tai jie turėjo priešintis naujovėms, tačiau būtent jie inicijavo daugumą reformų. Kažkodėl bet kuri mūsų valdžia nuolat per daug žiūrėjo į JAV, kurios modelis mums visiškai netinka. Kodėl kai pavyzdys nebuvo paimta Švedija? Turbūt per daug išsigando žodžio „socializmas“ – tuo metu netgi į raudoną spalvą (net ne politiniam kontekste) buvo žvelgiama kreivai.

Dabar, praėjus 20 metų po visų tų įvykių, vertinu, ką anuomet padarė stovėję prie parlamento bei TV bokšto. Tačiau iki šiol negaliu pasakyt, kad tie įvykiai mane būtų itin sukrėtę. Ir nors mano pažiūros pasikeitė, jos netapo radikaliai priešingos, nei tada. Tiesiog tapau mažiau kritiškas ir labiau tolerantiškas…