Kadangi jau praeitam įraše vėl užkabinau šitą temą, tai kol kas truputį pratęsiu.
Kai pradeda eiti kalba apie piratavimą, visada prabrėžiama, kokią žalą tai atneša kūrėjams. Ir viskas. Apie jokias kitas pasekmes praktiškai neužsimenama. Bet jų yra daugiau. Norėčiau aptarti čia ne tik piratavimą, kai kūriniai nukopijuojami, platinami, autoriams už tai nemokant, bet ir kitas turinio vagystės formas. Konkrečiai semplavimą bei dirbtinio intelekto apmokymą. Yra ir daugiau, bet bent apie šituos dalykus kažką galiu pasakyt.
Pradėsiu vis tik nuo piratavimo.
Kas gi tas piratavimas? Bendriausia prasme, tai autorinėmis teisėmis apsaugoto kūrinio platinimas ir įsigijimas būdais, nenumatytais autoriaus (ar leidėjo). Taip pat piratavimas reiškia, kad nors tai nebūtinai kūrinį gauni nemokamai (kartais ir už pinigus), autorius iš to negauna nė kiek.
Visiems žinomos tos baisiosios piratavimo pasekmės: kūrėjai negauna pinigų, todėl daro arba mažiau, arba nekokybiškai. Programinės įrangos (tame tarpe ir žaidimų) piratavimas irgi atneša mažiau kokybiškus produktus, įmonės užsidaro, produkcija nebepalaikoma.
Blogai? Taip. Bet…
Yra piratavimo pasekmės, kurias autorių gynėjai nutyli. Gal nežino, gal tyčia slepia.
Pramoginio turinio (muzikos, TV, filmų, žaidimų) piratavimas padeda išugdyti skonį. To pasekoje piratai, atsiradus galimybei, pradeda vartoti daugiau legalaus turinio. Tiesa, nežinau, kaip dabar, kai vyrauja transliavimo servisai, ir tūlas vartotojas savo kompiuteryje ar telefone neturi jokių failų. Bet anksčiau pavyzdžiui su muzika tai būdavo kaip – kažką išgirdai, patiko, ieškai kur parsisiųst (mano paauglystės laikais – įsirašyt į kasetę), beieškodamas surandi kitų panašių atlikėjų, giminingų stilių… Randi būdų, kaip pirkti legalius leidinius, nes gal tas patinkantis atlikėjas nėra kažkoks labai didelis, todėl manai, kad reikia jį palaikyti. Ir tada sužinai, kad kažkur netoli koncertas vyks. Perki bilietą, nes jau gali, ir vyksti klausyt gyvai, perki atributiką.
Su filmų piratavimų, tai galiu atskirą pavyzdį pateikti. „Videokaukas“. Faktas, kad daug žmonių susidomėjo fantastika, nes Rolandas Maskoliūnas su ja supažindindavo, po to rodydavo filmą. Taip pat ne paslaptis, kad didelė dalis tų filmų buvo nupiratauti. Netgi originalioje vinjetėje matydavosi, berods, E.T. vaizdas su vokiško TV kanalo RTL logotipu. Galbūt paskui kažkas už tas transliacijas sumokėjo, bet įsigyta buvo tikrai ne legaliais būdais.
Ar žinote, kad jei ne natų piratavimas, greičiausiai neegzistuotų toks dalykas kaip „džiazo standartai“. Kas tai yra? Tai kai kažkokios dainos savaip perdainuojamos įvairių atlikėjų. O kaip tie standartai atsirado? Kažkas nelegaliai persirašė natas, pergrojo savaip. Tai padarė kiti. Autoriai nieko negalėjo padaryt – tada autorių teisės tik žengė pirmuosius žingsnius. O ir šiaip – originalios autorystės niekas nesisavino. Be standartų džiazas būtų ne toks, koks jis yra dabar. Greičiausiai nereikšmingas nišinis žanras. Taigi, galima drąsiai teigti, kad džiazas suklestėjo piratavimo dėka. Įdomus faktas – naujų džiazo standartų dabar praktiškai nebeatsiranda – visi labai saugo savo kūrybą, ir už kiekvieną pagrojimą ir interpretaciją reikalauja pinigų. Tai kiti geriau nerizikuoja.
Kitas panašus atvejis – DJ kultūra. Nuo ko tai prasidėjo? Nuo vakarėlių namuose, kažkur nelegaliai. Gal kūriniai, kuriuos grojo DJ’ai ir buvo įsigyti legaliai, bet juk kūrinio platinimas neapibrėžtam skaičiui žmonių – piratavimas. O juk groji dainas vakarėlyje, kur neaišku, kiek žmonių. Taigi – piratavimas. Ar tie, kurie nuo to pradėjo mokėjo už dainų grojimą? Tikrai ne. Bet dabar DJ’ai yra tokie pat mėgstami, kaip ir atlikėjai. Ar tai būtų išsivystę, jei prie kiekvieno vakarėlio būtų stovėjęs vadybininkas, skaičiavęs grojamus kūrinius, ir po to išrašinėjęs sąskaitas? Nemanau.
Programinės įrangos piratavimas – dar kita kategorija, turinti stebėtinai teigiamą rezultatą.
Kiek IT specialistų užaugo naudodami nelegalius Windows? Visi turėjo CD su markeriu užrašytu kodu. Ir kiekvienas mokėsi instaliuoti bei naudotis būtent su nelegalia OS. Daugybė dizainerių išmoko dirbti naudodami nelegalius Adobe produktus. Daugelis paprastų mirtingųjų turėdavo nelegalų Photoshopą, net jei jam reikia tik truputį pataisyt nuotrauką – užduoti, kuriai nemokamo ir legalsu GIMP pilnai užtenka. Bet vat „šitas geriausias“, ir reikėjo. Kodėl MS Office yra visuotinai priimtinas standartas? Nes beveik visi kompiuteriuose turėjo nelegalią versiją. Nebūtų įmanoma šitų dalykų nusipirataut – jie garantuotai nebūtų tokie paplitę. Ir programinės įrangos gamintojai tai žino. Dabar, kai bendra ekonominė situacija pasaulyje yra pakankamai gera, atsirado būdų, kaip piratavimą apsunkinti efektyviai, ir žmonės perka.
Kitas dalykas, kuris kartais priskiriamas turinio vagystei – semplavimas.
Kas tai yra? Paimama trumpa kūrinio (dažniausiai – muzikinio) dalis, ir panaudojama naujame kūrinyje. Kai kada iškarpa pakeičiama, kai kada ne. Tačiau legalus semplavimas nėra toks paprastas dalykas – turi gauti leidimą iš originalo autorių, atlikėjų, leidėjų. Tada dar susimokėti tiek, kiek jie užsinorės. Dėl to saugiau pirkti iš anksto paruoštus rinkinius. Ramiau, bet originalumo mažiau, nes kiti irgi turi tuos pačius rinkinius. O štai kai pats iškerpi, sukapoji, padarai kažką visai naujo – tai įdomiau, bet gali paskui kainuoti brangiai…
Panašu, kad anksčiau į semplų naudojimą nebuvo žiūrima rimtai. Abejoju, ar visi muzikos žanrai būtų taip lengvai susikūrę, jei dėl kiekvienos iškarpos būtų taip griežtai žiūrima, kaip dabar. Juk realiai iš VIENO semplo (legendinio „Amen break“) susikūrė: jungle, drum’n’bass, big-beat, didelė dalis hip-hopo. Ir jo atlikėjas iš to negavo nė cento. Liūdna, tačiau vat tokia vagystė turėjo štai kokią įtaką.
O dabar apie turinio vagystę, kuri pristatoma kaip geras dalykas, progreso variklis, ir viso pasaulio išsigelbėjimas – „Dirbtinio Intelekto“(DI) mokymas. Kitaip vadinamas „Machine Learning“.
Kas nežino (nors tokių nedaug), tai tam, kad „Dirbtinis intelektas“ (joks jis ne intelektas, tiesą sakant) pateiktų kažkokius rezultatus, jį reikia „apmokyti“ – suteikti duomenų, kuriuos analizuodamas jis po to pateiks rezultatus į užklausas.
Tai štai – duomenys DI pateikiami visokie: tekstas, paveikslėliai, muzika, video. Ir net patys DI vystytojai pripažįsta, kad tą turinį jie vagia. Tačiau tuo pačiu tai pateikia kaip teigiamą dalyką – juk jei nevogtų, negalėtų treniruoti savo algoritmų, taip generuodami sau pinigus. Na, ir „progresas“ kažkur nuolat įmaišomas. Tačiau Holivudas, nuolat verkiantis dėl piratų, nelabai priešinasi šitoms vagystėms. Kodėl? Nes, ko gero, tikisi panaudoti, pavyzdžiui, mirusių aktorių „atgaivinimui“, arba naujų generavimui. Ir visa tai vyksta vagiant turinį.
Tačiau tie realistiški vaizdai, garsai, tekstai turi didelį potencialą būti panaudoti visokioms apgavystėms. Kuo toliau, tuo sunkiau bus įrodyti, kad koks politikas vieno ar kito dalyko nepasakė, arba kad skambinantis, ir sakantis „mama, papuoliau į avariją“, iš tiesų nėra tavo sūnus. O ir šiaip… Jau yra kelios bylos, kai žiniasklaidos atstovai skundžiasi, kad jų straipsniai buvo panaudoti DI treniravimui (berods, OpenAI), su jais nesuderinus.
Manau, kad greitu metu bus sukurti DI reguliavimo mechanizmai. Juk ir su turinio pasiekiamumu yra išimčių, kai siųstis tai iš kažkur yra legalu. Žinoma, bus šalių, kurios tokio reguliavimo neįves, o įvedusius vadins „atsiliekančiais nuo progreso“. Bet nereguliuojamas DI gali turėti žymiai blogesnių pasekmių, nei „atsilikimas nuo progreso“. Ir tai ne robotų apokalipsė…