Blog de la Kroitus

Apie komiksus ir šiaip bet ką

Komiksas savaitei: Superman: Red Son

Red Son - Cover

Pavadinimas: Superman: Red Son

Leidėjas, metai: DC Comics, 2003

Kas nutiko?

Apie 1950-uosius išaiškėjo, kad SSRS turi slaptą ginklą – Supermeną. Jis nenugalimas, ir veikia vedinas komunistų partijos idealų.

Kodėl tai įvyko?

Iki žemės mažojo superherojaus kosminis laivas atskrido pusdieniu vėliau (ar anksčiau). Ir dėl to nusileido ne kažkur Amerikos tyruose, bet sovietinėje Ukrainoje. Žinoma, režimas, pamatęs jaunuolio sugebėjimus, priglaudė pas save, ir išaugino sau ginklą.

Kas sekė po to?

Stalinas mirė. Supermenas, nors ir nenorėdamas, apsiėmė vykdyti tai, kam buvo ruoštas – valdyti SSRS. Galiausiai beveik visas pasaulis prisijungė prie „Varšuvos pakto“. Liko tik JAV, nuo kurios atsijungia valstijos. Po ilgų kovų Supermenas supranta, kad tapo diktatoriumi, ir tai nėra gerai. Jis paaukoja save tam, kad išgelbėtų žemę. Bent jau taip visi galvoja. Po viso šito Lex’as Luthor’as išanalizuoja paliktus mokslinius tyrimus ir tada žmonija tikrai suklesti…

Pastabos

Šitoj istorijoj galiausiai išaiškėja, kad Luthor’as iš tiesų norėjo gero žmonėms, tik jo metodai buvo ne patys geriausi. Supermenui čia vietoj „S“, ant krūtinės – sovietiniai kūjis su pjautuvu. Yra šitoj istorijoj ir kovotojas prieš priespaudą Betmenas – nešioja rusišką žieminę kepurę („ušankę“). Nemažai originalios Supermeno istorijos veikėjų čia „lokalizuoti“ Rusijai(Pete Ross – Pyotr Roslov, Lana Lang – Lana Lazarenko), arba šiaip – kitame kontekste(Lois Lane – Lois Luthor). Pati pabaiga šiaip kiek netikėta. Taip ir neaišku, iš kur čia atsirado Brainiac’as – originalioje Supermeno istorijoje, jis yra sukurtas pačiame Kriptone. Čia gi tos planetos nėra…

Įvertinimas

Nors istorijoje ir sukeistos pusės, bet kažkaip nesijaučia nė vienos pusės propagandos – nei kad SSRS buvo geriau, nei kad JAV režimas geresnis. Jie tiesiog kitokie. Ta netikėta pabaiga man tikrai patiko.

Piešta gražiai, viršeliai dvelkia sovietmečio stiliaus propagandiniais plakatais, o pat piešimas – pakankamai standartinis amerikietiškas.

 

Vertinčiau 9/10 – kai kurie dalykai taip ir lieka neaiškūs, bet skaitosi gerai.

Komiksas savaitei: Civil War

Įžanga:

Nutariau, kad reikia kažkokios pastovios rubrikos šitam tinklaraštėly. O kadangi pagaliau ėmiausi normaliai skaityti komiksus, tai mėginsiu juos ir apžvelgt. Gal ne kiekvieną savaitę, bet stengsiuosi…

Paveikslėlis paimtas iš http://whatculture.com/

Pavadinimas: Civil War

Leidėjas, metai: Marvel, 2006-2007

Kas nutiko?

Amerikos superherojai suskilo į dvi stovyklas. Tie, kurie visada kovojo petys į petį, draugai, šeimos nariai dabar atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Visi tiki, kad kovoja už gėrį, tačiau vienus palaiko vyriausybė, kitus… Žmonės?

Kodėl tai įvyko?

Norėdami pakelti savo realybės šou reitingus, Naujųjų karių(New Warriors) komanda aptinka keletą blogiukų, ir pabando juos nugalėti. Viskas baigiasi tuo, kad blogietis Nitro sukelia didžiulį sprogimą, ko pasekoje sunaikina tiek dalį herojų, tiek keletą šimtų vaikų, šalia buvusioje mokykloje. Tai sukelia didžiulį žmonių pasipiktinimą iki tiek, kad kiti herojai puolami gatvėse. JAV vyriausybė nutaria, kad kiekvienas, kovojantis už gėrį, būtų registruotas, ir būtų įdarbintas valstybės agentu. Kapitonas Amerika(Captain America) su tuo nesutinka. Jis įsitikinęs, kad laisvė – tai galimybė padėti žmonės, kai tavęs niekas nekontroliuoja ir nežino tavo tikrojo vardo. Tuo tarpu Geležinis žmogus(Iron Man) supranta, kad tik kontroliuojami superherojai elgsis atsakingai, ir ateityje tokių tragiškų incidentų turėtų būti mažiau. Aplink šiuos du veikėjus susiburia komandos, ir prasideda kova už savo tiesą…

Kas sekė po to?

Galiausiai maištininkai pralaimi. Dalis jų pasiduoda, dalis pasitraukia dar giliau į pogrindį. Vyriausybė įkuria Keršytojų(Avengers) komandą kiekvienoje valstijoje. Dalis blogiukų taip pat pradeda dirbti valstybei. Neapsieita ir be skaudžių pasekmių. Kapitonas Amerika žūsta pakeliui į savo teismą. Kadangi Žmogus voras(Spider-Man) atskleidė savo tapatybę, pasikėsinama į jo artimus žmones. Galiausiai, norėdamas išsaugoti savo tetos gyvybę, jis sudaro sandėrį su Mephisto ir paaukoja jausmus savo žmonai Mary Jane

Pastabos

Skaičiau šią seriją du kartus. Pirmą kartą per kompiuterio monitorių – ne tik tai, kas vadinosi „Civil War“, bet ir visus susijusius komiksus(Spider-Man, Wolverine, Fantastic Four ir t.t.). Antrą kartą skaičiau realų popierinį leidinį. Jei nebūčiau pirmą kartą skaitęs taip, kaip skaičiau, tai ši serija būtų pasirodžiusi žymiai nykesnė. Daugelis dalykų paaiškinama, papildoma būtent susijusiuose komiksuose.

Nors registruodamiesi herojai neprivalėjo atskleisti savo tapatybių, Žmogus-Voras, kuris garsėjo tuo, kad itin stipriai slėpė savo tikrąjį vardą, vienas pirmųjų viešai išdavė savo paslaptį. Ir kam to reikėjo? Galiausiai liko be žmonos…

Nors Geležinis Žmogus siūlė prisijungti, mutantai(X-Men) oficialiai liko neutralūs. Jie jau buvo per tokį dalyką praėję, nes kažkada jie visi buvo verčiami registruotis. Taip pat, galima sakyti, griežė dantį ant Keršytojų, kurie nepadėjo, kai mutantai kovojo už savo išlikimą. Žinoma, pavieniai herojai prisijungė vienur ar kitur.

Būtent tuo laikotarpiu susituokė Audra(Storm) iš X-Men’ų bei Juodiji Pantera(Black Panther)Vakandos karalius.

Įvertinimas

Šis įvykis vertinamas kaip vienas svarbiausių Marvel visatos įvykių per pastarąjį dešimtmetį. Daug dalykų po to pasikeitė. Kai kurie, buvę geri, oficialiai tapo nusikaltėliais, o kai kurie nusikaltėliai tapo valstybės agentais…

Jei kam rūpi vizualinė dalyko pusė – piešta gražiai, bet nei kažkaip ypatingai įdomiai, nei itin realistiškai.

Bendrai viską įvertinčiau maždaug 7/10. Galima buvo ir geriau…

Apie rusišką propagandą

Pirmiausia, noriu patikslint, kad aš nesu rusofobas. Kažkuria prasme save laikyti galiu netgi rusofilu, nes pusė mano žmonos kraujo – rusiškas 🙂 Taip pat negaliu vadinti savęs sovietofobu – asmeniškai kažką ir gero iš tų laikų randu. Bet šįkart ne apie tai…

Pastebėjau, kad kaip ir dvi stovyklos susidarė dėl Rusijos, sovietmečio ir propagandos. Vieni paniškai bijo bet kokios įtakos iš Rusijos, kiti gi aiškina, kad viskas, ką Rusija daro – normalu ir nieko blogo iš ten neateina. Nelaikau savęs priklausančiu nors kuriai iš šių stovyklų, tačiau paklausau kai kurių žmonių, žiūrinčių pagrinde tik Rusijos televizijas, paskaitau rusiškus forumus, išgirstu kokio Zadornovo šnekų… Ir štai, ką galima sužinoti apie Lietuvą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo slaviška valstybė nuo pat pradžių. Dabartinė Lietuva su LDK bendro turi tik vieną panašų žodį.

Nebuvo Mindaugo, Vytauto – jų tikrieji vardai buvo Миндовг, Витовт. Ir jie buvo grynakraujai slavai – nė užuominos apie lietuvišką kraują. Sostinė šiuose kraštuose buvo galbūt dėl to, kad patogiau susisiekt su kuo nors.

Baltai – tai atskilę slavų gentys. Mūsų net kalba beveik tokia pati. Mes tik čia bandom išsidirbinėti ir save kildinam iš romėnų.

Lietuvių kalba – ne jokia ne sena, kaip mes čia aiškinam. Ji geriausiu atveju XIX amžiuj sudaryta dirbtinai. Geriausias to įrodymas – 30-40 metų senumo lietuviškos gramatikos vadovėliuose taisyklės skiriasi nuo dabartinių.

Kadangi LDK buvo slaviška valstybė, tai Vytovtas (joks ne Vytautas) tik su rusų pulkais laimėjo Žalgirio mūšį.

Dabartinė Lietuvos teritorija VISADA buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Ir be Rusijos mes niekaip nebūtume išgyvenę.

Lietuva, kaip valstybė pirmą kartą istorijoje pasirodė XX amžiuj. Pasinaudoję suirute Rusijos viduje ir nusilpusia armija, atsiskyrė kažkokie nupiepusi tautelė.

Jokios okupacijos nebuvo. Lietuva pati įstojo į SSRS, nes nebebūtų išsilaikiusi kaip nepriklausoma valstybė. Taip pat nebuvo ir nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Rusijos (Molotovo – Ribentropo pakto).

Sovietmetis (ne okupacija) buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai per… Nuo pat pradžių. Nes:

tai buvo jauna, ekonomiškai ir politiškai silpna valstybė, draskoma vidinių nesutarimų ir netvarkos, kurią reikėjo gelbėti;

SSRS investavo į mus labai daug. Net sugebėjom tapti viena stipriausių SSRS valstybių. Čia tik Maskvos dėka – patys lietuviai buvo tinginiai ir nevykėliai;

jei vis tik sutikt, kad SSRS buvo priešas, tai juk taip yra žymiai geriau. Kodėl? Kadangi sovietmečiu niekas neturėjo pinigų, tai visi buvo iš tiesų laisvi ir galėjo susikoncentruoti į išorinį priešą. Dabar gi priešas nepastebimas, bet žymiai labiau ardantis – materialinė priklausomybė…

Lietuva labai negražiai pasielgė per Rusijos – Gruzijos karą palaikydama Gruziją.

Lietuvoje tik sovietmečiu buvo gerų krepšininkų. Po nepriklausomybės atstatymo, pas mus nebėra nė vieno, mokančio žaist krepšinį.

Ir panašiai…

Dar keletą dalykų sužinojau apie pačią Rusiją ir rusus. Keletas tokių faktų:

Rusai, su Stalinu priešaky VIENI, be jokios pagalbos, nugalėjo fašizmą pasaulyje.

Rusų mokslininkai turi tokias technologijas, kad be problemų galėtų išgydyti visas ligas, padaryti žmogų nemirtingu. Tačiau jiems trukdo pasaulinės farmacijos kompanijos.

Visi pasakojimai, kad Stalinas buvo tironas ir žudikas – labai perdėti. Taip, jis kažkiek ėmėsi represijų, bet tais laikais tai buvo būtina tų pačių žmonių gerovei pasiekti. Ir tikrai stalinizmo aukų žymiai mažiau, nei Hitlerio aukų…

Aišku, aš ne istorikas, galbūt visa tai, kas aukščiau išvardinta, yra gryna tiesa. Bet dar prieš 10-15 metų per istorijos pamokas mus mokė kiek kitaip. Tai net ir nežinau…

Nepopuliarumo privalumai

Kai pradėjau kažkada rašyti šitą savo blogą, tikėjausi turėti kažkokią auditoriją, kad kažkas skaitys mano nesąmones, būsiu kažkiek žinomas, ir t.t… Kažkuriuo momentu beveik taip ir buvo – čia lankydavosi ne tik paieškos varikliai. Bet paskui pradėjau daugiau dirbti, mažiau rašyti, ir be manęs čia tarp lankytojų tik google,  yandex ir kiti panašūs „asmenys“…

Iš pradžių nebuvau tokia situacija patenkintas. Paskui supratau, jog pats kaltas, kad neteikiu gero turinio. O po to dar ir radau privalumų, kodėl turėt nepopuliarų tinklaraštį, ir šiaip – nebūt populiariu, yra gerai.

Kai nesi populiarus – tavo nuomonė niekam nerūpi. Tačiau tos nuomonės nepastebi ir tokie pikčiurnos kaip Užkalnis ar Račas. Todėl mažėja tikimybė būti įtrauktam į sąračą, išvadintam dibilu ar dunduku, vien dėl to, kad mano nuomonė skiriasi nuo jų.

Kai tavo tinklaraščio niekas neskaito, gali nesilaikyt kažkokios kokybės kartelės. Neprivalai rinkt žodžių, laikytis kažkokio stiliaus. Netgi gramatinės klaidos gali praslyst nepastebėtos, mintys gali likt padrikos. O jau man, visiškai tekstų rašymu neužsiimančiam, išlaikyt normalų literatūriškai tvarkingą stilių – problematiška. Taip pat gali rašyt visiškai nereguliariai – kelis mėnesius tylėt, o po to iškart bent keletą įrašų mestelt. Arba ne 🙂

Šitas įrašas daug kam pasirodys kaip dėmesio ieškojimas, tipo: „paverksiu, tai gal kas daugiau pradės skaityt“. Gal… Bet šiaip tai to nesiekiu. Bandau pats save pateisint, kad neberašau, nebeturiu auditorijos (aišku, niekada jos ir neturėjau, bet net tiek nebėra).

Ir paskutinis klausimas. Jei taip gerai, kad niekas neskaito, ir taip nedaug rašau, tai kodėl išvis apsiimt rašyt? Sunku pasakyt. Vis tik turiu poreikį išsakyt savo mintis. Twitter’y kartais simbolių neužtenka, Facebook’e kažkaip kitokia auditorija. O kadangi turiu savo domeną, tai kol nesugalvojau, kam geriau jį panaudot, rašysiu tinklaraštį. Gal gi kada nors pavyks susiimt ir daugiau rašyt apie komiksus…

„Vilko valanda“ – įspūdžiai

Nesu labai geras apžvalgininkas ar kritikas, bet pasidalint įspūdžiais noriu.

Kodėl nutariau nusipirkti ir perskaityti?

Ne kasdien lietuvių rašytojai išleidžia fantastines knygas (ne paslaptis, kad aš – fantastikos mėgėjas). O ypač tokias, kurios vaizduoja alternatyvią mūsų šalies istoriją. Apie tai sužinojau dėl to, kad autorius nevengė internete kalbėti apie savo kūrinį – reklamavo visai efektyviai. Puslapis, beje, visai man patiko. Taip pat apsispręsti padėjo išlendantys „rimtų literatų“ pasisakymai, kad tai bus visiškas šlamštas, ir A. Tapinas užsiima šventvagystėm vaizduodamas Joną Basanavičių kitokiu, nei istorijos knygose. Aišku, tuos pasisakymus citavo pats knygos autorius, todėl jų autentiškumo patvirtinti negaliu (tiksliau – tingiu ieškot), bet tikiu, kad „rimtieji“ rašytojai taip gali pasisakyti 🙂 Žinoma, norėjosi pamatyti, koks gi tas žadėtasis komiksas knygos puslapiuose.

Ką gavau?

Pakankamai gerai „suėjusią“ knygą apie alternatyvią XX a. pradžios istoriją, kurioje egzistuoja magija, garo technologijos stipriai išvystytos, o Vilnius (NE Lietuva) – laisvas. Na, šitą tai ir knygos reklamose galima rasti 🙂 Galiu drąsiai pasakyti – tų 40 su viršum litų man tikrai negaila. Ne kasdien tenka skaityti lietuvišką kūrinį, kuris nebūtų slegiantis, sunkiai skaitomas ir panašiai (aišku, nesu labai kompetetingas vertint lietuvių literatūrą – didžiąją jos dalį skaičiau dar mokykloje, bet iš tų laikų atsiminimai pakankamai slogūs…). O čia priešingai – kaip fantastiniame veiksmo filme.

Kas patiko?

Pakankamai detaliai aprašyti veikėjai, veiksmo vietos. Skaitosi greitai. Veiksmu neperkrauta, labiau žaidžiama paslaptimis bei intrigomis. Bendrai knyga paliko gerą įspūdį.

Kas nepatiko?

Apie blogus dalykus lengviau pasakot, nes juos labiau užfiksuoji.

Pirmiausia, tai aš tikėjausi daugiau to žadėtojo komikso. O čia – 4 puslapiai komikso ir keletas paskirų piešinėlių per visą knygą. Man, kaip komiksų gerbėjui – tikrai mažokai. O ir piešimo norėtųsi realistiškesnio. Bet šito kažkaip iš Lietuvos komiksų piešėjų sunku tikėtis – apie tai gal kada nors kitą kartą.

Veiksmas vystosi nelabai tolygiai. Suprantu, kad įžangoje neturėtų būti per daug kažkokio veiksmo. Bet kartais atrodo, kad ta įžanga tęsiasi daugiau nei pusę knygos… Ir vistiek krūva herojų lieka nelabai aiškūs – nei kokie jų motyvai, nei kokia jų istorija. Nors kai kurių, lyg ir visai nereikšmingų, veikėjų istorijos papasakotos pakankamai smulkiai. Aišku, yra vilties, kad tie patys herojai figūruos kitose knygose. Tai gal aiškumo įneš daugiau…

Nors atrodo, kad visą knygą kažkokio veiksmo lyg ir trūksta, bet paskutiniai maždaug 20 (iš daugiau nei 500) puslapių veiksmo perpildyti taip, kad net pavargt galima. Ir paskui dar daug dalykų paaiškinama paskutiniuose keliuose puslapiuose. Filmui tokia seka gal ir tiktų. Knygai – nelabai…

Kokios dar mintys perskaičius?

Skaitydamas vis galvojau – ar būtų galima ekranizuoti šitą knygą? Norėtųsi, bet… Lygiagrečiai čia rutuliojasi netgi keli siužetai, taip iki galo ir nesupratau, kuris siužetas ir veikėjas – pagrindinis. Na, bet jei kas apsiimtų, galėtų kažką gero išspaust. Žaidimas, beje, kiek žinau, tai jau kuriamas…

Apibendrinus, knyga man patiko. Nesu reiklus – man užtenka pramoginės literatūros, kuri skaitosi pakankamai nesunkiai. O mano kuklia nuomone čia kaip tik tokia knyga ir yra. Lauksiu tęsinių 🙂

Technologija tik piratavimui

Mane užknisa, kai žmonės technologijas priskiria kažkokiai bendresnei sąvokai. Jei konkrečiau, tai kai sako „siunčiasi per torrentus“, o turi omeny „piratauja“. Torrentai, kaip technologija, nebuvo kurta būtent piratavimui. Tačiau dabar kai kam šviečiasi, kad jei jau turi kokį nors torrent klientą – automatiškai esi piratas, nes didžioji dauguma turinio, platinamo torrent protokolo pagalba, yra nelegalus. Tokiu atveju bent jau visi Ubuntu vartotojai – piratai, nes ten tik įdiegus jau yra Transmission torrent klientas. Bet sutapatint technologiją su reiškiniu yra neteisinga. Juk po sočių pietų, per kuriuos valgėm bulvinius blynus, nevadinam šūdo pervirškintom bulvėm(nors jų ten tikrai dauguma) – tai vistiek yra šūdas. Piratai tiesiog visada pritaiko patogias technologijas sau. Šiek tiek pavyzdžių…

Ar audio bei video kasetės buvo kuriamos piratavimui? Nemanau. Tačiau ar kas nors tiki, kad tuščios jos buvo perkamos savo balsui įrašyt? Ne! Manau, bent 90% ten būdavo iš TV, radijo ar draugų įsirašyti dalykai. Jau nekalbant apie tuos vyrukus turguose su krūvom ant kapoto nukrautų kasečių. Bet neatsimenu, kad būtent kasetės būtų tapatinamos su piratavimu.

CD/DVD. Taip – kol neatsirado CD-R, tol tai buvo pakankamai „švari“ technologija. O toliau… Ar daug kas į nusipirktą CD-R rašė tik savo kūrybą? Nemanau. Dauguma ir ten rašėsi albumus, laužtas programas, ir t.t. Tačiau CD – nėra piratavimo sinonimas.

FTP. Dar ne taip seniai buvo gerai būt TEO (tuomet dar Lietuvos Telekomo) klientu, nes pas juos buvo hdd.takas.lt. Ten galėjai rasti beveik visko. Ir tokių FTP buvo daug. Manau, daugiau nei pusė turinio ten galėjo būti nelegalaus. Pagalvojus, galbūt tuomet kai kam FTP ir atrodė kaip piratavimo sinonimas. Bet dabar, kai tiekėjai prižiūri savo serverius, gal kiek sunkiau, bet tikrai, manau, galima rasti tokių aukso kasyklų, kur rasti galima visko.

eMule, Kazaa, DC++, ir pan. Ten, kiek atsimenu, buvo galima rasti visko, ir didelė dalis to visko buvo su virusais… 🙂 Vat šitas programas, ir protokolus, kurių pagalba jos veikia, galima būtų drąsiai vadint piratavimo sinonimais, bet taip dabar niekas nedaro.

„Debesų“ technologijos. Megaupload jau uždarė. Rapidshare šalina failus, kai tik gauna skundą. Nemanau, kad ir tame pačiame dropbox’e vien tik kursiniai ir projektai guli. O be to – kažkada skaičiau, kad štai tokios tarnybos, kur failus galima pasidėt ir leist kitiem pasiimt, piratinio turinio pravaro daugiau nei torrentai. Tačiau tai, kažkodėl, yra „debesys“, o ne „piratavimas“…

Tai kodėl torrentai, kurie yra geri tik tuo, kad išnaudoja p2p galimybes, taip nusikalto, ir laikomi piratavimo sinonimu? Man vis kažkodėl šmėkščioja „megztukas“ su savo „nė vienas torrent portalas negali būti legalus“… Jis, panašu, ir paleido šitą mitą…

Piratavimas tai ne technologija, o reiškinys. Todėl, gerbiamieji, šūdą vadinkit šūdu, o ne pervirškintom bulvėm…

Autoriams ir piratams

Čia kažkada A. Tapinas paskelbė, kad išleidžia savo pirmąją knygą. Savaime suprantama, kažkas paklausė, ar bus elektroninis variantas, o kažkas užklausė kada bus galima linkomanijoj gaut. Aišku, pats autorius davė suprasti, kad jei jo knyga bus platinama piratų, daugiau galima ir nebesulaukti. Ir, kaip visada, atsirado tokių, kurie dalijo jam patarimus, kad dalinti nemokamai – gera praktika, ir nuo to išloš tiek autorius, tiek gerbėjai.

Štai ką aš manau: tiek autorius, tiek tie „patarėjai“ šiek tiek klysta.

Klysta „patarėjai“, aiškinantys, kad nemokamas savo kūrybos dalinimas – gera praktika, ir autoriui tai tik nemokama reklama. Taip nutinka tikrai ne taip ir dažnai. „Linkomanija“ kartas nuo karto oficialiai platina vienų ar kitų autorių kūrinius. Ar kas nors iškyla atminty? Nebent „Knygnešys“. Ir tai tik todėl, kad jie buvo pirmieji. ThePirateBay nuolat daro ThePromoBay – vietoj logotipo rodo kokį nors autorių ar atlikėją ir siūlo siųstis jo kūrybą. Tai, beje, irgi suderinta su tais pačiais autoriais. Kas iš tų dabar kiek žymesnis? P. Coelho. Bet jis ir iki to buvo populiarus. Aišku, nežinau, kaip ten iš tiesų kitiems pavyko, bet yra nutikę ir kitokių atvejų…

Yra keletas atvejų, kai autorius gauna naudą iš nemokamo savo kūrinių platinimo.

1. Autorius yra niekam nežinomas, ir nori paskleist savo kūrybą kuo plačiau, kad surinktų auditoriją, kuri paskui gal ir pirktų jo kūrybą(pvz. rašytojams), eitų į koncertus(muzikantams) ar kino teatrus(kino kūrėjams). Būtinos sėkmės sąlygos: kūriniai privalo būti GERI – net ir nemokamas šūdas lieka šūdu, kurio niekam nereikia; taip pat autorius neturi nuolat priminti(o dar geriau – išvis neužsiminti), kad jis iš šito savo nemokamo dalinimo tikisi ateityje užsidirbti – reikia rodyt solidarumą su „chaliavos“ mėgėjais.

2. Autoriaus kūrybą kažkas nupiratauja, ir ją galima siųstis nemokamai. Žinoma, toks scenarijus retai baigiasi maloniai abiems pusėms, bet… Jei autorius neisterikuoja, nereikalauja šalinti savo kūrinių, ir nežada kreiptis į policiją, o bendrauja su piratais kaip su žmonėmis, yra tikimybė, kad jam bus atsidėkota realiais pirkimais. Buvo čia toks atvejis prieš keletą metų…

3. Šitas punktas skirtas daugiau rašytojams. Autorius JAU yra žymus kažkurioje šalyje (gal ir ne vienoje), tačiau nori įvertinti, kaip jį vertintų kitur. Galima paleisti savo kūrinius, išverstus į tą kalbą(kad ir mėgėjiškai), ir žiūrėti, kokie bus vertinimai. Vertinimai geri – išleidžiama oficialiai, nekokie – neverta ir stengtis. Jei kūriniai yra ir šiaip geri, piratai neretai patys atlieka tą darbą – išverčia ir išplatina. Jau minėtas P. Coelho panašiai atėjo pas Rusijos skaitytojus.

Jei autorius elgiasi kitaip, nei aprašyta šiuose scenarijuose, tikėtina, kad naudos bus arba mažai, arba nė kiek. Gąsdinti skaitytojus (ne pirkėjus, bet skaitytojus) visokiom represijom, saugoti kūrybą įvairiais virusais, dar vadinamais DRM – labai didelė klaida, kurios piratai nepraleidžia pro akis. Tokie autoriai ne tik greit atranda savo kūrybą visokiuose šaltiniuose, tačiau ir be jokių apsaugų. Beje – dažnai DRM apsaugotus kūrinius legalūs jų pirkėjai vistiek parsisiunčia iš torrentų, nes tiesiog negali pasinaudoti savo legaliu pirkiniu…

Tačiau yra dar vienas dalykas… Aukščiau aprašyti sėkmės scenarijai mažai tikėtina, kad galios Lietuvoje… Pas mus ir šiaip žmonės yra pikti (delfi komentatorių yra daug), ir nevertinantys, kad kiti žmonės dirba tam, kad paleistų į pasaulį kažkokius gražius dalykus. Taip pat dauguma bando save teisint, kad piratauja, nes neturi pajamų pirkt legalų daiktą… Būtų pajamų – būtų kiti pasiteisinimai. Apie tai neišsiplėsiu…

Dar vienas patarimas iš manęs autoriams. Aišku, tai pajamų nepadidintų, bet pakeltų reitingą gerbėjų akyse… Jei žmogus perka fizinį daiktą, galėtų automatiškai nemokamai gauti ir virtualų…

Animuoti DC komiksai

Pastaruoju metu užsikabinau žiūrėt komiksų ekranizacijas. Daugiausiai dabar mano dėmesio sulaukia animaciniai serialai. Kadangi naujų jų kuriama ne tiek daug, kad kasdien būtų ką žiūrėt, apsiėmiau peržiūrėt ir anksčiau sukurtus. Nutariau, kad su senesniais, nei 1990, neprasidėsiu. Ir štai – iki šiol sugebėjau peržiūrėt beveik visus (bent jau kiek radau) pagal DC veikėjus kurtus serialus.

Daugiausia serialų priklauso DC Animated universe. Tai beveik tų pačių prodiuserių kurti filmukai, kurie, nors ir apie skirtingus veikėjus, tarpusavyje turi šiokią tokią bendrą liniją. Taip pat titruose dažnai matomos panašios pavardės.

Daugelis laiko šį animacinį serialą apie Batman’ą – geriausiu. Ypač tie, kurie jaučia nostalgiją T. Burtono kurtoms ekranizacijoms(ten netgi įžanginė muzika su motyvais iš filmo). Taip – neblogas filmukas, išlaikyta pakankamai tamsi nuotaika. Per krūvą sezonų supažindinama su nemaža dalimi Batman’o priešų bei sąjungininkų. Pravartu, jei nori žinot, kas yra Joker’is ar Ra’s al Ghul, bet skaityt komiksus tingisi…

Įtariu, paskatinti Batman’o sėkmės, krūrėjai nutarė sukurti kažką tokio panašaus ir apie Superman’ą. Jiems pavyko. Beveik sunku atskirti, kad tai skirtingi filmukai. Netgi įžanginės melodijos vietom panašios. Kaip ir su preš tai buvusiu herojum, čia irgi supažindinama su pagrindiniais priešais ir sąjungininkais. Žinoma, nebuvo galima apsieiti be Batman’o, todėl keletoj vietų jis čia irgi pasirodo…

Realiai tai yra aukščiau minėto serialo apie žmogų šikšnosparnį tęsinys. Tik veikmas vyksta maždaug po 30 metų, ir po gatves laksto jau kitas žmogus, nors viską koordinuoja tas pats Bruce’as Wane’as. Žinoma, priešai irgi kiti. Kažkuo šitas serialas primena visokias Spiderman’o ekranizacijas. Kadangi veikėjas – moksleivis, tai dėl naktinių žygių jis nuolat turi problemų su savo socialiniu gyvenimu bei mokslais. Serialas lyg ir neblogas, bet man kažkiek reikalus gadina muzika. Kažkaip netgi animacijoje apie superherojus norisi orkestro atleikamos muzikos. Tačiau čia vyrauja kažkoks industrial metal…

Šįkart veiksmas rutuliojasi apie mažiau žinomą DC herojų – Static. Tai paauglys, kuris įgavo sugebėjimų kontroliuoti elektros energiją. Seriale jis retai kada ištrūksta iš savo miesto, nes ir ten vietoj pilna su kuo kovoti. Aišku, jei jau už kažkur išvyksta,tai be kurio žymesnio herojaus neapsieinama. Kaip ir prieš tai minėtame Batman Beyond, didžiausios problemos yra tos nuolatinės paauglių bėdos su tėvais bei socialiniu gyvenimu. Nors šis veikėjas sugeba iš jų išsisukti pakankamai padoriai. Bet vat garso takelis… Jei industrial’ą dar normaliai galima pakęst – ji sugeba sukurt slogią nuotaiką, tai hip-hop’as superherojui… Net ir paaugliui… NETINKA!

Justice League iš tiesų yra rimtas darinys, ir vertas atskiro serialo. Ir kūrėjai neprašovė. Padarė tikrai neblogą filmuką.

Jei anksčiau minėtame seriale buvo tik ~6-7 nuolatiniai herojai, tai čia buvo imtasi rimtų patobulinimų, ir pristatyta kuo daugiau veikėjų – labai gerai pažinčiai su DC visata. Vėlgi – neprašauta.

O šie serialai nepriklauso minėtajai serijai, tačiau taip pat yra paremti komiksų veikėjais.

Čia pagrindiniai veikėjai yra Teen Titans komanda, kurią sudaro: Robin, Cyborg, Beast Boy, Raven ir Star Fire. „Suaugusiųjų“ herojų čia beveik nėra. Nebent užuominos apie juos. Kiekvienas sezonas turi šiokią tokią bendrą liniją, nors serijos dažnai nėra labai susijusios. Nors šis serialas yra amerikiečių, tačiau jis kurtas kažkiek pasitelkiant anime stilių. Taip pat garso takelį įrašė japonės Puffy AmiYumi. Taigi, susižiūri pakankamai smagiai.

Čia Batman’as jaunesnis, tik pradėjęs savo karjerą, dar nesusidraugavęs su policija… Joker’is čia labiau panašus į beždžionę, o ne į klouną… Tas truputį kitoks herojaus pateikimas man ir patiko. Dar pirmus porą sezonų buvo tikrai nebloga įžanginė melodija, kurią įgrojo U2 gitaristas The Edge. O nuo trečio, kai atsirado Bat Girl, tamsoką, slogią muziką pakeitė kažkas panašaus į klasikinę 7-ojo dešimtmečio „Nananananananana… BATMAN!!!“.

Šįkart veikėjas pateiktas labiau klasikinis, netgi įžanga bei betmobilis tokie. Šio serialo esmė – Batman’as kiekvieną kartą dirba su kažkokiu kitu herojum. Kartais gaunasi, kartais – ne. Kartais pagrindinis veikėjas būna tikrai ne tamsusis riteris. Taip pat neblogas serialas norintiems susipažinti su DC herojais. Bet šiaip tai būna ir geriau…

Vat čia tai yra kažkas. Iš visų čia paminėtų serialų, šitas yra geriausias! Manau, netgi tiesiog serialui (ne animaciniui) jis būtų neblogas. Pirmas sezonas, kaip ir antras, turi vieną bendrą liniją. Ir jei atrodo, kad kiekviena serija yra atskira istorija, tačiau akivaizdžiai yra sąsajos su kitomis, ir pažiūrėjus tik vieną gali būti sunku viską suprast. Taip pat stengiamasi atskleisti kiekvieną veikėją – kaip jie tvarkosi su savo problemom, ir panašiai. „Suaugę“ herojai pasirodo pakankamai dažnai, tačiau jie nėra pagrindiniai. Visas veiksmas sukasi apie jaunimą.

Taigi, jei žiūrėčiau vėl nuo pradžių, tai Young Justice ir Justice League (+Unlimited) tikrai žiūrėčiau vėl. Dėl kitų – pagalvočiau dar…

Lietuva nuo pradžių FB style

Kas atsimenat, kažkada seniai esu parašęs glaustą Lietuvos istoriją internetinių komentarų pavidalu. Dabar pasistengiau, truputį atnaujinau informaciją ir padariau visą tai facebook sienos pavidalu. Jau kai kur šitas dalykas ir nuvilnijo, todėl nutariau ir pas save parodyti. Štai, kas gavosi: Read More

Kur religijos išsigimė

Nesu istorikas ar religijų žinovas, tiesiog kai kuriuos vaizdus matant, ir kai ką iš tų pačių religijų sužinant, kilo keletas minčių. Taip pat visi, kas čia užeina (google, yandex, bei kiti paieško varikliai), žino, kad esu katalikas(netgi praktikuojantis, drįsčiau teigt), ir to neslepiu. Bet tai, kad aš priklausau Bažnyčiai, nereiškia, kad negaliu matyt jos, bei kitų panašių darinių ydų bei paklydimų. Tai štai keli mano pastebėjimai dėl įvairių religijų, ką jos teigia, o kaip po to elgiasi…

Katalikybė, ir šiaip didžioji dalis krikščioniškų konfesijų.

Nors Biblijoje ir griežtai parašyta, kad negalima darytis stabų bei jų garbinti, katalikų veiksmuose galima įžvelgti būtent tai. Aš čia nekalbu apie bažnyčias ir šiaip pastatus – tai yra architektūros ir meno kūriniai, kuriais kūrėjai išreiškė savo pagarbą Dievui. Tačiau su šiaip Dievo garbinimu tai neturi nieko bendro. Didesnė problema yra kryžiai. Aš suprantu, kad tai yra simbolis, kad kiekvienas neša savo kančią, kad šito simbolio dėka mes buvom atpirkti, ir t.t. Bet bučiuoti… Dar yra visokios relikvijos, kurias duoda bučiuot, tai irgi šiek tiek creepy… Komunija, jei kam kliūna, mano manymu, yra tiesiog simbolinis veiksmas, o ne objektas. Dar mane pakankamai stipriai papiktino žymusis Castellucci spektaklio skandalas. Ir papiktino būtent jaunųjų katalikų veiksmai. Išeina, kad kažkokie veiksmai su Jėzaus veido paveikslu žeidžia jų jausmus… Pala… Čia jau stabmeldystė, kai garbinamas ne Dievas, o jo paveikslas, kuris, tarp kitko, greičiausiai yra visai kitoks, nei Jėzus buvo realybėj. Visai suprantu musulmonų draudimą piešt Mahometą(apie tai vėliau).

Nors pats Jėzaus mokymas ir skleidė meilę kitiems, tačiau po jo mirties jo pasekėjai labai daug ką iškraipė. Galiausiai pati krikščionybė gavo daug požymių to, ką Jėzus kritikavo: pinigų garbinimas, „prastesnių“ už save menkinimas, karai, ir t.t.

Šiaip tai krikščionybė nėra blogai (būtų visai blogai – manęs ten nebūtų), bet reikia sekti mokymu, o ne kai kurių atstovų veiksmais.

Islamas.

Nesu didelis Islamo žinovas, bet savo aušroje tai buvo itin tolerantiška, moksliškai pažangi religija. Dadar gi… Fundamentalistai viską gadina. Kiek mano žinios tempia, žudyt kitatikius ten nėra OK, kaip kai kas galvoja, tiesiog mirtis dėl tikėjimo yra pateisinama. Taip pat musulmonai paskutiniu metu labai stipriai kitų netoleruoja, ko nedarė savo aukso amžiuj – viduramžiais.

Dėl ko Islamas draudžia piešti pranašą Mahometą? Kad iš jo nebūtų padaromas stabas, kaip iš kokio Jėzaus krikščionybėj. Bet dabar tas draudimas toks agresyvus, kad net kitatikiams negalima vaizduoti Mahometo. Musulmonai stabu padarė patį stabo draudimą…

Pagonybė

Čia daug nesireikšiu, bet tik noriu pasakyt, kad naujieji Lietuvos pagonys tik įsivaizduoja, kad garbina tai, ką garbino mūsų protėviai. Žinoma, papročiai kažkiek atgaminti iš pasakojimų, tačiau turiu žinių, kad tie, kas bandė atkurti senųjų Lietuvos dievų panteoną, dalį pridėjo patys. Manau daugeliui žinomas Mildos atvejis… Esu kažkur skaitęs, kad dar prieš Mindaugą, ar net iki Lietuvos vardo paminėjimo, apie šiuose kraštuose gyvenančias gentis buvo rašoma, jog jų nereikia pilnai perkrikštyti – jos garbina vieną dievą. Kitaip sakant – yra įrašų, kuriame teigiama, kad senovėje lietuvių gentys išpažino monoteistinę religiją… Aišku, neguldau galvos dėl faktų teisingumo, bet vistiek esu įsitikinęs, kad dabartinė pagonybė su senuoju lietuvių tikėjimu turi mažai ką bendro…

Ateizmas

Sakote, ne religija? Taip – neturėtų būti religija, bet kuo toliau, tuo daugiau matau pas kai kuriuos ateistus religino fanatizmo apraiškų. Yra tokių ateistų, kuriems užtenka paminėti, kad eini į bažnyčią, kai iškart būsi pavadintas idiotu, praplautom smegenim ir dar kokiu pedofilų gerbintoju… Kažkaip primena tų pačių krikščionių viduramžiais agresyviai vykdytą politiką, kad jei tu nesi krikščionis – esi kažkoks menkesnis.

Taip pat esu matęs, kad ateistų pagrindinis jų principas „nebūk šiknius“. Bet kai kurie būtent taip ir elgiasi – užtenka paprieštaraut jiems dėl kažko…

Bendri požymiai

Šiaip tai pastebėjau, kad kuo daugiau kažkokiam judėjime žmonių, tuo jis labiau išsigimsta. Kol kažkurios religijos buvo tik grupelės draugų, tol viskas buvo gražu. Kuo daugiau atsiranda pasekėjų, tuo daugiau nori pritraukt. Tai kaip gravitacija – kuo didesnis objektas, tuo labiau traukia link savęs kitus. O kai pritraukia didelį kiekį žmonių, tai savaime aišku, ten bus pilna visokių idiotų, kurie ir gadins vaizdą.

Puslapiai:1234567...18