Nelabai seniai, eilinį kartą kalbantis piratavimo temomis, išgirdau teiginių, kad skaitmeniniai failai yra geriau, nei fizinės laikmenos, filmai ar koncertai…
Pagrindinis argumentas – skaitmeniniai failai yra patogiau, ir tik nesusipratėliai gali pirkti vinilines plokšteles ar CD. Mano teiginys, kad vinilinės plokštelės garsas yra kitoks, nei sklindantis per kompiuterio kolonėles, buvo nesuprantamas. O mintis, kad yra tokia žmonių rūšis – kolekcininkai, kuriems yra malonu turėti fizinį daiktą, išvis buvo palaikyta kažkokia erezija.
Užėjus kalbai apie gyvus muzikantų pasirodymus, mane beveik nuginklavo argumentas, jog į koncertus galima eit nebent tik norint paremti mėgstamą atlikėją – garso kokybė ten vistiek prastesnė, nei FLAC’uose. Juk tai, kas įrašyta studijoje, būna žymiai kokybiškiau – suvesti takeliai, sureguliuota viskas. Taigi – švariau ir tvarkingiau. O koncertuose tik daugiau garso, plerpėjimo, efektų.
Ir štai man kilo mintis – gal aš nenormalus kažkoks? Man koncertas yra žymiai kitas potyris, nei tiesiog klausytis per ausines. Bet tada nutariau, kad ne aš išprotėjęs(na, gal kažkiek), bet žmonės, taip teigiantys, tiesiog nėra buvę gerame koncerte. O „geras koncertas“ yra ne tas, kuriame būtinai garsas kokybiškas(tai, žinoma, irgi pakankamai svarbu, bet Lietuvoj kažkodėl visur plerpia…). Tai yra žymiai daugiau – mėgiamos grupės ar atlikėjo energija, kuri užveda visą tą minią, ir tu su ja susilieji nė pats to nenorėdamas, pradedi kartu rėkti, šokti… Aišku, tokia patirtis atsiranda ten, kur būna daug žmonių, didelis plotas. Jei lankytis tik kameriniuose bardų pagrojimuose, šito dalyko nepajausi. Tačiau ten yra kitkas – beveik tiesioginis bendravimas su atlikėju, vos ne palaikant akių kontaktą.
O jei dar kas truputį nusigroja ar nusidainuoja – tai yra savotiškai malonu, ir prideda dar daugiau žavesio. Kaip ir vinilinių plokštelių traškėjimas – analoginis garsas turi to nenusakomumo tikimybę. Ir tai yra neapsakomai malonu… Prisimenu Jean Michel Jarre koncertą prieš keletą metų – grojama buvo analoginiais beveik senoviniais instrumentais. Kažkas kažkur traškėjo, kažkokie trikdžiai nuolat girdėjosi. Bet tai buvo taip super, kad nenorėčiau to iškeisti į jokį „sulaižytą“ garsą…
Taigi, iš tiesų tai man gaila žmonių, kuriems gyvas pasirodymas yra visada blogiau nei įrašas, o muzika vertinama pagal pasiekiamumo patogumą. Žinoma, kartais būna tokių atvejų, kai koncertas būna tikrai prastas, ir išeini nusivylęs, tačiau reiktų rinktis, kur eini 🙂