Po paskaitos apie copyright’ą

Buvau paskaitoje apie autorių teises, kurią organizavo Lietuvos Kultūros Ministerija. Pranešėjas buvo William W. Fisher. Nepasakyčiau, kad išgirdau kažką labai naujo ir radikalaus, bet taip pat negaliu sakyti, kad nepatiko. Neatsimenu visko, kas ten buvo kalbama (gal reikėjo užsirašinėt?), bet papasakosiu, kas labiausiai užstrigo.

Taigi – copyright’as (lietuviškai vadinama „autorių teisėm“, bet tai nėra visai tikslu), nors ir yra svarbus dalykas pramogų (ir ne tik) industrijai, šiuo metu turi keletą problemų.

Šios teisės galioja tikrai per ilgai. Daugelyje šalių tai yra autoriaus gyvenimas + 70 metų. Kam tiek reikia? Kokio nors dainininko ar rašytojo anūkams pramaitint? Kad dažniausiai vistiek visas teises į kūrinį turi ne autorius, bet kokia nors kompanija, kuriai tie „paveldėtojai“ yra giliai vienodai. Aišku, kompanijoms irgi reikia gyvent iš kažko, bet gal reiktų palikti mirusius ramybėj ir nedaryti iš jų pinigų? Teisių galiojimą tikrai reiktų sumažinti. Dabar, pasirodo, sunkiausia yra ne sutrumpinti tą laiką, bet bent jau pasiekti, kad jis nebūtų ilginamas. Būtent. Kažkas nori dar pailginti copyright’o galiojimo laiką. Panašu, kad kompanijos tikisi gyvuoti amžinai, ir visada gauti pinigus iš kūrinių, sukurtų prieš daugelį amžių.

Bet koks įamžintas kūrinys jau automatiškai apsaugotas copyright’u. Ne tik šitas mano įrašas jau automatiškai yra apsaugotas, bet ir kiekvienas el. paštas bei kiekviena sms. Taigi, už tuos eiliuotus linkėjimus, kuriuos visi siuntinėja per Kalėdas, realiai irgi reiktų kažkam susimokėti. Tačiau neretai tokių dalykų autoriai net nežino, kad jiems kažkas priklauso. Tam, kad kūrinys būtų apsaugotas, reikia kažkokios registracijos. Šitą dalyką techniškai įgyvendinti sunku, nes reikia tikrinti, ar tai nėra plagiatas ir panašiai. Bet tokiu atveju autorius pats nuspręstų, kaip su jo kūriniu bus elgiamasi.

Kūrinių teisių turėtojai turi per daug teisių. Kartais tai nueina iki absurdo. Pavyzdžiui, Australijos grupė „Men at Work“ buvo paduota į teismą, nes nuplagijavo seną vaikišką dainą. Kol neradau konkretaus palyginimo, tol niekaip neradau panašumo. Tuoj bus ateita iki to, kad už panašias natas bus keliamos bylos. Kitas pavyzdys. Džiazo muzikantai ilgai ginčijosi, kad galėtų be problemų atlikti kitų autorių kūrinius (taip vadinamus – standartus). Praktiškai visa džiazo kultūra paremta svetimų kūrinių atlikimu. Tačiau kai Snoop Dogg’as panaudojo Miles Davis semplą, buvo pakviestas į teismą. Visada galvojau, kad semplas yra nustatytos trukmės ištrauka, kurią galima panaudoti. Jei ir už juos bus pradedama nuolat į teismus duot, Hip Hopas ir šokių muzika turės labai didelių problemų.

Nors šie aspektai turėtų padėti autoriams, pati sistema yra per daug statiška ir susiduria su sunkumais, kai reikalai pasisuka link interneto ir failų mainų.

Profesorius teisingai pastebėjo, kad laikmenų apmokestinimas tam, kad autoriai gautų kompensaciją, yra netoliaregiškas. Jis siūlė apmokestinti patį Internetą – prie mokesčio pridėti keletą litų, kuriuos paskirstytų tos pačios LATGA ar AGATA pagal kūrinių populiarumą. Bet kaip sužinoti, kas iš tiesų yra populiaru – sunkesnis techninis klausimas. Šiuo metu radijo stotys siunčia LATGAI ir AGATAI sąrašus, kiek ir ko grojo. Ir pagal tai nusprendžiama, kas turi gaut pinigų, o kas – ne. Internete sunkiau. Šiuo atveju muzikos grotuvai turėtų automatiškai siųsti savo grojimo istoriją. Kai kam tai gali atrodyti kaip kišimasis į asmeninę erdvę. Ko gero… Bet žinant, kad jau dabar daugelis yra pakankamai dideli online ekshibicionistai… Bet jei vis tik daugelis sutiktų siųst savo grotuvų istoriją, manau greitai išaiškėtų, kas iš tiesų Lietuvoje populiariausi 🙂

Bet bendrai tai ši mintis man patiko – jei tikrai būtų sudaryta tokia sistemą, aš mielai už internetą mokėčiau keletu litų daugiau, bet jausčiausi ramus, žinodamas, kad muzikantai dėl mano kaltės nebadauja…