Sekminės (arba Jėzus+NSO)

Pirmiausia – sveikinu visus (ypač tikinčiuosius) su Sekminėm – viena svarbiausių krikščionių švenčių.

Iškart pasakysiu, kad esu pakankamai uolus katalikas (kas nesupranta, kaip išvis galima tikėt, tai kada nors paaiškinsiu) ir mano šis įrašas tikrai nėra kokia nors erezija. Tiesiog kadangi dar ir ateivių egzistavimo neneigiu (irgi gal ateity paaiškinsiu), tai tokios mintys kilo šiandien būnant bažnyčioje.

Kartais, skaitant įvairius žmonių “kontaktų su ateiviais” aprašymus, o po to užmetant akį į Bibliją, galima rast panašumų. Taigi, pateiksiu keletą ištraukų iš Evangelijos ir savo paaiškinimų 🙂

Jei ką – aš čia imu pavyzdžius būtent iš Biblijos, pateiktos katalikams. Visos kitos manęs šitam įraše nejaudina. Kaip ir visokie įrodymai, kad “Jėzaus nebuvo, stebuklų nebuvo – čia tik fantazijos”. Apie tai – kada nors kitą kartą.

Pradėsim nuo Jėzaus gimimo. Tiksliau truputį po to.

Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. (Mt 2, 9)

Sustojusi žvaigždė? Em… Kai kas teigia, kad tai buvo kometa, o ne žvaigždė. Bet net ir tas dangaus kūnas tokių išdaigų krėst nesugebėtų. Manau, kosminis laivas būtų visai įtikinama teorija. Kitas klausiams – kam to reikėjo – vest kažkokius 3 žmones iki kažkokio tvarto? Ko gero, tai buvo autoritetingi asmenys – reikėjo kažkaip pasižymėt.

Skaitom toliau…

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13-17)

Ką mes čia turim? Atėjo Jėzus pas giminaitį Joną jau žinodamas, kas bus ir ką reikia daryt. Beje, jam jau 30 – pakankamai didelis amžius tiems laikams, o ir kur tarpas nuo 12 metų, kai paskutinį kartą buvo kažkas apie jį paminėta? Na, tas dabar ne tiek svarbu. Įdomiau yra atsivėręs dangus ir “balandis”. Mano liguistu supratimu tai galėjo būt pasirodęs kosminis laivas, iš jo sklindantis šviesos spindulys, nuleidžiantis kažkokį prietaisą ant Jėzaus. Tiesiog tiems laikams žmonės neturėjo kaip pavadint tų dalykų, tai ir lygino su kažkuo. Na, kaip gali atrodyt “prasivėręs dangus”? Ko gero, danguje atsiranda kažkokia tamsi dėmė. Juk tais laikais dar buvo galvojama, kad dangus – turi ribą. O į balandį gali būt daug įvairių objektų panašių. Stilizuotai tai juk trikampis, kurio vienas kampas nukreiptas tiesiai žemyn. Mano manymu – ten buvo kažkoks ritualas, kurio metu Jėzui buvo perduotos kažkokios galios.

Toliau kažkas įdomesnio – ėjimas vandeniu.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 24-31)

Kaip jau minėjau – krikšto metu Jėzui ko gero buvo perduotos kažkokios galios, nebūdingos paprastiems žmonėms. Ėjimas vandens paviršium – koks nors vandens savybių pakeitimas. Na, Jėzus tai kažkaip padarė. O kaip gi Petras? Jam vis pamėgint, įsitikint, pakalbėt… Panašu, kad Jėzus vandenį veikė ne tik vien aplink save, bet galėjo ir kažkiek toliau. To užteko, kad Petras išliptų ir galėtų eit vandens paviršium. Šiuo triuku Jėzus norėjo išmėgint savo mokinio tikėjimą – jei tikės, nebijos – viskas bus gerai – suabejos – “išjungs tvirtą vandenį”. Taip ir nutiko – buvo sumažintas veikimo spindulys ir Petras nemaloniai sušlapo 🙂

Vienas įspūdingesnių įvykių – Lozoriaus prikėlimas.Praleisiu visą priešistorę.  Štai, kaip tai konkrečiai įvyko.

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ (Jn 11, 43-44)

Kažkiek primena filmą apie zombius ar mumijas. Mirusysis, suvyniotas į drobes, keliasi iš kapo ir eina kaip niekur nieko. Panašu, kad Jėzus galėjo per atstumą atlikt regeneracijos procesą. Įdomus sugebėjimas.

Prisikėlimas…

Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. (Mt 28, 2-4)

Čia ne visai apie patį prisikėlimą pacitavau – ten panašiai kaip su Lozorium – tik čia Jėzui kažkas tai padarė. Ir vat čia pasirodo, kas tai padarė – efektingai pasirodęs angelas. Ko gero – ateivis, turintis dar daugiau galių, nei Jėzus. Pastarasis, beje, jau buvo teleportuotas iš tos depresiją varančios vietos – kapo rūsio…

Žengimas į dangų.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd 1, 9-11)

Labiau panašaus į dabartinius ateivių pagrobimus tai reiktų Biblijoj paieškot. Jėzų elementariai kažkoks kosminis laivas pakėlė į dangų kokiu nors gravitaciniu spinduliu. Žinoma, jie galėjo tiesiog teleportuot ar kaip kitaip padaryt. Bet juk pagal anų laikų supratimą – Dievas gyveno danguje, tai reiškia, į dangų turi žengt ir jo sūnus…

Na, ir šios dienos įvykis – Šventosios Dvasios atsiuntimas.

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2, 1-4)

Iš kur toks didelis užimas, kad gal net pusė miesto sulėkė? Kokie dar ugnies liežuviai? Ko gero, priskrido koks nors laivas, apšvietė kiekvieną apaštalą kažkokiu spinduliu, pernešančiu informaciją tiesiai į žmogaus smegenis. Nes juk po to apaštalai laisvai kalbėjo užsienio kalbomis. O čia tik aprašoma kaip ugnies liežuviai. Minėjau gi, kad tais laikais aprašė pagal tai, ką žinojo…

Šiai dienai tiek. Tikiuosi, uolūs katalikai neįsižeidė ir nepalaikė mano šių sapalionių erezija. O užkietėję ateistai tegu irgi nepriima šių dalykų itin rimtai 😉