Kryžių kalnas – Šiluva: neįvykdžiau

Kaip žinia, savaitgalį vyko piligriminis žygis iš Kryžių kalno į Šiluvą. Ir manęs paprašė ten sudalyvaut – palydėt savo miestelio jaunimo grupelę. Kitaip sakant – vaikus prižiūrėt.

Tai štai. Atsikėlęs penktadienį ryte nuvykau į Šiaulius. Pakeliui nuolat lijo, tai galvojau “bus pravalas”. Tačiau kuo arčiau Šiauliai, tuo lietaus mažiau, ir saulės daugiau. Supratau – mano gebėjimas gaut tokio oro, kokio reikia, vėl davė apie save žinot 🙂 Atvykęs į vietą pastačiau mašiną prie vieno vienuolyno, kur jau buvo susitarta, kad galėsiu palikt. Nuo ten mane pasiėmė saviškiai ir nusivežė į Kryžių kalną, kur jau buvo nemažai žmonių.

Išaiškėjo, kad aš buvau pagirtas tarp moterų, nes buvau vienintelis vyriškos giminės atstovas mūsų grupelėje (9 vaikai + 2 vadovai). Taip pat pagalvojau “nesusitvarkysiu aš su tom mergom”. Bet, kaip išaiškėjo vėliau, manęs tam beveik nereikėjo.

Pagal planą pirmą dieną turėjom nueiti ~20 km. Tada supratau, kad gal be reikalo aš sutikau su šita avantiūra…

Pirmi 6 km pasirodė visai nesunkūs. Po to sekė 15 min poilsis. Vėl 6 km. Jau kojos jautėsi labiau pavargę, bet kažkaip labai greit nukeliavom. O štai paskutinius 8 km kojos jau skaudėjo, bet ėjo “automatiškai”. Supratau, kad sekanti diena gali būt neįgyvendinama.

Baigus dienos maršrutą, visi turėjo įsikurt kareiviškose palapinėse, kurių buvo gal apie 100. Po to turėjo sekti kažkokia vakaro programa, ir miegas palapinėse. Kas ilsėjosi, kas drįso eit maudytis, kas jau laukė vakarienės…

Maždaug tada mano kojos man pasakė “tu idiotas, jei galvoji, kad toliau mes kur nors eisim”. Vakare kažkiek prašlubčiojau, o naktį kol užmigau, tai kiekvieną apsivertimą išgyvenau pakankamai nemaloniai. Ryte jau lyg ir geriau buvo, bet kojos varė savo “30 km – ar tu durnas?” Visa laimė, kad praėję tuos 20 km, nelabai nutolom nuo Šiaulių. Taigi, pasakiau mūsų grupės pagrindinei vadovei “aš pasiimsiu mašiną, nes nenueisiu tiek, bet jei reikia, galiu dar palaukt”. Ji pasakė, kad susitvarkys ir pati su tais vaikais ir priminė, kad mano dalis daiktų vis dar prie visų, ir aš jų be vakaro nepasiimsiu.

Taigi, ramiai nuėjau iki artimiausios viešojo transporto stotelės ir nuvažiavau į centrą. Pasiėmiau savo automobilį, pasibasčiau po didžiuosius Šiaulių prekybcentrius. Užstrigo Akropolyje matytas vaizdelis: kažkokiam TEO “kioskely” stovi Mac’as kaip turi būt – gražus visas, pelė, klaviatūra, bet… monitoriuje išdavikiškai šviečia Win XP prisijungimo langas. Gaila, neišdrįsau nufotkint 🙂

Artėjant vakarui nutariau, kad reiktų piligrimus pasivyt. Artėjant prie tos vietos, kur jie turi būt, vėl supratau, kad greičiausiai aš jiems sugadinau kelionę. Man juk nebereikėjo, kad nelytų. Siaubas, kaip aš džiaugiausi, kad pas mane stogas virš galvos.

Galiausiai pasiėmiau savo daiktus, gražiai atsisveikinau, ir visu greičiu išdūmiau namo. Jau norėjau grįžęs pasipasakot visą šią istoriją, bet, kaip žinia, blogas neveikė… Todėl griuvau miegot.

Išvada. Gal visas tas žygis ir neblogas dalykas – įdomu visai. Bet man, beveik nejudančiam žmogui, tai jau virš galimybių ribos. Galbūt reiktų pradėt daugiau vaikščiot? Na, pradžiai gal pakaks to, kad jau pradėjau lankyt lindyhopą 🙂

P.S. Dar kažkiek apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad gerb. Sirex mano blogą pridėjo prie tų, kurie rašo apie linux ir atvirą kodą.