Apie komiksus

Tie, kas mane pažįsta asmeniškai, žino, kad nevengiu paskaityt ir šiaip domėtis komiksais. Pirmenybę teikiu superherojams.

Daugeliui komiksai vis dar atrodo skirti tik vaikams. Drįsčiau nesutikt. Net Lietuvoje kažkada leistame “Žmogus-voras” buvo scenų, kurios pretenduoja mažų mažiausiai į N-7 kategoriją (nors labiau tikėtina, kad į N-14) Tačiau ne vien tai daro komiksus įdomiais suaugusiems.

Kokioje nors JAV, kur superherojai jau seniai žinomi, komiksams skiriama didesnė reikšmė, nei pas mus, kur nebent Betmenas žmonėms sukelia kažkokių minčių. Reikalas tame, kad Lietuva atsiliko nuo šių tendencijų tarybiniais metais. Negalima sakyt, kad tais laikais visai nebuvo komiksų. Aš net pats atsimenu tokius veikėjus kaip Paršiukas Čiukas, Micius ir Pykštukas bei Murzilka. Bet su superherojais tai neturi nieko bendro. O juk galėjo tarybinė valdžia leist komiksus, kuriuose kokie nors herojai kovoja su komunizmo priešais. Tačiau kažkodėl buvo tik tie “nekalti”. Be to – visi tie vaikiški veikėjai buvo piešiami karikatūriškai, o mano aptariamiems komiksams reikia realistiškesnio vaizdavimo…

Tai kuo gi man įdomūs komiksai? Nes tai ne tik vieno numerio istorija. Daugelis nesutinka, kad tai būtų vadinama literatūra, nes tai “nerimta”. Kai kada ir ta “tikroji” literatūra būna daug paviršutiniškesnė ir lėkštesnė, nei tie patys komiksai. Žinoma, tai pateikta žymiai lengvesne forma, tačiau dažnai ten yra turinys, kuris nėra tik tai, kas pavaizduota vieno žurnalo puslapiuose. Neretai tenka žinot tai, kas vyko prieš tai. Ir nebūtinai keletą numerių atgal. Gali tekt grįžt į pačią pradžią arba ieškot kažko daugiau, suprast, kodėl vieni veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip…

Pateiksiu keletą žymesnių pavyzdžių.

Žmogus-voras(Spider-man). Ko gero – vienas labiausiai savo tikrąjį vardą saugančių superherojų. Tai jis daro dėl akivaizdžių priežasčių – bijo, kad žinodami tikrąją asmenybę, nusikaltėliai puls jo artimuosius. Ir jis teisus. Po to, kai “civilinio karo” metu jam tenka viešai atskleisti savo vardą, taikiniu tampa būtent ne jis, bet jo žmona bei teta…

Geležinis žmogus(Iron-man). Neretai komiksuose minima, kad Tonis Starkas(tikrasis Geležinio žmogaus vardas) turi alkoholizmo problemų.

Ernis(Wolverine). Jo šūkis “Aš geriausias tame, ką darau. Bet tai, ką aš darau – nėra labai gražu” Tai, ką jis daro – žudymas. Tačiau skirtingai, nei kai kuriems jo priešams, žudymas Loganui neteikia pasitenkinimo – jam tai nepatinka.

Halkas. Iš tiesų, šio veikėjo istorija pasakoja ne apie žalią galiūną, bet apie atstumtą, nesuprastą žmogų. Visi nori jį arba sunaikinti (kas praktiškai neįmanoma), arba suvaldyti (tas tikrai neįmanoma). O ir pats Briusas Baneris nenori turėti artimų draugų, nes nežino, kaip elgsis, kai taps žaliu monstru – jis tada savęs nekontroliuoja.

X-Menai. Iš tiesų tai apie juos gali būt visai atskiras įrašas. Tačiau jei trumpai, tai šis komiksas ne tiek apie mutantus, kiek apie toleranciją ir jos stoką. Esmė tokia, kad žmonės atsisako priimti kitokius į savo tarpą ir kaltina juos visom pasaulio blogybėm. Profesorius X tiki, kad žmonės ir mutantai gali sugyventi. Magnetas, patyręs holokausto siaubus, mato kitą realybę, todėl siekia išsaugoti savo rūšį grubesniais metodais.

Tai tik keli, ir gal ne visai pavykę pavyzdžiai. Manau, vėliau kada parašysiu daugiau ir smulkiau. Dabar skaitau knygą “Psychology of superheroes”, o po jos laukia “Superheroes and philosophy”. Taip, kad…