Apie piratavimą

Vieną dieną su kolega smarkiai susiginčijom apie piratavimą ir su tuo susijusius dalykus. Išeikvojom tam nemažai laiko ir nervų (bent jau aš). Po to man kilo daug minčių apie tą patį piratavimą. Čia šiek tiek jomis ir pasidalinsiu.

Taigi – ar tikrai tas veiksmas yra toks blogas? Na taip – tai nėra pats gražiausias būdas gaut tai, ko nori. Dėl piratavimo kažkiek nukenčia autoriai(bet čia diskutuotina). Bet ar reikia su piratais kovot tokiais ir panašiais metodais? Nepaisant to, yra ir teigiamų pusių.

Pirmiausia – piratavimas naudingas visuomenei. Kodėl? Žmonės lengviau gauna informaciją, kurios niekada nepirktų, jei ją įsigyt būtų galima tik už pinigus. Gaudami informaciją nemokamai, žmonės plečia savo akiratį. Pavyzdžiui. Jei ne piratinės kasetės mano vaikystėj, tai ko gero iki šiol nežinočiau, kuo skiriasi Drum’n’Bass nuo House. Ir, tiesą sakant, man visai nerūpėtų. Geriausia TV laida būtų koks nors “kelias į žvaigždes”, geriausios dainos būtų kokios nors “Yvos”. Tiesiog aš net nebūčiau girdėjęs kitokio varianto. Bet tai, kad vaikystėje brolis (o paskui ir aš) iš radijo ar TV gaudė įdomesnę muziką, tikrai praplėtė mano akiratį. Galėjau toliau klausyt radijo ir nieko neįrašinėt? Bet juk šokių muzika skambėdavo tik keletą valandų per savaitę. O kitu laiku ką klausyt? Vėliau buvo piratinės kasetės (už kokius 5 Lt). Na, dažniausiai tai būdavo nelietuviška muzika, nes kitokio varianto tiesiog nebuvo – tai, kas legalu, kainuodavo nežmoniškus pinigus, o ir rast nebuvo įmanoma. Tačiau štai toks piratavimas tikrai praplėtė mano akiratį – pradėjau domėtis kokybiškesne muzika.

Dabar, interneto laikais, norimą informaciją gaunu kitais būdais. Bet ar faktas, kad aš “piratauju” tikrai daro nepataisomą žalą tos informacijos kūrėjams? Kažin… Dėl to, kad galiu pažiūrėt filmą prie kompiuterio, aš nenustojau eit į kino teatrą, neatsisakiau pirkt DVD. Gal netgi atvirkščiai – jei pažiūriu kokį senesnį filmą, kurio jau neberodo kino teatruose(o DVD arba kainuoja brangiai, arba jo išvis nėra prekyboje), gali būti, kad aš susigundysiu nueit į to filmo tęsinį ar kokį kitą to paties režisieriaus ar aktoriaus darbą. Tai, kad aš galiu parsisiųst muziką, nereiškia, kad nebepirksiu mėgiamos grupės albumo. Atvirkščiai – gali būt, kad nors ir turėdamas nelegalią kopiją, nusipirksiu ir legalią tam, kad palaikyt atlikėją. O taip pat, jei atlikėjas tikrai patiko, pasistengsiu nuvykt į jo koncertą. Tai, kad galiu nemokamai gaut knygą, neatbaido jų pirkt – vistiek monitoriaus ekrane skaityt ne taip patogu.

Taigi – piratavimas netgi šviečia visuomenę. Tačiau kaip dėl pačių kūrėjų? Leidybinės kompanijos ir “autorių teisių gynėjai” šaukia, kad piratavimas atima iš jų milijardus dolerių, ir dėl to atlikėjai lieka be grašio kišenėje. Ar tikrai taip? Kažkodėl patys atlikėjai propaguoja jų video kėlimą į youtube, ar netgi siųstis jų albumus per p2p tinklus. Panašu, kad ne visi atlikėjai yra patenkinti tuo, ką gauna iš savo leidėjų. O ir šiaip – tikram muzikantui svarbiau ne tai, kiek jis albumų parduos, bet tai, kiek klausytojų pasieks jo kūryba. Nes juk jei atlikėjas taps populiarus net ir nepardavęs nė vieno CD, jis atsiims tuos “nuostolius” per koncertus, į kuriuos susirinks daug žmonių. O kai Didžiosios Britanijos valdžiai buvo pasiūlyta atjungti pirataujančius vartotojus nuo interneto, net patys atlikėjai tam pasipriešino. Kas nors pasakytų – kokie nors nevykėliai susibūrė ir niekam jie neįdomūs. Na, nežinau, ar tokie atlikėjai kaip Robbie Williams, Annie Lennox, Tom Jones, grupių Radiohead, Blur, Pink Floyd, Travis atstovai yra niekam neįdomūs nevykėliai. Tiesiog jie supranta, kad riboti žmonių laisvę – kvaila. Baudžiamas turėtų būti komercinis piratavimas, o ne paprastų vartotojų keitimasis bylomis.

Dar vienas su tuo susijęs dalykas – DRM. Visas pasaulis kalba, kad tai yra blogai, bet vis dar tenka išgirst nuomonių, kad to reikia. Tikrai? DRM apsaugota muzika tikrai neskatins jos pirkimo. Kam man turėti dainą, kurios gali būti, kad nepavyks perklausyt? Kažkodėl didžiųjų leidėjų atstovai tikina, kad jei kūrinio nepavyksta pagrot, tai jau ne jų problema. Bet tai kvaila. Dažniausiai tos apsaugos skirtos Windows sistemai. O ką man daryt, jei aš nusipirkau legalų kūrinį, bet naudojuosi tik Linux’u? Kitą kartą aš ieškosiu arba neapsaugoto, arba nelegalaus kūrinio. Na, tarkim ta apsauga veikia ir kitose sistemose, arba naudotis tenka tik windows’ais. Bet jei tenka keletą kartų perinstaliuot kompiuterį? Vėlgi – pagrot kūrinio nepavyks. Tai ar tai jau toks ir gėris? O taip pat nereta DRM apsauga veikia kaip koks virusas – renka informaciją apie žmogų, sėdi paleista kažkur kompiuterio atmintyje. Nenaudosi jos – negalėsi naudotis savo legalia kopija, naudosi – nesijausi saugus. Buvo netgi toks atvejis, kai paleidęs CD, įsidiegdavai rootkit’ą. Kaip žinia, tokie dalykai veikai tik windows’uose. Taigi – aš su savo Ubuntu negalėčiau netgi CD paklausyt 🙁 Tai kam man tokia legali kopija? Apple, supratę, kad su DRM nieko nelaimės, jau atsisakė savo audio failuose to dalyko.

Dar prisimenant piratavimą, iškyla galvoje žaidimai ir programos. Dėl žaidimų – visai smagiai Eidos padarė. Asmeniškai aš, jei sugebėjau kažkiek pažaist ir man patiko, o paskui, dėl tokios įmantrios apsaugos, negaliu žaist toliau, aš visai norėčiau ir nusipirkt tą žaidimą. O dėl programų. Va čia jau aš esu už legalumą. Jei negali nusipirkt – naudok atviro kodo ar tiesiog nemokamas alternatyvas. Įdomumo dėlei vertėtų paminėti, kad, dalis muzikos autorių (bent jau čia – Lietuvoje tai gal ir nemaža dalis) patys naudoja nelegalias programas, nors yra “prieš piratavimą”. Bent jau dėl šito mano sąžinė rami – aš seku Kim Cascone pėdomis (Beje – jis šią savaitę bus Lietuvoje).

Taigi – piratavimas gal ir nėra pats gražiausias veiksmas, bet vietoje to, kad jį išnaikint, gal vertėtų galvot apie kažkokį bendradarbiavimą ar šiaip prisitaikymą prie technologijų? Viso pasaulio juk nenubausi, o ir tie patys CD – juk jau pakankamai pasenęs dalykas…