Kaip aš vedžiau…

Taigi, praėjusį šeštadienį (2011-08-20) aš pagaliau „apsiženijau“. Pasidalinsiu įspūdžiais 🙂 Prasidėjo viskas prieš kiek daugiau nei metus, kai išdrįsau pasipiršti. Nieko ten nebuvo ypatingo, todėl pasakot neverta.

Po keleto mėnesių nutarėm susigalvot vestuvių datą. Pradėjom galvot keistai – pirma nutarėm pasirinkt vietą, o jau paskui žiūrėt, kaip ten bus su data. Aišku, tik susižadėję norėjom vestuves kelt klube „Roller“, bet jis, padla, užsidarė. Kadangi jau seniai žinojom, kad pas mus gros gyva grupė, o ne profesionalus muzikantas su „jonika“, tai ieškojom tam pritaikyto klubo. „Tamsta“ su mumis nelabai bendravo, tačiau kaip tik maždaug tom dienom atsidarė „Jazz Kablys“. Paėmėm. Jau ir data buvo maždaug nusistovėjusi – kažkur apie rugpjūčio 20.

Savaime aišku, mes, kaip besilankantys bažnyčioj, ten ir norėjom tuoktis. O „zagso“ mums nafig nereikia. O bažnyčioj norint susituokt reikia kursus praeit, su kunigu pakalbėt – ne taip viskas paprasta. Bet tie kursai visai neblogai buvo – įdomių dalykų sužinojom. Ir nebūtinai kažkokių visų nekenčiamų sapaliojimų, bet ir šiaip svarbių dalykų apie bažnytinę teisę. Pavyzdžiui – santuoka nelaikoma pilnai galiojančia, kol nebuvo atliktas dar ir lytinis aktas…

Mano sužadėtinė įniko į supermamų forumą. Pažiūrėt, ką kitos daro vestuvėm, gal kokių patarimų pasirinkt, padalint… Ir daugelį dalykų ji man papasakodavo. Sužinojau, kad krūtas muzikantas dabar jau nebe tas, kuris su sintezatorium groja užstalės dainas, bet tas, kuris vietoj sintezatoriaus turi kompiuterį ar CD su fonograma, ir dar sugeba padainuot angliškai. Taip pat išaiškėjo, kad vestuvinė suknelė ne iki žemės – kažkoks išsigimimas. Ir dar daug linksmų dalykų.

Buvo konfliktų su uošviais. Kadangi jie davė šventei liūto dalį, tai kažkuriuo momentu jautėsi galį nurodinėti, ką mes galim daryt, o ko – ne. Didžiausias konfliktas buvo dėl degtinės ir alaus. Mes sakėm, kad nereikia, nes bus vynas, brendis, šampanas, o štai uošvienė įrodinėjo, kad degtinė BŪTINA – tai yra nuostabus gėrimas, kurį geria visi rusai, ir nuo kurio niekada galvos neskauda. Jos turi būti kuo daugiau ir kuo pigesnės. Ir būtinai reikės viską akylai saugot, nes darbuotojai BŪTINAI viską išvogs ir svečiai liks neprisigėrę. Vis tik mes likom prie savo idėjos, ko pasekoje Velykos buvo sugadintos…

Laikui bėgant po truputį susitarėm su muzikantais, vedėju, fotografe. Viskas per pažįstamus, tai kai ką kažkiek pigiau gavom. Taip pat ėmėmės mokytis šokį. Kadangi vestuvių vakarėlio tema – Džiazas, tai šokti valsą netinka. Lindyhopas – kitas reikalas.

Artėjant lemtingai dienai brangioji pradėjo jaudintis dėl įvairių dalykų, kurie mūsų šventei kaip ir negaliojo. Pavyzdžiui – kokias gėles dėti ant stalų? Štai čia ji pagaliau susidūrė su mano susiraukusiu veidu. Kam tos gėlės? Mes darom vestuves sau, ar kad gražiai atrodytų svečiams? Kas gali sietis su džiazu, muzika? Senos vinilinės plokštelės! Padarėm paprastai – padėjom ant staliukų po plokštelę su mūsų nuotrauka.

Paskutinės kelios dienos prieš vestuves buvo įtemptos Laimai – ji pati nusprendė iškepti tortą bei sausainukus – suvenyrus. Tortas gal ir nesigavo uber gražus, bet tačiau tikrai įspūdingas ir skanus.

Ir štai – didžioji diena. Ryte man dar reikėjo nulėkti šen bei ten, kai ką sutvarkyti. Oras vis bjuro 🙁 Parvykęs namo su brangiosios giminėmis, radau ją jau puošiamą. Greit namai prisipildė dar keletu žmonių, ko rezultatas – katinas visas išsigandęs pasislėpė už skalbimo mašinos ir beveik nekvėpavo. Galiausiai Laima buvo papuošta. Mes turėjom dar apie dvi valandas iki ceremonijos. Kaip ir planuota. Taigi… Jaunoji su vestuvine suknele šoka į guminius batus ir mes išeinam „pasifotkint“. Tas „pasifotkint“ taip pat reiškė ir „mes į ceremonijos vietą atvažiuosim troleibusu“. Tik to garsiai beveik niekam nesakėm. Troleibuse sulaukėme įvairių reakcijų – nuo šypsenų iki surauktų antakių iš serijos „jie tyčiojasi iš vestuvių“. O mums kas? Mūsų šventė – kaip norim, taip tūsinamės. Todėl pakeliui link Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užėjom į VCUP’e esantį Hesburger’į, ir ten suvartojom po mėsainį su sūriu ir bulvytėm.

Ant Baltojo tilto sutikom dar keletą jaunavedžių. Vieni – panašūs į mus: jaunieji, liudininkai ir fotografas. Kiti gi – jaunoji su vos judėti leidžiančia suknia, krūva pajaunių, ir fotografų… Ir, panašu, eilinį kartą gadino tiltą – kabino spyną.

Bažnyčia – gražu, miela, asmeniška, kaip ir tikėjomės. Brolis Mindaugas nepavedė 🙂 Niekas per pamokslą neverkė, bet toks tikslas ir buvo. Tiesa, panašu, kad mes savo vaikščiojimais išvaikėm prieš tai buvusius vestuvininkus – trukdėm jiems kadrus 🙂

Po ceremonijos kaip ir pridera tarpdury mus sveikino visi, kas netingėjo. Atsirado keletas tokių, kurie šiek tiek pagadino nuotaiką. Keletas žmonių buvo kviesti jau seniai, tačiau tik prie bažnyčios pasakė, kad į balių neateis, nes… nuotaikos nėra, ar šiaip „v padlu“… Ruošėmės, stengėmes, balių rengėm. O čia…

Nuriję šiokią tokią nuoskaudą pasiėmėm laužtuvą ir nuėjom Baltojo tilto vaduot nuo spynų. Neišvadavom nė iš vienos, bet stengėmės 🙂 Taip pat įsiamžinom prie „Laisvės kelio“. Ir, tęsdami dienos tradiciją, sėdom į autobusą, vežantį arčiausiai link „Jazz kablio“. Gerai, kad turėjom skėčius, nes lijo tai kaip reikiant…

Atvykom į baliaus vietą… Ne paskutiniai, pasirodo… Bet kodėl vėlavo didelė dalis svečių – kita istorija 🙂

Kai pagaliau visi susirinko, standartiškai – sveikinimai, pramogos, maistas… Dėkui mūsų vedėjui Antanui – buvo tikrai gerai. Muzikantai (Ella Fitzgerald Tunes) atgrojo superinę programą, o lindyhopo šokių mokytojai pravedė puikią pamokėlę. Vakarėlis tikrai pavyko! Jei ne beveik ketvirtadalis svečių, nutarusių neatvykti, būtų buvę dar geriau 🙂

Nors (dabar jau) žmona buvo paruošusi sausainius-suvenyrus, išdalinti juos pamiršom, bet svečiai patys išeidami išgraibstė suvenyrus – plokšteles. Kas susirado „Technotronic“, kas – „Anties“…

Tik vat dabar jaučiu subjurusio oro pasekmes – tikras medaus mėnuo: guliu lovoj, valgau medų su citrina ir arbata…

P.S. Praėjus kuriam laikui po vestuvių sužinojau, kad, pasirodo, mūsų šventė buvo labai jau standartiška. Išaiškėjo, kad dabar daugelis važinėja troleibusais (nuomotais), samdo gyvus muzikantus, dar kaip nors „keistai“ padaro. Bet mums dzin – mes vistiek darėm unikaliai ir puikiai 😛

Beje – kitą šios dienos versiją galima rasti čia.