Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Pamatyti The Prodigy – atlikta!

Viena mano vaikystės svajonių buvo pamatyti The Prodigy gyvai. Pagaliau vakar (2012-05-25) ji išsipildė!

Kas patiko. Savaime aišku – Prodigy. Taip užvedė, kad tiesiog išlikti stovėti buvo neįmanoma. Tai nusvėrė visus minusus. Esu girdėjęs žmonių sakant, kad į koncertus jie eitų nebent tik tam, kad palaikyt savo mėgstamą atlikėją, o šiaip – klausyt mp3 ar FLAC’us – patogiau ir geriau. Matyt, niekada nebuvę TOKIAM koncerte… Galbūt pirmą kartą mačiau, kai praktiškai VISI koncerte kelia rankas. Dažniausiai gale žmonės būna pasyvūs. Bet šįkart per kai kuriuos gabalus tūsinosi visi. O per Smack My Bitch Up ir Out of Space praktiškai nereikėjo vokalistų – publika dainavo be didesnės pagalbos. Beje – tik Out of Space bei Voodoo People buvo iš tų, kurie originaliai atliekami be vokalisto. Nebuvo nei Warrior’s Dance, nei No Good (Start The Dance)…

Dar patiko DJ Mamania su… Josh’u, rodos… Pasistengė vyrukai apšildydami. Matėsi, kad Mamania džiaugėsi galėdamas apšildyt pačius The Prodigy.

Šviesos irgi buvo pakankamai įspūdingos. Epileptikams tokiame koncerte lankytis negalima 🙂

Buvo ir šiokių tokių minusų. Gal dėl aparatūros, gal dėl pačios Žalgirio arenos akustinių savybių, garsas nebuvo itin švarus. Nors kai daug tokio garso koncertų nesilankau, negaliu garantuot, kaip taip neturi būt. Bet garso buvo tikrai daug. Mano ausys iki šiol užgultos 🙂

Dar matėsi, kad pati grupė tiesiog atidirbo laiką, už kurį gavo pinigus. Programa atidirbta iki galo ir be jokių improvizacijų. Ir dainų variantai buvo sutrumpinti. Vos spėji normaliai susivokti, kuris gi čia jų hitas, o čia tik oplia – jau kitą groja. Na, bet tas gal irgi nėra labai blogai – jei būtų dainavę pilnus variantus, tai dar kokią valandą ilgiau būtų užtrukę.

Dar ką šiaip pastebėjau. Jei anksčiau žmonės per koncertus keldavo į viršų žiebtuvėlius, tai dabar visi kelia mobiliakus ir filmuoja 🙂

Na, bet įspūdis paliko teigiamas ir ilgam. Dabar liko pamatyt Daft Punk bei Kraftwerk, kad pasiekt gyvenimo pilnatvę.

Kas gi yra plagiatas?

Senokai jau čia rašiau – užsidirbau šiek tiek. Spėju, net paieškos robotai mane pamiršt spėjo 🙂

Kadangi visi žino, jog priklausau lietušivkiesiems piratams, tai kartas nuo karto mėgstu pasisakyti visom šiom temom. Taip pat ne per daug seniai buvau konferencijoje apie piratavimą ir panašius dalykus. Kol kas kaip klausytojas – gal kada ir iki pranešėjo užaugsiu 🙂 Ten vienas iš pranešėjų išsireiškė, kad nereikia vogti, o reikia būti originaliems ir kurti naujus dalykus, nekopijuojant kitų. Taip pat anksčiau, vykstant nacionalinei atrankai į Euroviziją, kažkas facebook’e mestelėjo, kad lietuvių kūrėjai negali kurti originalių kūrinių, o moka tik plagijuoti. Kas keisčiausia, kaip geros kūrybos pavysdį tas žmogus pateikė lietuvio Golden Parazyth dainą… Ir vis mąstau dabar, kas gi šiais laikais gali būti vadinama plagiatu?

Mano senamadišku įsitikinimu, plagiatas tai yra kūrinio autorystės pasisavinimas. Jei aš paimčiau kokio nors Rokiškio rašliavą, pakeisčiau visus žodžius, kurie nors kaip nurodo, kas yra tikrasis autorius, įdėčiau pas save ir aiškinčiau, kad tai mano darbas, tai tikrai plagijavimas. Jei ten pakeisčiau dar keletą sakinių, bet daugiau nei pusė dalis vistiek liktų kaip buvusi, tai irgi galima laikyt plagiatu…

Su muzika irgi panašiai – kelių akordų, ar žodžių pakeitimas dar nepadaro dainos originalia – tai vis dar plagiatas.

Bet kai žmonės, išgirdę kokiame nors kūrinyje melodiją, kurios keli akordai panašūs į kažkur jau girdėtą, ima šaukti, kad tai kuo tikriausias plagiatas, man nusvyra rankos… Šiais laikais praktiškai nebeįmanoma sukurti melodijos, kuri nebūtų panaši į kažką jau egzistuojančio. Visur galima rasti panašių natų. Ir muzikantai nesigina, kad jie yra įtakoti vienų ar kitų. Norint, kad kompozitorius sukurtų visiškai originalų kūrinį, jis turėtų nuo pat gimimo negirdėti jokios muzikos, nes juk gali vienokius ar kitokius sąskambius panaudoti savo kūryboje. Tačiau ir tada nėra garantijos, kad jam į galvą neateis jau kažkoks egzistuojantis skambėjimas. Ir, savaime aišku, mažai tikėtina, kad žmogus, niekada negirdėjęs muzikos, taps kompozitoriumi…

Tačiau vistiek pilna žmonių, kurie mano aukščiau išsakytoms mintims nesutiks. Keista, tačiau iš savo žmonos muzikologės tokių dalykų negirdžiu. Taip dažniau kalba tie, kurie muzikoje gaudosi LABAI daug, nes klauso radijo. Jei jau kabintis prie panašių nuotaikų, trijų panašiai sustatytų natų, tai reikia kabinėtis ir prie semplų. Jei kas nežinojot, tai visas Jungle stilius (kaip ir Drum’n’bass) paremtas VIENU pragrojimu (Amen break). Ir kitur šokių muzikoje (ir ne tik) tokie dalykai yra praktikuojami. Pavyzdžiui, Afrika Bambaataa hitas Planet Rock, skaitomas vienu įtakingiausių šokių muzikos kūrinių, tačiau jame irgi buvo nusempluoti Kraftwerk. Jei jau kabinėtis, tai galima ir prie atlikėjų, šaukiančių „kur jūsų rankos?“ Nežinau, kas pirmas tai padarė, bet jis galėtų labai daug pinigo per teismus susikrauti…

Taigi, mano manymu, norint tapti plagiatu, kūriniui reikia žymai daugiau panašumo su originalu, nei „vat šita pradžia, jei klausyt iš kito galo, skamba beveik kaip to kito pabaiga“. Nors kažkodėl nemažam „muzikos ekspertų“ kiekui tai jau atrodo kaip plagiatas.

Kažką dar lyg ir norėjau tart, bet tiek to – vakaras jau 🙂