Aš kaip visada – pavėluotai.
Buvo gi nutarta grąžinti šauktinių kariuomenę. Vieni džiaugiasi tokiu sprendimu, kiti – nelabai. Aš pats, prisipažinsiu, netarnavau kariuomenėje. Priežasčių vengti buvo įvairių: problemos dėl darbo(nors pagal įstatymus darbdavys ir privalo išlaikyti vietą, bet metus nesusiduriant su sritimi, žinios išblėsta), sveikatos sugadinimo baimė(pažįstami skundėsi, kad po tarnybos jiems pašlijo skrandis, kojos, o kai kam ir nervai), ir, žinoma, „diedovščinos“ baimė(tik nereikia pasakoti, kad Lietuvoje jos nėra – vienas draugas pats džiaugėsi, kaip iš „lochų“ daiktus „atkirsdavo“). Dabar, jei būčiau šaukiamo amžiaus, ko gero, galvočiau kitaip.
Tačiau iš tiesų nemanau, kad šauktiniai yra labai gerai. Tokios armijos šalininkai kažkodėl įsivaizduoja, kad visi jaunuoliai besąlygiškai myli Lietuvą. Mūsų valstybės mentaliteto negalima lyginti su kokio Izraelio, kur visi iš tiesų myli savo šalį. Pas mus dauguma jaunuolių iš tiesų nemėgsta valstybės, nes tikisi, kad ji turi viską jiems atiduot, o jie atgal – nieko. Tokius žmones per prievartą verčiant mylėti tėvynę, jie tik dar labiau jos nekęs. Ir kai ateis reali grėsmė, tokie bus tarp pirmųjų perėjusių į priešo pusę.
Aš, žinoma, suprantu, kodėl šauktiniai grąžinami – per mažos pas mus karinės pajėgos. Bet galbūt jei normali biudžeto dalis būtų skiriama gynybai, net ir eiliniams būtų mokamos patrauklios algos, ir atsirastų daugiau norinčių. Taip pat manau, kad minimalus karinis parengimas turėtų būti jau mokyklose. Žinoma, nereiktų pamiršti ir nuolatinio meilės tėvynei diegimo.
O kodėl reikia mums tos kariuomenės? Vatnikai mėgsta aiškinti du dalykus: „niekas mūsų nepuls“, ir „jei Rusija mus puls, tai per pusvalandį užims“. Abiejų teiginių pagrindas – „mes maži, todėl nereikšmingi, silpni, ir niekam neįdomūs“. Iš tiesų šitos nesąmonės mane jau gerai užkniso…
Pirmiausia – ar tikrai jau mes tokie maži? Ar teritorijos dydis šiais laikais iš tiesų yra toks reikšmingas? Čia gal tik Rusija mėgsta aiškinti, kad valstybės dydis – svarbu. Ar Šveicarija – didelė valstybė? Už Lietuva mažesnė netgi, bet ar kas nors dėl jos dydžio turi priekaištų? Toli gražu ne. Arba Danija(na gerai – turi ji Grenlandiją, bet kad ta sala net ES nepriklauso) Tai vat – ten beveik laimingiausi žmonės gyvena. Ir išvis – Vatikanas. Nykštukinė valstybė, bet kontroliuoja TOKIĄ organizaciją, kad bet kuriai valstybei gigantei slėptis į krūmus. O mes už minėtas valstybes tikrai didesni. Taip kad argumentus, kad mes „maži“ galima sukišti juos teigiantiems labai giliai į užpakalį.
Dėl „nereikšmingi“. Kas atsimena LDK? Taip – didžioji gyventojų dauguma buvo slavai, bet jei pažiūrėti į žemėlapį, kaip keitėsi teritorija, tai viskas prasidėjo nuo lietuvių genčių čia, pas mus. Taip pat, jei būtume nereikšmingi, ar būtų mūsų išstojimas iš TSRS sukėlęs tai, kas nutiko? Aišku, TSRS buvo ir šiaip ant griuvimo ribos, bet Lietuva tapo katalizatoriumi, kai viskas pradėjo griūti taip, kad nebepaslėpsi. Ir dabar, šiaip, pagal ekonomikos augimą nemažai didžiųjų ES valstybių nuo mūsų atsilieka. Žinoma, mums iki jų dar augt ir augt, bet kalbu apie patį procesą.
Koloradai, aiškindami, kad „niekas mūsų nepuls“ omeny turi Rusiją (jų retorikoj JAV jau mus užpuolė, okupavo, ir dabar vykdo atvirą genocidą). Jie argumentuoja tuo, kad Lietuva Rusijai nė velnio nereikalinga (nes juk maža ir nereikšminga). O ar Pietų Osetija, Krymas, Rytų Ukraina – reikalingos teritorijos? Mes gi dar ir trukdis į Kaliningradą nuvažiuot. Iš tiesų pas mus čia tik paskutiniais metais garsiai kalbama, kad Rusija gali norėti mūsų žemių. Iš tiesų rusiškuose forumuose jau prieš 7-8 metus skaičiau, kaip visos šios žemės istoriškai visada priklausė Rusijai, okupacijos nebuvo ir t.t. Dar net prieš Gruzijos konfliktą tokius dalykus teko skaityt. Ir, tiesą sakant, po Gruzijos buvo labai aišku, kad sekantis taikinys bus Ukraina. Tiesiog niekas nenorėjo to pastebėti. Vatnikai jau tada kalbėjo apie „savo žemes“, ir kaip reikia bausti „chocholus“. Taip pat kaip ir apie „pribaltiką“. Man toks klausimas iškilo – jei tau kažkas nerūpi, ar tu jam nuolat tai primeni, ar tiesiog ignoruoji tą žmogų? Jei neignoruoji, tai kažin, ar taip jau ir nerūpi.
Kitas teiginys, beveik prieštaraujantis prieš tai pateiktam, tai kad jei Rusija mus puls – per pusvalandį užims. Argumentai vėlgi – mes maži, neturim armijos, ir niekas mums nesiruošia padėti. Mus galbūt greitai užimtų keliais atvejais. 1. Jei iškart pasiduotumėm be jokių pastangų. Bet dėka kai kurių politikų, pasaulis žino, kad Lietuva nenori vėl tapti Rusijos dalimi, todėl „taikus“ būdas nepraeis. 2. Jei tiesiog nušluotų visą valstybę nuo žemės paviršiaus, užmėtydami atominėm bombom. Bet tokiu atveju tai būtų atviras NATO valstybės puolimas. NATO galvos suvokia, kad jei jie „dėl šventos ramybės“ atiduos net ir mažas savo nares agresoriui, tai reikštų aljanso pabaigą. Taip pat, jei būtų nušluota visa valstybė, su visomis mažumomis, Rusija nebegalėtų prisidengti tuo, kad gelbėja savo tautiečius, kuriuos ką tik būtų išžudžiusi.
Lieka ne atviras puolimas, o padėties destabilizavimas, kaip tai daroma Ukrainoje. Nors Putinas ir gyrėsi, kad jo kariai per 2 dienas Kijevą užimtų, kažkodėl taip ir užstrigo ties ta pora sričių. Taigi, jei būtų bandomas toks pat scenarijus, bandant atskirti nuo Lietuvos Klaipėdą, Vilnių, Visaginą, dar ką nors, tai būtų ilga kova. Tam mums ir reikia kariuomenės – jei patys nesiginsim, niekas nepadės. Rusija turi didžiulę armiją, bet karus laimi ne visada. O ir laimi neretai su daugiau aukų, nei pralaimėję. Iš tiesų armijos dydis nėra toks svarbus. Svarbu KAIP kariaujama. Manau, retas kuris nežino apie lietuvių „Aitvarus“ – vienas kiečiausių dalinių NATO. Taip pat ar žinot apie Simo Häyhä? Žiemos karo metu jis vienas(!) iššaudė apie 800(!!) sovietų karių. Ne – armijos dydis dar ne viskas. Todėl jei pirmiausia valdžia nesuskys, mums užimti reiks daugiau, nei keleto dienų. O po tų dienų ir pagalbos galima sulaukti.
Kalbant apie padėties destabilizavimą. Tik aklas, arba idiotas nepastebi, kad vyksta informacinis karas. Ir, tiesą sakant, mes jį stipriai pralaimim. Vis daugiau piliečių jau tiki, kad už jį viską turi padaryti valstybė, kad SSRS buvo rojus, ir kad dabar Lietuvoj JAV ir ES vykdo genocidą, prievarta versdami emigruoti tautiečius, bei diegdami visokias gimstamumą mažinančias priemones (pvz. liepia homoseksualius asmenis toleruot). Jie įtikinami, kad Rusijoj net kaimo parduotuvės apsauginis uždirba daugiau nei Lietuvoj geras programuotojas, ir panašiai. Ar tai stebina? Rusija propagandai skiria didžiulius pinigus, kuria itin profesionaliai atrodančias pasakas. Aš pinigų nežinau, bet įtariu, kad vienai rusiškai propagandinei laidai pagaminti skiriamos didesnės lėšos, nei viso mūsų nacionalinio transliuotojo mėnesio biudžetas. Žinoma, kad tai atrodys labiau įtikinamai. Ir dar vatnikai sako „tai tegu daro tai paneigiančias laidas“. Jos daromos, tik ta auditorija tų laidų nemato, o jei netyčia pataiko, tai netiki – viskas atrodo pigiai ir nesąmoningai, palyginus su propagandine tv.
Kitas infokaro frontas – komentarai internete. Vienas nesenas pavyzdys: LRT facebook paskyroje dedama ne itin daug straipsnių, ir komentarų ten būna nedaug(iki 10). Bet jei tik atsiranda straipsnis, kabinantis Rusiją, Ukrainą, NATO, komentarų kiekis greitai perlipa 30. Dauguma jų rėkia daugmaž tą patį: „provokuojat karą tokiais straipsniais“, „baikit nesąmones rašyt – yra svarbesnių dalykų“. O jau ką kalbėt apie delfi, 15min, ar lrytas… Krūvos komentarų, aiškinančių visada tą patį jau n metų: Lietuvoj blogai, viskas brangsta (net jei ir pinga), Rusija – mūsų draugė ir klestinti valstybė, valdžia – vagys, prezidentė – buvusi KGB(dabar CŽV) agentė, norinti sukelti pasaulinį karą. Ir, žinoma, firminis „Lietuva niekam neįdomi ir nereikalinga“(apie tai jau minėjau).
Tiesą sakant, manau, kad visi šitie dalykai prisideda prie to, kad pas mus dar nėra taip gerai, kaip galėtų būti. Žmonės vis dar tikisi kad kažkas už juos spręs. Gavome laisvę galvoti, spręsti, veikti. Reikia tuo naudotis protingai. Bet žmonės vis dar tiki pasakomis apie rojų žemėje, kurį sukuria kažkas kitas. Ir tai kliudo pasiekti tikrą gerovę.
Tai ką gi daryti, kad eilinį kartą netaptume didžiosios kaimynės dalimi? Tiesą sakant – neturiu universalaus recepto. Žinoma, reikia ugdyti piliečių patriotiškumą savo valstybei, tačiau išmesti visokius nacionalizmus, kad visų tautų atstovai Lietuvoje jaustųsi savi. Kiekvienas pilietis turi žinoti, jog pasitikęs rusų tankus su gėlėm, savo artimuosius greičiausiai atiduosi savo vaikus jiems sušaudyti. Reikia mažinti rusiškos propagandos dalį žiniasklaidoje ir didinti kokybišką pilietiškumo skatinimą. Tada bent jau kažkiek sumažės tikimybė eilinį kartą išnykt iš žemėlapio.