Kiek daugiau nei prieš metus šeimoje susilaukėm pirmagimio. Jau kalbėjau apie vardo pasirinkimą. Praėjo metai, ir jau šiek tiek galiu papasakot apie tėvystę, džiaugsmus, vargus, ir visa kita.
Tavo laukiamo vaiko gimimas – nuostabus dalykas. Kai tai nutiko, negalėjau sulaikyt džiaugsmo ašarų. Atrodytų, ko čia taip? Juk suvoki, kad nuo dabar rūpesčių tik daugės, gyvenimas jau nebebus kaip seniau, bet kažkodėl vistiek tas nuostabus jausmas perima viską.
Nuo pat pradžių kūdikį auginom neteisingai (anot visokių vyresnių „žinovų“): valgyti jis gaudavo tada, kada norėdavo, ant rankų buvo imamas po vieno ar dviejų „A!“, miegojo kartu su mumis, praktiškai nė minutės nebūdavo vienas. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mes pakankamai gerai išmiegam visą naktį, kažkokių dieglių beveik nebuvo, o tai, ką mes vadinam „irzlus vaikas“ kiti laikytų visai normaliu elgesiu.
Perskaitę knygą „Išmintinga meilė“ nutarėme, kad nebandysim vaiko auginti jį skaudindami, kažką versdami daryti, kaip kad daugelis pataria. Ir kol kas tikrai nesigailim šio sprendimo. Mums sakė, kad jei neversim, jis nedarys to ar ano. Nesąmonė – jis puikiausiai valgo, vaikšto, bendrauja (dar be konkrečių žodžių) ir, svarbiausia, daug ir beveik visiems šypsosi.
Iš tiesų nuostabus jausmas, kai grįžus namo po darbo, atidaręs duris išgirstu džiaugsmo šūksnį, o paskui ir pamatau iki ausų išsišiepusį vaiką, besidžiaugiantį MANO grįžimu. Nežinau kodėl taip, bet jis dar iki šiol džiaugiasi, kai aš namo pareinu, o pradėjo gal pusmečio – kai tik normaliau emocijas išreikšt išmoko.
Kas nors pasako, kad mūsų vaikas – hiperaktyvus, nes tiesiog daug juda. Tokiems pasakom, kad hiperaktyvumas – diagnozė, kurią turi nustatyti gydytojas, o mūsų vaikas kaip tik yra sveikai aktyvus vaikas. Taip – jis juda daug, tačiau jam to ir reikia. Kaip tik – mažai judantis vaikas yra blogai. Be to – kai nori, jis gali pabūt ir susikaupęs, galvot apie savo reikalus.
Buvo keletas straipsnių, ir šiaip pasisakymų, apie tai, kad vaikai viešumoje yra didelė problema, kad tėvai – kažkokie silpnapročiai, kad jų pasidaro. Ir neretu atveju taip kalba žmonės, patys turintys vaikų. Nežinau… Greičiausiai pasijausčiau nepatogiai, kai vaikas manęs paklaustų, kodėl aš jam esu tik kažkokia „skola visuomenei“ ir šiaip kančia, o ne kažkas daugiau.
Prieš kurį moterys facebook’e dalinosi vyro skundu, kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, sėdėti namuose prie puodų. Jis tai patyrė, daugiau to nenorėtų. Aš galvojau, kad vyrai, galvojantys, jog moters darbas namuose prie puodų ir vaikų priežiūros, yra lengvas, nyksta. Klydau. Aišku, kadangi man pačiam niekada neatrodė, kad prižiūrėti namus, auginti vaikus yra kažkas bent iš toli lengvo, tai tikėjausi, kad tokių daugiau. Na, bet, panašu, atsiranda jau.
Visokie straipsniai, kur aiškinama, kaip reikia teisingai augint vaiką, dažniau tik sustiprina tikėjimą, kad tikrai viską darai blogai. Ten dažniausiai aiškinama, kad jei nedarysi taip ar anaip, tai garantuotai baigsis blogai. Ir daryt reikia TIK taip, kaip parašyta straipsnyje. Smagiausia, žinoma, kad dažnai po keleto metų kiti straipsniai jau rašo priešingus dalykus.