Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Kodėl manęs greičiausiai nebus Piratų Partijoj…

… jei tokia įsisteigs kada nors pagaliau?

Nes, mano galva, nesu pakankamai radikalus. Kiek paskaitau diskusijas el. pašto grupėje, facebook’e, komentaruose naujienų portaluose, tai dauguma piratų vis tik laikosi tos nuomonės, kad autoriai iš tiesų yra veltėdžiai, gauna milijonus už nieko neveikimą, todėl jei nieko jiems nemokėsi, jie nenukentės, o tie, kurie nesugeba gaut milijonų, yra nieko verti.

Ir kadangi Piratų Partija skelbiasi esanti atvira ir itin demokratiška, bendrą kryptį sudaryt turi ne pavieniai asmenys, bet dauguma. O kadangi dauguma yra tokių, kaip aukščiau minėjau, kryptis daugiau mažiau aiški… Šiaip dabar, kol ten tik ~10 žmonių, yra tokių, kurie siūlo ne daryt viską nemokamai, bet ieškoti kompromisų, diskutuoti su autoriais. Aišku, atsiranda tokių kaip Originalas, siūlančių, jų galva, genialų sprendimą – tegu autoriai patys susiranda naujų būdų kaip platinti savo krybą, o prie vartotojų tegu nelenda. Ir visiškai nekreipia dėmesio, kad skirtingiems autoriams reiktų taikyti skirtingus modelius. Kas tinka pop muzikantams, nelabai tinka akademinės muzikos kompozitoriams, ir visiškai netinka rašytojams. Išvis – dar retas kuris supranta, kad kompozitorius, prodiuseris, muzikantas – skirtingi asmenys. Taip pat žmonės, siūlantys autoriams patiems ieškoti sprendimų, kažkodėl pamiršta, kad tokie sprendimai reikalauja techninių žinių, o muzikantai, rašytojai, dailininkai apie tokius dalykus nė bum bum. O programuotojai irgi autoriai, imantys už savo darbą pinigus. Taigi, jei kultūros veikėjai negaus pinigų, jie neužsakys paslaugų iš techninių sričių darbuotojų, ir užburtas ratas toliau suksis…

Taip pat, nors ir užsienio šalių piratų partijos deklaruoja, kad yra prieš monopolijas bei už atviras technologijas, kai kurie mūsų aktyvistai reikalauja „pamiršti visokius atvirus fufelius“, o svarbiausia, kad paprasti vartotojai neturėtų mokėti už nieką asmeniniam naudojimui. Dar susidaro įspūdis, kad kai kurie ten yra tam, kad savo verslui galėtų sudaryti geresnes sąlygas.

Pas mane pozicija kitokia – atviros technologijos ir kultūra yra gėris. Ir iš to autoriai gali uždirbti. Galima panaudoti tuos pačius torentų puslapius, ir jei jie gauna pelną, LATGA-A visai galėtų sudaryti su jais sutartis ir pasiimti kažkokią dalį. Žinoma, sumos turi būti proto ribose. Taip pat yra visokie transliuojantys puslapiai (Grooveshark, Spotify), kurie irgi galėtų prisidėti prie autorių pajamų, jei tik mūsų autorių gynėjai nebūtų tokie kietakakčiai. Ir šiaip – autoriai, šiltai bendraujantys su savo gerbėjais, net ir tais, kurie piratauja jų kūrinius, pelno daugiau pagarbos, nei tie, kurie tik grąsina. Tačiau išsakęs savo tokią nuomonę(ne vien aš), esu gavęs pastabų, kad ginu autorius, o tai būnant piratu yra labai blogai.

Taigi, kol kas manau, kad Piratų Partiją aš gal ir padėsiu įkurti, tačiau ar ten būsiu, jei politika bus tokia, kuri man nepatinka, tikrai abejoju…

Skaitmena – ne pakaitalas

Nelabai seniai, eilinį kartą kalbantis piratavimo temomis, išgirdau teiginių, kad skaitmeniniai failai yra geriau, nei fizinės laikmenos, filmai ar koncertai…

Pagrindinis argumentas – skaitmeniniai failai yra patogiau, ir tik nesusipratėliai gali pirkti vinilines plokšteles ar CD. Mano teiginys, kad vinilinės plokštelės garsas yra kitoks, nei sklindantis per kompiuterio kolonėles, buvo nesuprantamas. O mintis, kad yra tokia žmonių rūšis – kolekcininkai, kuriems yra malonu turėti fizinį daiktą, išvis buvo palaikyta kažkokia erezija.

Užėjus kalbai apie gyvus muzikantų pasirodymus, mane beveik nuginklavo argumentas, jog į koncertus galima eit nebent tik norint paremti mėgstamą atlikėją – garso kokybė ten vistiek prastesnė, nei FLAC’uose. Juk tai, kas įrašyta studijoje, būna žymiai kokybiškiau – suvesti takeliai, sureguliuota viskas. Taigi – švariau ir tvarkingiau. O koncertuose tik daugiau garso, plerpėjimo, efektų.

Ir štai man kilo mintis – gal aš nenormalus kažkoks? Man koncertas yra žymiai kitas potyris, nei tiesiog klausytis per ausines. Bet tada nutariau, kad ne aš išprotėjęs(na, gal kažkiek), bet žmonės, taip teigiantys, tiesiog nėra buvę gerame koncerte. O „geras koncertas“ yra ne tas, kuriame būtinai garsas kokybiškas(tai, žinoma, irgi pakankamai svarbu, bet Lietuvoj kažkodėl visur plerpia…). Tai yra žymiai daugiau – mėgiamos grupės ar atlikėjo energija, kuri užveda visą tą minią, ir tu su ja susilieji nė pats to nenorėdamas, pradedi kartu rėkti, šokti… Aišku, tokia patirtis atsiranda ten, kur būna daug žmonių, didelis plotas. Jei lankytis tik kameriniuose bardų pagrojimuose, šito dalyko nepajausi. Tačiau ten yra kitkas – beveik tiesioginis bendravimas su atlikėju, vos ne palaikant akių kontaktą.

O jei dar kas truputį nusigroja ar nusidainuoja – tai yra savotiškai malonu, ir prideda dar daugiau žavesio. Kaip ir vinilinių plokštelių traškėjimas – analoginis garsas turi to nenusakomumo tikimybę. Ir tai yra neapsakomai malonu… Prisimenu Jean Michel Jarre koncertą prieš keletą metų – grojama buvo analoginiais beveik senoviniais instrumentais. Kažkas kažkur traškėjo, kažkokie trikdžiai nuolat girdėjosi. Bet tai buvo taip super, kad nenorėčiau to iškeisti į jokį „sulaižytą“ garsą…

Taigi, iš tiesų tai man gaila žmonių, kuriems gyvas pasirodymas yra visada blogiau nei įrašas, o muzika vertinama pagal pasiekiamumo patogumą. Žinoma, kartais būna tokių atvejų, kai koncertas būna tikrai prastas, ir išeini nusivylęs, tačiau reiktų rinktis, kur eini 🙂