Puikus naujas pasaulis 1984-aisiais

Perskaičiau dvi antiutopines knygas: G. Orwell’o „1984-ieji“, bei A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“(todėl ir toks įrašo pavadinimas). Štai, kokios mintys kilo…

Nemažai žmonių paskutiniu metu teigia, kad pasaulis panašėja į tokį, koks aprašytas „1984-uosiuose“, tačiau, ko gero, nedaugelis yra skaitę „puikų naują pasaulį“, kuriame pavaizduotas pasaulis yra gal net artimesnis tam, kas vyksta dabar…

Kas neskaitė, šiek tiek aprašysiu, kokie pasauliai vaizduojami abiejose knygose.

„1984“. Neilgai trukus po Antrojo Pasaulinio Karo pasaulyje susiformavo trys supervalstybės, kurias valdė praktiškai vienodi režimai. Ir nors šios šalys iš tiesų tokios pačios, bet jos nuolat tarpusavyje kariauja. Visada dvi kariauja prieš vieną. Tačiau jos yra per daug galingos, kad kuri nors viena būtų nugalėta. Todėl karas vyksta nuolat. Tačiau kariaujama ne tik tam, kad nugalėti priešą. Karas yra naudingas valdžiai. Tik nuolatinės išlaidos karinėms reikmėms pateisina pastovų skurdą. O skurdas reikalingas hierarchinės visuomenės palaikymui. Tik tada, kai yra vargstantys, turtingieji gali valdyti juos. Tačiau reikia nepamiršti, kad pagrindinės revoliucijos buvo sukeltos tų vargšų, nepakentusių turtuolių priespaudos. Tam, kad toks dalykas nepasikartotų, visose valstybėse (nors aprašoma tik viena) imamasi priemonių. Visi gyventojai nuolat stebimi (gyventojais skaitomi partijos nariai, yra ir kitų, bet jie per daug kvaili, kad sugalvotų sukilti): bet koks klaidingas žodis, veiksmas, mimika, gali išduoti, kad žmogus galvoja kažką negero. Vos tik kyla toks įtarimas, žmogus arba pašalinamas, arba „perprogramuojamas“ visiškai palaužiant jo dvasią. Praeitis nuolat perrašoma: Jei koks žmogus dingsta, ištrinama bet kokia informacija, įrodanti jo egzistavimą, jei asmuo praeityje buvo pagerbtas, bet tapo „išdaviku“, visa teigiama informacija priskiriama kitiems žmonėms. Jei kažkuriuo metu pasikeičia sąjungininkai, visur teigiama, kad jie buvo tokie nuo pat pradžių. Seksas dėl malonumo – netoleruotinas. Žmonės tuoktis gali tik tam, kad susilauktų vaikų. Jei kyla įtarimas, kad tie žmonės vienas kitam patinka, imamasi priemonių. Nuolat vykdoma agitacija, kurioje visi trūkumai pateikiami kaip privalumai. Mokslo pažanga netoleruotina, nes ji galėtų išspręsti daugelį problemų, o tai nenaudinga. Bet kokie religiniai įsitikinimai irgi uždrausti. Vienintelis Dievas – Partija. Partija kontroliuoja viską: praeitį, dabartį, ateitį, nes tai, kas buvo yra ir bus, egzistuoja žmonių galvose, o ne objektyviai. Jei Partija pasakys, kad 2+2=5, reiškia taip ir yra.

„Puikus naujas pasaulis“. Pasaulis – viena didelė valstybė, kurioje žmonės gyvena gerai ir laimingai. Vaikai ne gimsta, bet gaminami gamyklose, kur išskirstomi pagal kastas, todėl gyventojų skaičius nelabai keičiasi. Visiems nuo pat vaikystės miego metu įkalama, kad jie priklauso konkrečiai kastai, turi savo funkcijas, ir negali bei nenori būti kitokie. Nuolat skatinamas vartojimas: jei daiktas paseno, reikia išmesti ir pirkti naują, jei kažkuo galima džiaugtis bei mėgautis nemokamai, reikia įdiegti nuo vaikystės, kad tai yra negerai. Ligų praktiškai nėra. Moralės normos pasikeitusios: kiekvienas priklauso kiekvienam, būti su vienu partneriu ilgiau nei kelis mėnesius – blogo tono ženklas, o žnaibyti merginas į užpakaliukus – gero etiketo laikymasis. Žodžiai „motina“ bei „tėvas“ yra nepadorūs keiksmažodžiai. Ašaros, kančia, mirtis sukelia aplinkinių juoką. Nemažai knygų uždrausta, nes jos nebeturi prasmės naujajame pasaulyje. Tie, kas pradeda galvoti kitaip, nesilaiko etiketo, išsiunčiami į mažai apgyvendintas vietoves, kur nepadarytų didelės žalos visuomenei. Religija išgyvendinta iš žmonių sąmonės, nors iš tiesų ten yra garbinamas Fordas, kaip visos tos visuomenės pradininkas (juk jis – konvejerio išradėjas). Mokslo pažanga ribojama tam, kad visi visuomenės sluoksniai turėtų užsiėmimus ir darytų, kas jiems skirta.

Nelyginsiu, kuo šie pasauliai panašūs, kuo skiriasi. Manau, akivaizdu ir taip. Kitas reikalas – kiek šios vizijos panašios į mūsų šiandieną? Vieni žmonės sako, kad kuo toliau, tuo labiau gyvename kaip „1984-aisiais“, kiti gi teigia, kad pas mus jau beveik „puikiame naujame pasaulyje“.

Mano manymu, teisūs ir vieni, ir kiti. Partijos ar pasaulio valdovų vaidmenį šiuo metu atlieka ne vyriausybės, bet korporacijos. Būtent jos teigia žmonėms, kad viskas yra gerai, viskas nuostabu, gyvenimas gerėja, vis nauji nuostabūs dalykai atsiranda, be kurių niekas negalėtų išsiversti. Tuo pačiu metu nuolat stebi žmones, visaip stengiasi, kad jie nesinaudotų konkurentų produkcija. Bando prastumti įvairią cenzūrą ir apribojimus.

Visuomenė bei valstybių vadovai taip pat nesnaudžia. Karas – pelningas reikalas, taika – ne. Todėl vis kur nors vyksta kariniai veiksmai. Interneto cenzūra – kuo toliau, tuo jos daugiau. Religijų naikinimas – sėkmingai vykstantis procesas (kažkodėl paneigiant bet kokius įmanomus teigiamus religijų pasiekimus). Šeimos, kaip reikalingos visuomenei, vaidmuo nuolat menkinamas. Propaguojami vis laisvesni lytiniai santykiai. Ir dar daug kitų požymių, rodančių, kad anksčiau ar vėliau dabartinė civilizacija žlugs arba pasikeis.

Galiausiai turėsime korporacijų kartelius, pilnai kontroliuojančius žmonių gyvenimus, o per daug galvojantys, maištaujantys bus elementariai pašalinti iš gyvenimo. Juk ir dabar pakankamai paprasta būtų pašalinti žmogų – jeri jo neranda Google, pradedi abejoti, ar jis yra. O praėjus dar keliems dešimtmečiams, užaugs tokia žmonių karta, kuri nesugebės prisiminti realių susitikimų ir naudosis vien paieška. Nebereiks ir valstybių vadovybių – viską kontroliuos korporacijos…

Ir nemanau, kad kažkas ką nors reikšmingo dėl to padarys…