Aš katalikas, ir ką jūs man?

Kodėl aš iš viso esu tikintis?

Nes man tikėjimas nemažai davė. Pirmiausia – esu geresnis žmogus. Čia sąvoka „geras“ reiškia, kad esu atlaidus, susitaikantis bei tolerantiškas. Žinoma, šiais laikais tokios savybės nėra vertingos – geriau, kai lipi visiems per galvas, palikdamas po savęs krūvas lavonų, bet man tai nepatinka.

Taip pat tikėjimo padedamas išgyvenau keletą sunkesnių gyvenimo momentų. Žinoma, kai kas gali sakyt, kad tik silpni žmonės pasitiki kažkuo kitu, o ne savimi. Gal… Bet kartais pasitikėjimo savimi neužtenka, o kiti žmonės nuo tavęs nusigręžia. Kai kurie tokiais atvejais netgi nusižudo. Tikrai tikintis žmogus niekada nepakels prieš save rankos, nes jam visada yra į ką atsiremti. Žinoma, kartais atrodo, kad kai tau sunku, Dievas kažkodėl nepadeda. Tačiau gal reikia tuos sunkumus pereit, ir padaryt išvadas, jog kažką ne taip darai savo gyvenime? Kai man būdavo sunku, aš pagalvodavau „anksčiau ar vėliau Dievas man padės“. Ir vienaip ar kitaip problemos išsispręsdavo…

Kodėl aš būtent katalikas?

Tokiu buvau pakrikštytas ir auklėjamas. Ir man visai patinka. Niekada nebuvo mintis kilusi pereit į kažkokį kitą tikėjimą, nors įkalbinėjimų buvo.

Dabar kažkodėl madinga aiškint, kad katalikybė – pati blogiausia religija iš visų. Bent jau toks susidaro įspūdis. Drįsčau nesutikt…

Teigiama, kad katalikai netolerantiški – nemėgsta seksualinių mažumų ar kitų religijų. Šiaip jau tai katalikybė diegia meilę visiems žmonėms, nepriklausomai nuo orientacijos, rasės ar tikėjimo. Jei koks vienas iš aukštesnių Bažnyčios vadovų pasako kažką negero apie gėjus ar kažką kitą, tai dar nereiškia, kad tai oficialus požiūris. Jei kalbėt apie homoseksualų santuokas, tai tiesiog katalikų bažnyčia remiasi Biblija, kur santuoka apibūdinama kaip ryšys tarp vyro ir moters, o ne kažkaip kitaip. Kalbant apie kitas religijas – nuolat stengiamasi megzti tarpreliginį dialogą. Bent jau atsiminus Jono Pauliaus II-ojo darbus, tai buvo nemažai daroma šioje srityje. Gaila tik, kad dabartinis popiežius nesistengia tęst savo pimtako darbų. O jei jau kalbėt apie toleranciją išvis – tie patys ateistai, kurie kaltina katalikus netolerancija, patys galėtų jos pasimokyti. Nes vos tik pasirodo kažkur koks nors straipsnis apie katalikus, iškart komentarų būna milijonas, ir visi labai pikti, nors retai argumentuoti.

Daugelis nuolat primena, kad viduramžiais Bažnyčia išžudė daug žmonių. Visur juk pasitaiko klaidų. Nors Jonas Paulius II ir atsiprašė už kryžiaus karus bei inkviziciją, daugelis aiškina, kad „to nepakanka“. Pala… O kaip tokiu atveju ištaisyt beveik 1000 metų senumo klaidas? Tačiau šiaip tai ir kryžiaus karai, ir inkvizicija buvo ne tiek oficiali Bažnyčios politika, kiek suinteresuotų grupių veikla. Tais laikais popiežiai dažnai buvo pavaldūs karaliams, kurių teritorijose jie gyveno. Ir dažnai neturėdavo kito kelio, tik paklusti. O jei prisiminti inkviziciją, tai čia yra nemažai šmeižto. Taip – raganų medžioklė vyko, bet ne tokiais mastais, kaip teigiama. Tiesiog buvo viduramžiai – žmonės visko bijojo. O ir šiaip – dažniausiai tai būdavo vietinės reikšmės gaudynės, o ne masiškai Bažnyčios organizuota medžioklė. Be to – raganų medžiokles vykdė ne tik katalikai, bet ir protestantai. Tarp kitko – ar daug Lietuvoje buvo medžiota raganų? Kažkaip išvis nelabai apie tai pas mus užsimenama.

Kitas kaltinimas – senamadiškumas. Na taip – katalikų bažnyčia nėra pati moderniausia, bet yra ir dar mažiau prisitaikančių prie naujovių. Pavyzdžiui stačiatikiai. Kai pas katalikus jau priimta, kad mišios laikomos žmonėms suprantama kalba, ir per mišias galima ir atsisėst, jei negali stovėt, pas stačiatikius iki šiol mišios laikomos senąja slavų kalba ir visas 3 valandas privalai stovėt. Arba Islamas. Iki šiol pas juos pagrindinis įstatymas – Koranas. Pas katalikus Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o Islamo šalyse dažnai net civilinio kodekso nėra – Koranas aukščiau visko. Daugelis taip pat kaltina Bažnyčią, kad ji netoleruoja sekso. Maždaug – „seksas skirtas tik vaikams daryti“. Tikrai nesutinku – Jonas Paulius II yra išleidęs nemažai raštų apie tai, kad seksas santuokoje reikalingas tam, kad sutuoktiniai vienas kitą pažintų, mylėtų… O nesantuokinio sekso jokia (kiek žinau) religija nepropaguoja. Ir tai yra pakankamai logiška. Seksas santuokoje garantuoja, kad vaikas, pradėtas to sekso metu, užaugs šeimoje, o ne su vienu iš tėvų, arba išvis vaikų namuose, negaudamas gero (bent jau turėtų toks būti) pavyzdžio. Vat kad nepripažįsta apsisaugojimo priemonių tai man truputį nepatinka… Žinoma, kai kurios priemonės kenkia vartojančių žmonių sveikatai, bet bent jau prezervatyvus galėtų legalizuot.

Celibatas, ir iš to išplaukiančios pasekmės. Šitas klausimas pakankamai slidus. Iš vienos pusės celibatas yra gerai. Besilaikantis celibato žmogus gali daug rimčiau atsiduoti savo reikalui. Nes kai galvoje nesisuka šeimos rūpesčiai, gali rūpintis parapijos, ar kažkokiais kitais, reikalais. Tačiau iš kitos pusės… Celibatas atbaido daugelį jaunų žmonių tapti kunigais, nes sekso prisotintoje kultūroje būti be antros pusės nesinori. Turi būti arba visiškai atsidavęs kunigystės idėjai, arba turėt kažkokių nukrypimų. Vat tie nukrypimai ir yra skaudžiausia, mano nuomone, Bažnyčios žaizda. Nuolat išlenda skandalai, kad koks kunigas tvirkino „klapčiukus“. Tikrai tai nėra malonūs dalykai. Bet pala… Ar tik Bažnyčioj tokie veisiasi? Visur pedofilų atsiranda. Ir netgi daugiau. Tiesiog kunigas – asmuo, kurį visi stebi, ir greičiau pastebi. Bet argi vien dėl kelių kunigų verta teigt, kad VISI jie yra nenormalūs? Juk nenustoji klausyt lietuviškos muzikos vien todėl, kad atsiranda „Yva“ ar A. Rimiškis? Juk yra ir tikrai gerų atlikėjų. Taip yra ir su kunigais – yra nenormalių, bet yra ir tikrai gerų ir atsidavusių reikalui žmonių.

Katalikų kritika.

Dabar daugelis mėgsta kritikuot katalikų Bažnyčią bet kokiu atveju. Ar kas ką gero padarė, ar blogo, nuolat piktai apie juos kalbama. Tikintys dažnai vadinami idiotais, fanatikais ir panašiai. Klausimas, kas didesni fanatikai tokiu atveju – ar tikintys, ginantys savo pasaulėžiūrą, ar tie patys kritikai, dar aršiau kritikuodami ir beveik nesiremdami argumentais, o tik tuo, ką kažkada yra nugirdę ar perskaitę kokiam bulvariniam leidiny?

Daugelis kritikų pateikinėja tokius argumentus, kad supranti, jog asmuo bažnyčioj nei pats lankosi, nei ta sritimi domisi. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai prieš 60-70 metų bobutėms buvo aiškinama.

Daugelis sako „buvau bažnyčioj – nepatiko“. Man irgi ne visur patinka. Todėl einu ten, kur geriau. O ir šiaip – iš vieno karto įspūdį galima susidaryt klaidingą.

Dar kai kas sako „vat ten ir ten – geriau“. Na, pažiūrėkim… Imkim krikščioniškas atšakas pradžiai. Stačiatikiai – dar labiau sustabarėję, nei katalikai, nors leidžia tuoktis šventikams. Protestantai – gal ir nieko visai, tik ten negausi pavalgyt per mišias 😀 Toliau – Islamas. Ten tikėjimas kišasi tiesiogiai į asmeninį žmogaus gyvenimą. Budizmas. Šiaip tai ten ateizmas, jei ką… Induizmas – sudėtinga sistema (kastos, vegetarizmas, karma ir pan.) Galiu dar keletą sektų paminėt. Jehovos liudytojai – ten dar griežčiau viskas nei pas katalikus. Jei nesimeldi būtent taip, kaip jie nurodo, ižeidinėji Dievą. Taip pat privalai mokėt dešimtadalį savo pajamų (jei nemaišau su kuria nors kita sekta). Dar vienas unikumas – mormonai. Jei taisingai supratau, tai mane jie yra mėginę prisiviliot ir aiškino, kad jų tikėjimas – žydų, kuriuos Mozė perplukdė per Atlantą į Ameriką (!) palikimas. Ką?.. Na ir paskutinių metų topas – Scientologai. Fantastikos rašytojo sukurta sekta tam, kad pasipelnyt. Na, kur matyta, kad tam, jog kažką žinotum apie savo tikėjimą, privalai tas žinias NUSIPIRKT…

O pabaigai dar vienas anekdotas apie tikėjimą:

Sovietinėje mokykloje mokytoja vaikams sako:

– Vaikai. Dievo nėra, todėl galit į dangų rodyt špygas.

Ir mokytoja, ir visi mokiniai pradeda rodyt špygas į viršų. Tik vienas Joškė nerodo. Mokytoja:

– Joške, kodėl tu nerodai špygos? Juk ten nieko nėra.

Joškė:

– Na, jei ten tikrai nieko nėra, tai kam rodyt kažką? O jei vis tik yra – kam gadint su Juo santykius?

11 komentarų

  1. Buvau ir aš kadaise tikintis, dar visai neseniai, gal prieš kokius 4–5 metus. Ir buvau netgi labai tikintis, kol informacija man buvo brukama per vieną pusę. Paskui kokioj 9–10 klasėj smegeninei prasivysčius, pradėjau suprast, kad su ta katalikybe kažkas netaip. Po truputį gaudavau visokios informacijos, prieš metus atradau du ateistų blogus, tai tos informacijos jau gaunu daugiau negu reikia. Tai štai taip ir patapau ateizmu šalininku, savo galva, o ne kieno nors kito brukamomis idėjomis.

    Tada dėl to „gerumo“. Dabar esu daug „geresnis“ nei būdamas tikinčiuoju. Turiu savo galvą, skiriu kas bloga ir kas gera, nereikia man jokių dievų bijot. Ir bandau keistis į gerąją pusę, kol kas pavyksta. Bet vis dėlto šito savo pokyčio nesieju su katalikybe, tiesiog laikotarpių sutapimas.

    Dėl tos ateistų/tikinčių netolerancijos. Tarp abiejų pusių visokių yra, vargu, ar gali būti kitaip. Pats stengiuosi būti tolerantiškas ir per daug nesireikšti (išskyrus savo blogus, mano blogai – mano vieta, ką aš galvoju, tą ir rašau. Kas nori skaito, kam nepatinka – jų problemos).

    Tas „anekdotas“ neblogas, gal ką ir privers susimąstyti, bet ne mane. Aš per daug piktas ant katalikybės ir to jos dievo (gal ne vien ant katalikybės, ant kitų taip pat). Kodėl piktas? Dabar neturiu noro apie tai diskutuoti, kol kas visos mintys tebebręsta mano galvoje ir už metų kitų turėtų pasirodyt bloge, o gal ir ne.

  2. Žmonės, „nebijantys jokių dievų“ juk taip pat gali visai sėkmingai pamint visuotinės moralės normas ir ramia sąžine eit žudyt ar dar ką nelabai malonaus daryt. Juk ir pačios moralės normos kyla būtent iš tikėjimo. Netgi komunistų moralės kodeksas buvo realiai paremtas dekalogu. Žinoma, to oficialiai nelabai kas pripažino, bet paralelės vienodos. Tik ten „Dievas“ pakeistas į „partiją“ 🙂

  3. Man patiko, kad internete radau žmones, kurie svarsto tokiomis temomis. Mintys man patiko. Kai kuriuos dalykus aš suprantu ir paaiškinu sau kitaip, bet esu katalikė ir man ramiau miegosis žinant, kad yra žmonių, kuriems tikėjimas taip pat yra svarbi, nesusimaišiusi su fanatizmu gyvenimo dalis. Kad atėjusi į bažnyčią galėsiu pamatyti panašių žmonių į save, į mano draugus..

  4. Mantas (2009, Birželis 28 @ 23:06),

    „Žmonės, “nebijantys jokių dievų” juk taip pat gali visai sėkmingai pamint visuotinės moralės normas ir ramia sąžine eit žudyt ar dar ką nelabai malonaus daryt.“
    1) Dievai, tai ne visuotinės moralės normos;
    2) Kad tikėjimas netrukdo, o dar kaip tik padeda žudyt ar dar ką nemalonaus daryt puikiai iliustruoja kryžiaus žygiai, inkvizicijos bei šiuolaikiniai musulmonai užmušinėjantys paliekančius jų kvailą tikėjimą. Ai, ir dar pedofilai kunigai ir jų pedofiliška vadovybė slepiantį jų pedofiliškumą… Man tai puikiai iliustruoja, kad tiesiog nusišneki…

    „Juk ir pačios moralės normos kyla būtent iš tikėjimo.“
    Tikėjimo kuo? Dievu? 😀 Bajeristas 😀

    „Netgi komunistų moralės kodeksas buvo realiai paremtas dekalogu. Žinoma, to oficialiai nelabai kas pripažino, bet paralelės vienodos. Tik ten “Dievas” pakeistas į “partiją”“
    O kai šitaip nusišneki – ausys neraudonuoja? 🙂
    Visose religijose yra moralinių pamokymų kuriais remiasi visi ar bent dauguma – nevok, nežudyk, bet tai nereiškia, kad jie priklauso kokiai religijai – jie tiesiog yra bendražmogiški ir jų prisilaiko daugiau mažiau, iš natūralaus supratimo, kad būtent to laikantis bus visiems geriau.

    1. Ir vėl tie kryžiaus žygiai kišami… Sakytum ateistai nieko nežudė, o antrajam pasauliniam ir kituose karuose dalyvavusi sovietų sąjunga buvo varoma religinių institucijų, 1991 metų sausio 13 įsakymai žudyti lietuvius buvo siunčiami tiesiogiai iš arkikatedros… Kažkodėl ateistai nepastebi, kad dabar elgiasi beveik taip pat, kaip kažkada su pagonimis elgėsi jų taip kritikuojama Katalikų Bažnyčia: nepritariančius jų idėjoms vadina silpnapročiais, bando „atvesti į tikrąjį kelią“, o save laiko kažkokiais „aukštesniais sutvėrimais“…

  5. mm. čia kas parašė po apačia rašo. Tokiu atveju mano komentaras, tai atsakas į „Komentaras iš kroitus on 2009, Birželis 30 @ 06:48 „

  6. Blogus darbus daro ir ateistai ir teistai. Motyvai skiriasi. Kryžiaus žygių, inkvizicijos kilmė – religija. Išmesk religiją ir nebelieka preteksto nė kryžiaus žygiams (pats pavadinimas viską pasako), nė inkvizicijai (turbūt nereikia aiškinti kas, kam ir dėl ko, jos metu ką darė). Tačiau išmesk iš Tarybų sąjungos ateizmą. Ir kas pasikeičia? Ogi niekas, nes ne dėl ateizmo kankino ir žudė. Nesiuntė į „darbo stovyklas“, sakydami „dievo nėra“, todėl 🙂 Kalėdų senelis, tai mitas, tad kraukis daiktus ir varyk į Sibirą 🙂

    Kitas klausimas tai tikėjimas ir proto aštrumas. Jei žmogus tiki fantazijomis kaip tiesa, pvz kad Raudonkepuraitė yra reali, tai ką rodo? Žmogus gali būti net labai geras. Gali sakyti, kad tikėjimas Raudonkepuraitės realumu padeda jam gyventi, būti geresniam. O be to, jam graži idėja, kad po mirties jis vėl gyvens (ir tai kažkaip susiję su Raudonkepuraitės realumu) 🙂

    Dauguma bando savo tikėjimą racionalizuoti, bet jokie bandymai racionalizuoti, fantazijų nepaverčia realybe.. 😉

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.