Menka paslaptis, kad nelabai seniai vedžiau.
Ta proga „medaus savaitę“ buvom išvykę į Ispaniją pailsėt nuo viso ruošimosi ir kitų rūpesčių.
Kadangi taip toli keliavom praktiškai pirmą kartą, pasinaudojom kelionių agentūros paslaugomis. Daugelis sako, kad geriau yra pačiam nuskrist ir ten susidaryt maršrutą, kur keliaut ir kaip. Mes neturim tiek kelionių patirties, kad galėtumėm taip daryt, todėl nuėjom paprasčiausiu keliu.
Ką galiu pasakyt – graži šalis visai. Viduržemio jūra, nors ir sūresnė, nei Baltijos, bet ir šiltesnė (savaime suprantama – ten jau nuo seno visi masiškai šlapinasi). Augalai, kurie pas mus kambariniai (palmės, kaktusai ir pan.), ten auga visur. Ir šiaip – šilta, malonu (čia kai „vėsios“ dienos). Tačiau kol kas ten grįžt nenoriu. Jei jau atostogaut užsieny, tai dabar norėčiau kokioj kitoj šaly. Ir ne tik todėl, kad „Ispaniją jau mačiau“. Kiek aš ten jos mačiau – Miestą, keletą miestelių, jūrą, pora muziejų, dar kažką… Yra ir kitų priežasčių…
Man, kaip geek’ui, trūko interneto. Smulkiems dalykams: orų prognozei telefone atsinaujinti, susirasti, kur galime nukeliauti, ir pan. Pas mus daugumoj kavinių WiFi galima pasigauti laisvai ir nemokamai. Ten, jei ir pavyksta pasigauti kokį nors atvirą tinklą, tai norint juo pasinaudoti prašoma kažkokio vartotojo ir slaptažodžio (kaip pas mus teikiamos ZEBRA paslaugos). Buvom užėję į vieną interneto kavinę – turėjom 20 minučių pasinaudot internetu. Normaliai pavyko gal tik 10 minučių, kadangi didžiąją laiko dalį vienas kompiuteris krovė savo Windows XP, kurdamas naują vartotoją, o paskui kažko paklausęs ispaniškai, persikrovė. Teko persėsti prie kito. Ten pasikrovė nedaug greičiau. Taigi, kol sugebėjom paleist IE6 (nieko geriau nebuvo), nuo mūsų laiko jau buvo nuskaičiuota 10 minučių.
Aišku, nieko tokio, kad nebuvo interneto visą tą laiką – pailsėt labiau pavyko.
Barselona… Gražus miestas. Tačiau naktį tas grožis pasmirsta myžalais. Vieną naktį mes praleidome tame mieste, nes norėjome aplankyti džiazo klubą. Po koncerto teko visą naktį laukti, kol pradės važinėti traukiniai (vat traukinių sistema tai tikrai paliko teigiamą įspūdį) į mūsų kurortinį miestelį, tai šiek tiek pasivaikščiojom. Iki vidurnakčio ir visur verda kultūrinis gyvenimas: kas kokius šokius demonstruoja, kas paveikslus tapo aerozoliniais dažais… Tačiau apie kokią 2 val. nakties viskas jau ne taip gražu. Pilna indų, siūlančių alaus arba užkandos (pasirodžius policijai, jie savo prekes paslepia šiukšlių dėžėse, o po to pasiima). Tarpuose tarp indų – juodaodės (šviesesnės odos tokių nepastebėjom) mergaitės, siūlančios kitokio pobūdžio paslaugas. Ir, tiesą sakant, pakankamai įžūliai tai daro – netgi griebia potencialius klientus už alkūnių. Toliau – juodaodžiai vaikinai, siūlantys žolės. Jau nekalbu apie šiaip linksmintis atvykusius žmones, nesigėdijančius šlapintis vidury apšviestos miesto aikštės…
Kadangi mėgstam vandens parkus, tai nuvykom į vieną iš jų – „Water world“. Skambus šūkis skelbė, kad tai geriausias Europos vandens parkas. Na, kaip parkas, tai taip – jis tikrai gražus, prižiūrėtas, didelis, po atviru dangum. Tačiau kaip vandens parkas… Atrakcionų smagumu, modernumu ir patogumu koks Druskininkų akvaparkas tą „geriausią“ palieka kažkur toli už nugaros. Pirmiausia – visam „Water world“ yra tik keli dušai. Ir jie visi – po atviru dangum. Jei turi daiktų, kuriuos nori pasidėt, tenka išsinuomoti spintelę. Prisimenant atrakcionus… Buvo vienas, kuris mums paliko neblogą įspūdį tuose pačiuose Druskininkuose – čiuoži vamzdžiu, paskui tave išmeta į „kubilą“, kurio viduryje – skylė, į kurią, galiausiai, tenka žemyn galva įkrist. Radom ir „Water world“ tokį. Laukti teko apie pusvalandį, jei ne daugiau. Artėjant vis girdėjosi čiuožiančiųjų rėkavimai, kažkoks rusakalbis įlėkdamas pareiškė kažką panašaus į „blet, kurvaaaa“. Galvojom, bus tikrai baisu. Bet… Nuvažiavau pakankamai ramiai, o išlėkus į kubilą ir nusileidus į vandenį, norėjosi garsiai paklausti: „o tai kur ekstrymas?“
Dar šiek tiek užkliuvo patys ispanai. Aš žmogus mėgstantis ramybę ir tylą. Ir kai trys žmonės sugeba tiesiog šnekėdamiesi sukelti tokį triukšmą, kad atrodo, jog visas aukštas pilnas žmonių, tai man kažkaip nelabai…
Savaime aišku, tai tik keli neigiami dalykai. Buvo labai daug ir teigiamų. Tačiau bent jau kol kas tikrai sekantį kartą noriu nuvykti kažkur kitur…
Jei reikia ramybės, tai kvailoka jos ieškoti Europos pietuose, ypač gražiausiame Europos mieste. Ramybės ieškoti reikėtų kur nors pensininkų kurortuose (visokios Gran Kanarijos) arba Šiaurėje (Norvegija ir pan.).
Štai čia ir prasideda nesutarimai su žmona – jai labiau patinka ten, kur šilta. Tai šiaurės šalys – atkrenta. O tie „pensininkų“ kurortai – šiek tiek per brangu. Na, bet nesakau, kad buvo visai blogai. Tiesiog negerus dalykus lengviau atsimint, tai ir užrašiau 🙂