Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Šeimos koncepcija

Nelabai aš seku diskusijas apie šį reikalą, bet iš nuogirdų, bei žmonos pasakojimų bandau susidaryti kažkokį vaizdą.

Taip suprantu – didžiausia problema ta, kad šeima laikomi tik oficialiai susituokę žmonės. Tie, kurie tik susimetę, tokiais nelaikomi. Bet tai pala… O kodėl tie, kurie tik kartu gyvena, ir niekur nėra nedeklaravę savo partnerystės, turėtų būti laikomi šeima? Gyvenimas kartu dar nieko nereiškia. Buvo laikas, kai aš gyvenau netgi su dviem merginom. Bet tikrai jokios šeimos nebuvo ir negalėjo būti – mes buvom tik kambariokai (gal tiksliau „bučiokai“ – gyvenom skirtinguose kambariuose).

Aš galiu pasirodyti senamadiškas, bet manau, kad jei žmonės save laiko šeima, jie tai turi kažkaip įregistruoti, tai turi nešto nors kokią atsakomybę. Nes nieko neregistravus visokių paramų iš valstybės reikalauti turi teisę ir tiesiog paprasti kambariokai. Nebūtina tuoktis bažnyčioj – užtektų poros parašų civilinės metrikacijos biure. Bet kažkaip tai turi būti oficialu.

Politiškai nekorektiškas įrašas

Šiaip tai aš esu žmogus geras. Nesiveliu į konfliktus, nerašau piktų komentarų delfyje, stengiuosi toleruoti visus kitokius, ir panašiai. Tačiau kartais ir man prisikaupia piktų minčių. Dažniausiai jas nustumu kažkur gilyn, bet būna, kad išsiveržia. Šitas įrašas nebus labai vientisas, tačiau išsakysiu daugelį dalykų, ką galvoju apie įvairių rūšių žmones… Savaime aišku, tai galioja tikrai ne visiems minimiems tipams, bet tie, kurie garsiausiai rėkia, sudaro įvaizdį apie visą grupę.

Ateistai

Ne paslaptis, kad laikau save praktikuojančiu kataliku. Kai kurie gal netgi apšauktų fanatiku, nes sekmadieniais einu į bažnyčią. Tačiau garsiausiai rėkiantys ateistai man atrodo žymiai didesni fanatikai. Kažkodėl jie dažnai save vaizduoja kaip protingus, taikius, nekonfliktiškus, tolerantiškus žmones. Kažkur visa jų tolerancija prapuola, kai pradedama kalbėti apie tą pačią religiją. Paskaičius įvairius komentarus internete, darosi panašu, kad ateistai krikščionių nekenčia labiau, nei Al Qaeda amerikiečių. Tuomet absoliučiai visi religingi žmonės tampa bukapročiais zombiais, aklai klausančiais besočių pedofilų kunigų, pasiruošusiais išžudyti visus kitaip galvojančius. Susidaro įspūdis, kad toleruoti galima viską, išskyrus krikščionių pasaulėžiūrą. Dar išlenda, kad jei jau žmogus – katalikas, tai jis beveik asmeniškai atsakingas už inkviziciją, kryžiaus karus ir kitas praeities klaidas. Bet kažkodėl, jei bandai priminti, kad būtent ateistai, valdę TSRS, buvo okupavę Lietuvą, trėmė mūsų tautiečius į Sibirą, bei juos žudė, tada jau pareiškiama, kad „negalima apie visus spręsti pagal kelis“. Taip pat Romos Katalikų Bažnyčia nuolat kaltinama godumu, prabangos siekimu bei konservatyvumu. Kodėl būtent katalikai tokie blogi? Pažiūrėkit aplinkui! Pas provoslavus viskas dar prabangiau, šventikai dar turtingesni, o apeigos nė kiek nesikeitė nuo viduramžių. Tačiau kažkodėl RKB vistiek šimtą kartų blogesnė…

Religiniai fanatikai

Yra ir kitas kraštutinumas, nei ateistai. Tai žmonės, per daug aršiai ginantys religiją. Štai čia išlenda kreacionizmas, „protingo sukūrimo“ teorija, įvairios fanatikų sektos, prieštaravimai „kitatikiams“ ir panašiai. Tai vėlgi gadina normalių katalikų įvaizdį. Tokių fanatų dėka visi galvoja, kad tikri katalikai nepripažįsta mokslo atradimų, o laikosi kreacionistų idėjų. Kas tikrai nėra tiesa. Netgi oficiali Bažnyčios pozicija yra bendradarbiauti su mokslininkais įvairiose srityse. O visokios fanatinės idėjos dažniausiai ateina iš Amerikos, kur tie patys katalikai nelabai paiso popiežiaus nurodymų. Ir nemažai tokių fanatikų sektų netgi nekatalikiškos(ta pati liūdnai garsėjanti Westboro babtistų bažnyčia katalikų nekenčia taip pat kaip ir musulmonų bei gėjų). Dar religiniai fanatai sudaro įvaizdį, kad visi tikintys nekenčia seksualinių mažumų su savo „God hates fags“. Tokių iš tikrųjų nėra daug, bet vėlgi – jie rėkia garsiausiai.

Seksualinės mažumos

Šiaip tai nei prieš gėjus, nei prieš kitas kokias seksualine mažumas nesu nusistatęs. Na, man nėra gražu, kai bučiuojasi du vyrai – kažkodėl pakankamai atstumiančiai atrodo. Aišku, besibučiuojančios moterys gražiau 🙂 Išvis – moterys yra gražiau (dažniausiai), nei vyrai 🙂 Tačiau kas iš tiesų man nepatinka seksualinių mažumų atstovų elgesyje, tai sugebėjimas visur įžvelgti diskriminaciją. Manau pasakymas, kad man nepatinka besibučiuojantys vyrai, kai kam tikrai pasirodys kaip homoseksualų diskriminacija.

Įvairių teisių gynėjai

Dar blogesnis vaizdelis, tai įvairių teisių gynėjai. Pavyzdžiui, tu pačių homoseksualų. Kai kurie tiek įsijaučia į vaidmenį, kad susidaro įspūdis, jog „vyras ir moteris“ yra nenormalus derinys, o jei nesi bet kuriuo momentu pasiryžęs užsiimti vienalyčiu seksu, esi homofobas. Dažnai tie teisių gynėjai tiek pasistengia, kad nemažai šalių galima užsiimti seksu su gyvūnais, ir tai nėra baudžiama. Aišku, klausimas, kieno čia dėka – ar zoofilų teisių gynėjų aktyvumo, ar gyvūnų saugotojų pasyvumo. Beje – o kaip pedofilų teisės? Juk, jei jau toleruojam viską, tai ir jie turi teisę tenkinti savo poreikius. Na, kai kuriose šalyse yra leidžiama ir nuo 12 metų seksu užsiimti. Bet čia jau ne tolerancijos išdava. O jei kalbėt apie gyvūnų globėjus, tai… Kad ir ką sakytų visokie „greenpeace“ atstovai, mėsa žmogui reikalinga, o su dirbtinio kailio drabužiais ne visuose pasaulio regionuose išgyventum. Tarp kitko – PETA, kuri itin seksualiai kovoja už gyvūnų teises, pati yra gyvūnų skerdimo aparatas. Bent jau taip sako šitas paveikslėlis. Na, ir, savaime aišku, yra autorių teisių gynėjai… Tiksliau autorinių teisių turėtojų gynėjai. Autoriai jiems rūpi galbūt šiek tiek daugiau, nei man Nigerijos vyriausybė. Apie juos aš jau ne kartą esu pasisakęs, ir dar ne kartą pasisakysiu, todėl išsiplėsti neverta.

Tautinės mažumos

Pradėkim nuo Lietuvos… Šiuo momentu pas mus skaudžiausia tema – Lietuvos lenkai. Aš tikrai neturiu nieko prieš juos. Netgi draugų turiu šios tautybės. Bet tai, kas dedasi paskutiniu metu, jau užkniso. Toks jausmas, kad Lietuvos lenkai nori daugiau teisių, nei lietuviai. Pritariu prezidentei, kuri teigia, kad mažumos turi paklusti valstybės, kurioje gyvena, įstatymams. O Lietuvoje yra tik viena valstybinė kalba – lietuvių. Ir man vistiek nesuprantama, kodėl mažumos turi turėti teisę nekalbėti valstybine kalba. Ir iš kur tie pareiškimai, kad pas mus drastiškai mažinamas lenkų mokyklų skaičius? Pas mus uždaroma viena kita, o Lenkijoj paliekama viena kita lietuviška mokykla. Bet ar priežastys tokios pat?

Šiaip tai man išvis kartais keista, pažiūrėjus ne tik į Lietuvą, kodėl dažnai šalių vyriausybės kelia didelį triukšmą, kaip jų emigrantai kažkur pas kaimynus engiami, nors pas pačius viduje vyksta ne visai geri dalykai. Prisiminus Estiją, ir skandalą su bronziniu kariu. Kokius Rusija kėlė vėjus… O Maskvoje tuo metu su žemėmis buvo tyliai sulygintos karių kapinės. Ir niekas nieko nesako – viskas tvarkoj…

Ir išvis – kuo toliau, tuo labiau į globalizaciją pradedu žvelgt atsargiau… Norvegijoj jau net policininkai mokosi arabiškai, nes ten atvažiavę kitataučiai „deda“ ant šalies įstatymų, bet nesupranta, kai policininkas jiems tai išaiškina. O kad nebūtų pažeidžiamos teisės suprasti, kokį nusikaltimą jie padarė, reikia išaiškinti gimtąja kalba…

Tiek visko prirašiau, bet tikrai ne viską išklojau… Dabar telieka sulaukt kvietimo į teismą už įvairių mažumų diskriminaciją, tautinės bei rasinės neapykantos kurstymą ir panašiai… Nors kažkaip nematau, kur tai galėtų būti, juk minėjau, kad tikrai tai, ką parašiau, galioja ne visiems. Čia labiau išskirtiniai atvejai, bet jie labiausiai ir užknisa…

P.S. Jei kam nors įdomu, kur čia „politinė nekorekcija“, tai galiu pasakyt taip: Mano galva „politiškai korektiškas“ tekstas tai toks, kuris niekuo nieko neįžeidžia. O šitą mano tekstuką perskaitę kai kas galėtų ir įsižeist. Aišku, nežinau, už ką, bet vistiek – ir ne tokių jautruolių pasitaiko.

Ispanija: kitos atostogos – kitur

Menka paslaptis, kad nelabai seniai vedžiau.

Ta proga „medaus savaitę“ buvom išvykę į Ispaniją pailsėt nuo viso ruošimosi ir kitų rūpesčių.

Kadangi taip toli keliavom praktiškai pirmą kartą, pasinaudojom kelionių agentūros paslaugomis. Daugelis sako, kad geriau yra pačiam nuskrist ir ten susidaryt maršrutą, kur keliaut ir kaip. Mes neturim tiek kelionių patirties, kad galėtumėm taip daryt, todėl nuėjom paprasčiausiu keliu.

Ką galiu pasakyt – graži šalis visai. Viduržemio jūra, nors ir sūresnė, nei Baltijos, bet ir šiltesnė (savaime suprantama – ten jau nuo seno visi masiškai šlapinasi). Augalai, kurie pas mus kambariniai (palmės, kaktusai ir pan.), ten auga visur. Ir šiaip – šilta, malonu (čia kai „vėsios“ dienos). Tačiau kol kas ten grįžt nenoriu. Jei jau atostogaut užsieny, tai dabar norėčiau kokioj kitoj šaly. Ir ne tik todėl, kad „Ispaniją jau mačiau“. Kiek aš ten jos mačiau – Miestą, keletą miestelių, jūrą, pora muziejų, dar kažką… Yra ir kitų priežasčių…

Man, kaip geek’ui, trūko interneto. Smulkiems dalykams: orų prognozei telefone atsinaujinti, susirasti, kur galime nukeliauti, ir pan. Pas mus daugumoj kavinių WiFi galima pasigauti laisvai ir nemokamai. Ten, jei ir pavyksta pasigauti kokį nors atvirą tinklą, tai norint juo pasinaudoti prašoma kažkokio vartotojo ir slaptažodžio (kaip pas mus teikiamos ZEBRA paslaugos). Buvom užėję į vieną interneto kavinę – turėjom 20 minučių pasinaudot internetu. Normaliai pavyko gal tik 10 minučių, kadangi didžiąją laiko dalį vienas kompiuteris krovė savo Windows XP, kurdamas naują vartotoją, o paskui kažko paklausęs ispaniškai, persikrovė. Teko persėsti prie kito. Ten pasikrovė nedaug greičiau. Taigi, kol sugebėjom paleist IE6 (nieko geriau nebuvo), nuo mūsų laiko jau buvo nuskaičiuota 10 minučių.

Aišku, nieko tokio, kad nebuvo interneto visą tą laiką – pailsėt labiau pavyko.

Barselona… Gražus miestas. Tačiau naktį tas grožis pasmirsta myžalais. Vieną naktį mes praleidome tame mieste, nes norėjome aplankyti džiazo klubą. Po koncerto teko visą naktį laukti, kol pradės važinėti traukiniai (vat traukinių sistema tai tikrai paliko teigiamą įspūdį) į mūsų kurortinį miestelį, tai šiek tiek pasivaikščiojom. Iki vidurnakčio ir visur verda kultūrinis gyvenimas: kas kokius šokius demonstruoja, kas paveikslus tapo aerozoliniais dažais… Tačiau apie kokią 2 val. nakties viskas jau ne taip gražu. Pilna indų, siūlančių alaus arba užkandos (pasirodžius policijai, jie savo prekes paslepia šiukšlių dėžėse, o po to pasiima). Tarpuose tarp indų – juodaodės (šviesesnės odos tokių nepastebėjom) mergaitės, siūlančios kitokio pobūdžio paslaugas. Ir, tiesą sakant, pakankamai įžūliai tai daro – netgi griebia potencialius klientus už alkūnių. Toliau – juodaodžiai vaikinai, siūlantys žolės. Jau nekalbu apie šiaip linksmintis atvykusius žmones, nesigėdijančius šlapintis vidury apšviestos miesto aikštės…

Kadangi mėgstam vandens parkus, tai nuvykom į vieną iš jų – „Water world“. Skambus šūkis skelbė, kad tai geriausias Europos vandens parkas. Na, kaip parkas, tai taip – jis tikrai gražus, prižiūrėtas, didelis, po atviru dangum. Tačiau kaip vandens parkas… Atrakcionų smagumu, modernumu ir patogumu koks Druskininkų akvaparkas tą „geriausią“ palieka kažkur toli už nugaros. Pirmiausia – visam „Water world“ yra tik keli dušai. Ir jie visi – po atviru dangum. Jei turi daiktų, kuriuos nori pasidėt, tenka išsinuomoti spintelę. Prisimenant atrakcionus… Buvo vienas, kuris mums paliko neblogą įspūdį tuose pačiuose Druskininkuose – čiuoži vamzdžiu, paskui tave išmeta į „kubilą“, kurio viduryje – skylė, į kurią, galiausiai, tenka žemyn galva įkrist. Radom ir „Water world“ tokį. Laukti teko apie pusvalandį, jei ne daugiau. Artėjant vis girdėjosi čiuožiančiųjų rėkavimai, kažkoks rusakalbis įlėkdamas pareiškė kažką panašaus į „blet, kurvaaaa“. Galvojom, bus tikrai baisu. Bet… Nuvažiavau pakankamai ramiai, o išlėkus į kubilą ir nusileidus į vandenį, norėjosi garsiai paklausti: „o tai kur ekstrymas?“

Dar šiek tiek užkliuvo patys ispanai. Aš žmogus mėgstantis ramybę ir tylą. Ir kai trys žmonės sugeba tiesiog šnekėdamiesi sukelti tokį triukšmą, kad atrodo, jog visas aukštas pilnas žmonių, tai man kažkaip nelabai…

Savaime aišku, tai tik keli neigiami dalykai. Buvo labai daug ir teigiamų. Tačiau bent jau kol kas tikrai sekantį kartą noriu nuvykti kažkur kitur…